2011 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Streso nunešėjai

Dabar pagalvojau: jeigu yra žodis padavėjas, tai gali būti ir žodis nunešėjas.
Tai tas asmuo, kuris nusineša visas bėdas, visus rūpesčius ir kitus blogus dalykus. Kartais nunešėju būna didysis virtuvės padėjėjas, kuris po sunkios dienos nušluosto pykčio ar streso ašaras, parsiveža namo ir padaro mėtomis kvepiantį Mohito ne ką prasčiau nei kokteilių bare.


Ši diena nebuvo tokia sunki, kad reikėtų gurkštelti Bacardi, tad užteko mėtų arbatos, kuri taip pat nusinešė dalį akmenukų, ant širdies gulinčių.

Dirbu tik ketvirtą dieną, bet jau suprantu, kaip sunku suderinti darbą, socialinį gyvenimą ir laiką sau, kai gali paskaityti knygą, panaršyti po kulinarinius (arba ne) tinklaraščius ar tiesiog paveikti nieką ir žiūrint pro langą valgyti trešnes.


O šiaip... Užkalbinėju dantį skaitytojams ir bandau nesiaiškinti, kad pastaruoju metu negaminu. Vėl viską pateisinu stresu dėl dienotvarkės pakeitimo ir sunkumų bandant įsisavinti naujus bendravimo standartus. Seniesiems visiškai puikiai tinka ir naujoji stiklinių spintos puošmena - Carlsberg taurės, kurias su M. laimėjome.


Juokingiausia, kad paprašiusi į ką nors įdėti taures, kad nereikėtų jų nešti rankose, gavau Švyturio maišelį. Nieko, ateis ir tokių taurių eilė.

Recepto jokio nėra. 
Neatsiprašau :).

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Vištiena su imbieru ir anakardžiais

Ir vėl nešvenčiau Joninių. Tiesiog neįstengiau ieškoti laužo, žmonių ir šurmulio. Gerai, kad buvome keli tokie "nešventikai" ir žaviai užmigome žiūrėdami filmą apie.. Net nežinau apie ką, dingau per penkias minutes nuo jo pradžios.


Bet savaitgalis buvo žavus. Nepaisant lietuje permirkusių batelių, uodų sukandžiotų kojų ir pralaimėtų partijų prie biliardo stalo. Džiaugiausi lėtu laiko bėgimu ir nieko neveikimu. Net gaminti truputį tingėjau, tad maitinausi pica, karštais sumuštiniais, bulvytėmis ir dešrelėmis bei kitokiu greitu maistu.



Tiesa, mano didysis virtuvės pagalbininkas A. vis dėlto privertė paruošti skanius pietus - vištieną su imbieru ir anakardžio riešutais. Receptas jau ne kartą mėgintas ir beveik nė sykio nenuvylęs. Jei gerai pamenu, kažkada radau jį čia.

Reikės:
vištienos krūtinėlės
vieno didelio ar dviejų mažesnių svogūnų
saujelės svogūno laiškų
1-2 skiltelių česnako
gabalėlio imbiero
raudonosios paprikos
apie 50 g. anakardžio riešutų arba daugiau
sojų padažo pagal skonį
alyvuogių aliejaus

Įkaitintoje keptuvę sudėti smulkiai pjaustytus svogūnus, kapotą česnaką ir smulkintą imbierą. Pakepti keletą minučių nuolat maišant. Tuomet sudėti vištieną pjaustytą gabaliukais. Kepti, kol vištiena pabals ir nebesimatys žalios mėsos.

Sudėti juostelėmis pjaustytą papriką ir smulkintus riešutus. Kai paprika apkeps, supilti sojų padažą, alyvuogių aliejų, viską gerai išmaišyti ir apibarstyti svogūnų laiškais. Viskas! Patiekti su ryžiais.


2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Gražaus vakaro užkandis

Ir štai galiausiai po dešimčių išsiuntinėtų gyvenimo aprašymų ir devynių pokalbių dėl darbo, dar netvirtai, bet jau galiu pasakyti, kad darbas yra. Ne toks, apie kokį svajojau ir galvojau keturis studijų metus, bet vis geresnis nei šmutkių parduotuvėje. Būsiu biuro vadybininkė ir kas rytą kaukšėsiu į ofisą baisiame pastate, bet šalia neįtikėtinai pigios valgyklos. Ir gal kartais vakarais leisiu sau pasimėgauti kokiu skaniu užkandžiu.


Šitą receptą įsidėmėjau iš karto po tinklaraštininkų dienos šventimo. O paskui dar ir naujajame "Virtuvės" žurnalo numeryje radau jį. Tad tai buvo tikra paskata išbandyti marinuotų braškių ir rikotos sūrio užtepėlę su pistacijomis. Recepto originalą galite rasti čia.

Reikės:
8 riekelių forminio batono
250 g rikotos sūrio
250 g braškių
4 šaukštų balzaminio acto
šaukšto cukraus
žiupsnelio druskos
saujos šviežių bazilikų lapelių
saujos kapotų sūdytų pistacijų

Visų pirma reikia paruošti marinatą braškėms: balzaminį actą sumaišyti su cukrumi, pagardinti druska ir sudėti kapotus bazilikus. Braškes supjaustyti riekutėmis ir užpilti marinatu. Palaikyti keletą minučių (aš laikiau ilgiau - kol suruošiau visus kitus ingridientus).

Batono riekeles paskrudinti (čia labai praverčia toaster'is). Nuo braškių nupilti skysčio perteklių. Ant batono tepti rikotos sūrį, dėti marinuotas braškes su bazilikais ir pabarstyti pistacijomis.
Šaltinis - žurnalas "Virtuvė" 2011 m., nr.7





Skaniausias šis užkandis balkone, kai po lietaus nušvinta vakaro saulė ir, atrodo, net kvėpuoti pasidaro lengviau.

2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Labas rytas, diplome!

Savaitgalio pusryčiai, kai šviečia saulė, visada būna truputį ypatingi. O pastarojo savaitgalio pusryčiai buvo stebuklingi. Ir ne vien dėl to, kad ant stalo kvepėjo žemuogėmis.


Tą dieną, kai turėjome gauti aukštojo mokslo diplomus, pusryčiams trys Kostmoso merginos skanavome nekeptą varškės pyragą. O tada jau puošėmės, ruošėmės ir šypsojomės laukdamos keturių metų studijų Pabaigos.



Varškės pyragas

2 pakeliai šokoladinių sausainių
200 g sviesto
400 g varškės
200 g grietinės
150 g cukraus
2 "Snickers" šokoladukai (arba tiek, kiek tik patinka)
3 šaukštai želatinos
1 šaukštelis vanilinio cukraus

Sausainius susmulkinti iki trupinių. Sviestą išlydyti ir užpilti ant trupinių bei gerai išmaišyti. Kepimo formą atsegamais kraštais iškloti kepimo popieriumi, sudėti sausainių masę ir paslėpti šaldytuve.

Želatiną užpilti nedideliu kiekiu vandens ir palikti išbrinkti. Vėliau ištirpdyti garų vonelėje. Atsargiai, nes aš nuolat nusideginu pirštą su garais ir prisiekiu daugiau pyrago nebegaminti :).

Grietinę išplakti su cukrumi, sudėti varškę, pjaustytą šokoladą, ištirpintą želatiną ir gerai išsukti. Gautą masę supilti ant sausainių ir padėti šaltai bent kelioms valandoms, o geriausia - visai nakčiai.
Receptą jau senokai gavau iš mamos, kuri jį nurašė iš kažkokio žurnalo.




2011 m. birželio 18 d., šeštadienis

Šisbeitas užkąsti

          "Pūkuotukas mėgdavo užkrimsti Šiobeito lygiai vienuoliktą valandą 
ryto, užtat labai džiaugėsi matydamas Triušį 
imantį iš spintelės lėkštes ir puodelius..."
A. A. Milnas - Pūkuotuko pasaulis


O aš labai norėjau užkąsti Šiobeito važiuodama troleibusu po dar vieno darbo pokalbio, kai lietus jau labai smarkiai kaupėsi ir būtent ties Kometos stotele pratrūko žaibais ir griaustiniu.


Florentinai

50 gramų sviesto
100 gramų migdolų lapelių
100 gramų sezamo sėklų
100 gramų saulėgrąžų
120 gramų cukraus
didelis šaukštas miltų
1 kiaušinis
nedidelio apelsino tarkuota žievelė ir sultys

Sviestą išlydyti. Dubenyje sumaišyti migdolų lapelius, sezamo sėklas, saulėgrąžas, miltus, cukrų ir apelsino žievelę. Įmušti kiaušinį, supilti apelsino sultis, atvėsusį sviestą ir išmaišyti.

Masę dėti ant kepimo popieriaus ir tolygiai paskirstyti skardoje plonu sluoksniu. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai apskrus. Kai šiek tiek atvės supjaustyti, valgyti pačiam, vaišinti draugus ir giminiečius.
Šaltinis: žurnalas "Virtuvė", 2011 m., nr. 4


Kadangi kostmoso orkaitė yra nenuspėjama, tai grandydama degėsius užtrukau tiek pat, kiek ruošdama pačius sausainiukus. Bet buvo verta.

Šisbeitas lietingai popietei

2011 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Rozmarinais kvepianti vakarienė

Pokalbiai dėl darbo po truputį tampa kasdienybe. Kaip ir pusryčiavimas ar vakarieniavimas virtuvėje. Bendrabučio kambaryje dažniausiai viskas vykdavo ant lovos: filmų žiūrėjimas, valgymas, mokymasis, rašymas, skaitymas...
Dabar erdvėms prasiplėtus, net gaminti norisi dažniau ir, aišku, įdomiau negu tik išsikepti bulvių.

Vakarienės draugams proga ant virtuvės stalo apsigyveno rozmarino medelis (?). 
Su M. pasižadėjom pačios pasisodinti visokių prieskoninių žolelių, bet niekaip neprisiruošiam, tai gal rozmarinas duos pradžią mūsų palangių sodininkystei.

Vištiena su rozmarinais

1 didelė citrina
2 šaukštai druskos
sauja šviežių smulkintų rozmarinų
2 viščiukų krūtinėlės filė
2 šaukštai alyvuogių aliejaus
1 skiltelė smulkintų česnakų
žiupsnis pipirų
mažų medinių iešmelių

Citrinos žievelę nutarkuoti, išspausti sultis ir įpilti tiek vandens, kad kartu su sultimis sudarytų 450 mililitrų. Suberti citrinos žievelę, smulkintus rozmarinus ir druską. Sumaišyti ir pakaitinti ant silpnos ugnies, kol sušils ir ištirps druska. Palikti pastovėti apie 20 minučių.

Supjaustyti vištieną gabaliukais ir sudėti į citrinos sulčių marinatą. Palaikyti mažiausiai 20 min.
Medinius iešmelius pusvalandžiui pamerkti į vandenį, kad vėliau nepradėtų degti.

Vištieną išimti iš marinato, sumaišyti su alyvuogių aliejumi, česnakais ir pipirais. Suverti ant iešmelių ir pabarstyti trupučių smulkintų rozmarinų.

Kepti kepsinėje ar orkaitėje su vėjeliu kol gražiai apskrus. Patiekti su mėgstamu garnyru.
Šaltinis - žurnalas "Virtuvė". 2011 m. 4 numeris

Mano atveju, orkaitė buvo paprasta - išėjo visai neblogai, bet išbėgo kone visos vištienos sultys, tad teko valyti sausoką mėsytę ir šveisti orkaitę. Bet vis tiek buvo skanu. Tik niekaip negaliu atleisti draugams, kurie ant ryžių dėjosi kečupą.

Kadangi labai skubėjome valgyti, tik po vakarienės suvokiau, kad nepadariau nė vienos nuotraukos. Tad liko nufotografuoti vienintelį likusį iešmelį. Maisto fotografijoje esu visiška pradedančioji, tad nesmerkite.


Paskutinis gabalėlis






2011 m. birželio 14 d., antradienis

Gyvenimas kostmose

Pirma diena.

Iš tiesų tai visiškai ne pirma. Trylikta. Jau praėjo beveik dvi savaitės nuo atsikraustymo į Kostmosą. Kur jis? Vilniuje. Ten, kur nematoma troleibuso tetulė pakiliu balsu ištaria „Kita stotelė – kOmeta“.  Ten, kur dauguma žmonių kalba tik rusiškai arba lenkiškai, kur yra keli daržovių kioskeliai su lenkiškomis braškėmis ir neaiškios kilmės melionais, kur po įsimylėtą alaus krautuvėlę laksto maži ir nelabai tarakoniukai, o ant namų sienų kabinamos reklamos su pažįstamais veidais.

Atsikrausčiusi iš Saulėtekio daugiaaukščio, pasigendu čia ne tik paukštelių čiulbėjimo naktimis, bet ir to jaunatviško šurmulio, kuris vasarą aprimsta, bet jo dvasia vis tiek išlieka bendrabučio koridoriuose. Ir Antakalnio pasiilgstu. Bet po truputį pratinuosi Žvėryną, kuris kas kartą parodo man kažką naujo. Daugiausiai, tik pro troleibuso langą. Kol kas.

O visa kita – tik geriau ir geriau. Nuosava virtuvė, ilgai pažįstamos ir mylimos bučiokės, didžiulė lova ir spinta, kuri, deja, neturi durų, bet taip šauniai demonstruoja sukneles, kad privatumo net nesinori.  Po truputį apsiprantu bute ir tamsoje jau beveik į nieką neatsitrenkiu. Ir Kostmose jau tuoj apsiprasiu.

O kol kas čia aprašysiu savo džiaugsmus ir liūdesius, darbo paieškas, kulinarinius eksperimentus ir visa, kas tik šaus į galvą.

Linkėjimai,
A.
                                                       

  Nuotrauka nostalgijos numalšinimui.