2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

Cukinijų pica

Prieš kelias savaites mane buvo apėmusi eilinė krizė – turbūt kitaip ir neįmanoma, kai gyvenimas pamažu artėja prie skaičiaus 30 žymos, o tu nežinai, ar tikrai darai tai, kas tau teikia daugiausiai džiaugsmo. Taip, #lovemyjob grotažymę aš naudoju ne tik tuomet, kai gaunu progą pasivaikščioti tarp lėktuvų, bet ir kitomis didesnėmis ar mažesnėmis progomis, bet galbūt dar laimingesnė būčiau, jeigu išmokčiau lituoti ir būtent tai per dienas ir veikčiau? Tad atsisėdusi pergalvojau, kas man suteikia daugiausiai džiaugsmo.

Išvados visiškai nenustebino – mano akys nušvinta, kai gaunu progą suplanuoti kelionę (ir ją įgyvendinti, žinoma!) ir kai susiduriu su iššūkiais virtuvėje.

Iššūkius gali sukelti ir visiškai paprasti dalykai, pavyzdžiui, didelė cukinija iš tetos daržo. Ir ją aš sudėjau ne į blynus ar pyragus, o į improvizuotos picos pagrindą.

Cukinijų pica

Vienai picai reikės:
600 gramų cukinijos
L dydžio kiaušinio
80 gramų tarkuoto puskiečio sūrio
4 šaukštų avižinių miltų
šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės
šaukšto smulkintų petražolių
druskos, juodųjų pipirų

Cukiniją sutarkuoti ir palikti 10-15 minučių pastovėti, o tuomet tarkius gerai nuspausti, kad cukinijose liktų kuo mažiau drėgmės.

Į gautą masę įmušti kiaušinį, suberti miltus (aš vietoj jų naudojau smulkiai sumaltus avižinius dribsnius), tarkuotą sūrį, citrinos žievelę ir petražoles. Gerai išmaišyti, pagardinti druska ir pipirais.

Kepimo skardoje, išklotoje kepimo popieriumi, suformuoti picos paplotį. Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių.

Tuomet papildyti picą priedais (šį kartą naudojau kumpį, paprikas, pievagrybius ir dar kietojo sūrio) ir kepti dar 15 minučių.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 11

Mano ir M. skoniams citrinos žievelės buvo kiek per daug, tai kitą kartą jos nedėčiau iš viso arba dėčiau vos vos. O visa kita – puikiai!

Žinoma, tai nėra tradicinė pica ir skonis jos kitoks, bet paeksperimentuoti tikrai galima. Valgykim daugiau daržovių, kaip sakoma.


O grįžtant prie žibančių akių, su M. stovėdami nuostabiame Kėdainių senamiestyje ir apžiūrinėdami dabar apgriuvusius namus, kurių greičiausiai po kelių metų nebeatpažinsime (nes tokie gražūs jie bus!), pradėjome svajoti, kad ir mums reikėtų čia įsikurti. Jis turėtų savo garažą, kuriame per dienas krapštytųsi, o aš galėčiau būti Instagram žvaigžde, kepti keksiukus, bėgioti palei upę ir rašyti kelionių patarimus.

Ateities vizija kardinaliai pasikeitė, kai sustojome Ukmergėje ir pamatėme puikią vietą prie upelio barui su lemputėmis...

Žodžiu, svajonių ir norų yra su kaupu. Gal kada nors suprasiu, kas iš jų mane labiausiai vilioja. O kol kas dar pasitvarkysiu su kasdieniais virtuviniais ir oro uostiniais iššūkiais.