2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Tuno salotos su vynuogėmis

Šiandien bandžiau pasijusti jauna profesionale ir važiavau į progreso konferenciją "Login". Smagu.
Labiausiai įstrigusi mintis - dėl mobilių programėlių (apps'ų) pradedame sportuoti. Pergalvojau ir supratau, kad tai tiesa! Pati ėmiau bėgioti po to, kai FB pamačiau, kaip lengvai risnoja mano buvusi grupiokė. Deja, man jos lygio iki šiol nepavyko pasiekti. Turbūt dėl to, kad nedraugauju su išmaniaisiais prietaisais. Šypt. 
Mano bėgiojimo programa atsilieka visa savaite ir vienu kilometru. Blogai. Labai blogai.

Dėl to nedaviau sau vakarienės, o rytojaus pietums pasidariau kalną salotų. Kad tik po jų vėl nepajusčiau silpnumo pamačiusi vitrinoje liūdintį keksiuką su mėlynėmis.

O čia daug seniau gamintų salotų su tunu ir vynuogėmis receptas.


Tuno salotos su  vynuogėmis
Dviems porcijoms reikės:

indelio tuno aliejuje
2 šaukštų natūralaus jogurto
2 šaukštelių garstyčių
šaukšto citrinų sulčių
druskos, maltų pipirų
200 gramų įvairių salotų
saujos mėlynųjų vynuogių
pusės raudonojo svogūno

Vynuoges perpjauti pusiau. Svogūną supjaustyti plonais žiedais. Dubenyje sumaišyti salotų mišinį su vynuogėmis ir svogūnu.
Paruošti užpilą: nedideliame dubenėlyje sumaišyti jogurtą, garstyčias ir citrinų sultis, pagardinti druska ir pipirais. Užpilti salotas prieš pat tiekiant.

Šaltinis - Pietūs dėžutėje, Laisvos valandos, 2010.


O dar... Šiandien blondinių dienos proga tapau beveik blondine. Gerai, kad tik piešinyje. Bet akys žiba lygiai taip pat.


Ir paskutinis dalykas šiandien - perskaičiau Gabrielio Garcia Markeso "Patriarcho ruduo".
Mane truputį erzino tai, kad knygoje kone nėra pastraipų ir, atrodo, visas tekstas yra tarsi vienas ilgas sakinys. Kaip tokiu atveju pasižymėti, kiek perskaitei ir nepamiršti paskutinės minties? Man, mėgėjai skaityti viešajame transporte, kiekvieną kartą tekdavo atversti puslapį atgal ir bent permesti akimis tekstą, kad suprasčiau, apie ką eina kalba.
O ji ėjo apie daugiau nei du šimtus metų gyvenantį generolą ir apie jo rudenį - t.y. senatvę. Fantastinis pasakojimas vietomis žavėjo, vietomis atrodė absurdiškas. Žinoma, man ir vėl labiausiai įstrigo generolo meilės istorijos: lūšnyno gražuolė, dėl kurios patriarchas "užsakė" net saulės užtemimą, mokinukė, kuri vėliau pasirodo besanti prostitutė, pasamdyta tam, kad generolas turėtų su kuo užsiimti erotiniais žaidimais, ir jo gyvenimo meilė - buvusi vienuolė, išmokiusi generolą ne tik skaityti ir rašyti, bet ir nusivilkti drabužius gulantis į lovą. 
Tai jau buvo ne pirmoji perskaityta Markeso knyga, tad jau žinojau, kad reikia tikėtis daug detalių, magijos, Lotynų Amerikos kvapų, spalvų ir nuotaikų... 
Bet "Šimtas metų vienatvės" man vis tiek patiko labiau. 

2012 m. gegužės 28 d., pirmadienis

Keksiukai su rabarbarais

Atrodo, kad viskas gyvenime stojo į savo vietas.
Trūksta tik šuns. Tokio mažo ir judraus, kuris pievoje prie Baltojo tilto ar Lukiškių aikštėje per Burbuliatorių, ar Vasaros terasoje per kurį nors koncertą iš karto susirastų ne vieną naują draugą arba bent susižavėjusį žvilgsnį.
Ir dar būtų gerai, jei pavasaris taip greitai nesibaigtų.

Gaudau jį saldumynais, kaip visada.
Vieną vakarą iki nakties kepiau braškinį-citrininį pyragą mamai ir stebėjau Donato suktuką. O kitą vakarą (chronologinė seka nėra tokia svarbi) prikepiau daugybę mažų keksiukų su rabarbarais.
Kažin, ar rabarbarų vis dar negalima rasti Karoliniškių turgelyje? Noriu naujų skanių pyragų!


Keksiukai su rabarbarais
Jei neklystu, išėjo apie 40 mažučiukų keksiukų
4 dideli rabarbarų stiebai
50 mililitrų vandens
150 gramų ir dar šaukštas cukraus
3 kiaušiniai
150 gramų natūralaus jogurto
4 šaukštai saulėgrąžų aliejaus
200 gramų miltų
1,5 šaukštelio kepimo miltelių

Rababarus nulupti ir supjaustyti kubeliais, sudėti į puodą, apibarstyti šaukštu cukraus ir užpilti vandeniu. Kaitinti ant nedidelės ugnies apie penkias minutes, kol rabarbarai suminkštės.
Kiaušinius išplakti su cukrumi, jogurtu ir aliejumi.  Miltus sumaišyti su kepimo milteliais. Į kiaušinių plakinį pilti pusę miltų, sudėti patroškintus rabarbarus (su visu išsiskyrusiu skysčiu) ir išmaišyti. Supilti likusius miltus ir dar kartą gerai permaišyti.
Keksiukų formeles iškloti popieriukais (aš dar patarčiau popierines formeles dar ir riebalais patepti), pripildyti tešlos 2/3 tūrio ir kepti 190 laipsnių karštumo orkaitėje apie pusvalandį.

Šaltinis - Metai Beatos virtuvėje, Laisvos valandos, 2010.




Net prie PS neturiu ką prirašyti, nebent dar kartą pasveikinti mamą su gimtadieniu, džiaugtis protingais vyrais kelionėse Vilnius-Šiauliai ir atgal, prisipažinti, kad kol kas bėgiojant kilometrai įveikia mane, o ne aš juos, papasakoti apie dar vieną puikų Colours of Bubbles koncertą.
Tad pasakysiu, kad vasaros proga norėčiau į kiną, į pikniką ir prie jūros.
Tik tiek!

2012 m. gegužės 20 d., sekmadienis

Skrebučiai su dilgėlėmis ir pelėsiniu sūriu

Vaikystėje visas vasaras leidau kaime - ten visada buvo tokių dalykų, kurie mieste atrodė neprieinami: dviratis, sūpynės obelyje, grynas oras ir mano didžiausia meilė - šuo. Vienu metu močiutė augino jų netgi tris, tad buvo nežmoniškai sunku išsirinkti mylimiausią.
Dabar į kaimą atvažiuoju tik per didžiąsias metų šventes, tad pasitaikius progai aplankyti giminaičius pavasarį, pasakiau jai TAIP. Nesvarbu, kad dėl jos teko paaukoti nakties miegą ir snūstelti tik 45 minutes belaukiant rytinio autobuso... Jausmas, kai ryte išėjusi į lauką girdi bent penkiais balsais čiulbančius paukščius ir dar tolumoje kukuojančią gegutę, buvo to vertas. Na, žinoma, amsintis pūkų kamuolys, bėgiojimas neasfaltuotais keliais, braidymas po pievas, šašlykai ir seniai matyti žmonės kaimo įspūdžio nepagadino.



O šįryt visus nustebinau patvory ieškodama ir skindama dilgėles. Iki šiol nebuvau jų ragavusi ir nelabai įsivaizdavau, ką su jomis daryti. Sriubos idėjos atsisakiau, nes nebeturiu, kuo ją sutrinti, tad liko salotos arba sumuštiniai.
Sezoninės virtuvės blog'e pastebėjau labai neblogą receptą ir tuoj pat truputį pakoregavusi išbandžiau skrebučius su dilgėlėmis ir pelėsiniu sūriu. O, kaip žinia, kostmoso virtuvėje skrebutį galima sutikti kone kasdien, tad užtenka ant jo tepti vien uogienes, varškytes ir žemės riešutų sviestą.




Skrebučiai su dilgėlėmis ir pelėsiniu sūriu
Dviems porcijoms reikės:
5-6 riekių forminės duonos
200 gramų dilgėlių
100 gramų grietinės
100 gramų sūrio su mėlynuoju pelėsiu
gabalėlio sviesto
saujelės moliūgų sėklų
šaukštelio garstyčių

Duoną paskrudiname orkaitėje arba skrudintuve (kaip kad padariau ir nesigailėjau).
Dilgėles nuplauti, gerai nuplikyti karštu vandeniu, nuskabyti lapelius. Keptuvėje įkaitinti sviestą ir apkepinti dilgėlių lapelius (kaitinau jas apie porą minučių).
Sūrį, grietinę ir keptas dilgėles sutrinti iki tepamos masės.
Skrudintą duoną patepti garstyčiomis ir ant jų tepti sūrio ir dilgėlių mišinį. Pabarstyti sausoje keptuvėje pakepintomis moliūgų sėklomis.

Rytojui liko du tokie sumuštiniai, reikės pasišildyti orkaitėje ir pažiūrėti, kada jie skanesni - šilti ar šalti.


Ir dar: įvairioms galimybėms reikia sakyti TAIP. Aš sakiau sau, kad ištekėsiu už to, kuris nusiveš mane į Paryžių, bet niekas nesivežė. Tad išskrendu ten pati.
Prieš kelias dienas ėjau į universitetą ne klausytis paskaitos, o pati kalbėti studentams.
O rytoj ryte sveikinsiuosi su puse Lietuvos tiesioginiame TV eteryje.
Gyvenimas mane stebina kiekvieną dieną!

2012 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Karamelizuota pasta

Atradau naują būdą sulaikyti save nuo visokių nesąmonių darymo - pridėti dvi minutes kroso prie pagal programą nustatyto risnojimo laiko. Kai jau nebeneša kojos, o akyse kaupiasi ašaros, prisižadi nebekalbėti dviprasmiškų dalykų, neflirtuoti su netinkamais vyrais ir nebegerti alaus penktą ryto. Bėda ta, kad po truputį priprantu prie sportinio krūvio ir greitai nesąmonėms nuslopinti reikės pridėti daug daugiau bėgiojimo laiko.

Bet aš vis teisinu save, kad čia pavasaris, kad kvepia, kad žydi, kad gera širdyje. Dėl to ir darau kvailystes. O gal vis dėlto jos išeis į gera.

Juk niekas nepagalvotų, kad makaronai su cukrumi galėtų būti gera mintis (na, nepaisant vieno V. draugo). Bet tai buvo viena geresnių vakarienių per ilgą laiką.


Karamelizuota pasta
Dviems mažoms arba vienai didelei porcijai reikės:
100 gramų mėgstamos formos makaronų
pusės geltonos paprikos
vienos didesnės morkos
svogūno
2 šaukštelių rudojo cukraus
2 šaukštų balto cukraus
kelių šaukštų pomidorų tyrės
žiupsnelio malto imbiero
žiupsnelio džiovintų raudonėlių
šviežiai maltų pipirų
alyvuogių aliejaus

Makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, nepervirti.
Keptuvėje įkaitinti aliejų, apkepti jame smulkintą svogūną, tada sudėti abiejų rūšių cukrų ir pakaitinti, kol jis ištirps. Įberti imbiero, raudonėlių ir šviežiai maltų pipirų. Sudėti šiaudeliais pjaustytas papriką ir morką, apkepinti, kol daržovės kiek suminkštės. Supilti pomidorų tyrę ir patroškinti kelias minutes.
Į tą pačią keptuvę suversti išvirtus ir nusunktus makaronus, gerai išmaišyti ir dar truputį pakaitinti. Tiekti iš karto.

Šaltinis - Tastyart

O praėjusi savaitė priklausė Colours of bubbles. Iki šiol smagiausia kiekvieną rytą pradėti ir kiekvieną vakarą užbaigti dieną su jų dainomis. Ir nesvarbu, kad dabar jie man primena ir maudynes aluje.

2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis

Mažosios Miu rabarbarų pyragas

Šiuo metu mano galvoje kartais nuskamba žodžiai iš dainos: „nebežinau kas daros... ir kas mane nugirdė – ar tu ar tai gegužis“.  Kartais jaučiuosi visiškai pametusi galvą – šypsausi be priežasties, eidama gatve noriu šoktelėti į orą, kaip kokia Ally McBeal įsivaizduoju keisčiausius dalykus. Nežinočiau, sakyčiau, kad įsimylėjau.

Ką tikrai įsimylėjau, tai rabarbarus. Nuo pat vaikystės kiekvieną pavasarį skindavau lapus močiutės sode ir nulupusi merkdavau tiesiai į cukrinę. Net dabar pagalvojus apie tą saldžiarūgštį skonį burnoje susikaupia seilės... O vos tik įsigijusi "Muminuko mamos receptus" ir pamačiusi Mažosios Miu rabarbarų pyrago receptą, jau žinojau, kad kepsiu. Ir pagaliau!
Juo labiau, kad mažoji Miu visą laiką buvo viena mylimiausių mano herojų iš Trolių mumių slėnio. Tokia mažutė ir piktutė. Aš gal ne tokia pikta, bet maža kaip ir ji. Šypt.


Rabarbarų pyragas
Reikės:
100 gramų sviesto
75 mililitrų + 3 šaukštai cukraus
kiaušinio
150 mililitrų miltų
šaukštelio vanilinio cukraus
šaukštelio kepimo miltelių
150 gramų smulkintų migdolų
500 mililitrų gabaliukais pjaustytų rabarbarų

Sviestą išsukti su 75 mililitrais cukraus. Įmaišyti kiaušinį.
Sumaišyti miltus, didesnę dalį smulkintų migdolų, vanilinį cukrų ir kepimo miltelius. Viską supilti į sviesto-cukraus-kiaušinio masę ir gerai išsukti. Jei tešla kiek per tiršta, įpilti šlakelį pieno.
Kepimo formą ištepti sviestu ir pabarstyti miltais.
Nuplauti ir nulupti rabarbarus, supjaustyti juos gabaliukais ir paskleisti ant tešlos. Apibarstyti likusiais migdolais ir trimis šaukštais cukraus.
Kepti 200 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį.

Šaltinis - Muminuko mamos receptai, Nieko rimto, 2012.



Tiesa, aš dalį rabarbarų įmaišiau į pačią tešlą. Labai skanus pyragas ir vėl susilaukęs liaupsių tiek darbe, tiek namie. Gerai, kad rabarbarų sezonas dar tęsis iki pat birželio pabaigos, nes praėjusiais metais labai neblogus keksiukus su rabarbarais ragavau ir norėčiau jų dar ir šiemet... Gal tai bus kito savaitgalio saldumynas? Savaitgaliui kaip tik lietų praneša...

2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Kišas su kumpiu ir svogūnų laiškais

Tokios nesėkmingos dienos kaip ši jau seniai neturėjau, ir tikiuosi, kad vėl ilgai neturėsiu.
Visų pirma, lipant laiptais susipainiojo kojos , tad visai nežavingai išsidrėbiau laiptinėje, suplanavusi kepti pyragą turguje neradau rabarbarų, pakuodama siuntinuką užsimečiau ant kojos žirkles ir, žinoma, paplūdau krauju. Antra, vietoj to, kad automatiškai suvesčiau banko kortelės pin kodą bankomate, susimąsčiau, koks jis - taip užblokavau savo kortelę, ėjau iki artimiausio banko, bet nei jis, nei tolimesnis klientų aptarnavimo skyrius nedirbo...
Bet bet bet... Dieną išgelbėjo violetinės tulpės ir prancūziškas pyragas, kitaip tariant - kišas su kumpiu ir svogūnų laiškais.
Žinoma, ir su juo kilo visokių nesklandumų, bet vyno taurė ir gera knyga apie šimtametį, kuris išlipo pro langą ir dingo, numalšino neigiamas emocijas.


Kišas su kumpiu ir svogūnų laiškais
Manau, keturi žmonės pavalgytų:
Tešlai:
200 gramų miltų
100 gramų sviesto
kiaušinis
žiupsnelis druskos
2 šaukštai šalto vandens
Įdarui:
kelių svogūnėlių su laiškais
150 gramų rūkyto kumpio
50 mililitrų pieno
150 mililitrų grietinėlės
3 kiaušinių
150 gramų fermentinio sūrio
druskos, pipirų, prieskoninių žolelių

Šaltą sviestą supjaustyti kubeliais ir peiliais (bei pirštais) supjaustyti su miltais ir druska iki trupinių (žinoma, virtuvinis kombainas čia labai pagelbėtų). Kiaušinių išplakti, sumaišyti su dviem šaukštais šalto vandens, supilti ant trupinių ir greitai suminkyti tešlą. Ją suspausti į rutulį ir palaikyti šaldytuve 20 minučių.

Tuomet tešlą iškočioti, iškloti ja kepimo formą, padaryti kraštus. Tešlą užkloti kepimo popieriumi, ant viršaus priberti žirnių/pupelių ar ko negaila ir šauti į orkaitę, įkaitintą iki 190 laipsnių. Kepti apie 15 minučių, kol tešla kiek sukietės, tada nuimti popierių su užpildu ir kepti dar 5 minutes.

Per tą laiką pasiruošti įdarą: svogūnėlius ir kumpį susmulkinti, apkepinti keptuvėje. Kiaušinius išplakti, sumaišyti su grietinėle bei pienu, į šią masę suberti tarkuotą fermentinį sūrį. Įdėti prieskonių ir sumaišyti su kumpiu bei svogūnais.

Į apkepusią kišo formą supilti įdarą (man visas netilpo, per mažus kraštelius padariau) ir kepti orkaitėje apie 40 minučių, kol įdaras sutvirtės.

Šaltinis - Beatos šeimos kalendorius 2012, gegužės mėnuo.



Labai panašų pyragą su rūkyta vištiena, cukinija, paprika ir morkomis, jei neklystu, kepdavo A. mama. Niekaip neišprašiau recepto... Pagaliau galėsiu ir pati tokį pagaminti! Tiesa, man vargo buvo šiek tiek ir su tešlos gaminimu, ir su įdaro nesilaikymu pyrage (dėl ko artimiausiu metu teks iššveisti orkaitę), bet kitam kartui jau turėsiu patirties.
Beata sako, kad kišas yra pats geriausias piknikų maistas. Šiemet dar nebuvau nė viename piknike, bet manau, kad pasitaisysiu. Pyrago dar liko, galite pakviesti mane į sekmadienio iškylą, mielieji skaitytojai. Šypt.

O šįvakar atidariau balkono sezoną ir su vyno taure rankoje žiūrėjau į kieme žydintį kaštoną. Kartais vienatvė namie išeina į gera.


P.S. Rytoj vis tiek rasiu rabarbarų ir iškepsiu saldų pyragą!

2012 m. gegužės 1 d., antradienis

Avižiniai sausainiai

Ir vėl atsitiko taip, kaip kasmet. Grįžau į Vilnių po savaitgalio, o medžiai jau buvo su lapais. Kaštonas kieme jau sudėjo savo žiedus ir ruošiasi juos išskleisti. Tad nenoriu tikėti sinoptikų prognozėmis apie orų permainas ir šaltesnes dienas, noriu džiaugtis šiluma.
Pavasarį taip gera gyventi, kad net baisu. O jeigu netyčia įvyksta kas nors neplanuoto ir nelabai smagaus, sugadinančio nuotaiką ir sukeliančio širšės pyktį, pats geriausias vaistas - avižiniai sausainiai.

Jais vaišinosi netgi kolegės, kurias apsėdusi sporto ir kūdinimosi manija. Per jas kartais jaučiuosi labai kalta, kai užsinorėjusi saldumynų suvalgau bandelę... Bet nieko, atsilaikysiu!


Avižiniai sausainiai
tikrai ne vienai skardai sausainių reikės:
2 stiklinių avižinių dribsnių
200 gramų kokoso drožlių
stiklinės miltų
šaukštelio cinamono
150 gramų sviesto
2 šaukštų medaus
nepilnos stiklinės cukraus
2 kiaušinių

Į didelį dubenį supilti avižinius dribsnius, kokoso drožles, miltus ir cinamoną.
Ištirpdyti sviestą, sumaišyti jį su medumi. Kiek pravėsus supilti cukrų ir įmušti kiaušinius, išmaišyti iki vienalytės masės.
Skystąją dalį supilti ant sausosios ir išmaišyti.
Į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, šaukštu dėti tešlą, šakute kiek prispausti, kad išeitų blyniukai. Kepti 190 laipsnių orkaitėje apie 20 minučių arba kol sausainių kraštai gražiai paruduos.
Išėmus sausainius iš orkaitės pravėsinti skardoje.

Šaltinis - Beatos virtuvė, Laisvos valandos, 2009.



Nebespėjau parašyti knygynio įrašo balandį, tai iš karto skubu taisytis. Knygų planas pajudėjo didesniu greičiu. Perskaičiau jau pusę knygų iš savo sąrašo!

Colleen MsCullough "Erškėčių paukščiai"  paliko tikrai gerą įspūdį. Tokios uždraustos meilės istorijos visada suvirpina širdį, tiesa?
Man dažnai norisi lyginti perskaitytas knygas su kitomis, tad šią lyginčiau su Jurgos Ivanauskaitės "Ragana ir lietus" - ta pati kunigo ir paprastos moters meilės linija, tačiau Megės istorija ramesnė, ne tokia dramatiška - ji susitaiko su tuo, kad niekada negalės turėti savo mylimo vyro taip arti, kaip kad ji norėtų. Dar kažkodėl peršasi palyginimas su J. Irvingo kūryba - juk jis savo knygose dažnai aprašo visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties, o "Erškėčių paukščiai" taip pat apėmė daugiau nei 50-ties metų laikotarpį.
Skaičiau ir stebėjausi, kaip pagrindinė veikėja Megė išliko tokia tvirta net tada, kai atrodo, viskas sugriuvo. Ir taip jai nutiko ne vieną kartą... Norėčiau ir aš būti tokia stipri.

O dar kalbant apie meilės istorijas - n-tąjį kartą pažiūrėjau "Titaniką". Ir ech, nesvarbu, kiek kartų jį matysi, kokiu formatu (paprastu ar 3D), vis tiek nors vienoje vietoje reikia nubraukti ašarą.
Nes gi gražu meilė. Ypač pavasarį, kai žydi kaštonai. Arba dar tik ruošiasi žydėti.