2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

Kepta lašiša su medaus glajumi

Lankydamasi svetimame mieste visada pagalvoju, ar norėčiau jame pabūti ilgiau ir įsijausti į vietinės gyventojos vaidmenį. Atostogos Londone į mano „galėčiau ten gyventi“ miestų sąrašą įtraukė ir Didžiosios Britanijos sostinę. Puikiai įsivaizduoju save rytais skaitančią knygą prigrūstame metro vagone, o po to spėriai žingsniuojančią į darbą gatvėmis, kuriose susipina senoji ir naujoji architektūra. Taip pat puikiai matau save sėdinčią parke ant suolelio ar tiesiog ant žolės ir maitinančią voveres sausainiais (su šokoladu!). O savaitgaliais galėčiau arčiausiai namų esančiame bare valgyti angliškus pusryčius ir pradėti savo dieną nuo pintos elio.

Svajonė kurį laiką pagyventi kitoje šalyje manyje atgyja po kiekvienų atostogų užsienyje, tad naujos panašių emocijų bangos lauksiu jau pavasariui įsibėgėjus. O kol dar gyvenu po truputį blėstančiais prisiminimais apie Londoną, įkvėpta tradicinio britiško „fish and chips“ noriu parodyti, kokia žuvis lankosi mano virtuvėje.

Iš tiesų su žuvimi bandau susidraugauti jau kelerius metus, tačiau mūsų santykiai vis dar gana komplikuoti. Tikiuosi, jog po šio paprastučio, bet labai gardaus patiekalo, šviežia lašiša į mano namus atkeliaus dažniau.

Kepta lašiša su medaus glajumi

Reikės:
lašišos filė (vienai porcijai – 120 g)
2 šaukštų medaus
gabalėlio šviežio imbiero
šaukštelio Dižono garstyčių
žaliosios citrinos sulčių
druskos

Paruošti glajų: nedideliame dubenėlyje sumaišyti pašildytą medų su Dižono garstyčiomis, įmaišyti luptą ir tarkuotą arba labai smulkiai supjaustytą imbierą ir žaliosios citrinos sultis. Gauta mase aplieti lašišos filė. Pagardinti druska.

Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių arba kol lašiša gražiai paruduos.

Patiekti su karštu vandeniu nuplikytais brokoliais ir orkaitėje keptomis batatų lazdelėmis. Arba su mėgstamomis salotomis, žinoma.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2015 m.

Mano racione daug dažniau pasitaiko rūkyta lašiša – ji tinka tiek su salotomis, tiek su grikiais, tiek su makaronais, tiek su paprasta duona. Menu, kad špinatų ir lašišos pyragas, keptas, atrodo, prieš šimtą metų (tada dar gyvenau Karoliniškėse su dviem žaviomis damomis) buvo labai skanus, reikės jį įtraukti į pavasario meniu. 



Na, o britų nacionalinis patiekalas „fish and chips“ didelio įspūdžio man nepaliko. Žinoma, buvo skanu – menkę, apkeptą tešloje, pub‘as „Punch & Judy” (įkurtas dar 1787 metais!) patiekė su apskrudusiomis bulvytėmis, žirneliais, marinuotais svogūnais, duona su sviestu ir keliais padažais. Pastarųjų, mano kuklia nuomone, ten niekam nebereikėjo, skonių užteko ir taip. 
Angliški pusryčiai pub‘e buvo kiek įdomesnė gastronominė patirtis. Bet greičiausiai dėl to, kad mane, nelabai mėgstančią pupeles, labai maloniai nustebino būtent jų skonis. Ir gal dar dėl to, kad šalimais sėdėję ir apie gyvenimą pliurpę vyriškiai išlenkė bent po kelis bokalus alaus (o dar net vidurdienio nebuvo
!). Na, bet o kam nepasitaiko tokių savaitgalių...?

2016 m. kovo 1 d., antradienis

Sumuštiniai su vištiena ir troškintais svogūnais

Pastarosiomis dienomis supratau, kad turbūt niekada nėra tinkamo laiko atostogoms. Atrodo, kad būtent prieš jas atsiranda begalė projektų, kuriais būtinai reikia pasirūpinti, ir visokių smulkmenų, su kuriomis reikia susitvarkyti iki penktadienio popietės. Ir štai, kone visa savaitė prieš atostogas būna kupina streso ir įtampos – po jos tiesiog būtina pailsėti. Tad dabar pagaliau tą ir darau – kol kas veikiu beveik nieką ir rūpinuosi vien savo įgeidžių išpildymu. Skaitau, gražinuosi, vaikštau po parduotuves, perku smulkmenas, kurios nuspalvins mano pavasarį, žiūriu filmus ir pan.

Tiesa, nemiegu tiek, kiek norėčiau, nes sugalvojau, kad rytus reikia išnaudoti geresniems tikslams – pavyzdžiui, išeiti pabėgioti ir užbėgti į vaikystėje milžinišku atrodžiusį kalną arba pakeliauti rytiniu traukiniu ir pažiūrėti, ar jis toks pat pilnas kaip ir vakarinis. Na, bet dabar galiu sau leisti nusnūsti pokaičio ir šia proga naudojuosi!

Prie visiško savo norų pildymo reikėtų pridėti ir skanų bei sveiką maistą, kuriuo nereikėtų smarkiai rūpintis. Tokie buvo šie sumuštiniai, kuriuos gaminau vieno vasario sekmadienio išvykai į Dubingius.


Sumuštiniai su vištiena ir troškintais svogūnais

Reikės (ingredientų kiekį derėtų pasireguliuoti pagal planuojamų sumuštinių skaičių):
2 didelių svogūnų
šaukšto balzamiko acto
šaukšto cukraus
4 šaukštų žemės riešutų sviesto
virtos vištienos krūtinėlės
sumuštinių duonos
mėgstamų salotų lapų
aliejaus
druskos, pipirų

Svogūnus supjaustyti šiaudeliais ir dėti į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Kepti, kol svogūnai suminkštės, suberti cukrų, supilti actą ir gerai išmaišius dar pakaitinti, kol svogūnai karamelizuosis.

Paskrudinti sumuštinių duoną (aš tai dariau orkaitėje, bet puikiai tinka ir skrudintuvas). Abi vieno sumuštinio riekes patepti žemės riešutų sviestu, ant vienos dėti mėgstamų salotų lapų, smulkintos virtos vištienos ir šaukštą karamelizuotų svogūnų, pagardinti druska ir pipirais, o tuomet užvožti antrąją duonos riekę ir šiek tiek paspausti.

Šaltinis – kažkuris Virtuvės mitų griovėjų žurnalas 



Pasigirsiu, tikrai geri sumuštiniai išėjo, puikiai tiko improvizuotam piknikui automobilių stovėjimo aikštelėje prie nedidelio miestelio bažnyčios. Tikiu, jog tiktų ir popiečio darbiniam užkandžiui, kai vakare ruošiamasi eiti į treniruotę. Arba šiaip be progos, kai tiesiog norisi sumuštinio, bet įspūdingesnio negu įprastinio duona-dešra-agurkas derinio.

Žemės riešutų sviestas iš naujo rado kelią į mano gyvenimą. Prieš daug metų mane su juo supažindino buvusi sugyventinė L., kuri išmokė valgyti sumuštinį skrebutis-žemės riešutų sviestas-aviečių uogienė. Kurį laiką tai buvo pats mėgstamiausias mano desertas ir netgi geriausias pusryčių ar vakarienės patiekalas. Tada netgi bandžiau pati pasigaminti žemės riešutų sviesto, juk baisiai paprasta – receptas čia
Dabar jau išbandau ir kitokius sumuštinio derinius – pavyzdžiui, su kviečių trapučiu ir kokiais nors vaisiais ar uogomis – bananais, braškėmis, šilauogėmis ar kiviais (pastaruoju metu jie yra mano favoritas dėl savo sultingumo ir vitamino C kiekio).

Bet gal reikėtų prisiminti ir senąjį gerąjį desertą? Arba šiaip kokį nors desertą? Juk atostogos..!