2016 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

2016-ųjų istorijos

Kelionės, bėgimas ir meilė. Jeigu reikėtų apibendrinti svarbiausius 2016-ųjų dalykus, jie būtų būtent tokie.  


KELIONĖS
Londonas – ten, pakėlusi akis į dangų, kiekvieną kartą matydavau kylantį ar besileidžiantį lėktuvą (kaip žinia, tai man svarbu   apie tai, kiek vėliau). Tame gražiame ir ankstyvame pavasaryje su žydinčiais narcizais ir po parkus lakstančiomis voverėmis, kurias galima paglostyti, aš visai mielai būčiau ir likusi.

Ryga – šiemet pirmą kartą praleidau šiame mieste daugiau negu vieną dieną ir gavau progą apžiūrėti šiek tiek daugiau negu tik senamiestį. Pirmiausia bėgant aplinkui pusę miesto, vėliau - pasivaikštant ir sunkiai nešant nelabai norinčias atsigauti kojas.

Atėnai – pirmoji kelionė, į kurią išsiruošiau visiškai viena ir net neturėdama rimto plano, ką ten veiksiu. Rugpjūčio karštyje kasdien nueidavau daug kilometrų, suvalgydavau po ne vieną porciją ledų, susirasdavau draugų, o galiausiai sulaukiau ir pasiūlymo tekėti. Atėnus prisimenu su džiaugsmu, ten supratau, kad būti su savimi pačia man nėra nei nuobodu, nei sunku – atvirkščiai!

Šveicarija – nors Ciurichas, kuris buvo pagrindinis mano darbinės kelionės taškas, didelio įspūdžio nepaliko, kelionė traukiniu per šalį buvo kažkas tokio, kas privertė mane įtempti akis ir grožėtis grožėtis grožėtis, o po to ilgai medituoti sėdint ant suolelio prie geležinkelio stoties viduryje niekur.
Barselona
– mergaitiška gimtadienio kelionė su trimis Rasomis. Kelionė, pilna pokalbių, vyno ir cavos, juoko, maisto ir vėlgi daug nueitų kilometrų.

Stokholmas  trumputis pabėgimas laivu į lemputėmis pasipuošusį miestą buvo tai, ko reikėjo norint įsikrauti šventine nuotaika. 
Kitų metų planai? Kol kas savaitė Portugalijos keliuose vasarį ir žemėlapio apžiūra, ieškant kelionės taško rudeniui.


BĖGIMAS
Anot endomondo duomenų, šiemet nubėgau nei daug, nei mažai – 710 kilometrų. Sudalyvavau 7 varžybose, kurių atstumai svyravo nuo 3 kilometrų Šiaulių oro uosto orlaivių kilimo ir tūpimo taku iki 21,1 kilometrų aplink Rygos ar Vilniaus centrą.

Pusmaratonio distanciją įveikiau du kartus, kitąmet vėl planuoju pas jas sugrįžti (pilnas maratonas – dar tik tolimose svajonėse) ir, žinoma, gerinti rezultatus. Taip pat noriu išbandyti naujus bėgimo renginius ir naujas trasas, juk tikrai yra pasirinkimo!

Su sportu sieju ir daugiau Naujų metų planų. Visiškai tradicinis pasižadėjimas – tiesa, ne pradėti sportuoti, bet sportuoti daugiau negu iki šiol. Noriu 2017-aisiais pasijusti stipresnė ir padidinti raumenų tonusą. Pradžia Merginų garažo treniruotėse jau padaryta, reikia tik į jas dažniau nueiti ir viskas bus dar geriau!


MEILĖ
Per metus buvo keli susižavėjimai, kurie tam tikromis dienomis grasino išsprogdinti man smegenis. Buvo Tinder pasimatymų – ne vienas ir ne du, bet visi daugiau ar mažiau keisti. O tada, vieną vakarą, beveik netyčia, atsirado M.

Dabar kiekvieną dieną mokomės puoselėti savo santykius, kalbamės ir juokiamės bei pamažu drauge planuojame ateitį. Kas gali būti geriau?

O iš tiesų svarbiausia tai, kad per šiuos metus išmokau mylėti ir save pačią - tokią, kokia esu. Su nedidelėmis nuodėmėmis – priklausomybe nuo Candy Crush ar noru žiūrėti lėkštas romantines komedijas bei, žinoma, silpnybe kruasanams, su kiek naiviomis svajonėmis, bet su tvirtybe ir užsispyrimu siekti savo tikslo, nesvarbu, koks kvailas jis bebūtų.





Kaip visada, didelę gyvenimo dalį ir darbas pasiglemžė. Ypač vasarą, kai darbiniais reikalais teko kelis savaitgalius praleisti Kauno bei Palangos oro uostuose. Tad lėktuvų ir šiemet buvo nemažai. Vienas jų nuo spalio mėnesio visada su manimi – įsikūnijęs tatuiruote ant kojos. 

Taip pat šiemet išbandžiau dvigubą darbą – t.y. greta oro uostų dar mėginau komunikuoti kitame įdomiame projekte. Bet, deja, teko nuleisti rankas ir pasakyti, kad aš pernelyg mėgstu savo gyvenimą, kad visą jį atiduočiau darbui.

Lėktuvai liko. Ir grožėjimasis jais  tai turbūt niekada nenusibosta. 


Ir į tinklaraščio rašymą šiemet daugiau jėgų įdėjau  30 įrašų per metus gal ir nėra labai daug, bet ties kiekvienu padirbėta. Na, bent man taip atrodo. 

Populiariausieji šiemet:

Maisto pažadu neapleisti ir kitąmet. Žinoma, šioje srityje irgi turiu pamąstymų - pavyzdžiui, kad reikėtų riboti baltų miltų vartojimą ir pyragų mažiau kepti, kad reikėtų dar daugiau ir įvairesnių daržovių valgyti, ir, apskritai, daugiau galvoti apie sveiką ir švarią mitybą. Gal šiemet pagaliau pasiseks ir pavyks nuo žodžių pereiti prie darbų.


Susirašykim kitąmet, pažiūrėsim, kaip viskas einasi toliau!

Bučkis tiems, kurie skaito.

2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Moliūginiai „cantucci“ sausainiai

Viskas tradiciškai šiemet  Kalėdos ir vėl praėjo ramiai su daug nukeliautų kilometrų ir dar daugiau pokalbių bei juokų. Gaila, lygiai taip pat tradiciškai jos buvo be sniego. 

Snigo savaite anksčiau, kai sekmadienį Vilniaus kalėdiniame bėgime pasipuošiau Rudolfo ragais ir šiek tiek slidžiomis senamiesčio gatvėmis nubėgau 12 kilometrų. Va tokie dalykai man ir suteikia daugiausiai kalėdinės nuotaikos – šventiniai bėgimai sningant, besišypsantys žmonės, draugų susiėjimai, juokingi megztiniai su briedžiukais ir, žinoma, lemputės.

O kai gerą kalėdinę nuotaiką tenka gaudyti pačiai, visada padeda filmas „Love Actually“ (šiemet jį ir vėl pažiūrėjau, gal jau kokį 15-tą kartą) ir sausainių kepimas. Šį gruodį išbandžiau moliūginius „cantucci“ sausainius – t.y. itališkus, du kartus keptus džiūvėsėlius.

Dviem skardoms sausainių reikės:
100 gramų minkšto sviesto
200 gramų rudojo cukraus
4 šaukštelių vanilinio cukraus
4 kiaušinių
300 mililitrų moliūgų tyrės
500 gramų miltų
2 šaukštelių kepimo miltelių
100 gramų maltų migdolų
100 gramų džiovintų spanguolių
2 šaukštelių prieskonių mišinio meduoliams (cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, muskatas ir pan.)

Sviestą išsukti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Vis gerai išmaišant, dalimis sudėti moliūgų tyrę ir įmušti kiaušinius. Tuomet sudėti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, prieskonius, maltus migdolus ir kiek pasmulkintas džiovintas spanguoles. Viską gerai išmaišyti.

Drėgnomis rankomis suformuoti iš tešlos du pailgus volelius, sudėti juos ant skardos ir kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių.

Išėmus skardą, leisti jiems šiek tiek pravėsti ir dantytu peiliu supjaustyti volelius maždaug centimetro storio riekutėmis. 

Sudėti jas atgal ant skardos ir padžiovinti 150 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių (praėjus pusei šio laiko riekutes vertėtų apversti, kad sausainiai išdžiūtų tolygiai).

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“, Nr. 6

Skaniausia valgyti sausainius trumpam įmerkiant į arbatą. Galima ir į karštą vyną, žinoma.

Moliūginiai sausainiai buvo išdovanoti draugams per tradicinį kalėdinį pasisėdėjimą, o likusieji namie buvo greitai sunaikinti geriant pusryčių arbatą. Tad fotografijose – paskutiniai atsilaikiusieji. Visai neblogi buvo. 

Nors po to Kalėdoms ir dovanoms giminaičiams dar iškepiau tų cantucci, kurie man labiau prie širdies – su šokoladu.

--
O tarpušventis šiemet visiškai netradicinis – lovoje su antibiotikais, „Silva Rerum“ ir „Žvaigždžių karais“ (Kas galėjo pagalvoti, kad staiga tapsiu jų gerbėja? Tikrai ne aš!). Organizmas tarė savo žodį – reikia poilsio. Tai klausausi! Ir tikiuosi, kad Naujųjų naktį pakilsiu kaip Feniksas ir nealkoholinio putojančio vyno taurę išgersiu jau negrasindama sau iškosėti plaučio. 

Fingers crossed!


2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Avinžirnių kotletukai - falafeliai

In memoriam Albinai Mažeikienei.

Yra vietų, kurios nejučia prisipildo prisiminimų. Gruodžio pradžioje stovėjau ant senelių namų slenksčio ir mačiau, kaip prieš dvidešimt metų po žiemos atostogų buvau čia įkalinta su save didesnių sniego pusnų, tad senelis, pasikinkęs į vežimą arklį, visą šeimyną dvidešimt kilometrų vežė užpustytais kaimo keliais iki autobuso. Mačiau, kaip supdavausi ant obels šakos pakabintose sūpynėse. Mačiau, kaip išmokau karstytis po medžių viršūnes, kad tik pasiekčiau skaniausias trešnes. Mačiau, kaip susikuitusi lovoje skaičiau savo pirmuosius romanus apie laukinę Rozą, įkritusią į Rikardo sodą per gyvatvorę (čia buvo mano Haris Poteris). Mačiau, kaip pamilau šunis ir raudonavau, kai norėdavau užkalbinti labai simpatišką kaimo veterinarą. Mačiau, kaip su močiute sekmadieniais eidavome į bažnyčią ir kaip ji mokė mane giesmių.

Dabar ši vieta jau kitokia. Ji pasikeitė prieš daugiau nei 10 metų, o dabar ji jau visiškai tuščia. Ir pagalvojus apie tai, kad visos ant slenksčio pamatytos akimirkos vieną dieną gali išsitrinti iš mano atminties, suspaudžia širdį. Vis dėlto būtent ten - kažkur tarp Skaudvilės ir Šilalės, prabėgo mano vaikystė. Ir ta vieta visada bent iš dalies man priklausys, nesvarbu, kiek kartų man beteks joje apsilankyti.


Prisiminusi, kad vis dėlto mano blogas kulinarinis, bandžiau sugalvoti, su kokiu maistu man asocijuojasi močiutės virtuvė. Geriausiai atsimenu jos verdamus barščius - iki šiol dar nesu valgiusi skanesnių. O paskutiniaisiais metais, kol močiutė dar turėjo sveikatos, visada laukdama mūsų atvažiuojančių prigamindavo kotletų. Aš, žinoma, į juos pažiūrėjau moderniau ir sumeistravau avinžirnių kotletukus - t.y. falafelius.

5-6 porcijoms reikės:
400 gramų avinžirnių (pati dėjau 500 gramų, tai kitą kartą imčiau mažiau)
2 skiltelių česnako
3 šaukštų miltų
didelės saujos šviežių petražolių
2 šaukštų aliejaus + šiek tiek patepti skardai
druskos, pipirų, paprikos miltelių ar kitų mėgstamų prieskonių

Dieną prieš gaminimą avinžirnius užpilti vandeniu ir palikti per naktį išbrinkti. Ryte gali tekti vandens įpilti dar šiek tiek. Jei bus galimybė, vandenį reikėtų pakeisti likus kelioms valandoms iki gaminimo. Prieš gaminimą jo likutį nupilti ir avinžirnius gerai nuvarvinti.

Išbrinkintus avinžirnius, česnaką, petražoles sudėti į smulkintuvą ir sumalti į vientisą košę (įmanoma tai padaryti ir sutrynus avinžirnius, o kitus ingredientus smulkiai sukapojus). Pridėti prieskonių, miltų ir aliejaus. Viską gerai išmaišyti ir drėgnomis rankomis formuoti nedidelius kotletukus (man jie smarkiai byrėjo, tačiau nereikėtų nusigąsti, kepdami susiklijuos).

Dėti juos ant kepimo popieriumi išklotos ir aliejumi pateptos skardos. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį.

Patiekti su daržovėmis ir kokiu nors jogurtiniu arba kitokiu mėgstamu padažu.

Šaltinis - Būk turbo

Močiutė turbūt nebūtų supratusi tokio patiekalo. Na, bet man patiko. Ir M., kuris vis dar papriekaištauja man, kad reikia valgyti daugiau mėsos, visai džiaugėsi. Tai džiaugiuosi ir aš.


Kodėl šį įrašą skelbiu prieš pat šv. Kalėdas - juk jis nei šventiškas, nei ką? Tam, jog priminčiau, kad gyvenimas yra labai trapus dalykas. Murmėdami, kad ir vėl reikia dienas leisti prie maistu apkrauto stalo, ten pat apsižvalgykime, pažiūrėkime vieni kitiems į akis ir supraskime, kad buvimas drauge nėra amžinas. Vieną dieną, kai nebebus, kas paskambina paklausti, kokio dydžio vilnones kojines numegzti, ar nuvažiavus aplankyti neprikeps kalno kotletų, pasidarys liūdna. Ir galbūt imsite traukti iš prisiminimų tas gražiąsias akimirkas lygiai taip, kaip tai vieną šaltą gruodžio dieną padariau aš.

Apkabinkime vienas kitą dažniau. Jei sunku pripažinti, kad norisi švelnumo, sakykime, kad žiemą taip šilčiau.

Gražių šv. Kalėdų!

2016 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Moliūginis sūrio pyragas

Paskutinysis pusantro mėnesio buvo toks intensyvus, kad aš sugebėjau pasiilgti rutinos ir paprastų dalykų – savaitės meniu planavimo sekmadienio vakarą, įprastinės 5 minutes trunkančios rusų kalbos pamokėlės per pietus darbe, dienos apgalvojimo ir naujų planų susidėliojimo stovint po dušu vakare ir t.t., ir pan. Vietoj to pastaruoju metu įveikinėjau kilometrus automobiliais, autobusais, traukiniais, lėktuvais ar tiesiog bėgte ir bandžiau pasivyti savo gyvenimą.

Tai pavyko padaryti vieną ne itin gražią lapkričio dieną, kai teko gaminti gimtadienio pyragą. Kepiau jį du kartus – vieną M. progai, kitą – savajai. Ir abu kartus jis buvo nuostabus.

Moliūginis sūrio pyragas

Reikės:
180 gramų mėgstamo skonio SELGA sausainių
100 gramų sviesto + šiek tiek ištepti kepimo formą
2 šaukštų želatinos
250 gramų maskarponės sūrio
200 mililitrų moliūgų tyrės
*
5
šaukštų rudojo cukraus
šaukštelio cinamono
1,5 šaukštelio malto muskato

Sausainius sutrupinti iki smulkių trupinių ir sumaišyti su išlydytu sviestu. Paruoštą masę dėti į kepimo popieriumi išklotą ir sviestu pateptą atsegamą kepimo formą, išlyginti ir kepti 200 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 10 minučių. Kai sausainių masė šiek tiek apskrus, pyrago pagrindą išimti iš orkaitės ir palikti atvėsti.

Karštame vandenyje ištirpinti želatiną (tai padaryti reikėtų pagal ant pakelio pateiktas instrukcijas).

Maskarponę išplakti su ruduoju cukrumi bei moliūgų tyre. Supilti paruoštą želatiną bei suberti cinamoną ir muskatą. Gerai išmaišyti. Gautą kremą supilti ant atvėsusio sausainių pagrindo. Tortą uždengti maistine plėvele ir dėti į šaldytuvą bent kelioms valandoms, kad sustingtų.

Papuošti pagal norus ir sugebėjimus.

*Moliūgų tyrė: moliūgą supjaustyti į kelis didesnius gabalus, išimti sėklas ir dėti į kepimo popieriumi išklotą kepimo indą. Kepti 220 laipsnių kaitrumo orkaitėje, kol moliūgas smarkiai suminkštės. Gabalėliams pravėsus, išskobti moliūgo minkštimą ir sutrinti iki vientisos masės. Tinka užšaldyti.

Šaltinis – Cukrinis avinėlis

Iš viso savo dienos proga ragavau net tris tortus – ledų (citrininį, jei gerai pamenu) tą tikrąją dieną, meduoliškai bananinį - su draugais, o moliūginį - su kolegomis.


Gimimo dieną tikrai skanų ledų torto gabalėlį valgiau nedidelėje Barselonos kepyklėlėje, kurioje pardavėjos net nekalbėjo angliškai. Bet smagiausia tądien buvo tai, kad vaikščiojau po palmėmis, šokinėjau per Viduržemio jūros bangas, o galiausiai šildžiau veidą prieš saulytę paplūdimio bare gurkšnodama kataloniškąją cava, o su manimi drauge buvo trys gyvenimo Rasos. Sutapimas? Nemanau.

Tradiciją pasitikti gimtadienį svečioje šalyje noriu tęsti ir kitais metais. Tad labai gali būti, kad pradėjusi galvoti, kaip užpūsti 29 žvakes (o die, gi sunku tiek jų ir sutalpinti ant torto!), įsigysiu ir lėktuvo bilietus ten, kur lapkritį bent šiek tiek šilčiau ir smagiau negu Lietuvoje.


Tiesa, gyvenimą (ir dar šv. Kalėdas, nepamirškime ir jų!) reikia vytis ir toliau. Tai daryti ypatingai sunku, kai lauke beprotiškai slidu, juk gali labai lengvai nulėkti tiek nuo kelio, tiek nuo šaligatvio. Tad laikykimės ten!

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Ruduo įsibėgėjo šiek tiek per greitai. Visą rugsėjį aš kiek pakilusi nuo žemės skraidžiojau su vasaros prisiminimais, o štai spalis šaltu veidu nuleido mane ant žemės. Teko iš spintos gilumos išsitraukti šilumą palaikančią pūslę lovai šildyti, užsisandarinti langus, į mėgstamiausių rūbų sąrašą įtraukti šiltą megztinį ir tyliai pavirkauti, kodėl negaliu nešioti jo kasdien, įsigyti striukę su dirbtiniu kailiuku pamuštu gobtuvu (o tikrai kapišonas yra blogas žodis?) ir netgi susirasti žieminius batus. O juk iki tikros žiemos dar visas mėnuo! Dar tikrai nereikėtų norėti žiūrėti Vienas namuose ir gerti karšto vyno. Bet norisi. 

Norisi ir kepti pyragus – šokti virtuvėje maišant tešlą ir atsiraitojus rankoves šildytis prie kaistančios orkaitės. Tad ieškau naujų receptų ir jau išbandytus produktų derinius atrandu kitoje šviesoje.

Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Reikės:
360 ml (maždaug 1,5 vid. dydžio) tarkuotos cukinijos
200 g cukraus
žiupsnelio druskos
120 ml bekvapio aliejaus
banano
150 g miltų
50 g kakavos miltelių
šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnelio cinamono
100 g juodojo šokolado
saujos džiovintų spanguolių

Cukiniją sutarkuoti stambia tarka. Į tarkius suberti cukrų, druska, supilti aliejų. Bananą gerai sutrinti šakute ir taip pat sudėti į cukinijų masę, išmaišyti.

Kitame inde sumaišyti miltus, kakavą, cinamoną, kepimo miltelius. Šį mišinį sumaišyti su kito indo turiniu.

Šokoladą susmulkinti ir kartu su džiovintomis spanguolėmis suberti į tešlą. Gerai išmaišyti.

Kepimo formos dugną uždengti kepimo popieriumi. Į formą pilti tešlą ir kepti 170 laipsnių orkaitėje apie valandą ar net kiek ilgiau.

Valgyti visiškai atvėsusį.

Šaltinis – Septyni virtieniai

P.S. Jeigu pyragas apsieis be šokolado jis taps tikrai veganišku. Bet šokolado gabaliukai skonį pagerina, tad labai rekomenduoju, esant reikalui, surasti veganiško šokolado ir įmaišyti jo. Apsilaižysite pirštus.

Cukinijos ir šokoladas, kad ir kaip tai keistai skambėtų, puikiai dera. Anksčiau esu bandžiusi keletą jų derinių – keksiukus ir „sveikuoliškus“ sausainius. Jei tik į mane smerkiančiai nežiūrėtų visi dar neišbandyti receptai, tikrai kepčiau šiuos keksiukus ir sausainius dar kartą. Ir turbūt dar kartą. Ir dar. Iki pat pavasario.


Prie noro kepti pyragus prisideda ir šiuo metu skaitoma maisto blogerės Molly Wizenberg knyga „Gyvenimas, pagamintas namuose“. Į jos gyvenimo istorijas įpinami receptai dažnai priverčia mane atsistoti nuo fotelio ir nueiti į virtuvę paieškoti ko nors skanaus. Kad to išvengčiau, turėjau pradėti ją skaityti tik pusryčiaudama – tada jau iš karto valgau, nebereikia užkandžiauti papildomai.

Aš vis žadu sau, kad prie savojo blogo receptų reikėtų pridėti normalią istoriją, o ne tik savo gyvenimo nuotrupas. Gal vieną dieną taip ir nutiks – tuomet galėčiau plačiau papasakoti, kaip lietingą ir siaubingai šaltą naktį su M. grįžome namo prisišokę bliuzo ir gerdami degalinėje pirktą kavą ragavome šį pyragą. Dar panagrinėčiau, kaip jis padėjo nugalėti netikėtai užplūdusią nostalgiją ir lengvą liūdesį dėl neišsipildžiusių draugysčių. Ir dar pasakyčiau, kad jis labai tinka švęsti mažesnes ar didesnes dviejų žmonių sukaktis.

Geras pyragas. Tikrai. Bandykite.

2016 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Vištiena su svogūnais, obuoliais ir cinamonu

Pats geriausias jausmas – pirkti skrydžių bilietus. Arba traukinių ar autobusų – tų, kurie veža toliau negu gimtasis miestas. Na, gal kiek perdedu, yra ir geresnių jausmų. Tačiau kelionės bilietai visada atneša daugiau džiaugsmo negu nauja suknelė spintoje. Nors suknelių naujų dabar irgi norėtųsi.
Dar visai geras jausmas yra sėdėti šiltoje virtuvėje ir uosti iš orkaitės sklindantį cinamono kvapą. Ir nebūtinai tuo metu joje turi slėptis koks nors pyragas. Vištiena ir cinamonas bei obuoliai taip pat puikiai dera.


Vištiena su svogūnais, obuoliais ir cinamonu

2 porcijoms reikės
4 vištos blauzdelių
4 skiltelių česnako
svogūno
saldžios raudonosios paprikos
4 šaukštų aliejaus
šaukštelio druskos
0,5 šaukštelio saldžių raudonųjų paprikų miltelių
šaukštelio cinamono
100 mililitrų baltojo vyno
2 vidutinio dydžio obuolių
ryšelio svogūnų su ropelėmis

Svogūną supjaustyti plonais šiaudeliais, stipriai pamaigyti rankomis, sutrinti česnako skilteles. Sumaišyti svogūnus, aliejų, česnaką, druską, paprikų miltelius, cinamoną, vyną. Gauta mase įtrinti blauzdeles ir palikti marinuotis kelias valandas arba per naktį.

Obuolius supjaustyti stambiomis skiltelėmis, svogūnų ropeles – puselėmis, papriką – norimo dydžio gabalėliais. Viską sudėti į kepimo formą, o ant viršaus – vištieną. Formą uždengti aliuminio folija.

Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą, tada atidengti ir kepti dar pusvalandį jau nuėmus foliją.


Šaltinis – „Verdu ir kepu“ Nr. 5

Žurnalas sako, kad patiekti reikėtų su mėgstamu garnyru. Bet man papildomo garnyro jau kaip ir nebereikėjo – užteko keptų obuolių ir paprikų.

Kaip dažnai pasitaiko, dabar norėčiau pavirkauti apie laiko trūkumą - ilgos, bet gana produktyvios darbo valandos, renginių ir įspūdžių kupini savaitgaliai, dar šiek tiek pramogų vakarais ir štai, blogas tylėjo beveik tris savaites. Bet vis tiek šiandien, vietoj to, kad iš sporto salės (grįžau į anksčiau smarkiai mylėtą GET FIT, buvo sunku) kuo greičiau skubėčiau namo ir gulčiau į karšto vandens pūslės prišildytą lovą, energingai parėjau namo pėsčiomis, kad pasigrožėčiau rudens vakaru ir šiek tiek pamąstyčiau apie gyvenimą. Artėjantis gimtadienis bando primėtyti man į galvą visokių blogų minčių, bet kol kas jas atmušinėju ir stengiuosi į viską žiūrėti optimistiškai.

Gimtadienį švęsiu Barselonoje - kaip galima apie tai galvoti be šypsenos? Niekaip.

Pirmąją dovaną sau jau pasidariau - ant mano kojos nutūpė lėktuvas, įamžinantis dabartinį gyvenimo etapą. Taip, darbas oro uoste padarė didelę įtaką tatuiruotei, bet ji nėra skirta vien tik tam, kad paliudyčiau priklausomybę nuo jo. Žiūrėdama į savąjį boeing'ą vis dar šypsausi. Ir netgi pradedu svajoti, ką dar galėčiau tokiu būdu įamžinti. Na, bet gal kitąmet.

2016 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Besiruošdama jau apipasakotai komandiruotei, supratau, kad vis dar esu kuo puikiausiai įvaldžiusi atidėliojimo meną. Patį pristatymą paruošti nebuvo taip sunku, kaip sunku buvo sąmoningai prie jo prisėsti ir susikaupus išlaikyti dėmesį ilgiau negu penkias minutes. Tuomet viskas pradėdavo judėti tinkama kryptimi ir reikiamu greičiu. Bet iki tol sugalvodavau milijoną priežasčių atidėti darbą – juk reikėdavo ir sutvarkyti namus, ir nueiti į parduotuvę, ir pasigaminti trijų patiekalų pietus, ir iškepti pyragą sekmadienio desertui...

Tad jeigu kam nors reikia kaip nors naudingai „prastumti“ laisvą laiką, kol pagaliau įsijungs „šikna dega“ režimas, nebeleidžiantis ilgiau atidėlioti svarbių darbų,
obuolių pyragas su graikiniais riešutais tiesiog šaukiasi į pagalbą. Reikės nulupti ir supjaustyti nemažai obuolių bei sukapoti ne vieną saują riešutų. Tad jeigu dar fone pasistatysite kompiuterį su mėgstamo serialo serija, valanda ar net kelios prabėgs nepastebimai.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Reikės:

kilogramo obuolių
150 gramų cukraus „Farinas“ (tinka ir paprastas rudasis)
150 gramų miltų
150 gramų kapotų graikinių riešutų
3 kiaušinių
šaukštelio kepimo miltelių
šaukštelio sodos
šaukšto cinamono
žiupsnelio druskos

Obuolius nulupti, supjaustyti kubeliais, užberti cukrumi ir cinamonu bei palikti valandai.
Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymų. Trynius supilti į obuolius, taip pat ten pat suberti riešutus, druską bei miltus, persijotus drauge su kepimo milteliais ir soda. Gerai išmaišyti.
Baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standžių putų ir atsargiai per 2-3
kartus sumaišyti su obuolių mase.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi. Tešlą supilti į kepimo formą ir kepti
180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą (man užtruko kiek ilgiau – ar iškepęs tikrinau mediniu iešmeliu, smeigiamu pyrago viduryje).

Iškepusį galima pabarstyti milteliniu cukrumi (a.k.a. cukraus pudra), bet tikrai nebūtina.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 5


Kai pamačiau šio pyrago, romantiškai pavadinto „Voveraitė“, receptą žurnale, supratau – tikrai turiu jį kepti. Vienas žmogus tikrai gali paliudyti, kad susitikimas ir pasilabinimas su tikra vovere Londono Green parke man buvo viena laimingiausių akimirkų šiemet. Nesvarbu, kad naująją draugę prisiviliojau tik sausainio su šokoladu trupiniu ir kad sugraužusi saldumyną ji ėmėsi doroti mano pirštą. 
--
Ruduo man dažniausiai keistą ilgesį atneša ir norą kažką išmesti iš savo gyvenimo. Šiemet viskas klostosi, kiek kitaip: norisi visko kuo daugiau – įspūdžių, sporto, veiklų, kelionių, laimės ir meilės. Tad ne tik svajoju apie tai, bet planuoju. Juk geras planas – visa ko pradžia.


2016 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Trinta voveraičių sriuba su pesto padažu

Man atrodo, kad šiuos metus tikrai galėsiu pavadinti kelionių ir skrydžių metais. Ankstyvą pavasarį lankiau Londoną, vėlyvesnį pavasarį kelias lietingas dienas praleidau Rygoje, rugpjūtį kaitau Atėnuose, o štai rugsėjį įbridau į debesis ir pusnis Šveicarijos kalnuose.

Apie kelionę į Šveicariją niekada nesvajojau. Juo labiau niekada negalvojau, kad teks ten apsilankyti darbo tikslais ir pasakoti apie Lietuvą kaip apie turizmui patrauklią šalį, pristatyti mūsų miestus bei siūlomas veiklas. Partneriai šveicarai mane stulbino nuo pat akimirkos, kai įlipau į lėktuvą ir su šampano taure gavau šokolado bei atviruką nuo įgulos. Vienokie ar kitokie siurprizai manęs laukdavo kiekvienoje vietoje, kurioje turėdavau pasiimti bilietus ar užsiregistruoti kaip ypatingas svečias. Tikrai galėčiau priprasti taip keliauti – gal reikėtų pagalvoti apie darbo srities keitimą?

Po kelionės, kurioje vos per kelias dienas įvairių emocijų ir energijos įsikroviau bent kelioms savaitėms į priekį, grįždama namo kaimynų oro linijų žurnale perskaičiau jų rugsėjo mėnesio pasiūlymus. Vienas buvo toks – ragauti kuo daugiau patiekalų iš grybų, nes dabar pats jų sezonas. Tad taip ir darau
!

Trinta voveraičių sriuba su pesto

4 porcijoms reikės:

didelio svogūno
dviejų česnako skiltelių
300 gram
ų voveraičių
dviejų bulvių
dviejų morkų
litro daržovių sultinio
druskos, pipirų
dviejų šaukštų pesto padažo
šakelės petražolių
gabalėlio sviesto

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepinti puode įkaitintame svieste, kol švelniai paruduos.
Sudėti kapotą česnaką ir minutėlę pakaitinti.
Tuomet sudėti vidutinio dydžio gabalėliais pjaustytas bulves bei morkas ir pakepti, kol daržovės suminkštės. Sudėti voveraites (jeigu jos nedidelės, galima net nesmulkinti), viską gerai išmaišyti ir dar kelias minutes pakaitinti.
Užpilti sultiniu ir virti ant vidutinio dydžio ugnies apie
15 minučių.
Išjungus ugnį leisti sriubai kiek pravėsti, tuomet gerai sutrinti ir įmaišyti pesto padažą.
Patiekti apibarstytą kapotomis petražolėmis, skanauti su skrebučiais.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjai. Food porn: žiemos numeris

Šiemet grybauti taip ir neprisiruošiau, tad ir grybų patiekalus išbandžiau vos kelis. Bet žiūriu į ateitį ir matau, kad rudenį gali ištikti trintų sriubų virimo pikas. Jau laukiu, kada vėl virsiu kokią nors moliūgienę. Tikrai žinau, kad sezoną pradės moliūgų sriuba su kokosų pienu (recepto čia dar nebuvo, kaip čia taip?). O kas bus toliau, jau niekas nežino.


Dar trumpam grįžtant prie kelionių temos – net ir kelios dienos užsienyje gali padėti susidėlioti tas mintis, kurios neduoda ramybės. Pavyzdžiui, medituodama ant suoliuko viename Šveicarijos miestelyje suvokiau, kad gyvenime vyksta geri pokyčiai – širdyje įsivyrauja ramybė, o, stovėdama sniege ant 3454 metrų aukščio kalno tik su sezoniniais batukais ir tikrai ne vilnonėmis kojinėmis, įspūdžiais noriu ir galiu pasidalyti ne tik su mama. Kas džiugiausia – atsakymas atlekia atgal nepraėjus nė minutei.

Tad pagrindinis prasidėjusio rudens aksesuaras – laiminga šypsena. Ją tikrai rekomenduočiau ir kaimynų oro linijų žurnalo mėnesio pasiūlymų skilčiai. 

2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Kažkur nuo rugsėjo 1-osios, o gal net kiek anksčiau man prasidėjo mokslo metai. Dirbu su savimi ir bandau naujas gyvenimo taisykles – turiu jas išstudijuoti, sudėlioti tinkama tvarka, išmokti ir naudoti praktiškai.
  • Kuo daugiau gyvenk šia diena ir šia akimirka.
  • Pasitikėk savimi ir šalia esančiu žmogumi.
  • Drąsiai ir nuoširdžiai sakyk, ko nori.
  • Šypsokis ir švytėk, kad ir kaip kas nors stengtųsi išmušti iš vėžių.
  • Būk stipri – tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet kartais leisk savimi pasirūpinti.

Kuo mažiau angliavandenių vakarais“ taisyklę jau buvau išmokusi anksčiau, tad vakarienei ir toliau bandau visokias salotas. Paskutinįjį vasaros vakarą prieš iškeliaudama traukinių stoties perone klausytis pučiamųjų muzikos pasigaminau tuno ir avokado salotas su agurkais. Buvo gerai! Tiek namų virtuvėje, tiek koncerte.


Tuno ir avokado salotos su agurkais

Vienai didelei porcijai reikės:
pusės indelio tuno savo sultyse
dviejų trumpavaisių agurkų
pusės avokado
didelės saujos špinatų
citrinos sulčių
saujelės petražolių
šaukštelio aliejaus
druskos, pipirų

Avokadą supjaustyti kubeliais ir apšlakstyti citrinos sultimis.
Agurką supjaustyti nedideliais gabalėliais, susmulkinti petražoles.
Viską dėti į dubenį ir užpylus iš aliejaus, citrinos sulčių, druskos ir pipirų suplaktu salotų užpilu, gerai išmaišyti.

Skanauti vienas arba su riekele juodos duonos (jei dar ruošiatės ką nors tą vakarą veikti arba tokias salotas valgysite pietums).

Šaltinis – Athletic Duo

Tunas į mano racioną atėjo dar pakankamai neseniai - su aktyvesniu sportu ir sporto klubu (į kurį, beje, jau reikėtų grįžti, vis dėlto vasara baigėsi), kai ieškojau, ką lengvo valgyti po vakarinės treniruotės. Tai šios salotos tikrai galės tapti naujojo sezono atradimu ir papildyti vakarienių meniu nauja opcija. 


Kiek keistoka, bet kartu su rudeniu atėjo įkvėpimas gaminti – vėl galiu leisti dieną virtuvėje pjaustydama kalną obuolių ir žiūrėdama, kaip jie pamažu virsta į pyragą. Dar keisčiau tai, kad su tuo pačiu rudeniu ateina ir įkvėpimas gyventi – planuoti, svajoti, ieškoti naujų veiklų, bėgti ir judėti. Bet šiek tiek stabdau save ir prisimenu pirmąją taisyklę – kuo daugiau gyvenk šia akimirka. Ateitis bus rytoj, o šiandiena yra tik viena.  

2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu

Po vienų tobulėjimo dirbtuvių, kuriose daug kalbėjome apie žodžio ir vaizduotės galią, aš buvau užsivedusi iš savo kalbos išmesti žodį „ne“ ir koncentruoti mintis į tai, ko aš noriu ateityje. Aš stengiausi, sunkiai dirbau, bet apčiuopiamų rezultatų ir didžiulių gyvenimo pokyčių nesulaukiau. Tad kaip keistai man dabar atrodo tai, jog viskas, apie ką galvojau kone visą vasarą, pamažu ėmė pildytis. Galbūt iš tiesų reikia Visatai tiesiai šviesiai pasakyti ir kartas nuo karto priminti, ko tiksliai nori. Žinoma, vis tiek reikia pasistengti ir pasiimti likimo suteiktas progas. 

Apie ką aš čia? Tiesą sakant, pati pasiklystu metaforose, kai bandau apibūdinti tuos jausmus, kurie dabar kasdien manyje kunkuliuoja ir bando veržtis laukan. Tai geriau papasakosiu apie makaronus, kuriuos pelnytai galėčiau pavadinti vienu iš geriausių šios vasaros atradimų. Tikrai niekada negalvojau, kad makaronai, kopūstas ir salieras galėtų būti geras derinys. Bet yra! Ypač tada, kai juos į vieną patiekalą suveda žemės riešutų sviestas.

Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu

2 porcijoms reikės:

160 gramų pilno grūdo makaronų
dviejų saliero stiebų
raudonos saldžiosios paprikos
didelės saujos (o gal net dviejų) tarkuoto mėlynojo kopūsto
saujelės skrudintų sezamų sėklų
šaukšto žemės riešutų sviesto
šaukštelui sezamų sviesto arba „Tahini“ pastos
šaukšto sojų padažo
poros šaukštų aliejaus
citrinos sulčių
šaukštelio cukraus, žiupsnelio druskos
3-4 šaukštų vandens



Makaronus išvirti. Tuo metu keptuvėje su šaukštu aliejaus pakepinti tarkuotą mėlynąjį kopūstą, smulkintus saliero stiebus ir gabaliukais supjaustytą papriką.
Iš žemės riešutų sviesto, sezamų sviesto, sojų padažo, šaukšto aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, cukraus, druskos ir vandens sumaišyti grietinėlės tirštumo padažą.
Išvirusius makaronus sudėti į keptuvę su apkeptomis daržovėmis, užpilti padažu ir maišant pakaitinti kelias minutes.
Prieš patiekiant apibarstyti skrudintomis sezamų sėklomis.

Šaltinis – smaguris.lt


Rytietiškos dvasios patiekalas, kuris pagaminamas itin greitai ir nesudėtingai. Kadangi iki tol mėlynąjį kopūstą naudojau tik margučiams dažyti (labai graži žydra spalva išėjo), dabar turėjau progą atrasti, kad jis puikiai dera ir salotose. Likusį salierą taip pat į įvairias salotas galima maišyti – šiek tiek pikantiškumo joms tikrai nepakenks. O Valdorfo salotose tie salierai dar ir kaip dera! 


Šiandien paskaičiau puikią mintį, kad reikia švęsti ne tik kokių nors dalykų pradžią ar pirmus gyvenimo kartus, bet ir laimingas pabaigas. Su vasara taip ir atsisveikinu. Širdis rami - praleidau tuos tris mėnesius taip, kaip pati norėjau, ir tikrai negaliu dėl nieko gailėtis. Ruduo irgi gali atnešti begalę gerų dalykų, reikia tik pasitikti juos išskėstomis rankomis. Tą ir bandysiu daryti.

2016 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Vištienos kepsneliai su migdolais

Galbūt ši vasara nelepino gražiais orais ir saule, galbūt ji nebuvo mano meilės vasara, bet gražių akimirkų į prisiminimų archyvą galvoje tikrai įnešė. Nors kurį laiką galvojau, kad jau esu per sena linksmintis iki aušros, šią vasarą tekančią saulę mačiau tikrai ne vieną ir ne du kartus. Labai dėl to džiaugiuosi, nes saulėtekiai ir ankstyvi rytai, yra šiek tiek stebuklingi.

Ankstyvi rytai reiškia ilgesnę dieną ir galimybę suvalgyti daugiau negu įprastai. Bet gaminti skiriamą laiką visada norima sutaupyti, nes laisvas valandėles galima panaudoti tiek pamiegoti pokaičio, tiek pasilinksminti vakare, tiek ramiai patinginiauti. Vištienos kepsneliai su migdolais tikrai gali tapti tuo patiekalu, kuris bus pagamintas greitai, o suvalgytas dar greičiau ir gardžiau.

Vištienos kepsneliai su migdolais

3 porcijoms reikės:
600 gramų vištienos filė
50 gramų migdolų
šaukštelio Provanso žolelių
šaukštelio druskos
0,5 šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų
50 gramų sviesto

Vištienos filė supjaustyti gabalėliais ir lengvai išmušti.
Migdolus susmulkinti ir sumaišyti su prieskoniais – Provanso žolelėmis, druska, pipirais. Sviestą ištirpdyti.
Vištienos gabalėlius iš abiejų pusių pamirkyti svieste, tada apvolioti migdolų ir prieskonių mišinyje.
Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį..

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“, Nr.
2

Tiesą sakant, pastaruoju metu mėsos (ir nedrįskite sakyti, kad vištiena – visai ne mėsa) mano racione sumažėjo turbūt iki minimumo. Tas puikiai matosi ir iš čia publikuojamų naujų receptų. Galbūt tai tik vasaros įtaka, o galbūt iš tiesų mitybos įpročiai smarkiai pasikeitė per paskutiniuosius metus. Bet šis vištienos ir migdolų derinys kartas nuo karto apsilanko mano virtuvėje, kaip greitas ir geras pietų ar vakarienės patiekalas, nereikalaujantis ypatingo garnyro – užtenka daržovių.

Ir taip, akylieji, kurie nuotraukoje pamatys pakalnutes, supras, kad receptas ir vaizdeliai iš valgomojo balkone savo eilės laukė jau kurį laiką. Ir štai, jiems pavyko!


--
Seniai seniai, kai vietoje blogo dar rašydavau notes savo Facebook profilyje, viena draugė manęs paklausė, ar nebijau, kad žmonės, apie kuriuos rašau, perskaitys ir nebus patenkinti savo aprašymu. Tada galvojau, kad jau kas kas, bet tos mano apkalbamos simpatijos tikrai nieko neskaitys ir neanalizuos. Dabar dėl šito jau nebesu tokia tikra. Viename pokalbyje prie kavos paaiškėjo, kad vis dėlto yra žmonių, ieškančių savęs, pasislėpusių tarp Kometa atskrieja sakinių, žodžių ar eilučių, ir netgi save randančių.

Dar viena su tuo susijusi istorija – mokykloje, kai skaitėme Salomėjos Nėries laiškus, aš piktinausi tokiu vargšės moters privatumo pažeidimu ir sakiau, kad pati tikrai nenorėčiau, kad kas nors analizuotų mano asmeninę korespondenciją. Ir štai, pati ją padedu po padidinamuoju stiklu leisdama kitiems daryti išvadas. Įdomu įdomu.

2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Baklažanai, įdaryti grybais, sūriu ir skrebučiais

Tos išsvajotos dvi savaitės arba penkiolika laisvų dienų, kai kas rytą neskambėjo žadintuvas (arba bent skambėjo ne 6 valandą ryto) pralėkė su vėjeliu ir nuotykiais. Iš pradžių jos buvo pažymėtos lietumi, paskui – graikišku karščiu, vėliau – vėlgi lietumi ir alumi, dar vėliau – širdį virpinančiu naikintuvų gausmu, o galiausiai – vaivorykštėmis, kai lietus maišosi su saulės spinduliais.

Gerosios ir ilgai lauktos dienos baigėsi, į sostinę ir į darbus grįžtu lengvos melancholijos palytėta širdimi ir galva, pilna apmąstymų, kaip reikėtų planuoti gyvenimą, kad patiriami nuotykiai teiktų dar daugiau džiaugsmo ir keltų mažiau abejonių, ar tikrai vertėjo į juos leistis.

O į ką tikrai verta leistis? Į kulinarines keliones ir atradimus! Štai į mano virtuvę atkeliavo baklažanas, tad teko su juo susipažinti ir paieškoti skaniausio būdo jį sunaudoti. Pavyko tikrai neblogai.

Baklažanai, įdaryti grybais, sūriu ir skrebučiais

Dviems porcijoms reikės:
didelio baklažano
150 gramų pievagrybių
pusės nedidelio svogūno
česnako skiltelės
2 šaukštelių miltų
100 mililitrų pieno
50 gramų brie sūrio
šaukšto sviesto
riekelės (ar kelių) mėgstamo batono
druskos, pipirų ir mėgstamų džiovintų žolelių – rozmarino, baziliko ar kt.
sojų padažo

Baklažaną perpjauti per pusę. Minkštimą įpjauti grotelėmis, bet odelės neperpjauti. Apibarstyti druska bei pipirais ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį.

Kol baklažanas kepa, svieste pakepinti smulkiai supjaustytą svogūną. Sudėti smulkintą česnaką ir pjaustytus grybus, kepti dar kelias minutes. Įpilti šaukštą ar porą sojų padažo ir gerai išmaišyti. Tuomet įberti porą šaukštelių miltų ir dar kiek pakepinti. Maišant supilti pieną ir kaitinti, kol padažas sutirštės. Įberti mėgstamų druskos, pipirų bei mėgstamų žolelių 
– prieskonių kiekį taikyti pagal savo skonį.

Iškepusius baklažanus išimti iš orkaitės. Šaukštu atsargiai išimti jų minkštimą, jį susmulkinti ir sudėti į grybų padažą. Tuomet gautą įdarą sudėti atgal į baklažanus, apibarstyti supjaustytu sūriu, ant viršaus dėti kubeliais supjaustytą batoną. Įdarytus baklažanus kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių, kol skrebučiai įgaus auksinį atspalvį.

Šaltinis –
vanilla-blonde.blogspot.lt



Šiuos baklažanus gaminau dar pavasarį, tad naudojau pievagrybius. Spėju, kad su miško grybais šis patiekalas įgautų kitokį skonį – galbūt netgi geresnį? Mėgstantys grybauti miške arba turguje tikrai turėtų išbandyti tokią variaciją. Skirtingi sūriai taip pat naujus skonius atneštų. Žodžiu, šis patiekalas – transformeris, kuriam galima sunaudoti šaldytuve turimus produktus ir taip išgauti unikalų derinį.
--
Prisimenant atostogas – Atėnai buvo nuostabūs. Taip, buvo karšta – 38 laipsniai net ir man, mėgstančiai šilumą, jau buvo ganėtinai daug. Bet užtat galėjau išragauti ne vieną ledų ar šaltų gėrimų rūšį bei ramiai pasėdėti ant marmurinio suoliuko medžių pavėsyje bei pasiklausyti cikadų čirpimo. Keliauti vienai nebuvo nei taip baisu, nei taip nuobodu, kaip kad tikėjausi. Tad jeigu gyvenimo situacija ir toliau liks tokia pati, kitąmet ir vėl kur nors keliausiu viena.



O paskutines vasaros akimirkas pasirinkau pasitikti atvira ir ramia širdimi bei laisvais vakarais. Tiesa, iki Vilniaus maratono liko mažiau negu mėnuo, tad prisiminiau, kaip dėliojamas intensyvus treniruočių grafikas ir dalį tų likusių rugpjūčio vakarų leisiu sukdama ratus rajono gatvėmis. Juk pasižadėjau sau pagerinti Rygos pusmaratonio rezultatą, o pažadus sau tikrai reikia tesėti – net ir tuos, kurie juokingi. Jie vėlgi gali nuvesti į gyvenimo nuotykius.