Vištienos kepsneliai su migdolais

Galbūt ši vasara nelepino gražiais orais ir saule, galbūt ji nebuvo mano meilės vasara, bet gražių akimirkų į prisiminimų archyvą galvoje tikrai įnešė. Nors kurį laiką galvojau, kad jau esu per sena linksmintis iki aušros, šią vasarą tekančią saulę mačiau tikrai ne vieną ir ne du kartus. Labai dėl to džiaugiuosi, nes saulėtekiai ir ankstyvi rytai, yra šiek tiek stebuklingi.

Ankstyvi rytai reiškia ilgesnę dieną ir galimybę suvalgyti daugiau negu įprastai. Bet gaminti skiriamą laiką visada norima sutaupyti, nes laisvas valandėles galima panaudoti tiek pamiegoti pokaičio, tiek pasilinksminti vakare, tiek ramiai patinginiauti. Vištienos kepsneliai su migdolais tikrai gali tapti tuo patiekalu, kuris bus pagamintas greitai, o suvalgytas dar greičiau ir gardžiau.

Vištienos kepsneliai su migdolais

3 porcijoms reikės:

600 gramų vištienos filė
50 gramų migdolų
šaukštelio Provanso žolelių
šaukštelio druskos
0,5 šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų
50 gramų sviesto

Vištienos filė supjaustyti gabalėliais ir lengvai išmušti.
Migdolus susmulkinti ir sumaišyti su prieskoniais – Provanso žolelėmis, druska, pipirais. Sviestą ištirpdyti.
Vištienos gabalėlius iš abiejų pusių pamirkyti svieste, tada apvolioti migdolų ir prieskonių mišinyje.
Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį..

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“, Nr. 2

Tiesą sakant, pastaruoju metu mėsos (ir nedrįskite sakyti, kad vištiena – visai ne mėsa) mano racione sumažėjo turbūt iki minimumo. Tas puikiai matosi ir iš čia publikuojamų naujų receptų. Galbūt tai tik vasaros įtaka, o galbūt iš tiesų mitybos įpročiai smarkiai pasikeitė per paskutiniuosius metus. Bet šis vištienos ir migdolų derinys kartas nuo karto apsilanko mano virtuvėje, kaip greitas ir geras pietų ar vakarienės patiekalas, nereikalaujantis ypatingo garnyro – užtenka daržovių.

Ir taip, akylieji, kurie nuotraukoje pamatys pakalnutes, supras, kad receptas ir vaizdeliai iš valgomojo balkone savo eilės laukė jau kurį laiką. Ir štai, jiems pavyko!

--

Seniai seniai, kai vietoje blogo dar rašydavau notes savo Facebook profilyje, viena draugė manęs paklausė, ar nebijau, kad žmonės, apie kuriuos rašau, perskaitys ir nebus patenkinti savo aprašymu. Tada galvojau, kad jau kas kas, bet tos mano apkalbamos simpatijos tikrai nieko neskaitys ir neanalizuos. Dabar dėl šito jau nebesu tokia tikra. Viename pokalbyje prie kavos paaiškėjo, kad vis dėlto yra žmonių, ieškančių savęs, pasislėpusių tarp Kometa atskrieja sakinių, žodžių ar eilučių, ir netgi save randančių.

Dar viena su tuo susijusi istorija – mokykloje, kai skaitėme Salomėjos Nėries laiškus, aš piktinausi tokiu vargšės moters privatumo pažeidimu ir sakiau, kad pati tikrai nenorėčiau, kad kas nors analizuotų mano asmeninę korespondenciją. Ir štai, pati ją padedu po padidinamuoju stiklu leisdama kitiems daryti išvadas. Įdomu įdomu.