2014 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Kalėdiniai cantuccini sausainiai su šokoladu

Ką veikti savaitgalį prieš Kalėdas? Žinoma, kad kepti sausainius. Pageidautina, kad jie būtų skirtingų rūšių. Dar galima pakuoti dovanas klausant šventinių melodijų (mano favoritė šiemet Let it snow). Valgyti ledus pergrūstame prekybos centre po šventinio apsipirkimo. Šokiai irgi visai nieko užsiėmimas. Dainuoti irgi. Daug miegoti. Susitikti su geriausiais draugais ir pasimėgauti draugija, pokalbiais ir juokais. Nusipirkti bilietus į labai gražaus balso savininko koncertą. Žiūrėti optimistinius filmus. Iki vidurnakčio kalbėtis apie šventines tradicijas namuose.

Žodžiu, daryti viską, kad prieššventinis pirmadienis būtų kuo nedarbingesnė diena.

Kalėdiniai cantuccini su šokoladu

Vienai didelei skardai džiuvėsėlių reikės:
250 gramų miltų
250 gramų miltelinio cukraus
1,75 šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
dviejų kiaušinių + vieno kiaušinio trynio
100 gramų skrudintų lazdyno riešutų
100 gramų šokolado

Miltus, miltelinį cukrų, kepimo miltelius ir druską sumaišyti, persijoti į didelį indą. Į mišinio vidurį įmušti kiaušinius ir kiaušinio trynį, atsargiai išsukti masę.
Pridėti smulkintų skrudintų lazdyno riešutų ir kapoto šokolado, gerai išmaišyti.
Drėgnomis rankomis formuoti iš tešlos kepaliukus - geriausia, kokio centimetro storio ir kelių centimetrų pločio (bet čia jau kaip išeis). Juos dėti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti 170 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį.
Tuomet kepaliukus supjaustyti riekutėmis (atsargiai, karšta!) ir dėti atgal į skardą taip, kad prieš tai vidine puse buvusi dabar būtų viršuje. Kepti 5 minutes 150 karštumo laipsnių orkaitėje, tada riekutes apversti ir dar truputį padžiovinti. Atvėsinti. Laikyti sandariame inde,
Mėgautis ir valgyti pamirkant į arbatą.

Šaltinis - žurnalas "Virtuvė", nr. 12 (66), 2014.

Nom nom nom.


O iš tiesų po tokio gražaus ir jaukaus savaitgalio man Kalėdos jau prasidėjo. Ir tikiuosi, kad jos tęsis taip pat gražiai, ramiai ir sklandžiai. Į jas, kaip visada, įeis kelionės po Lietuvą su pyragais ant kelių, aguonų pieno ir silkės degustacijos (šiemet silkę jau ragavau per draugės vestuves, gal to metams ir užteks?) ir šventiniai juokai.

Bet šiemet visa tai vyks kartu su žmogumi, į kurio ranką galėsiu bet kuriuo momentu įsikibti. Ir dėl to viskas bus šimtą kartų geriau!

P.S. Jam patiko sausainiai! Retas ir dėl to labai džiuginantis komplimentas.

2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Spragintų kukurūzų ir karamelės skanėstas

Gyvenimas kartais užknisa. Tu gali sau gražiai susiplanuoti jaukią ir malonią ateitį, pasimatuoti naujo įvaizdžio batus, susapnuoti, kaip gerai viskas klojasi, laikyti kumščius už savo sėkmę, o tada... Nieko negauti ir grįžti atgal į savo kasdienybę, kurioje, jeigu iki tol viskas atrodė visai neblogai, dabar lieka tik pusėtinai.

Taip jau nutinka su planais. Tad truputį (lengvai lengvai) pasigailėjau savęs, pasvajojau, kaip kada nors išvažiuosiu gyventi į Grendlandiją ir važinėsiu šunų kinkiniu, o tuomet po truputį mintyse sudėliojau planą B. Jį pradėsiu nuo to, kad pasimokysiu, kaip reikėtų išmintingai kalbėti ir galvoti apie planuos prisidedant prie jų išsipildymo.

O kol kas virtuvėje sukasi tie patys ir jau daug kartų matyti patiekalai bei žiemos tamsa, neleidžianti nieko fotografuoti. Tad noriu pasidalyti receptu, kuris mane sužavėjo blogerės Renatos knygos "Nostalgiški saldumynai" pristatyme.

 Spragintų kukurūzų ir karamelės skanėstas 

Skanėstui reikės:
300 gramų karamelinių irisų
100 gramų sviesto
100 gramų spragintų kukurūzų
šaukštelio cinamono

Kukurūzus išspraginti: į keptuvę pilti tiek aliejaus, kad plonu sluoksniu padengtų dugną. Įmesti tris kukurūzus ir palaukti, kol jie susproginės. Tuomet keptuvę nuimti nuo ugnies, suberti likusius kukurūzus (jie keptuvės dugną turėtų padengti vienu sluoksniu), gerai sukratyti, kad karštas aliejus tinkamai pasiskirstytų, grąžinti ant nedidelės ugnies ir uždengti dangčiu. Kai nebesigirdės spragsėjimų arba jie pasidarys gana reti, ugnį išjungti. (Sveriamų kukurūzų spraginimui galima nusipirkti visose didesnėse parduotuvėse, tikrai apsimoka labiau negu pakuotės, jau paruoštos spraginimui mikrobangėje - pastarosios daug greičiau pridega ir viską sugadina).

Sviestą išlydyti, sudėti karamelinius irisus ir kaitinant ant mažos ugnies nuolat maišyti, kol masė taps vientisa.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi. Į ją sudėti spragintus kukurūzus, sumaišytus su karamelės ir sviesto mase, viršų pabarstyti cinamonu ir palikti sustingti.

Šaltinis - "Nostalgiški saldumynai", Sezoninė virtuvė, 2014

Tiesa, mano pirkti karameliniai irisai nebuvo tokie, kokių tikėjausi, tad skanėstas buvo toks... "Plombatraukis". Kai kurie žmonės, kurie spragintus kukurūzus namuose valgo saujomis, šito limpančio jausmo burnoje negalėjo pakęsti ir suvalgė tik vieną kąsnį. Kone visas kitas likęs gabalas liko mano jėgoms. Kas irgi nebuvo blogai!

Tačiau  kitam kartui turbūt keisčiau dalį karamelės į "Rududu".

---
Kol graužiu spragintus kukurūzus, imberiniai sausainiai ar kitokie šventiniai kepiniai į virtuvę atkeliauti dar nespėjo. Kaip ir kalėdinė nuotaika.
Kasdien žiūrėdama į kalendorių vis dar negaliu patikėti, kad tos šventės jau net nebe už kalnų, bet jau beveik ranka pasiekiamos.

Gerai, kad bent kelias dovanas jau sugalvojau.

Dabar beliko tik jas pagaminti!

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Moliūgų sriuba su apelsinais

Sparčiai artėjantis šaltasis metų laikas namus paverčia jaukia komforto zona, kurios nebesinori palikti. O iš tiesų, kas nori šalti nosį ir ausis lauke, kai galima susisukti į kamuoliuką ir visą vakarą murkti lovoje žiūrint filmus ar skaitant knygas? Tiesa, visaip stengiuosi neapkerpėti, vėl pradėjau po truputį judėti su 8 minučių treniruočių vyrukais ar bliuzo deivėmis. Tik nežinau, kiek ilgai man užteks jėgų atsispirti begalinio miego šauksmui...

Guodžiu save, kad jau po mėnesio vėl viskas pradės šviesėti ir atsiras viltis, kad gražus ir spalvotas pavasaris netruks ateiti. O kol kas namų jaukumas viršija visas ribas tik tuomet, kai išverdu moliūgų sriubos. Šį kartą - truputį kvepiančios šv. Kalėdomis.

Moliūgų sriuba su apelsinais

Reikės:
300 gramų moliūgo
didelės morkos
500 mililitrų daržovių arba vištienos sultinio
2 apelsinų
2 nedidelių svogūnų
50 mililitrų grietinėlės
skiltelės česnako
šaukštelio kario
druskos ir pipirų pagal skonį
aliejaus kepimui

Moliūgą supjaustyti kubeliais, dėti į puodą, kuriame virs sriuba ir kepti įkaitintame aliejuje, kol suminkštės. Tuomet sudėti kubeliais pjaustytą morką, smulkintą svogūną ir česnaką, įberti kario, druskos ir pipirų ir kepti dar apie 10 minučių.
Supilti sultinį ir išspaustas apelsinų sultis, pavirti dar apie 10 minučių.
Sriubą pertrinti per sietelį arba sutrinti trintuvu (kaip kitaip vadinasi blenderis?), pagardinti grietinėle. Ant viršaus dar galima pabarstyti pipirų, bet tik vos vos - dėl kvapo ir vaizdo.

Skanaus!

Šaltinis - RIMI receptų lapelis

Namie nuomonė dėl trintų sriubų šiek tiek išsiskiria, nes kai kam ji primena košę ir ligoninės maistą. Tai prisirankiojau ir kitokių sriubų receptų - tokių, kuriose būtų ką pakramtyti. Gal kada ateis ir jų eilė...


Ir ei, iki šv. Kalėdų liko mažiau negu mėnuo! Metas pradėti galvoti apie šventinius kepinius - imbierinius sausainius, biscotti ir gal net kūčiukus... Ir, žinoma, atrasti patį geriausią saldų ar nelabai saldų, bet gerai ilgas keliones atlaikantį pyragą šeimyniniam suvažiavimui.
Ir kalėdinius filmus reikia pradėti žiūrėti! Tas švenčių laukimas kiekvienais metais vis smagesnis darosi, jėj!

2014 m. lapkričio 18 d., antradienis

Indiškas kario troškinys su moliūgais

Kada darbe būna geriausias pirmadienis? Kai grįžti iš komandiruotės užsienyje ir dar šventi savo gimimo dieną. Atrodo, tuomet esi pats įdomiausias pašnekovas, kurio visi klausinėja apie užsienį, apie gautą patirtį, o tada vienas per kitą giria namie gamintą tortą ir sveikina su tuo, kad neatrodau nė trupučio vyresnė. Na gerai, gal šiek tiek perdedu, bet turbūt pirmą kartą grįžau namo po pirmadienio tokia laiminga.
O gal čia buvo kaltas cukraus perteklius?

Turbotinginys jau kažkada buvo aprašytas bloge, dabar metas papasakoti apie naujus atradimus. Pirmasis jų - moliūgų derinys su kokosų pienu. Švelnus ir nerealus! Apskritai, aš kiekvieną rudenį stengiuosi moliūgus į savo racioną įtraukti kuo smarkiau, tačiau man ne visada pavyksta. Na, bet bent kelis naujus patiekalus atrandu kasmet - džiaugiuosi bent tuo.


Indiškas kario troškinys su moliūgais

2-4 porcijoms reikės:

svogūno
poros šaukštų aliejaus
300 gramų moliūgo
didelės paprikos
400 gramų vištienos
2 šaukštelių kario
300 mililitrų vištienos arba daržovių sultinio
400 gramų kokosų pieno
3 šaukštų žaliųjų citrinų sulčių
3 šaukštų žuvies padažo
2 šaukštelių cukraus
aitriosios paprikos
žiupsnelio šviežių kalendrų

Dideliame puode įkaitintame aliejuje apkepinti šiaudeliais pjaustytą svogūną, užberti kario ir maišant šiek tiek pakepinti. Suberti kubeliais pjaustytą vištieną, papriką ir moliūgą, išmaišyti. Tuomet supilti sultinį ir kokosų pieną. Troškinti ant nedidelės ugnies 20-30 minučių, kol sutirštės.
Supilti žuvies padažą, žaliųjų citrinų sultis, suberti cukrų ir dar truputį pakaitinti.
Troškinį patiekti apibarsčius kapotomis kalendromis ir smulkiai pjaustyta aitriąja paprika.

Šaltinis - Virtuvės mitų griovėjų žurnalas-albumas "Rudens žaidimai", Nr. 2, 2013

Kad jau netyčia rimiake gavau asmeninę nuolaidą kokosų pienui (Laimuse, Tavo įtaka?), matyt, teks greitu metu kartoti. Atsimenu, ir namai labai skaniai kvepėjo nuo šio troškinio... Ir išrankusis valgytojas buvo patenkintas. Tai kaip ir vieni pliusai!


O grįžtant prie gimtadienio ir Kopenhagos reikalų - iš pradžių maniau, kad gimtadienis užsienyje bus tik viena paprasta diena, kai pamiršiu, kad ji kažkuo ypatinga. Anaiptol! Draugai užvertė sveikinimais, tad pusę dienos krykštaudama lindėjau telefone, tada vaišinausi daniškais ir turkiškais skanumynais (visada tarptautiniuose renginiuose apsimoka atsisėsti prie turkų, man atrodo, jie visur savo saldainius nešiojasi), vaikštinėjau aptemusiomis Kopenhagos gatvėmis, valgiau pyragėlį su braškėmis ir jaučiausiai labai mylima ir labai laiminga.
Geras ženklas tai, kad tas laimės jausmas kol kas vis dar neblėsta!

2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Sumuštiniai su karamelizuotais svogūnais

Pastarosiomis dienomis supratau, kad pavargau. Pavargau nuo kasdienių naminių pareigų, nuo darbinių iššūkių ir nesibaigiančių tekstų, nuo nuolatinių pastangų būti gražiai, mandagiai ir maloniai, nuo skubėjimo pirmyn-atgal, nuo planavimo, nuo skaičiavimo, nuo kalbų, nuo pažadų ir nuo savo pačios lūkesčių.

Aš neprivalau būti tobula moteris. 

Vietoj gurmaniškos vakarienės galiu paprasčiausiai nueiti į greito maisto restoraną arba pasigaminti skanų sumuštinį. O po to sušlamšti didžiulę plytą šokolado. 

Sumuštiniai su karamelizuotais svogūnais

Reikės:
svogūno
mėlynojo svogūno
poro
2 šaukštų cukraus
kepto vištienos ketvirčio
pomidorų padažo
grūdėtųjų garstyčių
majonezo
batono
aliejaus
džiovintų bazilikų, raudonėlių ar žolelių mišinio
sūrio

Svogūnus sukapoti nedideliais kubeliais, baltąją poro dalį supjaustyti pusžiedžiais. Keptuvėje įkaitinti šlakelį aliejaus, suberti svogūnus ir porus, juos apibarstyti cukrumi ir vis pamaišant kepti ant silpnos ugnies 10-15 minučių, kol svogūnai visiškai suminkštės ir karamelizuosis. 
Dubenėlyje sumaišyti grūdėtąsias garstyčias, pomidorų padažą ir majonezą (santykis 1:1:1 arba pagal skonį). Mišiniu patepti batono riekelę, ant jos dėti smulkiais gabaliukais suplėšytą vištieną, o tuomet ir karamelizuotus svogūnus. 
Pagardinti sumuštinius džiovintomis žolelėmis, užberti sūrio ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje, kol sūris išsilydys.
Valgyti dar šiltus. 

Šaltinis - portalas ji24.lt

---
Gerai, kad iš tiesų laukia atokvėpis. Jau visai greitai. Bus naujų žmonių, naujų įspūdžių ir kitokio - to gerojo nuovargio, kuris apima ištrūkus iš rutinos ir iki nukritimo vaikštant svetimomis gatvėmis.
Tyliai tyliai tą artėjančią savaitę vadinu atostogomis, nes šį kartą planuoju kompiuterį palikti namuose. 

Galbūt mano gerai nuotaikai tiesiog užtektų nors kartą gerai išsimiegoti? Kažkodėl ta nuolatinė prieblandos zona (juk ryte einant į darbą saulė dar tik teka, o grįžtant ji jau būna kone nusileidusi) nepadeda pakankamai pailsėti. O naktimis mane kankina labai spalvoti ir kupini veiksmo sapnai, kuriuos ryte pasakojant prie puodelio arbatos, neįmanoma nešyptelėti.

Nors tiek.

2014 m. spalio 23 d., ketvirtadienis

Trupininis obuolių ir cukinijų pyragas

Women are made to be loved, not understood, - netyčia perskaičiau kažkur socialinių tinklų sraute Oskaro Vaildo citatą ir supratau, kad tą turėtų žinoti kiekvienas vyras, bandantis sieti savo gyvenimą su moterimi. Bent mano atveju, nežinia iš kur atsiradusios emocijos dažnai paima viršų, o tada... O vaikyti, tik laikykis.

Tylųjį pyktį ir nepasitenkinimą gyvenimu labiausiai inspiruoja artėjantis gimtadienis. Nesuprantu, kaip kai kurie žmonės gali imti ir tiesiog pamiršti saviškį. Aš, artėjant lapkričiui, visada pradedu kapstytis metų suvestinėje, žiūrėti, ką gero padariau, o ko - ne, ką galiu vadinti savo pasiekimais, o ką - nusivylimais ir pan. Tuomet po šiek tiek savigraužos ir savęs apgailėjimo, atsistoju nuo lovos ir imuosi veiksmų. Šiemet kol kas vis dar esu įvykių peržiūrėjimo stadijoje, kad galėčiau nuspręsti, kurios gyvenimo srities tvarkymo imtis pirmiausia.

O kol sprendžiu rimtus reikalus, reikia suvalgyti ką nors skanaus. Pavyzdžiui, trupininį obuolių ir cukinijų pyragą. Karštas jis labai derėtų su vaniliniais ledais.

Trupininis obuolių ir cukinijų pyragas

Reikės:

Trapiai tešlai:
100 gramų sviesto
2 šaukštų cukraus
kiaušinio trynio
ketvirtadalio šaukštelio kepimo miltelių
2 šaukštų grietinės
žiupsnelio druskos
300 gramų miltų

Įdarui:
200 gramų valytos cukinijos
2 didelių valytų obuolių
pusės indelio kondensuoto pieno
pusės citrinos žievelės

Pagaminti tešlos trupinius: pašildytą sviestą išsukti su cukrumi, druska, kiaušinio tryniu ir grietine. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais.  Ant miltų dėti išsuktą sviestą ir trinant tarp pirštų suformuoti trupinius. Juos uždengti ir pastatyti šaltai maždaug pusvalandžiui, kad sukietėtų.
Cukiniją ir obuolius supjaustyti mažais kubeliais, sumaišyti su kondensuotu pienu ir tarkuota citrinos žievele.
Į paruoštą formą suberti pusę tešlos trupinių, uždėti obuolių ir cukinijų įdaro, o tuomet - likusius tešlos trupinius.
Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 25-30 minučių.

Šaltinis - Virtuvės mitų griovėjų žurnalas-albumas "Rudens žaidimai", 2013 Nr. 2


---

Šiemet ir vėl gimimo dienos proga pasidovanoju sau kelionę. Tiksliau, ją man padovanojo universitetas, išsiunčiantis mane į komandiruotę Kopenhagoje. Tiesa, tai nebus Italija su paprastu ir skaniu maistu kiekvienoje kavinukėje, karščio bangomis, leidžiančiomis miegoti atvirais langais, ir daug laisvo laiko, šiek tiek burbant, kad seminarų vedėjai prastai kalba angliškai. Baiminuosi, kad tai bus nekokio oro ir smarkaus taupymo dienos gyvenant devynių kvadratinių metrų kambarėlyje ir maitinantis... Hm, tiesą sakant, nežinau kuo. Bet galbūt darbinga savaitė svečioje šalyje prisidės prie profesinės srities pergalvojimo ir prioritetų perdėliojimo.
To sau ir linkiu.

O ir savo mėgstamiausią vaikystės pasakų veikėją Undinėlę pamatysiu. Ko daugiau reikia gimtadienio proga?
Tik kad kas nors iškeptų skanų tortą ir nereikėtų to daryti pačiai.

2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienis

Salotos su keptais burokėliais ir pelėsiniu sūriu

Ruduo yra toks metas, kai aš sujautrėju. Nors turbūt geriau sakyti, kad rudenį tiesiog paaštrėja emocijos. Mane lengviau prajuokinti, lengviau pravirkdyti, lengviau paskatinti susimąstyti apie tai, kaip aplinkui klostosi gyvenimo įvykiai. Gaila, kad emocijų pliūpsniai smarkiai vargina ir kelias dienas iš eilės smarkiai džiaugtis nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti.

Ruduo dar yra toks metas, kai labai lengvai prisikabina visokio plauko bacilos. Jomis, žinoma, ne taip lengva atsikratyti, ypač tuomet, jei negali leisti sau kelias dienas nesikelti iš lovos. Tad per pastarąsias dienas pastebėjau, kad po aštunto arbatos puodelio per dieną man ima svaigti galva...

Prie patarimų, ką daryti peršalus, dažnai rašoma - vartoti daug skysčių, gerai vėdinti kambarius, valgyti lengvą maistą. Tad ta proga prisiminiau salotas iš vasaros. Su keptais burokėliais ir pelėsiniu sūriu.

Reikės:
3-4 didelių burokėlių
šaukšto alyvuogių aliejaus ir žiupsnelio druskos kepimui
pusės stiklinės kuskuso kruopų
3-4 saujų mėgstamų salotų lapų
100 gramų mėlynojo pelėsio sūrio
saujos graikinių riešutų
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
2 šaukštelių medaus
2-3 šaukštų citrinos sulčių

Burokėlius nulupti ir supjaustyti skiltelėmis, apšlakstyti alyvuogių aliejumi ir pabarstyti druska. Skilteles berti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti apie pusvalandį 200 laipsnių kaitrumo orkaitėje.
Kuskuso kruopas užpilti verdančiu vandeniu, kad gerai jas apsemtų ir uždengus palikti 5 minutėms. Salotas nuplauti, nusausinti ir suplėšyti didesniais gabalais. Tuščioje, gerai įkaitintoje keptuvėje ant vidutinės ugnies šiek tiek paskrudinti graikinius riešutus, kad įgautų atspalvį. Sūrį supjaustyti kubeliais ar sulaužyti mažesniais gabalėliais.
Paruošti užpilą: į dubenėlį supilti alyvuogių aliejų, medų ir citrinos sultis. Plakti šluotele ar šakute, kol padažas sutirštės. Sumaišyti su atvėsusiomis kuskuso kruopomis.
Į dubenį kloti salotų lapus, paskleisti kuskusą, suberti pakepintus burokėlius, pabarstyti graikiniais riešutais ir sudėti pelėsinio sūrio gabaliukus.

Skanaus!

Šaltinis - Vilkyškių pieninės reklaminis lankstinukas, prie kurio prisidėjo Beata.





Mano matematikos mokytoja sakydavo, kad paverkti yra labai sveika - organizmas taip pašalina pavojingus šlakus. Nors iki šiol nežinau, kas per vieni tie šlakai, patarimu vis dar tikiu. Taip pat nujaučiu, kad čia tik dalis tiesos, juk juokas taip pat gali daryti stebuklus. Tačiau pati turiu keistą savybę - kai pradedu smarkiai smarkiai ir nuoširdžiai juoktis po kelių akimirkų tas juokas virsta ašaromis ir netgi kūkčiojimu. Aš tiesiog negaliu nieko su savimi padaryti - taip yra ir viskas. Taip nutinka, kai kutendama artimą žmogų pati juokiuosiu daugiau negu jis, kai matau, kaip mažas šuniukas užpuola tą patį artimą žmogų, gulintį ant grindų, ir bando ne tik jį užlaižyti, bet ir sukramtyti jo ausį, kai pati esu smarkiai kutenama...
Taip ir supuosi emocijų sūpynėse.

Ruduo.

2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Šokoladinis pyragas su avietėmis

Ruduo kiekvieną dieną vis nuožmiau braunasi į namus. Darbe trindama suledėjusius pirštus svajoju apie šildymo sezono pradžią , o namie susisuku į pledą, apsiaunu vilnones kojines ir kaip ir kasmet internete ieškau gražiausių megztinių pavyzdžių. Žinoma, iš mėgstamiausių sąrašo vis dar nesitraukia megztiniai su šunimis. Arba lapėmis. Arba pelėdomis.

Kai vasaros prisiminimai pamažu susidėjo į internetinius nuotraukų albumus,  paskutinius jos kvapus gaudžiau kepdama šokoladinį pyragą su avietėmis.

Reikės:
100 gramų aviečių
180 gramų sviesto
180 gramų juodojo šokolado
80 gramų miltų
40 gramų kakavos miltelių
3 kiaušinių
280 gramų cukraus

Į puodą sudėti gabalėliais supjaustytą sviestą ir laužytą šokoladą. Jį įstatyti į kitą, didesnį puodą su verdančiu vandeniu. Maišant kaitinti, kol šokoladas su sviestu ištirps ir taps vientisa mase. Nukelti nuo ugnies ir palikti praaušti.
Kiaušinius plakti su cukrumi, kol masė taps puri. Į pravėsusį šokolado ir sviesto mišinį įmaišyti plaktus kiaušinius ir po truputį superti miltų, kepimo miltelių ir kakavos mišinį. Į paruoštą tešlą įmaišyti avietes ir supilti į kepimui skirtą skardą, išklotą kepimo popieriumi.
Kepti 160 laipsnių kaitrumo orkaitėje 30-35 minutes, kol jis apkeps, tačiau viduryje dar liks šiek tiek skystas ir nevisiškai iškepęs. Ištraukti iš orkaitės, pravėsinti ir kelioms valandoms statyti į šaldytuvą, kad dar labiau atšaltų ir sukietėtų.

Šaltinis - "Sezoninė virtuvė", Smaguris, 2014

Tikra šokolado ir kalorijų bomba! Su merginomis anksčiau juokaudavome, kad tokie pyragai kartais tiesiog gelbsti gyvybes, nesvarbu, mūsų pačių ar aplinkinių. Ir tokiu atveju užtenka vieno nedidelio gabalėlio, kad gyvenime vėl viskas pasidarytų gerai...


Gyvenimas su žmogumi, kuris nemėgsta pyragų ir daugelio saldumynų, turi savų pliusų. Pavyzdžiui, iškepusi pyragą visada esu tikra, kad jis taip ir liks šaldytuve ar spintelėje man ir tik man. 
Cha!

2014 m. rugsėjo 22 d., pirmadienis

Chilli con carne (čili troškinys)

Pailsėjau. Na, bent norėčiau taip sakyti. Vasaros pabaiga ir rudens pradžia buvo gana beprotiška - atostogos, mergvakaris, šokių stovykla, persikraustymas, tada šiek tiek ligų, vestuvės, bėgimas, įkurtuvės... Atrodo, kad tik dabar galiu ramiai atsisėsti ir gerdama arbatą pasiklausyti, kaip smarkiai lyja, o tuomet pasidžiaugti, kad aš namie ir kad šią akimirką tikrai niekur nereikia skubėti.

Naujuose namuose kol kas rutinos tvarkaraštis dar tik dėliojasi: kas keliasi pirmas, kas atneša arbatos į lovą, kas išjungia šviesą prieš miegą, kas vaikšto į parduotuvę, o kas siurbia kilimą - visi klausimai kiekvieną dieną sprendžiami iš naujo. Tiesa, pagrindinis jų - kas daugiau gamina, man atrodo, atsakytas jau seniai. Tad belieka tik džiaugtis tais vakarais, kai virtuvėje laiką leidžiu ne aš.

O kol kas receptas iš vasaros (tai, kad nieko nerašiau, nereiškia, kad nieko ir negaminau) ir tokios pačios lietingos dienos - chilli con carne arba čili troškinys.

3-4 porcijoms reikės:
300 gramų maltos jautienos
svogūno
pusės česnako
aitriųjų paprikų (pagal mėgstamą aštrumo lygį)
šaukštelio maltos saldžiosios paprikos
50 mililitrų raudonojo vyno
400 gramų savo sultyse konservuotų pomidorų
druskos, juodųjų pipirų
kupino šaukšto kakavos miltelių
šaukšto raudonojo vyno acto
šaukštelio cukraus
200 gramų konservuotų raudonųjų pupelių
kalendros
fermentinio sūrio

Keptuvėje gerai paskrudinti jautieną, kad išgaruotų visas joje esantis vanduo. Apkeptą mėsą perkelti į puodą, kuriame virs troškinys.
Į tą pačią keptuvę, kurioje kepė mėsa, sudėti pjaustytą svogūną. Jam suminkštėjus, pridėti smulkiai pjaustytą česnaką. Truputį pakaitinus sudėti smulkintas aitriąsias paprikas ir suberti maltą saldžiąją papriką. Viską gerai sumaišyti ir nukėlus nuo ugnies dėti į puodą su mėsa.
Į puodą pilti vyno ir smarkiai pavirinti, kad dalis jo nugaruotų, tuomet sudėti konservuotus pomidorus, įpilti stiklinę vandens, pridėti druskos ir pipirų, gerai išmaišyti ir ant nedidelės ugnies virti apie valandą.
Troškiniui bebaigiant virti, pridėti kakavos, išmaišyti. Įpilti raudonojo vyno acto, pridėti šaukštelį cukraus ir supilti pupeles (skysčio, kuriame jos konservavosi, nereikia). Kai jos sušils, nukelti puodą nuo ugnies, pilti troškinį į dubenėlius, ant viršaus pabarstyti tarkuoto sūrio ir smulkintų kalendrų.

Skanauti su paskrudintu batonu arba tortilijų traškučiais. 

Šaltinis - Beatos virtuvė, Laisvos valandos, 2009

Dabar, kai sinoptikai teigia, jog pasidžiaugėme užsitęsusiais gražiais orais, ir užteks, toks troškinys namuose galėtų garuoti ir dažniau. Puikiai sušildo tiek vidų, tiek išorę. Tik gal kiek ilgokai užtrunka, bet, kol tą valandą mėsa troškinasi, kuo puikiausiai galima paskaityti knygą, pažiūrėti serialą ar tiesiog pabendrauti.

---
Rudenį jau pajutau pati - savaitgalį prisikroviau pilnas kišenes kaštonų ir pabraidžiau po jau nukritusius lapus, o šiandien prisėmiau batus baloje... Jeigu taip ir toliau, mano vaistų gėrimo seansai niekada nesibaigs.

Einu dar arbatos.

2014 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

Tortilijos su vištiena

Laukti man niekada nepatiko. Gaila, kad mažai kas šiame gyvenime įvyksta tą pačią akimirką kartais reikia ilgo pasiruošimo ir kantrybės, kad išsipildytų svajonės ar pasiteisintų lūkesčiai. Dabar morališkai ruošiu save permainoms ir kraustynėms į dar vienus namus mažesnius, jaukesnius, paprastesnius. Į tokius, kuriuose telpa tik du žmonės.

Sukaustyta beribio darbinio tingulio naršau po namų dekoro idėjų puslapius ir žymiuosi, kokių dalykų norėsiu savo naujuose namuose, galvoju, kaip patogiausia mažoje erdvėje paskirstyti miego, darbo ir laisvalaikio zonas, svajoju, kad būsiu greitesnė bėgikė, nes manęs ir bėgimo autostrados Neries paupio nebeskirs kelių kilometrų atstumas...

Ir geriausią patiekalą įkurtuvių vakarėliui jau radau. 

Tortilijos su vištiena

8 tortilijoms reikės:
8 tortilijų paplotėlių
300 gramų vištienos krūtinėlės
50 gramų mocarelos
kelių jalapeno pipirų (lietuviškai jie iš tiesų vadinasi chalapos paprikos)
8 šaukštų konservuotų kukurūzų
keturių šaukštų aštraus pomidorų padažo
keturių šaukštų grietinės
pusės nedidelės raudonosios paprikos
pusės nedidelės cukinijos
nedidelio pomidoro
keturių kininio kopūsto lapų
saujos tarkuoto sūrio
druskos, juodųjų pipirų

Vištienos krūtinėlę supjaustyti ir kepti keptuvėje, kol gražiai paruduos, pagardinti druska bei pipirais. Išjungus ugnį vištieną apibarstyti plėšyta mocarela ir leisti sūriui išsilydyti.
Cukiniją supjaustyti griežinėliais, papriką juostelėmis. Apkepti keptuvėje. Jalapeno pipirus ir pomidorą susmulkinti.
Tortilijos papločius patepti pomidorų padažu, sumaišytu su grietine, kraštus apibarstyti sūriu. Toje vietoje, kurioje bus suktinuko viršus, uždėti smulkintų kinino kopūsto lapų, o papločio viduryje sudėti likusį įdarą kelis vištienos gabalėlius, šaukštą konservuotų kukurūzų, keptų cukinijos ir paprikos bei pomidoro gabalėlių, pagardinti jalapeno pipirais. Viską dar kartą pabarstyti tarkuotu sūriu ir sulankstyti užlenkti apačią ir šonus, kad neiškristų įdaras. Sutvirtinti dantų krapštukais.
Taip suruošti visus papločius ir pašildyti juos iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje maždaug penkias minutes.
Viskas, skanaus!

Vištienos idėja Virtuvės mitų griovėjai, žurnalas-albumas, pavsaris 2014, Nr.4 


Tortilijos patys smagiausi kebabai, kurių įdarą visada galima pareguliuoti pagal šaldytuvo turinį. Puikiai tinka norint sunaudoti visokius daržovių likučius!
---
Tad laukiu rugsėjo.

O kol kas dar reikia sutvarkyti visus kitus gyvenimo reikalus peržiūrėti dabartinį užgyventą turtą ir išmesti tai, ko man nebereikia, išparduoti nenešiojamas sukneles ir neskaitomas knygas (kulinarinės naudojamos visos! Arba bent bus naudojamos!), po ilgos pertraukos ir vėl viešai parodyti, kad aš moku šokti, dar praleisti šiek tiek laiko su mergaitėmis, išmokti pasidaryti pačią gražiausią šukuoseną, tinkančią prie atvirų pečių suknelės... Na, ir padaryti dar milijoną mažų dalykų.

Vienas iš jų dar šiek tiek padirbėti iki atostogų. Liko viena diena, cha!

2014 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis

Voveraičių sriuba

Praėjusią savaitę norėjau papasakoti, kad smegenys perdegė. Dabar, anot sinoptikų, atplūdus naujai karščio bangai, viskas netikėtai vėl grįžo į savo vėžes. Ir dėl to labiausiai reikia dėkoti vandens pramogoms - kankinančiam irklavimui ir baimės priepuoliams Vilnelėje, kur bandžiau susimedžioti antį, ir Neryje, kur pakliuvau į lašalų spiečių, Antavilių ir Žaliesiems ežerams, prie kurių kartais sunku surasti lietuviškai kalbančių žmonių, bet plaukioti vis tiek yra smagu, ir dar arbūzui, kuris iš pradžių įgijo vakaro svečio veidą, o paskui buvo negailestingai išskaptuotas.

Karštis veda prie beribio tingulio - pastaruoju metu man norisi tik gulėti ant žolės (iš bėdos tinka ir lova ar darbo stalas po kondicionieriumi) ir klausyti bliuzo. Na, ir galvoti apie ateitį. Kaip čia viskas bus rugsėjį, kaip čia susitvarkyti permainas gyvenime, kaip susitaikyti su draugų gyvenimų pasikeitimais, kaip daryti tą ar aną, kaip kalbėti, kaip mylėti save ir kitus...

Save aš dažniausiai (pa)myliu skaniai valgydama.

Voveraičių sriuba

Reikės:
0,5 litro voveraičių
svogūno
3 šviežių morkų
3 šviežių bulvių
4 šaukštų perlinių kruopų
2 litrų daržovių sultinio
gabaliuko sviesto
kelių lauro lapelių ir pipirų žirnelių
saujos smulkintų krapų
druskos

Perlines kruopas kelioms valandoms užmerkti šaltame vandenyje.
Švarias voveraites apkepti svieste su pjaustytu svogūnu tame pačiame puode, kuriame po to virs sriuba. Suberti pjaustytas morkas, pasūdyti, išmaišyti ir dar keletą minučių pakepinti.
Į puodą pilti sultinį, sudėti pjaustytas bulves, nuoplautas kruopas, laurų lapelius ir pipirų žirnelius. Virti, kol daržovės suminkštės.
Išvirusią sriubą apibarstyti smulkintais krapais ir uždengus puodą palikti jį penkioms minutėms, kad sriuba įsiskonėtų.

Skanaus!

Šaltinis - "Sezoninė virtuvė", Smaguris, 2014.


Po truputį artėjant rudeniui man visada kyla noras eiti į mišką pagrybauti. Štai ką reiškia būti iš grybautojų šeimos. Šypt. Gerai, kad artėja dar vienos, trumpos, bet jaukios atostogos, galbūt mano norams bus lemta išsipildyti.

Žinoma, dar norėčiau įmerkti koją į Baltijos jūrą, paglostyti šunį, paragauti šašlykų, pabraidyti po ką tik nupjautą žolę, vėl pradėti bėgioti ir jau rimtai ruoštis Vilniaus maratonui bei savo mažajai distancijai, gal truputį palenktyniauti su likimo draugėmis, prikepti pyragų, miegoti iki pietų, paspoksoti į žvaigždes...

Va taip ir svajoju burzgiant kondicionieriui.

2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Jogurte marinuota vištiena su kuskuso salotomis

Aš esu iš tų žmonių, kurie prieš priimdami bet kokį svarbesnį gyvenimo sprendimą turi parymoti, pagalvoti ir apsvarstyti visus pliusus ir minusus. Mintyse perbėgu kone visus įmanomus variantus, bandau nuspėti, ar vienoks arba kitoks ėjimas padarys mane laimingą, klausiu savęs, ko aš noriu dabar, o ko norėsiu po kelių mėnesių ar metų, kvaršinu galvą kitiems, skundžiuosi, dėlioju sąrašus, skaičiuoju, planuoju... O gal viskas yra daug paprasčiau? Gal tiesiog reikia leistis pasroviui ir daryti tai, ko nori širdis? Juk kelyje iškilusias problemas bus galima spręsti ir vėliau, nebūtina dabar susidėlioti visų galimų scenarijų.

Taip ir kalbuosi su savimi, o pertraukose pamirkau kojas ežere, suvalgau didelę porciją ledų, sėdžiu pavėsyje, uostau gėles ir bandau savo ištvermę bėgiodama, kai temperatūra siekia 30 laipsnių karščio. Ir nieko blogo nenutinka. Gal taip bus ir toliau?

Jogurte marinuota vištiena su kuskuso salotomis

Reikės:
2 vištienos krūtinėlių
6 šaukštų natūralaus skonio jogurto
šaukšto tarkuotos citrinos žievelės 
citrinos sulčių
300 gramų kuskuso
4 pomidorų
2 agurkų
saujelės svogūnų laiškų
saujelės šviežių mėtų ir pertražolių
druskos ir pipirų 
alyvuogių aliejaus 

Vištieną supjaustyti norimo dydžio gabalėliais ir sudėti į dubenį kartu su jogurtu, druska, pipirais ir citrinos žievele. Gerai išmaišyti, kad vištiena pasidengtų jogurtu. Marinuoti mažiausiai 2 valandas. Tuomet vištieną iškepti įkaitintame alyvuogių aliejuje.
Kuskusą paruošti pagal nurodymus ant pakelio. Atvėsintas kruopas sudėti į dubenį kartu su smulkintomis mėtomis, petražolėmis ir svogūnų laiškais. Supjaustyti pomidorus ir agurkus bei sudėti juos į salotas. Pagardinti druska, pipirais, citrinos sultimis ir alyvuogių aliejumis. Gerai išmaišyti.
Vištieną patiekti su salotomis ir šviežia duona.


Nors vištiena, marinuota jogurte, man nebuvo staigmena (seniai seniai, dar tik pradėjusi savo virtuvinę karjerą, marinavau vištieną braškiniame jogurte ir patiekiau su šviežiomis braškėmis), buvo smagu tai prisiminti ir išbandyti iš naujo.

Kuskusą man taip pat norisi valgyti dažniau, tačiau vis nerandu gerų jo ir kitokių ingredientų derinių. Vienas paskutiniųjų gerų dalykų buvo kuskusas su porais ir pistacijomis.

---
O grįžtant prie gyvenimo dilemų... Tikiu, kad viskas bus gerai. Tik reikia visame gyvenimo siunčiamame sraute atrasti svarbiausius dalykus ir jų laikytis. 

Va taip va, negi tikrai po pokalbių su mama ateina gyvenimo išmintis? Šypt.




2014 m. liepos 20 d., sekmadienis

Agrastų pyragas su morengu

Nors šiemet jau turėjau tikrai ilgas ir turiningas atostogas, vis tiek negaliu atsikratyti jausmo, kad vasara eina pro šalį, o aš nespėju kartu su ja. Gaudau vasarą - noriu, kad saulės spinduliai nurausvintų odą, kad vanduo ją atgaivintų, kad žolė pakutentų padus, kad sūpuoklės ir lengvas vėjas suveltų plaukus, kad ledai atšaldytų liežuvį, kad uogos pripildytų organizmą vitaminų, kad... Šį sąrašą turbūt galima tęsti be galo!

Šią vasarą pirmą kartą išmėginau desertą su agrastais - pati jų nevalgiau turbūt nuo mokyklos laikų, kai močiutės sode lankydavausi kiek dažniau nei dabar. Tad buvo labai smagu prisiminti tą saldžiarūgštį skonį ir šiek tiek pasižaisti virtuvėje.

Agrastų pyragas su morengu

Tešlai reikės:
220 gramų miltų
100 gramų sviesto
šaukšto cukraus
4 šaukštų šalto vandens
žiupsnelio druskos

Įdarui:
500 gramų šviežių agrastų
100 gramų cukraus
50 gramų sviesto
gabalėlio šviežio imbiero

Morengui:
4 kiaušinių baltymų
200 gramų cukraus
2 šaukštelių kukurūzų miltų

Tešlai miltus, šaltą sviestą, cukrų ir druską kapoti, kol taps panašūs į trupinius. Tuomet supilti vandenį ir išminkyti tešlą. Ją bent pusvalandžiui dėti į šaldytuvą.
Kepimo formą ištepti sviestu ir į ją kloti iškočiotą tešlą, nepamiršti padaryti pyrago kraštelių. Tešlos dugną subadyti šakute ir kepti apie 15 minučių iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Įdaro ruošimas: puode žemoje temperatūroje išlydyti sviestą, suberti cukrų ir maišyti, kol masė pradės tirštėti ir taps karamele (tai užtruks!). Atsargiai - ji linkusi degti! Tuomet į puodą suberti švarius perrinktus agrastus, įtarkuoti imbiero ir gerai išmaišyti, kad karamelė padengtų kiekvieną uogą.
Morenginiam viršui išplakti baltymus, kol taps standūs, tada plakant į juos supilti cukrų, o kiek vėliau - ir kukurūzų miltus. Baltymus plakti, kol jie pradės blizgėti.
Ant iškepusio tešlos pagrindo supilti karamelizuotus agrastus, o ant jų šaukštu paskirstyti plaktus baltymus. Kepti 140 laipsnių karštumo orkaitėje apie 40 minučių. Pjaustyti ir ragauti jau atvėsusį.

Šaltinis - Sezoninė virtuvė, Smaguris, 2014


Su šiuo pyragu tikrai yra ką veikti, bet jis vertas kiekvienos karamelės maišymui paaukotos minutės. Agrastai suteikia rūgštumo, karamelė - saldumo, o morenginis viršus - traškumo... Žodžiu, kaip pasakytų L., žiauriai geras!

---
O grįžtant prie vasaros temos - supratau, kad karštomis popietėmis Saulėtekio miškai kvepia lygiai taip pat kaip Kuršių Nerijos pušynai, tuomet norisi bėgti takeliu tolyn, kad kuo greičiau galėtum panirti į jūrą...
Šiemet kelias karštas vasaros dienas praleidau lietuviškame paplūdimyje ir, manau, kad jas prisiminsiu kaip vienas geriausių ir smagiausių vasaros akimirkų.
O, vasara, tęskis dar ilgai ilgai!

Sekmadienio nuotaikai ir pyrago degustacijai rekomenduoju - Etta James "A Sunday Kind of Love".

2014 m. liepos 14 d., pirmadienis

Daugiaryžis su voveraitėmis

Paskutinė atostogų diena visada priverčia susimąstyti apie darbus - apie tuos, kurie dar tik bus ateityje, ir apie tuos, kurie laukia sugrįžtant. Prie vieno smagiausių darbų - kuitimosi virtuvėje jau sugrįžau, dabar belieka aprašyti tai, kas įdomaus ten įvyko.

Po savaitės, praleistos Italijoje (apie tai skaitykite žemiau, jei įdomu), grįžusi namo turėjau pasakoti įspūdžius ir rodyti nuotraukas tiems, kurie labiausiai laukė - buto draugams. Tuo pačiu jie, žinoma, ir vakarienę išsireikalavo. Tad įkvėpta italų meilės sezoniškumui ir šviežiems bei kokybiškiems produktams, pasirinkau daugiaryžį su voveraitėmis. 

4 porcijoms reikės:

200 gramų apvaliagrūdžių ryžių (pavyzdžiui, Arborio)
litro karšto daržovių sultinio
100 mililitrų baltojo sausojo vyno
200 gramų šviežių voveraičių
didelės saujos parmezano sūrio
50 gramų sviesto
svogūno
1-2 skiltelių česnako
saujelės smulkintų petražolių
druskos, maltų juodųjų pipirų

Puode ištirpinti pusę sviesto, jame pakepinti smulkintą svogūną, suberti ryžius ir nuolat maišant kepti 2-3 minutes, kol ryžiai taps permatomi. Supilti vyną ir kaitinti, kol skystis išgaruos. Įpilti samtį vištienos sultinio ir nuolat maišant kaitinti ant nedidelės ugnies, kol ryžiai sugers skystį. Tuomet vėl pilti sultinį ir toliau maišant kaitinti. Taip tęsti apie 15 minučių, kol ryžiai išvirs al dente - t.y. viduje dar bus truputį kietoki.
Keptuvėje ištirpinti likusį sviestą, jame pakepinti smulkintus česnakus, suberti voveraites (jų smulkinti nebūtina, jeigu nėra itin didelės) ir pakepinti 8-10 minučių. Iškepusias voveraites sumaišyti su jau išvirusiais ryžiais, pagardinti druska bei pipirais ir palaikyti uždengus keletą minučių.
Tuomet suberti tarkuotą parmezano sūrį, suberti petražoles ir viską gerai išmaišius patiekti.

Šaltinis - Virtuvė. Nuo... Iki..., 2014 m. Nr. 7-8 (61-62)
Daugiaryžį arba rizotą viriau jau nebe pirmą kartą (čia ankstesnis bandymas su moliūgu), bet šį sykį, manau, pavyko pasiekti kreminę konsistenciją ir švelnų ryžių skonį. 


Tiesa, tikro itališko rizoto taip ir neparagavau... Nors Romoje praleidau penkias dienas, dažniausias mano patiekalas vis dėlto buvo pica - vien dėl to, kad ja prekiavo ir universiteto, kuriame dalyvavau tobulinimosi/mokymosi/dalinimosi patirtimi seminaruose, valgykla. Žinoma, įvairiose kavinėse buvo išbandyta ir pasta, ir brusketos, ir salotos, ir lazanija, ir tiramisu, ir ne viena rūšis ledų. Na, o rizotui kažkaip nebeliko nei laiko, nei vietos skrandyje... Bet dabar turėsiu priežastį grįžti į Italiją!

Grįžti į Romą taip pat rasčiau vieną didelę priežastį - nepamačiau Trevi fontano visame jo gražume. Ir taip atsitiko ne todėl, kad būčiau tinginė (Romoje nuėjau tikrai ne vieną dešimtį kilometrų!), bet todėl, kad jis dabar tvarkomas ir liūdi be vandens. Tiesa, ne visi turistai tuo nusivylė - jie ir toliau tiki fontano stebuklais ir savo monetas meta ne į vandenį, o tiesiog į aptvertą teritoriją... 


Mano tikslai Romoje buvo gana dideli - nusifotografuoti su popiežiumi, pasivažinėti motoroleriu ir sulaukti pasiūlymo ištekėti. Kai kas išsipildė, kai kam dar reikės pastangų ateityje. Tikiu, kad dar sugrįšiu. Gi ne taip ir toli toji Italija.

2014 m. birželio 17 d., antradienis

Prancūziškos vištų blauzdelės

Taip netikėtai atėjo ir tolyn nuėjo trečiasis „Kometa atskrieja“ gimtadienis. Pasirodo, jis kasmet sutampa su tarptautine tinklaraštininkų diena. O aš tai suvokiau šeštadienį viename iš senamiesčio barų valgydama sūrio pirštelius (tiesa, kiek suskrudusius), pati nieko negamindama ir nedalyvaudama maisto tinklaraštininkų šventėje, į kurią pirmą kartą buvau pakviesta...

Aplinkui vyksta kiek svarbesnės šventės – po savaitės išteka viena mano geriausių draugių, tad šį savaitgalį kartu su nemaža merginų kompanija leidau gamtoje. Tad galima sakyti, kad į pikniką atsinešdama pačios keptą daržovių pyragą kaip ir atšvenčiau tą nedidelę savąją šventę...

Tiesa, vietoj daržovių pyrago, kuris nebuvo nufotografuotas ant pikniko stalo, recepto, šiandien vakarienei – prancūziškos vištų blauzdelės.

2,5 porcijos reikės:
5 vištų blauzdelių
pusės nedidelės cukinijos
raudonosios saldžiosios paprikos
5 vyšninių pomidorų
griežinėlio citrinos
kelių šviežių čiobrelio šakelių
alyvuogių aliejaus
druskos, maltų juodųjų pipirų

Blauzdeles įtrinti druska ir pipirais. Keptuvėje įkaitinti šaukštą alyvuogių aliejaus ir apkepti blauzdeles, kol jos apskrus.
Susmulkinti papriką ir cukiniją. Padalinti jas į penkias dalis. Imti kepimo popieriaus lakštą, viduryje jo sudėti dalį smulkintų daržovių ir vyšninį pomidorą. Ant jų dėti apkeptą vištos blauzdelę. Užberti druskos, pipirų, įdėti mažą gabaliuką citrinos ir čiobrelio šakelę. Kraštus gerai užlankstyti ir sutvirtinti sąvaržėle. Taip pat „supakuoti“ visą likusią vištieną.
Kepti 220 laipsnių karštumo orkaitėje apie 15 minučių.

Šaltinis – žurnalas „Virtuvė. Nuo... Iki...“, 2011 m. Nr. 11 (30)

Va taip ir gyvenu dabar – vestuviniai grožio, sveikinimų ir kitokie organizaciniai rūpesčiai pinasi su komandiruotės į Italiją darbais, tad drauge dar ir kraunu į lagaminą sukneles, kurias norėsiu vilkėti Romoje ir studijuoju žemėlapį su lankytinomis vietomis...

Tik turiu vieną bėdą - kažkuriuo metu šiek tiek peršalau ir per pastarąsias tris dienas perėjau turbūt visas peršalimo stadijas - gerklės skausmą, kosulį ir nosies pabėgimą. Labai smagu, tiesa?

Bet vis tiek galvoje džiaugsmingai sukasi mintis, kad  iki atostogų liko vos trys darbo dienos – jėga!

2014 m. birželio 8 d., sekmadienis

Keksiukai su braškėmis

Šeštadienio rytą netikėtai nubudau dar prieš penkias ir kurį laiką klausiausi, kaip už mano lango čiulba paukščiai. Net keista, kiek daug jų balsų galima išgirsti miesto viduryje, kai nutyla nuolatinis šurmulys. Ir kaip gaila, kad pasimėgauti tokiomis akimirkomis dažniausiai trukdo nenumaldomas noras apsiversti ant kito šono ir miegoti toliau...

Vasara jau rodo savo kaprizus - vieną akimirką pila kaip iš kibiro, kitą jau norisi atsukti veidą saulei, trečią kyla noras šokti į ežerą, o tuomet vėl viskas iš naujo. Tad kol leidžiu laiką mieste, einu į turgų ir gaudau vasaros skonius.
 
Vienas pirmųjų ir labiausiai pavykusių - keksiukai su braškėmis.

16 nedidelių keksiukų reikės:
 200 gramų braškių
175 gramų sviesto
250 gramų mėgstamų riešutų ar jų mišinio
5 šaukštų miltų
125 gramų miltelinio cukraus (cukraus pudros)
5 kiaušinių baltymų
tarkuotos vienos citrinos žievelės
žiupsnelio druskos

Baltymus išplakti su milteliniu cukrumi ir žiupsneliu druskos iki putų. 
Riešutus paskrudinti, jei reikia, nuvalyti luobeles ir sumalti iki trupinių (gali likti ir stambesnių gabalėlių). Supilti puodelyje ištirpintą ir atvėsintą sviestą. Įmaišyti miltus ir citrinos žievelę. 
Tuomet atsargiai įmaišyti išplaktus baltymus ir ketvirčiais pjaustytas uogas.
Keksiukų formeles iškloti popierėliais ir pripildyti tešlos. Kepti apie 25-30 minučių 200 laipsnių karštumo orkaitėje.

Šaltinis - "Virtuvė. Nuo... Iki...",  2011 m. Nr. 6 (25).

Aš šiek tiek užsižaidžiau su pagrindiniu savaitgalio patiekalu, tad mano keksiukai orkaitėje prabuvo ilgiau ir apsvilo... Bet nieko tokio, prie šviežių mėtų arbatos jie vis tiek puikiai tinka! Taip pat tinka ir blusų turguje bandant užsidirbti pinigų išparduodant senus rūbus ir knygas. Taip pat po pokaičio miego saulėtame kambaryje... Žodžiu, tinka visur ir visada!

Atlikusius kiaušinių trynius lengviausia panaudoti kepant omletą. Pavyzdžiui, ispanišką su bulvėmis.


O kas dar įvyko mano gyvenime per pastarąsias dienas? Sudalyvavau ryšių su visuomene specialistų sąjungos metinėje konferencijoje ir sužinojau visai neblogų dalykų. Pristačiau universiteto komunikacijos strategiją tarptautinėje savaitėje ir supratau, kad per dvi savaites reikia prisiminti specialybės anglų kalbą. Išliejau šiek tiek prakaito su "Deeper Upper". Pokerio vakare iškovojau pergalę. Pradėjau žiūrėti naują mini-serialą "Pillars of Earth"... Pirmą kartą blusų turguje pardavinėjau rūbus. Domėjausi, ką aplankyti Romoje ir pažiūrėjau fantastišką filmą - "Roman Holiday".
Visai neblogai, sakyčiau.

O prieš akis - dar viena ilga ir intensyvi vasaros savaitė!

2014 m. birželio 5 d., ketvirtadienis

Vištiena su medumi ir ananasais

Aš mėgstu gyventi pagal planą. Kiekvieną rytą mintyse surikiuoju darbus bei laisvalaikio norus, o tuomet su didesniu ar mažesniu entuziasmu pasitinku naują dieną. Žinoma, dažniausiai ne viskas vyksta taip, kaip norisi - ištinka krizės, liūdesio priepuoliai, fiziniai ar dvasiniai skausmai, nutrina batai, užstringa liftas, neužtenka motyvacijos... Tad vejuosi savo darbotvarkę ir tikiuosi, kad vieną dieną tapsiu visiška savo laiko šeimininke.

Vienas dalykas šiuo metu aiškus iki galo - pasimatymai vyksta pagal tikslų grafiką. O kad jie būtų ne tik meilūs, bet ir sotūs, ieškau paprastų, bet neprastų receptų.

Vištiena su medumi ir ananasais

Reikės:
500 gramų vištienos filė
citrinos
3 šaukštų sojų padažo
indelio konservuotų ananasų
bulvių krakmolo
mėgstamų prieskonių vištienai

Vištienos filė supjaustyti gabaliukais, apibarstyti prieskoniais ir apšlakstyti citrinos sultimis. Išmaišyti ir valandėlę palikti marinuotis šaldytuve.
Išsimarinavusią vištieną apvolioti bulvių krakmole ir dažnai pavartant kepti gerai įkaitintame aliejuje, kol apskrus. Tuomet į keptuvę pilti dar citrinos sulčių, sojos padažą ir sudėti medų. Gerai išmaišyti.  Sudėti konservuotų ananasų gabaliukus ir dar keletą minučių patroškinti. Viskas!
Skanauti su ryžiais.

Šaltinis - cukrinis avinėlis

Šis patiekalas mano virtuvėje apsilankė jau ne kartą ir sulaukė puikaus įvertinimo.  Puikiai tinka ir kitos dienos pietums darbe, ypač, jei liko daugiau ryžių. Medaus ir citrinų sulčių kiekį reikėtų pasireguliuoti pagal save ir skonio receptorių jautrumą saldumui.




Mano dienotvarkėje vieną didesniųjų dalių dabar užima siekis pagerinti savo fizinę būseną ir ištvermę. Tiesa, dar nelabai drąsu su savo 5 (na, dabar jau 6) kilometrų stažu risnoti bėgikų greitkeliu - Neries pakrante, bet tikiu, kad vieną dieną ir aš lenksiu visus taip, kaip dabar ten lenkia mane. Bet vieną vakarą ten sutikau vaikiną, kuris mojavo ir šypsojosi kiekvienam prabėgančiajam. Grįžau namo tokiomis pačiomis pūslėtomis kojomis, bet užtat su šypsena iki ausų.
Kiek nedaug kartais tereikia...

Na, atostogų dar norėtųsi. Kad būtų galima laisviau pasidžiaugti atėjusia vasara ir ramiai mėgautis visais jos malonumais. Bet jau greitai. Jau greitai...


2014 m. gegužės 28 d., trečiadienis

Paprastasis rabarbarų pyragas

Kartais nei iš šio, nei iš to apima liūdesys. Atsliūkina lyg be priežasties, prisėda šalia ir pakalbina. O tuomet pradedi žiūrėti į visus savo gyvenimo dalykus ir supranti, kad ir tas negerai, ir anas nedžiugina, ir trečias sunkiai sekasi... Ir jeigu pasiduodi tam mistiniam liūdesiui gali iš jo neišbristi ilgas dienas žiūrėdama vien tik į tai, kas aplinkui sunku ar nelabai malonu, nustumiant į šalį visus gražius dalykus.

Šiuo metu man kaip tik tokia liūdesio akimirka. Belieka tikėtis, kad rytojaus rytą pradėsiu su šypsena ir vėl viskas bus gerai. O jeigu ne... Teks dar kartą kepti rabarbarų pyragą ir guostis, kad bent virtuvės valdymo srityje aš vis dar galiu vadintis jei ne karaliene, tai bent princese.

Paprastasis rabarbarų pyragas

Reikės:
3 didelių rabarbarų stiebų (arba apie 500 gramų)
3 kiaušinių
stiklinės cukraus
šaukštelio vanilinio cukraus
stiklinės miltų
gabalėlio sviesto
migdolų plokštelių

Rabarbarų stiebus nulupti ir supjaustyti kubeliais. 
Kiaušinius gerai išplakti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Įmaišyti stiklinę miltų. Suberti rabarbarus ir dar kartą permaišyti.
Apvalią kepimo formą atsegamais kraštais ištepti sviestu. Supilti tešlą, jos viršų gausiai apibarstyti migdolų plokštelėmis.
Kepti apie 30-40 minučių 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje.
Iškepusį galima apibarstyti milteliniu cukrumi, bet tikrai nebūtina.

Šaltinis - Sezoninė virtuvė, Smaguris, 2014 

Paprastutis pyragas, kurio gaminime ilgiausiai užtrunka supjaustyti rabarbarus. Bet per tą laiką galima pažiūrėti kokį nors serialą ar mojuojant peiliu pasikartoti kokį nors solo šokių judesį. Arba šiaip pamedituoti apie gyvenimo prasmę.



Kepiau šitą pyragą jau visus tris kartus - taip mano virtuvėje būna itin retai, nes juk dažniausiai norisi vis ką nors naujo pabandyti... Bet pyrago paprastumas ir rabarbarų bei migdolų plokštelių derinys mane nugalėjo. Ir tikiu, kad kol rabarbarų sezonas nesibaigs, šis pyragas mano namus užkvepins dar ne vieną kartą.

2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

Smidrų pyragėliai su brie sūriu

Vasara veržiasi pro atvirus langus ir nuspalvina pečius bei skruostus, priverčia nusilakuoti kojų nagus, o paskui apsiklijuoti pirštus pleistrais, nes vasarinės basutės pasirodo besančios visiškos monstrės kankintojos. Vasara leidžia sėdėti lauke iki vėlumos ir grožėtis vis dar šviesiu dangumi, ji pakviečia pusryčiauti balkone ir valgyti braškes su pienu. Vasarą norisi gulėti ant žolės, piknikauti medžių pavėsyje, o po to mirkyti kojas fontane...

Iki kalendorinės vasaros - dar beveik savaitė, tad viskas eis tik dar geryn ir geryn! O planuojamiems piknikams labai rekomenduoju sluoksniuotos tešlos pyragėlius su smidrais ir brie sūriu.

Reikės:
trijų lapelių šaldytos sluoksniuotos tešlos
nedidelio ryšelio smidrų
kiaušinio
šaukšto grietinės
2 arbatinių šaukštelių grūdėtų garstyčių
žiupsnelio druskos
gabalėlio brie sūrio
šviežiai maltų juodųjų pipirų
kelių vyšninių pomidorų

Sluoksniuotos tešlos lapelius atitirpdyti. Tuomet palei lapelių kraštus prarėžti tešlos paviršių, o tešlos vidurį subadyti šakute. Kepti 220 laipsnių karštumo orkaitėje apie 5 minutes.
Šakute suplakti kiaušinį, grietinę, žiupsnelį druskos ir garstyčias. Smidrus nuplauti, nupjauti kiečiausias kotelių dalis ir kelias minutes apvirti - tai daryti reikėtų surišus ryšelį ir pastačius jį puode, kad vanduo neapsemtų viršūnėlių, nes joms užteks vien vandens garų.
Išėmus iš orkaitės tešlą ant jos vienu sluoksniu dėti apvirtus ir nusausintus smidrus, ant viršaus dėti plonas brie sūrio riekutes, pusiau perpjautus vyšninius pomidorus. Užpilti kiaušinio plakiniu ir apibarstyti šviežiai maltais juodaisiais pipirais.
Grąžinti į orkaitę dar 6-8 minutėms.



Tiesa, vieno dalyko vasarą nesinori. Ko? Bėgioti, kai termometro stulpelis saulėkaitoje rodo beveik arba lygiai, arba net virš 30 laipsnių karščio. Neįsivaizduoju, kokia temperatūra tvyrojo šiandien, bet supratau, kaip kartais tiesiog būtina savo spintoje turėti galvos apdangalą...
Bet ištvėriau visą šitą reikalą (labai pagelbėjo dviejose vietose netikėtai gautas dušas - tokio labai reikėjo ir link pabaigos, nes jau ruošiausi stačia galva šokti į Vilnelę) ir šiandien įveikiau sau mestą iššūkį - įveikiau Vilniaus senamiesčio gatveles. Gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, bet svarbu, kad užtikrintai. 
Pakartosiu distanciją po savaitės Šiauliuose, o tuomet jau pradėsiu ruoštis didesniam iššūkiui, kad rudenį įveikčiau dvigubai ilgesnį atstumą. Ir nemirčiau taip, kaip šiandien.


2014 m. gegužės 18 d., sekmadienis

Keksiukai su rabarbarais ir baltuoju šokoladu

Šiandien sėdėdama ant beprotiškai gražaus ofiso stogo ir besimėgaudama saulės spinduliais staiga supratau, kad vasara su savo malonumais ir privalumais jau visai čia pat. Ne tiek ir daug laiko liko iki didžiųjų birželio įvykių - L. išėjimo iš bibliotekos (pasimatymai Saulėtekyje jau rimtai nusibodo...), vestuvių (ne mano!), komandiruotės (darbo vieta trumpam persikels į Romą) ir atostogų.

Tad dabar pats metas mėgautis šviežiomis salotomis, rabarbarais ir pirmosiomis, dar tolimais kraštais kvepiančiomis braškėmis. Juk šis vitaminų, saulės ir geros nuotaikos sezonas toks trumpas...

Pirmuosius rabarbarus šiemet nuskyniau dar per šv. Velykas, kai aptikau juos močiutės darže. Ir jie iš karto nukeliavo į keksiukus.

Keksiukai su rabarbarais ir baltuoju šokoladu

Reikės: 
200 gramų miltų
100 gramų kuskuso kruopų
130 gramų cukraus
kiaušinio
šaukštelio kepimo miltelių
225 mililitrų pieno
80 gramų sviesto
4-5 rabarbarų stiebų
100 gramų baltojo šokolado

Miltus, kuskusą, cukrų ir kepimo miltelius gerai išmaišyti.
Ištirpinti sviestą ir palikti, kad pravėstų. Lengvai išplakti kiaušinį, sumaišyti su pienu ir supilti pravėsusį sviestą. Nepersistengiant viską suplakti. Tada pamažu maišant supilti plakinį į sausąjį mišinį.
Rabarbarus supjaustyti, šokoladą stambiai sukapoti. Priedus įmaišyti į tešlą, sudėti į keksiukų formeles.
Kepti apie 30 minučių 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje. 

Šaltinis - savaitgalio redez-vous

Keksiukus kepiau švęsdama darbinę sukaktį - jau metus dirbu universiteto palėpėje. Per tas 365 dienas buvo visko - ir džiaugsmo dėl pavykusių projektų, ir pakelto balso protrūkių, ir skubėjimo bei streso, ir atsipalaidavimo... Galiu džiaugtis įgyta patirtimi, bet po truputį norisi žvalgytis toliau arba aukščiau. Tik kol kas turbūt turiu tam dar kiek per skystas blauzdas.




Tiesa, jas dabar stiprinu fiziškai - jau minėjau aštuonių minučių mankštas, o visai neseniai vėl grįžau prie kūno plastikos užsiėmimų ir plano padaryti špagatą. Kol kas viską beprotiškai skauda, bet žinau, kad jeigu smarkiai norėsiu ir toliau tam skirsiu po kelias valandas į savaitę, tikrai imsiu ir tai padarysiu. Kaip ir išmoksiu naujus burtažodžius camel walk ir snake paversti realybe.

Motyvacija juk yra viskas, tiesa?