Voveraičių sriuba

Praėjusią savaitę norėjau papasakoti, kad smegenys perdegė. Dabar, anot sinoptikų, atplūdus naujai karščio bangai, viskas netikėtai vėl grįžo į savo vėžes. Ir dėl to labiausiai reikia dėkoti vandens pramogoms - kankinančiam irklavimui ir baimės priepuoliams Vilnelėje, kur bandžiau susimedžioti antį, ir Neryje, kur pakliuvau į lašalų spiečių, Antavilių ir Žaliesiems ežerams, prie kurių kartais sunku surasti lietuviškai kalbančių žmonių, bet plaukioti vis tiek yra smagu, ir dar arbūzui, kuris iš pradžių įgijo vakaro svečio veidą, o paskui buvo negailestingai išskaptuotas.

Karštis veda prie beribio tingulio - pastaruoju metu man norisi tik gulėti ant žolės (iš bėdos tinka ir lova ar darbo stalas po kondicionieriumi) ir klausyti bliuzo. Na, ir galvoti apie ateitį. Kaip čia viskas bus rugsėjį, kaip čia susitvarkyti permainas gyvenime, kaip susitaikyti su draugų gyvenimų pasikeitimais, kaip daryti tą ar aną, kaip kalbėti, kaip mylėti save ir kitus...

Save aš dažniausiai (pa)myliu skaniai valgydama.

Voveraičių sriuba

Reikės:
0,5 litro voveraičių
svogūno
3 šviežių morkų
3 šviežių bulvių
4 šaukštų perlinių kruopų
2 litrų daržovių sultinio
gabaliuko sviesto
kelių lauro lapelių ir pipirų žirnelių
saujos smulkintų krapų
druskos

Perlines kruopas kelioms valandoms užmerkti šaltame vandenyje.

Švarias voveraites apkepti svieste su pjaustytu svogūnu tame pačiame puode, kuriame po to virs sriuba. Suberti pjaustytas morkas, pasūdyti, išmaišyti ir dar keletą minučių pakepinti.

Į puodą pilti sultinį, sudėti pjaustytas bulves, nuoplautas kruopas, laurų lapelius ir pipirų žirnelius. Virti, kol daržovės suminkštės.
Išvirusią sriubą apibarstyti smulkintais krapais ir uždengus puodą palikti jį penkioms minutėms, kad sriuba įsiskonėtų.

Skanaus!

Šaltinis - "Sezoninė virtuvė", Smaguris, 2014.

Po truputį artėjant rudeniui man visada kyla noras eiti į mišką pagrybauti. Štai ką reiškia būti iš grybautojų šeimos. Šypt. Gerai, kad artėja dar vienos, trumpos, bet jaukios atostogos, galbūt mano norams bus lemta išsipildyti.

Žinoma, dar norėčiau įmerkti koją į Baltijos jūrą, paglostyti šunį, paragauti šašlykų, pabraidyti po ką tik nupjautą žolę, vėl pradėti bėgioti ir jau rimtai ruoštis Vilniaus maratonui bei savo mažajai distancijai, gal truputį palenktyniauti su likimo draugėmis, prikepti pyragų, miegoti iki pietų, paspoksoti į žvaigždes...

Va taip ir svajoju burzgiant kondicionieriui.