2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Keksiukai su avietėmis ir šokoladu

Šiandien padariau du reikšmingus darbus: visą savo romantiškąją pusę sudėjau į naujienlaiškį apie paskutinę vasaros dieną ir nuolaidas knygoms bei pašnipinėjau konkurentus ir pabuvau kone vienintelė mergina be savo vaiko renginyje vaikams. Pasitaiko.

Tad dabar apie vasaros pabaigą rašyti jau nebenoriu. Juo labiau, kad vakarietiškoji Europos dalis rudenį pasitinka tik rugsėjo 21-ąją. Apsimesiu, kad aš irgi taip darau ir nenugrūsiu lengvų suknelių ir batelių giliai į spintą. Ir galbūt dar iškepsiu ką nors su paskutinėmis avietėmis.

Keksiukas, išlikęs TIK iki fotografavimo akimirkos.

Keksiukai su avietėmis ir šokoladu
18 keksiukų reikės:

100 mililitrų lydyto sviesto 
200 gramų cukraus
2 kiaušinių
200 mililitrų pieno
350-400 mililitrų aviečių
100 gramų juodojo šokolado
šaukštelio vanilinio cukraus
šaukštelio cinamono
300 gramų miltų
1,5 šaukštelio kepimo miltelių

Lydytą sviestą išsukti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Po vieną įmušti kiaušinius ir gerai išmaišyti. Įberti cinamono, supilti pieną ir vėl išmaišyti. Po truputį įmaišyti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais.
Šokoladą sutarkuoti ir sudėti į tešlą kartu su didžiąją dalimi aviečių. Tešla pripildžius keksiukų formeles į vidų įspauskite dar po vieną avietę.
Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių.

Šaltinis - Tasty art

Keksiukai buvo skirti tėčio gimtadieniui. Pagalvojau, kad mažus kepinukus bus daug lengviau transportuoti atstumu Vilnius-Šiauliai. Žinoma, nuostolių ir čia nebuvo išvengta, bet keksiukai buvo suvalgyti (vos spėjau nufotografuoti!), kas visada yra geras ženklas.


Mėnesio pabaigai dar reikėtų papasakoti apie knygas. Rugpjūčiui priklauso Rimanto Šavelio "Tadas Blinda", nors ją perskaičiau dar pavasarį. Kažkaip vis nekilo ranka ką nors apie ją parašyti. Visiškai neįspūdinga knyga, kurią lengvai suskaičiau ir pamiršau. Galbūt toks įspūdis man susidarė dėl to, kad knygą panorau paskaityti tik po to, kai pamačiau filmą "Tadas Blinda. Pradžia"... Paskui bandžiau pažiūrėti ir senąjį keturių dalių serialą su Vytautu Tomkumi, bet įveikiau tik dvi dalis. Vaikystėje Blinda, jojantis Šatrijos kalnu, daug įdomesnis atrodė...
Geresnį įspūdį paliko "Dinos knyga", kuri mano sąraše buvo atsarginė. Bet atsiliepimą apie ją pataupysiu, gal kada vėliau prireiks.

P.S. Savaitgalį jau išmėginsiu naująją Beatos knygą ir jos pyragus. Gal kas norėtų padėti suvalgyti? :)

2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

Makaronai su voveraičių padažu

Pastaruoju metu vis tyliu. Gaminu turbūt daugiau nei anksčiau, bet viskas taip paprasta (juk artėja ruduo - riebalinio sluoksnio kaupimo metas) arba taip nekokybiškai nufotografuota (labiau norisi valgyti nei fotografuoti), kad receptą vis atidedu į šoną, o paskui iš viso ištrinu.
Ir vakarykštė mano vakarienė buvo paprasta, bandyta jau nebe pirmą kartą. Smagiausia joje tai, kad voveraitės buvo rinktos mano pačios rankomis.

Grybavimas nuo seno buvo mano šeimos tradicinis užsiėmimas. Pamenu, kad jau vaikystėje žinojau, kokie grybai nuodingi, o kurių paspirti praeinant negalima. Turbūt mėgstamiausias mano tėčio užsiėmimas yra vaikščioti po mišką ir gainioti mane su mama, sakant: "Einam einam, čia niekada nieko nerasdavom. Va ten, pamiškėj voveruškos augdavo..." Ir tikrai - pirmą kartą voveraites rinkau pievoje. Ten, kur ir sakė tėtis.

Dviejų valandų vaikščiojimo laimikis


O apie vakarienę galiu pasakyti tik tiek - užtrukau kiek mažiau nei pusvalandį, bet paskui indus ploviau dar 10 minučių.

Makaronai su voveraičių padažu
Vienai didelei porcijai reikėtų:

nedidelio raudonojo svogūno
150 mililitrų grietinėlės
gabalėlio sviesto
dviejų didelių saujų voveraičių
trijų didelių saujų mėgstamos formos makaronų
saujos sūrio
druskos, šviežiai maltų pipirų ir mėgstamų žolelių

Makaronus išvirti pasūdytame vandenyje.
Kol verda makaronai, susmulkinti svogūną ir didesnes voveraites, sutarkuoti sūrį. Keptuvėje ištirpinti sviestą, apkepti svogūnus, tada sudėti voveraites ir apkepus užpilti grietinėle. Paskaninti druska ir šviežiai maltais pipirais. Patroškinti ant nedidelės ugnies, kol padažas sutirštės. Tada į keptuvę suversti išvirtus makaronus, sumaišyti su padažu, truputį pakaitinti, apibarstyti žolelėmis. Patiekti su sūriu.



O šiaip... Morališkai ruošiuosi permainoms darbe ir kostmose, tad laukiu, kol atsitiks kažkas naujo. Ir kai kuriose sferose patylėti negaliu. Nors, kaip pasakė draugė R. "kas daugiau palinksmins gyvenimą, jei ne pati."
Tad klausau dainos iš fantastiškai gražaus filmo "Mėnesienos karalystė" ir vėl pradedu galvoti apie prancūzų kalbos pamokas... Mano vardas Prancūzijoje būtų Inès ir aš galėčiau ne tik po nosimi niūniuoti melodiją, bet ir pati dainuoti apie Le temps de l'amour.

2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Šokoladinis pyragas su alumi ir lazdyno riešutais

Naktimis danguje išryškėja Paukščių takas. Kartas nuo karto nukrenta žvaigždė, o aš nespėju sugalvoti noro. Miegoti palapinėje darosi per šalta ir kojų pirštai, apmauti dvejomis kojinėmis ir užkloti ne tik miegmaišiu, bet ir papildomu pledu, vis tiek sušyla tik tada, kai ateina rytas ir pro debesį išlenda bent vienas saulės spindulys. Ežere maudytis taip pat šaltoka.

Vasaros pabaigą turbūt jaučia ir pikti vabzdžiai, tad stengiasi atsigriebti už praleistas progas ir paženklinti atsipalaidavusius vasarotojus. Kažkuriam iš jų turiu dėkoti už dvigubai padidėjusį raumenį ir baimę, kai nutirpus rankai pagalvojau, kad galiu būti alergiška.

Ši vasara buvo (na, vis dar yra!) labiausiai festivalinė (visomis prasmėmis) iš visų ir aš nenoriu, kad ji baigtųsi!


Paskutiniojo festivalio metu iš fotoaparato ištryniau dviejų patiekalų nuotraukas, tad kondensuoto pieno keksiukai su raudonaisiais serbentais, kuriuos kepiau net du kartus, turės palaukti kitų metų arba pakeisti uogas recepte. O itališka vištiena neturėtų ilgai užtrukti pakeliui į mano orkaitę ir vėl.
Tačiau dabar traukiu receptus iš archyvo.

Šokoladinis pyragas su alumi ir lazdyno riešutais buvo iškeptas dar birželio mėnesį, kai grįžusi iš Paryžiaus pasakojau savo kelionių įspūdžius draugams. O tada pyragą nešiau į darbą kolegės magistro diplomo proga.
Šį pyragą galima pavadinti "PMS džiaugsmu", nes jis dėl savyje sukauptos kalorijų bombos ir šokolado gali išgelbėti gyvybes.
True story.



Šokoladinis pyragas su alumi ir lazdyno riešutais
daugiau nei 12 žmonių pasaldinti gyvenimui reikės:
200 gramų sviesto
400  gramų juodojo šokolado
50 gramų baltojo šokolado
250 gramų cukraus
4 didelių kiaušinių (arba 5 mažų)
200 mililitrų tamsaus alaus
100 gramų miltų
40 gramų kakavos miltelių
1,5 šaukštelio druskos
200 gramų kepintų lazdyno riešutų be luobelių
250 mililitrų riebios grietinėlės

Sviestą, 300 gramų juodojo šokolado ir baltąjį šokoladą sudėti į puodą ir kaitinti ant vidutinės ugnies iki masė taps vienalytė. Įmaišyti cukrų ir nukelti nuo ugnies. Masę kiek atvėsinti ir po vieną įmušti kiaušinius po kiekvieno gerai išplakant.
Atskirame dubenyje sumaišyti miltus, kakavos miltelius ir druską. Miltų mišinį pakaitomis su alumi supilti į šokolado masę: visų pirma pilti miltus, tada alų, vėl miltus, vėl alų ir pabaigti miltais. Tuomet įmaišyti kepintus lazdyno riešutus be luobelių.
Paruoštą tešlą pilti į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą (20x30 cm) ir kepti iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį. Neperkepti, nes pyragas praras jam būdingą drėgnumą.
Iškepusį pyragą visiškai atvėsinti ir pasiruošti glaistą: grietinėlę pakaitinti ant vidutinės ugnies, kol užvirs. Tuomet sudėti likusį šokoladą, smulkintą gabalėliais. Leisti pastovėti kelias minutes, tada išplakti iki vientisos konsistencijos. Palaikyti porą valandų šaldytuve, kad glaistas sutirštėtų, ir aptepti pyrago viršų bei palikti sustingti.
Ir jau tada galiausiai galima valgyti!

Šaltinis - tinklaraštininkų žurnalas "°C", 2012 vasara


P.S. Šiandien prisiminiau anekdotą, kad jei nori, jog blondinė turėtų užsiėmimą visai dienai, reikia jai duoti lapą su užrašais "Žiūrėti kitoje pusėje". Kad aš būčiau užimta visai dienai, man reikia parodyti puslapį su šuniukų nuotraukomis.
Va tokį.

2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Kepti ryžiai su imbieru ir kukurūzais

Šiandien ant mano darbo stalo atsidūrė knyga, iš kurios tyčiojausi ilgiau nei pusę metų ir net nepaimdavau į rankas, kad sužinočiau, apie ką joje rašoma. Pavadinimas turbūt viską pasako - "Seksas ir vieniša moteris" (Sex and the single girl). O iš tiesų, be reikalo šią knygą taip ilgai laikiau toli nuo savęs - dienos juoko dozė su ja garantuota!
Tik vėliau, jau balsu pasijuokusi ir prajuokinusi visą kolektyvą, supratau, kad ji parašyta 1962-aisiais... Tada tikrai turėjo sukelti revoliuciją.

Man labiausiai patikusi citata: "... kuo esi geresnė kulinarė, tuo esi garsesnė vakarėlių šeimininkė. Subursi siaurą gerbėjų ratelį (čia, žinoma, gerbėjai yra vyrai, kandidatuojantys į merginos sutuoktinius), kurie tave šlovindami kas naktį kauks mėnesienoje. Malonu klausyti!"*
Yeah, right.

Toje pačioje knygoje kalbama ir apie pinigų taupymą: "mergina, kuri tris kartus per savaitę į darbą neatsineša savo priešpiečių, yra švaistūnė."


Paprastas pietų patiekalas, kuris nereikalauja daug investicijų tiek laiko, tiek finansų prasme.

Kepti ryžiai su imbieru ir kukurūzais
2 mergaitiškoms porcijoms reikės:

skiltelės česnako
gabalėlio šviežio imbiero (maniškis buvo mažylio piršto dydžio, kitą kartą dėčiau daugiau)
nedidelio svogūno
125 gramų virtų ryžių
2 kiaušinių
150 gramų konservuotų kukurūzų
Provanso žolelių mišinio
saulėgrąžų aliejaus
druskos
šviežiai maltų pipirų

Česnaką ir imbierą sukapoti, svogūną supjaustyti kubeliais. Apkepti įkaitintame aliejuje nuolat maišant, kol suminkštės. Sumažinti ugnį ir supilti išplaktus kiaušinius. Kepti nuolat maišant, kol kiaušiniai sutvirtės. Pagardinti druska.
Padidinti ugnį ir į keptuvę sudėti virtus ryžius bei konservuotus kukurūzus. Jei reikia, įpilti dar aliejaus, gerai išmaišyti ir kepti, kol ryžiai ir kukurūzai sušils. Pagardinti prieskoniais: šviežiai maltais pipirais ir Provanso žolelių mišiniu arba svogūnų laiškais.

Šaltinis - Pietūs dėžutėje, Laisvos valandos, 2010.



*Jeigu norėtumėte sužinoti kiek daugiau apie šią knygą ir kodėl ji atsidūrė mano rankose, galite keliauti čia. Tai dar nepaviešintas naujas projektas, už kurį esu atsakinga. Dar vienas tinklaraštis. Taigi gali būti, kad žinios, įgytos darbiniais reikalais, kartais persikels ir į Kostmosą.
Etiketę knygos juk jau seniai turiu...

2012 m. rugpjūčio 11 d., šeštadienis

Vyšnių pyragas

Kantrybė ir vynas - štai gyvenimo esmė. (Kimberly Cutter)

Su kantrybe nelabai draugauju. Nemėgstu laukti - nei vėluojančių troleibusų, nei kol ataugs kritusios kasos (čia gal truputį hiperbolizuoju), nei kol atsitiks kažkas stebuklingo. Todėl dažnai imuosi veiksmų, kad paspartinčiau reikalus. O tada tenka gailėtis ir graužti nagus.

Bet tuomet gelbėja vynas ir pyragai (blogiausiu atveju - skrebutis su džemu, kurio stiklainio atidarymas taip pat reikalauja kantrybės ir stiprybės).

Atsiminimas iš Paryžiaus

Vyšnių pyragas 
Penkių žmonių užkandžiui prie arbatos reikės:

400-500 gramų vyšnių
2 kiaušinių tryniai
300 ml pieno
100 ml plakamosios grietinėlės
1,5 šaukšto bulvių krakmolo
150 gramų cukraus
šaukštelis vanilinio cukraus
100 gramų + šaukšto sviesto
kiaušinis
šaukštelio kepimo miltelių
60 gramų avižinių dribsnių
100 gramų miltų

Vyšnias nuplauti, išimti kauliukus.
Pasiruošti pyrago įdarą: puode sumaišyti kiaušinių trynius, pieną, grietinėlę, krakmolą, pusę cukraus ir vanilinį cukrų. Pakaitinti mišinį, kol jis sutirštės, bet neužvirs. Nukaisti ir palikti atvėsti.
100 gramų sviesto ir likusį cukrų išplakti iki putų. Tuomet įmušti kiaušinį ir vėl gerai išplakti. Atskirai sumaišyti miltus, kepimo miltelius ir avižinius dribsnius, sumaišyti su kiaušinio-cukraus-sviesto mišiniu.
Pyrago skardą ištepti likusiu sviestu. Pirštais iškloti skardos dugną ir šonus tešla. Ant pagrindo išdėlioti pusę vyšnių, užpilti atvėsintą įdarą. Paviršiuje paskleisti likusias vyšnias.
Kepti apie pusvalandį iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Šaltinis - Muminuko mamos receptai, Nieko rimto, 2012.



Knygoje pyragas pavadintas vasaros šventės vyšnių pyragu. Bet, man atrodo, šventė jo kepimui nebūtina. Svarbu, kad namie būtų vyšnių ir alkanų valgytojų.
Kadangi pyragas pjaustosi sunkiai (transportuojamas iš vienos vietos į kitą jis praranda savo gerą išvaizdą, bet tikrai ne skonį), patarčiau kepti mažuose indeliuose, kad kiekvienas smagurius galėtų kabinti desertą šaukštu iš savo formelės.

P.S. O jūs pažiūrėkit, kokie jau dideli kaštonų ežiukai! Bet vėsesni rytai ir lietus dar nereiškia rudens - ne, ne!

2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Makaronų salotos su pomidorais ir migdolų padažu

Kartais jaučiuosi per daug jausminga, kad galėčiau ramiai rašyti tinklaraštį. Man norisi pasiguosti, pasipasakoti, išlieti pyktį ar džiaugsmą. Tik dabar (ne taip, kaip paauglystės laikais bangoje ar frype.lt) nebegaliu būti tokia tikra, kad kuris nors iš mano apkalbamų žmonių neperskaitys ir neišsiaiškins, kad būtent apie jį rašau ir galvoju. Todėl uždangstau jausmus beprasmiais žodžiais arba tyliai juos palydžiu užmarštin ir gyvenu toliau.



Ir vėl po ilgos pertraukos grįžau į virtuvę ir įjungiau viryklę. Kelias praėjusias savaites vieninteliai veiksmai virtuvėje buvo pusryčiai su jogurtu ir vėlyvas sumuštinis arba vandens stiklinė prieš miegą. Šiandien pagaliau kostmoso virtuvėje gimė makaronų salotos su pomidorais ir migdolų padažu.


3-ims salotų porcijoms reikės:
300 gramų mėgstamos formos makaronų
3 pomidorų (aš naudojau du raudonus ir vieną geltoną iš M. mamos daržo)
70 gramų migdolų
dviejų česnako skiltelių
šaukšto citrinos sulčių
saujelės šviežio baziliko
kelių šaukštų alyvuogių aliejaus
tarkuoto sūrio "Džiugas" (arba kokio kito kietesnio sūrio)
šviežiai maltų pipirų

Makaronus išvirti al dente (t.y. virti kiek trumpiau nei nurodyta ant pakelio, kol makaronai dar kiek kietoki).
Pomidorus supjaustyti.
Migdolus, bazilikus ir česnaką smulkintuvu susmulkinti iki trupinių. Supilti aliejų ir citrinos sultis, išmaišyti.
Išvirusius makaronus sumaišyti su gautu padažu ir pomidorais. Pagal skonį pagardinti šviežiai maltais pipirais, apibarstyti sūriu ir patiekti.

Šaltinis - Elžbieta Monkevič "Žaidžiame virtuvę", Alma littera, 2011.





P.S. Man iš tiesų nepatinka jokios audros - nei vidinės, nei tos su tikrais žaibais ir kurtinančiu griaustiniu. Kaip gaila, kad tiek su vienomis, tiek su kitomis tenka taikstytis ir pasistengti užmigti mintyse niūniuojant kiemo grupės dainas.