2013 m. liepos 27 d., šeštadienis

Šokoladinis pyragas su mėlynėmis

Pastaruosius tris savaitgalius leidžiu mieste ir vaikščioju pamiltomis gatvėmis, vis atrasdama kažką naujo - pasikeitusį vaizdą nuo Gedimino kalno, Valdovų rūmų kiemą, optimistinius užrašus ant sienų (Aviacija moko, kad visada giedra virš debesų), žemaitiškus skaitinius, paplūdimio smėlį kavinėje ar vaizdą iš 22 aukšto... O šiandien dar sužinojau tai, kad kartais miesto centre galima pasijusti kaip kokioje karo zonoje ir sutikti žmogų, vedžiojantį ne šunį, bet ožį. 

Matydama tuos laimingus žmones, nepasiduodančius provokacijoms ir toliau mojuojančius plakatais "Mano svajonė - Lietuva be patyčių", pati šypsojausi nuo ausies iki ausies.
Nustojau tik tada, kai prisiminiau, jog namie nebėra nieko saldaus.
Pavyzdžiui, šokoladinio pyrago su mėlynėmis.

 Nelabai dideliam pyragui reikės:
1,5 stiklinės miltų
0,5 stiklinės kakavos
100 gramų kokoso drožlių
stiklinės cukraus
0,5 stiklinės pieno
0,5 stiklinės augalinio aliejaus
0,5 stiklinės apelsinų sulčių
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
stiklinės mėlynių (arba daugiau - pagal skonį)
kelių lašų vanilės ekstrakto

Išmaišyti sausus ingredientus - miltus, kakavą, cukrų, kokoso drožles ir kepimo miltelius. Į juos supilti skystuosius - pieną, aliejų, vanilę ir šviežiai spaustas apelsinų sultis. Gerai išmaišyti.
Į kepimo popieriumi išklotą skardą šaukštu sudėti pusę tešlos suformuojant pyrago dugną. Ant viršaus paskleisti mėlynes, o tada sudėti likusią tešlą.
Kepti apie 40 minučių 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje.
Ragauti jau pravėsusį, galima pabarstyti cukraus pudra, bet nebūtina.

Šaltinis - tavovaikas.lt receptų konkursas.

Pyragas - praėjusio savaitgalio atradimas, nuo kurio mėlynais netyčia tapo ne tik pirštai, bet ir mano kambario grindys. Man atrodo, jį būtų labai skanu valgyti dar šiltą su ledais...


Kai užpuola vidiniai sunkumai, visada bandau juos nugalėti draugų susibūrimais, linksmais filmais (beje, pirmą kartą žiūrėjau filmą apie Supermeną - labai juokingas vyrukas), šampaniniais kokteiliais, didžiulėmis ledų porcijomis... Ir savaitgaliais blogų emocijų tikrai nebelieka! Bent iki pirmadienio ryto ir elektroninio pašto dėžutės atidarymo.
Bet tada jau galėsiu skaičiuoti, kiek dienų liko iki atostogų!

2013 m. liepos 21 d., sekmadienis

Naminiai mėtų ir bazilikų ledai

Lietuviška vasara ne visada leidžia iki soties pasidžiaugti visais šiltojo metų laiko malonumais - ežerais, jūra, naktiniais pasivaikščiojimais be šešių megztinių ir, žinoma, ledais. Jau ketverius metus iš eilės kiekvieną vasarą pamėginu bent vieną naminių ledų receptą.

Iš pradžių bandžiau atkartoti nuostabiuosius pistacijų skonio gelato iš Sicilijos ledainės, bet po kelių ne tokių vykusių mėginimų nuleidau rankas. O šį kartą mane įkvėpė Gdynioje suvalgyta porcija mėtinių ledų ir... Žurnalo "Lamų slėnis" liepos mėnesio numeris, kurį pavarčiau visai neseniai.

Mėtų ir bazilikų ledai
gana nemažam indui ledų reikės:

500 mililitrų pieno
200 gramų cukraus
500 mililitrų riebios grietinėlės
40 didelių mėtų lapų
12 didelių bazilikų lapelių

Cukrų ir pieną supilti į nedidelį puodą ir ant vidutinės ugnies kaitinti nuolat maišant, kol pienas užvirs, o cukrus ištirps. Nuėmus puodą nuo ugnies, pieną supilti į dubenį, uždengti ir pastatyti į šaldytuvą.
Kitame puode sumaišyti grietinėlę su smulkiai kapotais mėtų ir bazilikų lapais. Užvirti ant vidutinio kaitrumo ugnies ir taip pat uždengus padėti į šaldytuvą bent pusvalandžiui, kad grietinėlė įgytų prieskonių aromatą.
Po valandėlės abu mišinius supilti į didelį šaldymo indą, gerai išmaišyti ir padėti į šaldiklį. Po kelių valandų patikrinti, kaip ledams sekasi, šakute permaišyti, kad jie stingtų tolygiai. Tai padaryti reikėtų bent keletą kartų per šaldymo laiką.
Patiekiant galima pabarstyti smulkiai kapotomis mėtomis arba tarkuotu šokoladu, bet nebūtina, nes ir taip labai skanu.

Šaltinis - Lamų slėnis, liepa 2013 (19)

Šitie ledai labai gerai užšaldo liežuvį, bet vis tiek mėgsta greitai ištirpti...


Šiandien, kai su mama daug kalbėjome apie mano vaikystę, prisiminiau savo pirmąją pažintį su ledai kavinėje. Būdama dar visai mažas kleckas nesupratau, kad ledai gali būti be vaflio, ir į kavinėje padavėjos atneštą taurę su keliais truputį aptirpusiais ledų kaušeliais pažiūrėjau ypatingai įtariai. Kažkodėl pamaniau, kad mama nori mane apgauti ir pavaišinti... grietine. Ech, kiek ašarų tada buvo.
O dabar pati vaišinu mamą naminiais ledais.
Šypt.  

2013 m. liepos 19 d., penktadienis

Jogurtiniai keksiukai su mėlynėmis

Šiandien per visas darbo valandos negavau nė vieno svarbaus laiško, kuriuo būčiau raginama ar prašoma ką nors padaryti. Ir didžiąją dalį laiko savo darbinėje palėpėje sėdėjau viena. Visiškas penktadienis. Netgi prisidėjau prie tų daugiau nei dviejų tūkstančių žmonių, kurie stebėjo, kaip į vieną bažnyčią atvažiuoja baltaplaukė nuotaka...
Jeigu nežinote, apie kokia nuotaką kalbu, labai Jus sveikinu!

Lyg ir sakiau sau, kad po festivalio jau nebeturėsiu vasaros planų, bet dabar net nerandu pakankamai laiko prisėsti vakare prie kompiuterio ir parašyti blogo įrašą apie mėlynes, kol jų sezonas dar nesibaigė...  Kažkur lakstau, kažkam šypsausi, kažką pasakoju, kartais tyliai paliūdžiu ir vėl gyvenu toliau gerdama vasaros kvapus ir skonius. Vienas geriausių - mėlynės, nudažančios pirštus, lūpas ir liežuvį...

 Jogurtiniai keksiukai su mėlynėmis
18 nedidelių keksiukų reikės:

kiaušinio
stiklinės natūralaus jogurto
2 stiklinių miltų
stiklinės ir gal kiek daugiau mėlynių
0,5 stiklinės cukraus
0,3 stiklinės neutralaus skonio aliejaus
šaukštelio vanilinio cukraus arba kelių lašų vanilės esencijos
2 šaukštelių kepimo miltelių
kukurūzų dribsnių
žiupsnelio druskos

Kiaušinį išplakti su paprastu ir vaniliniu cukrumi. Supilti aliejų bei jogurtą ir gerai išmaišyti.
Kitame inde sumaišyti miltus, kepimo miltelius ir druską. Sausus produktus supilti į skystus ir išmaišyti - gausis gana tiršta tešla. Į ją suberti mėlynes ir atsargiai išmaišyti, kad uogos per daug nesusitrintų.
Keksiukų formeles iškloti popierėliais ir pripildyti tešlos, ant kiekvieno keksiuko užberti kukurūzų dribsnių, juos lengvai įspausti į tešlą. Kepti iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15-20 minučių. Ataušinti ant grotelių ir tada jau valgyti!

Šaltinis - sezoninė virtuvė

Keksiukai buvo išgirti dėl jų jogurtinio skonio ir greitai dingo nuo stalo. Na, bet taip juk turi būti su visais keksiukais, tiesa?


Dar vieni geri keksiukai su mėlynėmis buvo kepti kiek daugiau nei prieš metus. Tik tada mėlynes skyniau savomis rankomis, o ne ieškojau pardavėjų turguje... Beje, apie turgų. Šiandien per liūtį nubridau iki Antakalnio ir ten bobutė atsisakė parduoti man mažiau nei pusę kilogramo agurkų! O man reikėjo tik trijų vakarienės salotoms... Atsakė: jei pirktum tris kilogramus, tada prašau! Taigi, galų gale, vakarienei valgiau ne salotas, o kibiną. O naktipiečiams bus mėlynių pyrago.

---
Vieną vakarą, kai truputį pykau ant savęs ir jaučiausi nevykėlė, supratau, kad vėl reikia bėgioti. R. prisiuntė man visokių programų, kaip pasiekti užsibrėžtus rezultatus per kažkur 6 savaites, tad mėginsiu. Pirmas žingsnis - batelių pirkimas - jau rytoj!
O į pirmąją trasą tikrai keliausiu su Editors "Papillon" - šitą pasirodymą labai atidžiai žiūrėkit tarp 0:07-0:09 minutės, nes Jums pamojuosiu aš! Tik žiūrėdama vaizdo įrašus jūtūbėj suprantu, kiek ten buvo žmonių...
Ech, pakartočiau tą savaitę dar kartą! Jau dabar!

2013 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

Špinatų salotos su rabarbarais ir šiek tiek saulėtų įspūdžių iš Lenkijos

Jau kelias dienas iš eilės bandžiau sudėlioti savo atostoginius įspūdžius, bet jie vis įgyja naujų spalvų ir nepasiduoda jokio tipo įamžinimams. Ir dabar, pagaliau pradėjusi juos užrašinėti, nežinau, kaip man pavyks. Čia kaip su juostine fotografija - niekada nežinai.

Beveik visi lenkiški vaizdeliai užfiksuoti būtent juostiniu fotoaparatu ir tai atrodo maždaug taip:

Vagiu nuotrauką iš Luko

Taip, paplūdimio ir saulės buvo tiek, kad dabar esu įrudusi kaip turbūt niekada gyvenime (arba taip seniai, kad net nebepamenu). Šiais metais geriausia buvo investuoti ne į botus (nors man jų prireikė vieną vakarą ir dėl to labai liūdėjau, nes per lietų atrodžiau kaip fermeris), o į šortus. Tiesa, naktys pasitaikė šaltokos, tad namo grįžau varvančia nosimi ir striginėjančiu balsu. Nors dėl šito galiu daugiau kaltinti geras grupes, su kuriomis norėjosi dainuoti visa gerkle net tada, kai jas mačiau ne ant scenos, o tik girdėjau Silent disco ausinėse.

Iš muzikinės pusės šie metai Open'er buvo dar geresni nei pernai - kiekvieną dieną buvo net keli atlikėjai, dėl kurių galėčiau arba jau esu pametusi galvą. Nuostabusis Editors vokalisto balsas iki šiol man skamba galvoje, išsišokinėjau su nesenstančiais Blur, iš naujo įsimylėjau Arctic Monkeys, grūdausi minioje kartu su kitais Queens of the Stone Age gerbėjais, stovėjau pirmoje eilėje per the National, bet taip ir negavau prisiliesti prie vokalisto, nors jis praėjo per 20 centimetrų nuo manęs, o per Kings of Leon koncertą leidausi į kelionę žmonių rankomis ir baisiausiai apsidžiaugiau, kai už tvoros išskėstomis rankomis manęs laukė tvirtas apsauginis. Ai, dar ir Rihanna stypčiojančią ant scenos mačiau, bet po jos koncerto grojantis CD suteikė man daug daugiau laimės nei ji pati...

Grįžau namo ištuštėjusia galva (tiksliau, pilna dainų žodžių, o ne kokių kitų rimtų dalykų), vėl prabudusi naktį nebesuprantu, kur esu, išsigąstu žadintuvo ir linguoju tik į man girdimą melodiją laukdama, kol šviesoforas uždegs žalią šviesą. Vasara!

---

Virtuvėje - visiškas štilis, tad traukiu nuotraukas iš birželio archyvų ir apsimetu, kad rabarbarų sezonas dar nesibaigė.

Špinatų salotos su rabarbarais

Vienai didelei porcijai reikės:


poros rabarbarų stiebų
poros saujų špinatų
saujelė lazdyno riešutų
2 šaukštų cukraus
2 šaukštų baltojo vyno acto
alyvuogių aliejaus
druskos, šviežiai maltų pipirų
vandens


Špinatų lapus nuplauti, nusausinti ir dėti į lėkštę.
Rabarbarus nulupti ir supjaustyti griežinėliais. Juos dėti į nedidelį puodą ir užpilti šaltu vandeniu, kad apsemtų, suberti cukrų ir užvirinti. Pavirus 2 minutes, nukaisti, kiaurasamčiu išgriebti rabarbarus ir dėti ant špinatų.
Likusį nuovirą grąžinti ant ugnies, supilti actą, įberti druskos bei pipirų ir kaitinti, kol skysčio sumažės perpus. Tada nukaisti, supilti alyvuogių aliejų ir dar šiltą padažą pilti ant salotų. Pridėti lazdyno riešutų, išmaišyti ir patiekti.

Šaltinis - Dangiški migdolai.

Skanios saldžiarūgštės salotos tiems, kas mėgsta rabarbarus. Kitą kartą gal dėčiau truputį daugiau cukraus, nes buvo keli gabaliukai, kurie privertė susiraukti.


Šį savaitgalį jau pagaliau tikiuosi virtuvėje ne tik pasišildyti nuo pietų likusią picą, bet ir nuveikti ką nors įspūdingesnio. Ir dar - pagaliau paragauti šiuometinio mėlynio bei trešnių derliaus!
---
Pabaigai - mano poatostoginių viršvalandžių (labai smagu stebėti apsauginį, kai šalia jo išdygsti pusę aštuonių vakaro) gelbėtojai - Glastonbury festivalio įrašai (nes Open'er ne visus paviešina) ir Editors. Man, kaip prieš koncertus nelabai pasidominčiai muzikantų biografijomis ar jų išvaizda, šiek tiek sulinko keliai, kai pamačiau juos ant scenos...

O pačiai pabaigai - naktys palapinėje atneša įdomių sapnų! Sapnavau, kad sutikau Robbie Williamsą. Gali būti pranašiška, taip?