2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienis

Trupiniuotis su slyvomis ir riešutais

Sugrįžti į kasdienybę po atostogų visuomet yra sudėtinga. Šį kartą viską dar labiau apsunkino tai, kad atostogos alsavo karščiu, o išlipus iš lėktuvo Lietuvoje pasitiko ruduo savo apniukusiu dangumi ir nemaloniai košiančiu vėju. Džiaugiuosi, kad adaptacijai turiu dar vieną savaitę, kurią leidžiu ramiai sukdamasi namuose ir rinkdama kilometrus Vingio parke bandydama atgauti kažkada turėtą visai neblogą sportinę formą. Pasirodo, valgant didžiules picas ir ledus, ta forma dingsta net ir tuomet, kai per dieną suvaikštai daugiau nei 18 kilometrų.

Kad organizmui nebūtų per didelio šoko pereinamuoju laikotarpiu, prisiminiau, kad anksčiau mėgau kepti pyragus. Šį kartą išsirinkau tokį, kuris džiugino rudens spalvomis ir skoniais.  

Trupiniuotis su slyvomis ir riešutais

Įdarui reikės:
500 gramų slyvų
šaukštelio cinamono
2 šaukštų rudojo cukraus
šiek tiek sviesto

Trupiniams reikės:
2 stiklinių miltų
stiklinės avižinių dribsnių
stiklinės rudojo cukraus
180 gramų šalto sviesto
100 gramų smulkintų lazdyno riešutų
cinamono

Švarias slyvas perpjauti per pusę ir išimti kauliukus. Sumaišyti su cukrumi ir cinamonu. 

Sandarią kepimo formą ištepti sviestu, į ją sudėti paruoštas slyvas.

Šaltą sviestą sutarkuoti burokine tarka. Tuomet į jį supilti miltus, avižinius dribsnius, rudąjį cukrų ir smulkintus riešutus. Viską trinti rankomis, kol susidarys riebūs, bet birūs trupiniai. Juos suberti ant slyvų, išlyginti paviršių ir apibarstyti cinamonu.

Kepti  iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30-40 minučių, kol slyvos iškeps, o trupiniai taps traškūs.

Pyragas skaniausias dar šiltas ir patiektas su vaniliniais ledais.

Šaltinis – Renata Ničajienė „Sezoninė virtuvė“, Smaguris, 2014 m.


Iš pradžių norėjau sakyti, kad trupininių pyragų nesu kepusi, bet po trumpos paieškos bloge supratau, kad būčiau smarkiai pamelavusi. Bet pastebėjau kitą tendenciją – kiekvieną rudenį reikia pradėti nuo pyrago. Taip daug smagiau.

Dar kelios rekomendacijos:

O dar kiek pakalbant apie atostogas... Italija turi savų privalumų ir trūkumų. Vaizdai kartais gniaužė kvapą. Kaip ir važiavimas bei bandymas pastatyti mažąją išsinuomotą mašinytę siaurutėje gatvelėje su įkalne ar nuokalne. Pirmą kartą žiūrėjau į ugnikalnio kraterį ir pirmą kartą mėgavausi saule prabangiame paplūdimyje po skėčiu. O štai į Kaprį mielai grįžčiau dar kartą, nes ne viską spėjau pamatyti per tą pusdienį kopimo aukštyn-žemyn.


Juokingiausia tai, kad į Italiją šiemet grįšiu dar kelis kartus. Vieną jų – į tą patį Neapolį. Gerai, dar ne visos picos išragautos. 

2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

Cukinijų pica

Prieš kelias savaites mane buvo apėmusi eilinė krizė – turbūt kitaip ir neįmanoma, kai gyvenimas pamažu artėja prie skaičiaus 30 žymos, o tu nežinai, ar tikrai darai tai, kas tau teikia daugiausiai džiaugsmo. Taip, #lovemyjob grotažymę aš naudoju ne tik tuomet, kai gaunu progą pasivaikščioti tarp lėktuvų, bet ir kitomis didesnėmis ar mažesnėmis progomis, bet galbūt dar laimingesnė būčiau, jeigu išmokčiau lituoti ir būtent tai per dienas ir veikčiau? Tad atsisėdusi pergalvojau, kas man suteikia daugiausiai džiaugsmo.

Išvados visiškai nenustebino – mano akys nušvinta, kai gaunu progą suplanuoti kelionę (ir ją įgyvendinti, žinoma!) ir kai susiduriu su iššūkiais virtuvėje.

Iššūkius gali sukelti ir visiškai paprasti dalykai, pavyzdžiui, didelė cukinija iš tetos daržo. Ir ją aš sudėjau ne į blynus ar pyragus, o į improvizuotos picos pagrindą.

Cukinijų pica

Vienai picai reikės:
600 gramų cukinijos
L dydžio kiaušinio
80 gramų tarkuoto puskiečio sūrio
4 šaukštų avižinių miltų
šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės
šaukšto smulkintų petražolių
druskos, juodųjų pipirų

Cukiniją sutarkuoti ir palikti 10-15 minučių pastovėti, o tuomet tarkius gerai nuspausti, kad cukinijose liktų kuo mažiau drėgmės.

Į gautą masę įmušti kiaušinį, suberti miltus (aš vietoj jų naudojau smulkiai sumaltus avižinius dribsnius), tarkuotą sūrį, citrinos žievelę ir petražoles. Gerai išmaišyti, pagardinti druska ir pipirais.

Kepimo skardoje, išklotoje kepimo popieriumi, suformuoti picos paplotį. Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių.

Tuomet papildyti picą priedais (šį kartą naudojau kumpį, paprikas, pievagrybius ir dar kietojo sūrio) ir kepti dar 15 minučių.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 11

Mano ir M. skoniams citrinos žievelės buvo kiek per daug, tai kitą kartą jos nedėčiau iš viso arba dėčiau vos vos. O visa kita – puikiai!

Žinoma, tai nėra tradicinė pica ir skonis jos kitoks, bet paeksperimentuoti tikrai galima. Valgykim daugiau daržovių, kaip sakoma.


O grįžtant prie žibančių akių, su M. stovėdami nuostabiame Kėdainių senamiestyje ir apžiūrinėdami dabar apgriuvusius namus, kurių greičiausiai po kelių metų nebeatpažinsime (nes tokie gražūs jie bus!), pradėjome svajoti, kad ir mums reikėtų čia įsikurti. Jis turėtų savo garažą, kuriame per dienas krapštytųsi, o aš galėčiau būti Instagram žvaigžde, kepti keksiukus, bėgioti palei upę ir rašyti kelionių patarimus.

Ateities vizija kardinaliai pasikeitė, kai sustojome Ukmergėje ir pamatėme puikią vietą prie upelio barui su lemputėmis...

Žodžiu, svajonių ir norų yra su kaupu. Gal kada nors suprasiu, kas iš jų mane labiausiai vilioja. O kol kas dar pasitvarkysiu su kasdieniais virtuviniais ir oro uostiniais iššūkiais. 

2017 m. liepos 27 d., ketvirtadienis

Keksiukai su špinatais

Tie žmonės, kurių vienas pagrindinių užsiėmimų yra rašymas, sako, kad stebuklingų mūzų ar įkvėpimo rašyti laukti nereikia. Reikia tiesiog atsisėsti ir rašyti – bent kelios eilutės tikrai išeis. O tuomet jau bus galima toliau su jomis dirbti – braukyti, pridėti ar išmesti žodžius, ieškoti sinonimų ar perdėlioti mintį kitaip. Ir tuomet galų gale kas nors išeis. Svarbu dirbti su savimi.

Šiuo metu dirbti su savimi esu linkusi tuomet, kai apsiaunu bėgimo batelius arba kai imuosi planuoti tirpstančius vasaros savaitgalius. O reikėtų daugiau – noriu išsiaiškinti, kodėl kartais viduje kyla viską griaunančios bangos, o tada išmokti jas suvaldyti arba bent pasileisti nuo jų banglente, kad tik po audros vėl viskas nurimtų.

Vasara taip ir bėga – tai pliaupia it iš kibiro, tai švysteli saulė, o kai jau patiki, kad galima ramiai mėgautis vasara ir iš spintos trauki maudymosi kostiumėlį, dangus vėl užsiniaukia ir belieka maudytis lietuje. Tad kartas nuo karto saulės ieškau virtuvėje.

Keksiukai su špinatais

6 nedideliems keksiukams reikės:
2 didelių kiaušinių
25 gramų špinatų lapų
30 gramų avižų

žiupsnelio druskos ir pipirų

Kiaušinių baltymus atskirti nuo trynių. Baltymus išplakti iki standumo (tryniai reikalingi nebus).

Špinatus smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su avižomis bei išplaktais baltymais. Pabarstyti druska ir pipirais.

Kepimo formeles patepti (o dar geriau – išpurkšti) aliejumi alyvuogių aliejumi. Į formeles pilti pasiruoštą baltymų mišinį.
Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių. Leisti pravėsti, tuomet traukti iš formelių ir skanauti.

Šaltinis - Ilka Adams "Supermaistas", Obuolys, 2015



Nors receptą ištraukiau iš labai senų archyvų, vis dar jį atsimenu kaip gerą atradimą. Tuo metu bandžiau laikytis kuo sveikesnės mitybos ir domėjausi, ką valgo sportininkai. Cha, ilgai šis periodas netruko.

--


Liūdnai juokauju, kad šiemet turbūt maudymosi sezoną atidarysiu ir uždarysiu per tą vieną atostogų prie Tirėnų jūros savaitę. Iki jos liko mėnuo. Kol kas bandau savo poilsio ir įspūdžių akimirkas rinkti mažesniuose Lietuvos miesteliuose ir vykdau bėgimo turizmo programą. Praėjusį savaitgalį daviau progą Marijampolei, dabar artėja Biržų, o po to gal net ir Šilalės eilė.

Kai važiuoju kur nors toli arba kai greitai bėgu, fiziškai jaučiu, kaip šviesėja mintys. Dievaži, bėgimas tikrai ne tik tiems, kurie nori būti lieknesni ar sveikesni, reikalingas.

Po geros treniruotės galima ir keksiuką galima suvalgyti. Pageidautina, šį su špinatais. 


2017 m. birželio 18 d., sekmadienis

Pyragėliai su rabarbarais ir šilauogėmis

Pastarųjų mano įrašų aktualija – kankinantis nuovargis. Ir dabar dar šiek tiek apie jį. Bet šį kartą ne apie tą protinį nuovargį, kai atrodo, kad galvoje išsitiesė baltas lapas, ant kurio neįstengi parašyti nė vieno žodžio, bet apie tą fizinį, kai nebegali pastovėti vienoje vietoje, kad ir kaip norėtum.

Šis man patinka labiau, nes dažniausiai taip save nuvarginu ilgomis bėgimo distancijomis ir būnu apdovanojama medaliais bei saldumynais. Praėjusį sekmadienį prasibėgau Kaune – visus 21,1 kilometrų bėgau ganėtinai stabiliai ir mintyse vis skaičiavau – kiek liko iki vandens stotelės, kada pagaliau pamatysiu trasoje WC, kiek smarkiai į priekį išsiveržę lyderiai, kiek žmonių aplenkiau ir koks bus mano galutinis rezultatas. Jis nepradžiugino taip smarkiai, kaip kad norėjau, tačiau tarp visų 230 finišavusių moterų pasirodžiau tikrai neblogai. O ir erdvės rekordams ir geriausiam sezono rezultatui liko su kaupu.

Po mažiau nei dviejų valandų nepertraukiamo bėgimo, vizitas Vytauto Didžiojo Karo muziejuje šiek tiek mane kankino. Na, bent iki Dariui ir Girėnui skirtos salės su „Lituanikos“ nuolaužomis – ten tiesiog prilipau prie stiklo. Avia bacila jau rimtai mane apsėdo.

Pats savaitgalis Kaune buvo tikrai geras – ir pramogų, ir poilsio, ir piknikų prasme. Besigrožėdami Kauno mariomis ir ten vykstančiu vandens formulių čempionatu ragavome vienus vasariškiausių ir paprasčiausių mano keptų pyragėlių – su rabarbarais ir šilauogėmis.

Pyragėliai su rabarbarais ir šilauogėmis
Reikės (ingredientų kiekį pasireguliuokite pagal tai, kiek pyragėlių norisi):
šaldytos sluoksniuotos mielinės tešlos
rabarbarų stiebų
cukraus
cinamono
šilauogių

Tešlą atšildyti ir iškočioti. Tuomet supjaustyti norimo dydžio gabalėliais.

Cukrų sumaišyti su cinamonu (mano proporcija buvo 1:1). Rabarbarus nulupti ir supjaustyti tešlos gabalėlio ilgio juostelėmis.

Tešlos gabalėlius apibarstyti cukraus ir cinamono mišiniu, ant viršaus išdėlioti rabarbarus ir nuplautas šilauoges. Vėl užberti šiek tiek cukraus ir cinamono.

 Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 20 minučių.

Šaltinis – žurnalas-albumas „Vasara pagal Virtuvės mitų griovėjus“ Nr. 1, 2013


Prie protinio ir fizinio nuovargio temos šią vasarą turbūt sugrįšiu dar ne vieną sykį. Dabar aplinkui vyksta tokie dalykai, kurie verčia mane sėdėti išplėtus akis ir laukti, kuo pasibaigs purvini įtakos žaidimai, arba tiesiog verstis per galvą, kad pateisinčiau visus tuose žaidimuose man keliamus lūkesčius. Lieka stebėti ir mokytis, į kokias situacijas gyvenime įmanoma pakliūti ir kaip reikėtų iš jų suktis.

O pabaigai – šiek tiek optimizmo. Kometa atšventė šeštąjį gimtadienį ir, manau, kad švęs tuos gimtadienius ir toliau. Pradėti rašyti buvo vienas geriausių sprendimų, kuriuos priėmiau savo gyvenime. Ateityje, tikiu, aš dar tikrai juo pasidžiaugsiu.


2017 m. birželio 9 d., penktadienis

Vištiena su brokoliais

Kartais atrodo, kad visiškai baigėsi jėgos. Norisi miegoti ir nieko, o daugiau nieko gyvenime neveikti, tik gulėti po antklode ir šildytis pro langą spindinčios saulės spinduliuose. Taip ir dariau praėjusią savaitę. Vietoj to, kad po intensyvių darbų (o jūs kada nors buvote rekonstrukcijai besiruošiančio oro uosto pr‘ščiku? Aha, aš irgi ne) bėgiočiau / gaminčiau / skaityčiau, aš tiesiog įsitaisydavau miegamajame taip, kad į mane šviestų saulė ir miegodavau. Vieną kartą pusę valandos, vieną – dvi su puse, o paskutinįjį – visą likusį ilgą penktadienio vakarą.

Tokio persijungimo tikrai reikėjo, nes galiausiai savaitgalį sutvarkiau virtuvę (nauji tapetai ir švarūs langai, jė!), pasidariau dvi sunkias bėgimo treniruotes, pabendravau su žmonėmis, prisivaikščiojau ir iki soties prisivalgiau vasaros gėrybių.

Dabar norėčiau surasti būdą, kaip save „perjungti“ greičiau negu per tris miegui dedikuotus vakarus. Pavyzdžiui, tame pačiame įtemptame darbe, kuriame pietūs kartais gali trukti vos 15 minučių. Tad jie turi būti tikrai skanūs!

Vištiena su brokoliais

4 porcijoms reikės:
apie 600 gramų vištienos filė
100 gram
ų kreminio sūrelio
vieno didelio brokolio
300 gramų grietinėlės
česnako skiltelės
džiovinto raudonėlio
druskos ir pipirų
gabalėlio sviesto

Vištieną pasmulkinti norimo dydžio gabalėliais/kepsneliais. Juos pabarstyti druska, pipirais ir džiovintu raudonėliu.

Gabalėlį sviesto ištirpdyti keptuvėje, jame apkepti išspaustą česnako skiltelę. Tuomet sudėti vištienos gabalėlius ir apkepti juos iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus. Vienai pusei derėtų skirti bent 5 minutes.

Brokolį išskaidyti nedideliais žiedynais, nuplikyti verdančiu vandeniu ir suberti į keptuvę su vištiena. Supilti grietinėlę ir sudėti kreminį sūrelį. Viską sumaišyti ir pakaitinti, kol padažas sutirštės.

Skanauti su grikiais arba kitu mėgstamu garnyru.


Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 9



O vis dėlto gerai būtų turėti „Restart“ mygtuką. Paspaudi, persikrauni ir toliau sparčiu žingsniu judi į priekį. Tik kartas nuo karto pasidaro baisu, kad visi tie dideli ir neatidėliojami reikalai, ilgos valandos prie kompiuterio su elektroniais baisiai svarbiais laiškais ir nesibaigiantys svarstymai, kas ir kaip turėtų būti daroma, yra nieko verti.

Juk daug svarbiau ramiai pasikalbėti su mylimu žmogumi, šeima ar draugais, nuoširdžiai nusijuokti, atsukti veidą saulei ir pasimėgauti ramybe, paklausyti paukščių čiulbėjimo, paglostyti šunį ar pamedituoti lėtai bėgant parko takeliais. Kasdien linkiu sau to nepamiršti.



2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis

Lazanija su grybais ir vištiena

Pastaruoju metu šiek tiek kovoju su liūdesėliais. Kažkaip mažokai džiuginančių dalykų aplinkui, o gal tiesiog darbų ir pareigų kiek per daug. Raminu save, kad čia tik vėluojančio pavasario pasekmė ir ieškau tų mažų malonumų, leidžiančių pasijusti geriau. Jie labai smagiai vadinasi angliškai – guilty pleasures (kaltas malonumas, kaip sako google vertėjas). Vienas tokių malonumų visai neseniai pasiekė savo metinį piką ir vadinosi Eurovizija. Iš konkurso neįsiminė nė viena daina (kas man buvo šiek tiek netikėta), bet į ką pažiūrėti ir iš ko pakrizenti tikrai buvo tais vienišais vakarais.

Dvejus metus prieš tai Euroviziją žiūrėjome su R., o kitą dieną stodavome prie kurių nors bėgimo varžybų starto linijos. Ir abu kartus sekėsi tikrai neblogai. Dėl užvėlavusio pavasario ir pamirštos naujų batelių tendencijos nutrinti pėdas iki kraujo dabar vieninteliai batai, kurie nesukelia man skausmo, yra būtent bėgimo batai...

Kitas kaltas malonumas, kuriuo leidžiu sau pasimėgauti dažniau nei kartą per metus – lazanija. Vieną receptą jau esu ištobulinusi, tad atėjo metas pamėginti dar vieną. Šį kartą su grybais ir vištiena.

Lazanija su grybais ir vištiena

4-6 porcijoms reikės:
alyvuogių aliejaus
didelio svogūno
500 g maltos vištienos
100 g šoninės
400 gramų pievagrybių
400 g konservuotų pomidorų
lazanijos lakštų
poros saujų smulkiai tarkuoto kietojo sūrio
400 ml pieno
50 g sviesto + šiek tiek skardai ištepti
2 šaukštų miltų
džiovintų arba šviežių bazilikų
druskos ir pipirų

Smulkiai supjaustyti svogūną ir apkepti jį gerai įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu alyvuogių aliejaus. Tuomet sudėti vištieną ir nedideliais gabalėliais supjaustytą šoninę. Vis pamaišant kepti apie 8 minutes. Sudėti smulkintus pievagrybius ir pakepti dar keletą minučių.

Keptuvės turinį užpilti konservuotais pomidorais, gerai išmaišyti, uždengti ir troškinti 15-20 minučių. Pagardinti baziliku. 

Nedideliame puode išlydyti sviestą, suberti miltus ir nuolat maišant maža srovele supilti pieną. Kaitinti, kol padažas sutirštės. Nukaisti ir pagardinti druska bei pipirais. 

Dideliame puode užvirti vandenį, į jį po vieną (ar kelis) dėti lazanijos lakštus ir kelias minutes pakaitinti, kol suminkštės. 
Kepimo formą ištepti sviestu. Ant jos dugno dėti kelis apvirtus lazanijos lakštus, dėti sluoksnį vištienos, pievagrybių ir pomidorų troškinio, tuomet viršų apšlakstyti baltuoju padažu ir pabarstyti kietuoju sūriu. Tuomet vėl dėti lazanijos lakštus, mėsos troškinį, baltąjį padažą ir sūrį. Sluoksniuoti, kol baigsis ingredientai arba kepimo formos talpa. 

Užbaigti lazaniją derėtų sluoksniu baltojo padažo, kurį reikia gausiai apibarstyti tarkuotu sūriu.

Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje 35-40 minučių.

Šaltinis – Italijos virtuvė. Žingsnis po žingsnio. Smaguris, 2013


Aš kartais pasijuokiu, kad mano vardas yra užkoduotas dviejuose labai geruose dalykuose – lasAgne ir champAgne. Tad man kaip ir priklauso kartas nuo karto jais abiem pasimėgauti.

Taigi taip, žinau, kad gyvenimas geras. Mano gatvėje žydi ir kvepia visi krūmai, persisvėrusi per balkono turėklus galėčiau netgi kaštono žiedų prisiskinti, saulė šviečia, namie beveik visada yra arba saldumynų arba kokių nors uogų ir t.t., ir pan. – t.y. neturiu kuo skųstis. Tad greičiausiai man trūksta kelių gero ir malonaus poilsio dienų ir baterijų perkrovimo. Gal greitu metu pavyks tas dienas įsprausti į savo darbo kalendorių. O kol kas lieka guilty pleasures.


2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

Sausainiai su rabarbarais

Keistas ir įdomus šis pavasaris. Kalbu šį sykį ne apie sniegą gegužės mėnesį (nors tai prie keistumo smarkiai prisidėjo), o apie buitinius dalykus. Radau naujus namus, išbandžiau gyvenimą remonto sąlygomis ir pirmą kartą istorijoje klijavau tapetus, atlaikiau didžiąsias kraustynes ir turbūt dar didesnį panikos priepuolį kiek daug daiktų aš turiu, davai, pusę jų išmesiu, ir dabar žaidžiu namų šeimininkę mažytėje chruščiovkės virtuvėje.

Pirmąsias to tikrojo pavasario užuomazgas pamačiau per šv. Velykas, kai močiutės darže atradau žaliuojantį rabarbarų krūmą. Net neturėdama aiškaus plano, ką su jais darysiu, iš inercijos jų tuoj pat prisiskyniau, o po to šiek tiek pasigailėjau. Bet išnarsčiusi pinterest pasiūlymus, radau man priimtiną saldumyną – sausainius su rabarbarais.

Kepiau juos jau keletą kartų – pirmąjį, kai su kolegomis keliavome į komandiruotę Belfaste, o antrąjį – vieną sekmadienio vakarą, kai buvo čiut liūdna ir norėjosi ko nors gero ir saldaus. Puikiai pavyko abu kartus!

Sausainiai su rabarbarais

3 skardoms sausainių reikės:
180 gramų sviesto
200 gramų rudojo cukraus + vienas šaukštas baltojo
dviejų M dydžio kiaušinių
240 gramų miltų
šaukštelio kepimo miltelių
trijų didelių rabarbarų stiebų
vienos didelės citrinos nutarkuotos žievelės
dviejų šaukštelių citrinos sulčių

Rabarbarų stiebus nuplauti, nulupti ir supjaustyti mažais gabaliukais. Apibarstyti šaukštu cukraus, nutarkuota citrinos žievele ir apšlakstyti citrinos sultimis. Gerai išmaišyti ir kuriam laikui (kol pasiruošite visus kitus reikalus) atidėti į šalį.

Kambario temperatūros sviestą gerai išsukti su ruduoju cukrumi, tuomet įmušti du kiaušinius (jeigu kiaušiniai L dydžio, užteks ir vieno) ir vėl gerai išmaišyti.

Miltus sumaišyti su kepimo milteliais, o tada įmaišyti į sviesto-cukraus-kiaušinių masę. Sudėti rabarbarus ir dar kartą gerai išsukti.

Kepimo skardą iškloti kepimo popieriumi, ant jo dėti po pilną šaukštą sausainių tešlos (palikite didelius tarpus tarp būsimų sausainių, nes jie linkę plėstis į šonus) ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 10-15 minučių, kol gražiai paruduos sausainių krašteliai.

Priklausomai nuo to, kiek laiko kepsite, sausainiai bus arba traškesni, arba minkštesni. Man buvo skanūs abu variantai.

Šaltinis – picklebums.com (pinterest‘o atradimai)


Naujieji namai yra vos už 2 kilometrų nuo Vingio parko. Tai sausainių suteiktos kalorijos greitai buvo išbėgiotos besiruošiant didžiajam vasaros startui Kaune. 

Ir vis tiek... Kad ir kaip norėjau atskiros svetainės, kurioje būtų galima tiek padirbėti, tiek pailsėti, vis tiek galiausiai kompiuterio klaviatūrą mieliau barškinu pusiau gulomis įsitaisiusi miegamojo lovoje. Turbūt šitie įpročiai ne taip greitai pasikeis. 


2017 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis

Avokadų ir lašišos salotos

Paskutinę kovo dieną, kai po ilgos ir darbiniais renginiais gausios savaitės pasiėmiau laisvadienį, netikėtai suvokiau, kad gyvenimo istorijos aprimo. Kasdienybė sukasi aplink paprasčiausius dalykus – darbą, maistą, namų ruošą, bėgimą, meilę bei buto paieškas. Ir tik paskutinysis sukelia nerimą kartas nuo karto, visi kiti reikalai šiuo metu džiugina. Nutilo net ir tas įkyrus balselis viduje – jis vis skatindavo judėti į priekį, ieškoti naujų patirčių ir jas atrasti.

Bet užteko savaitgalį išvažiuoti iš Vilniaus – stebėti už automobilio lango besikeičiančius vaizdus, kiaurai permirkti pavasariniame lietuje, stovėti pievoje ir klausytis paukščių čiulbėjimo, skinti žibuokles ir kitaip kaip smagiai praleisti dieną dviese, ir vidinis varikliukas užsivedė iš naujo. Net ir buto reikalai, atrodo, po truputį tuoj tuoj pajudės iš nerimastingojo taško. 

Apimta įkvėpimo ir įsikrovusi saulės bei šilumos energija, vakarienei susimaišiau pavasariškas salotas.


Avokadų ir lašišos salotos

2 porcijoms reikės:
vieno avokado
pusės ilgavaisio agurko
100 gramų šaltai rūkytos lašišos (labiausiai tinka gabalėliai salotoms)
70 gramų gražgarsčių (rukolos) lapų
sezamo sėklų
citrinos
alyvuogių aliejaus
šaukštelio skysto medaus
druskos, pipirų

Gražgarsčių lapus gerai nuplauti ir nuvarvinti. Agurką ir avokadą supjaustyti norimo dydžio gabalėliais. Lašišą smulkiai suplėšyti. Viską sudėti į dubenį.

Iš citrinos išspausti sultis ir jas sumaišyti su alyvuogių aliejumis bei skystu medumi (ingredientų proporcijas pasireguliuoti pagal savo pomėgius). Pagardinti užpilą druska bei pipirais.

Salotų ingredientus užpilti pasiruoštu užpilu, gerai išmaišyti. Prieš patiekiant pabarstyti sezamo sėklomis.

Šaltinis – Fuss Free Cooking (pinterest‘o atradimai).

Na gerai gerai, salotos buvo gamintos jau kiek anksčiau. Bet tai buvo šio pavasario pirmasis patiekalas, kurį spėjau grįžusi po darbo pagaminti ir nufotografuoti šviesoje. Ir nebe virtuvėje, o balkone! Nuo to salotos net ir valgėsi skaniau.


Kai gyvenimas sukasi tik apie buitį, tai ir rašyti sunkiau. Tikiuosi, kad greitu metu ateisiantys nauji įspūdžiai – šventinės kelionės po Lietuvą, pusiau šventinė komandiruotė ir aviacijos žmonės, naujas būstas su nauja vieta mieste ir naujais buitiniais iššūkiais, sugrąžins į kasdienybę istorijas ir atneš man daugiau įkvėpimo jas užrašyti.

Tikiuosi ir tikiu.


2017 m. kovo 19 d., sekmadienis

Citrininė vištiena

Mano trenerė po vienos prakaitu žliaugiančios treniruotės pasakė, kad sporto rezultatus pamatyti pavyks tik laikantis trijų pamatinių principų:
         ·   atsisakant nesąmonių (ate ate, Coca Cola ir kiti gazuoti gėrimai, bulvių traškučiai, bandelės ir kiti kepiniai iš baltų miltų, kečupai ir baltas cukrau, dedamas į kavą ar arbatą...);
         ·    miegant 7-8 valandas per parą;
         ·    nestresuojant.

Jeigu su maistinėmis nesąmonėmis dar būtų galima atsisveikinti be širdį plėšančių dramų, o skanų burgerį su bokalu alaus leisti sau kartą per mėnesį (ar per kelias savaites), tai su miego valandų skaičiumi ir stresu yra kiek sudėtingiau. Pastaruoju metu iš tiesų imu „lūžinėti“ anksčiau negu visada, bet tai tikrai nenutinka likus dar kelioms valandoms iki vidurnakčio. Tad jau nuo pat pirmojo žadintuvo signalo, kurio laikas varijuoja nuo 5:30 iki 6:40 val., visa mano esybė pasineria į stresinę būseną.

Darbo pobūdis, nuolatiniai pokyčiai bei nuomonių išsiskyrimas įmonėje, departamente, skyriuje taip pat nepadeda iš šios būsenos išeiti. Tad kasdien ieškau, kaip priversti save atsipalaiduoti, kaip surasti progą dažniau pažiūrėti į dangų ir giliau į plaučius įkvėpti pavasariu jau kvepiančio oro.

Turbūt nebekeista ir sakyti, kad vienas iš atsipalaidavimo būdų – sukinėjimasis virtuvėje gaminant kažką naujo. Šį kartą – greitai ir paprastai, kad liktų laiko prieš miegą paskaityti knygą, ramiai išgerti puodelį arbatos ar tiesiog pasikalbėti su mylimu žmogumi.

Citrininė vištiena

Reikės:
600 gramų vištienos krūtinėlės
3 šaukštelių sviesto
0,5 puodelio vištienos sultinio
4 šaukštelių citrinos sulčių
šaukštelio skysto medaus
2 skiltelių česnako
šaukštelio mėgstamų prieskoninių žolelių (bazilikų, raudonėlio, rozmarino ir pan.)
druskos ir pipirų
kelių citrinos griežinėlių

Vištienos krūtinėlę supjaustyti norimo dydžio gabalėliais (aš dariau nedidelius kepsnelius). Jei jie storoki – kiek paspausti ranka, kad susiplotų.

Keptuvėje ištirpinti sviestą, sudėti vištieną ir apkepti iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Tuomet vištieną perdėti į riebalais (sviestu ar alyvuogių aliejumi) pateptą sandarią kepimo formą aukštais kraštais.

Puodelyje suplakti vištienos sultinį, citrinos sultis, skystą medų, smulkiai kapotą česnaką, prieskonines žoleles, druską ir pipirus. Gautu padažu užpilti vištieną, ant viršaus išdėlioti citrinos griežinėlius ir kepti iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį. Kas 10 minučių vištienos gabalėlius apversti, kad abi pusės vienodai prisigertų padažo.

Patiekti su mėgstamu garnyru.

Šaltinis – Creme de la Crumb (Pinteresto atradimai)


Jaučiu, kaip pamažu artėja dar vienas stresinis gyvenimo momentas – dar vienas kraustymasis. Jau į septintąją vietą per dešimt gyvenimo Vilniuje metų. Na, iki pagyvenimo visuose miesto rajonuose dar šiek tiek trūksta, bet tokiu tempu, manau, dar po dešimtmečio jau pažinosiu daug įvairesnių bėgimo ar pasivaikščiojimo takelių ir kiemų ar skersgatvių, kuriais galima greičiau pasiekti autobuso stotelę skubant į darbą.

O tada sutaupius akimirką laiko jau reikia ir atsipūsti žiūrint į aukštyn dangumi kylančią saulę bei klausantis pirmųjų nedrąsių paukščių giesmių.

Juk pavasaris.

2017 m. kovo 2 d., ketvirtadienis

Vyšnių ir čijos sėklų tortukas

Savo imunitetą galiu išmesti į šiukšliadėžę, nes pastaruoju metu jis visiškai sulūžo. Vieną dieną nepaleidžiu iš rankų nosinės, kitą stengiuosi neiškosėti dalies plaučių, trečiąją atsisveikinu su balsu ir natūraliai trūkinėju kalbėdama telefonu. Be viso to, nuolatos supuosi nuotaikų sūpynėse, nes ilgesnio ar kokybiškesnio poilsio šiuo metu negaliu sau leisti.

Tad kuriam laikui atsisveikinu su sporto salės malonumais (abonementas kilnoti svorius jau tuojau vis tiek baigsis, brauksiu ašarą ir dažniau apsiausiu bėgimo batelius) ir leidžiu vakarus namie po pledu. O ten patogiai ir šiltai įsitaisius kažkodėl užsinori ko nors skanaus ir saldaus. Bet, žinoma, ko nors tokio, kas neužkrautų kūnui papildomos cukrinės ar kitokios naštos. 

Tad prisiminiau rudenį aplankytą žaliavalgiško maisto gaminimo pamoką ir susiradau sveikuoliško nekepto tortuko receptą. 

 Vyšnių ir čija sėklų tortukas

Nedideliam tortukui reikės:
100 gramų graikinių riešutų
70 gramų agavų sirupo
200 gramų šaldytų vyšnių
sunokusio banano
50 gramų kokosų pieno
50 gramų čijos sėklų

Graikinius riešutus smulkintuvu sutrinti iki trupinių. Į juos supilti 20 gramų agavų sirupo ir išmaišyti iki vientisos, lipnios masės. Trupinius sudėti į tortuko formą (aš naudojau nedidelę maisto produktų dėžutę, kurią išklojau maistine plėvele) ir gerai suspausti. Tai - būsimo tortuko pagrindas.

Šaldytas vyšnias, bananą, kokosų pieną ir likusį agavų sirupą sudėti į smulkintuvą ir suplakti iki vientisos masės. Suberti čijos sėklas ir lėtai maišyti, kol masė ims tirštėti. Gautą masę supilti ant tortuko pagrindo, uždengti ir palaikyti šaldytuve valandą ar kiek ilgiau.

Puošti šviežiais ar džiovintais vaisiais, riešutais arba valgyti taip.  Ilgiau pabuvęs kambario temperatūroje tortukas ima keisti savo formą, tad skubėkite skanauti!

Šaltinis - Lamų slėnis, 2017 sausis (59) ir futuraw

Šiame tortuke susidėjo visi pastaruoju metu mano labai pamėgti skoniai – vyšnios (tinka tiek į košę, tiek į graikišką jogurtą pusryčiams), agavų sirupas (su blynais, žinoma, skaniausias!), graikiniai riešutai (smegenų maistas) ir čijos sėklos. Na, pastarosios, tiesą sakant ypatingu skoniu nepasižymi. Bet ispaninio šalavijo sėklos tikrai daug visokių gerų savybių turi. 

Skaitydama knygą Gimę bėgti sužinojau, kad savo gėrimus čijos sėklomis gerina ir tarahumarai – indėnų gentis, vadinama geriausias pasaulio bėgikais, kurie gali be sustojimo kanjonais bėgti šimtą ir daugiau kilometrų. Tad ir aš, norinti kada nors kirsti bent jau klasikinio maratono finišo liniją, bandau stebuklingąsias čijos sėklų savybes ir įsivaizduoju, kad nuo jų tampu gyvybingesnė.

Ko jau ko, bet gyvybės ir naujų jėgų šiuo metu man reikia labiausiai. Juk jau pavasaris!

2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Makaronai su krevetėmis

Atostogos. Ilgai lauktos ir planuotos jos praskriejo it nuo vandenyno pūstelėjusio vėjo gūsis, bet paliko šimtus nuotraukų kompiuteryje ir telefone bei dar daugiau įspūdžių širdyje. Kelionė maršrutu Vilnius – Beauvais (ala Paryžius) – Porto – Aveiro – Costa Nova – Nazare – Obidos – Sintra – Lisabona – Sines – Sagres – Lagos – Faro – Birmingemas – Vilnius truko 8 dienas ir kone visas jas grožėjomės portugališku pavasariu (kai Lietuvoje buvo -15 laipsnių, viename miestelyje valgiau ledus – true story).

Savaitė Portugalijoje į mano racioną atnešė nemažai naujų dalykų. Pavyzdžiui, įsimylėjau krevetes. Iki šiol jos man būdavo tik egzotiškas užkandis, kurį nelabai aktyviai bandžiau prisijaukinti. O štai per praėjusią savaitę jas valgiau kone kasdien. Ir netgi gaminau! Tiesa, vakarienės ruošimas apartamentų virtuvėlėje buvo M. mintis – man atostogos užsienyje asocijuojasi su valgymu, bet ne su gaminimu J 

Bet galiausiai buvo taip skanu, kad pilnas puodas makaronų su krevetėmis dingo per kelias akimirkas. Receptas negrasina virtuvei jokia revoliucija, tad svarbiausia rasti didelių ir gražių atšaldytų jau išvirtų krevečių.

Makaronai su krevetėmis
0,5 kilogramo krevečių (virtos, atšaldytos)
poros skiltelių česnako
žiupsnelio druskos, pipirų
gabalėlio sviesto
grietinėlės
kietojo sūrio
250 gramų mėgstamų makaronų

Veiksmas paprastas: makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, krevetes išlukštenti.
Keptuvėje išlydyti gabalėlį sviesto, jame apkepti smulkiai supjaustytą česnaką. Tuomet sudėti išlukštentas krevetes ir kepti ant nedidelės ugnies, kol išgaruos susikaupęs skystis. Supilti grietinėlę (jos kiekį pasireguliuoti pagal norimą padažo kiekį ir tirštumą), pagardinti padažą druska bei pipirais ir dar minutėlę pakaitinti.
Padažą supilti ant išvirtų ir gerai nuvarvintų makaronų, gerai išmaišyti, apibarstyti tarkuotu kietuoju sūriu ir patiekti.

Vuolia!


Telefoninėje nuotraukoje rasite ir mane, stovinčią ant kėdės, taip.

Kas dar paliko įspūdį portugališkoje virtuvėje?

Pirmąją dieną ragavome francesinha – tradicinį Porto sumuštinį su trijų ar keturių skirtingų rūšių mėsa, daug sūrio ir dar aplietą padažu. Aišku, prie jo priklauso ir bulvytės, o M. dar ir kiaušinį ant viršaus iškepė. Buvau perspėta, kad šį patiekalą reikia valgyti tik tuomet, kai jau labai labai išalksti. Tiesa. O dabar internetuose perskaičiau, kad šis sumuštinis kai kam atrodo kaip infarktas lėkštėje. 

Po popietinio sumuštinuko galėjome ramiai iki sutemų vaikštinėti po apniukusį Porto, o po to nusiaubti arčiausiai hostelio buvusią parduotuvę ir prisipirkti saldumynų, riešutų bei čipsų vakarienei.
Francesinha - internetų nuotrauka, bet maniškis atrodė labai panašiai!
Lankantis Porto taip pat būtina paragauti tradicinio portveino – užtenka iš senamiesčio pereiti tiltu į kitą upės pusę ir užsukti į vieną iš daugelio ten esančių vyno daryklų. 


Ovos moles
Dauguma jų organizuoja degustacijas, kuriose galima paragauti kelių rūšių vyno. Iš asmeninės patirties sakau, kad dviejų degustacinių taurių gali puikiai pakakti. Mes su M. nuo gražiojo Porto tilto viršaus leidomės Teleferico de Gaia keltuvu ir už tai gavome nemokamą taurę vienoje iš daryklų. Galiu drąsiai rekomenduoti abi patirtis!

--

Jeigu Portugalijoje užsuksite į Aveiro apylinkes, ten reikia paragauti saldumyno, vadinamo ovos moles. Įvairių jūrinių formų saldainiai (nežinau, kaip geriau juos pavadinti) daromi iš kiaušinių trynių su cukrumi ir plonytės kvietinės tešlos, iš kurios gaminami ir Kūčių „plotkeliai“. Internetai sako, kad jie – vienuolių išradimas. Tiek konsistencija, tiek pats saldainio skonis kiek keistokas – tikrai labai saldu, bet paragauti autentikos tikrai verta.
Tik nesugalvokite antrojo saldainio, kurio nebeįveikėte, gražiai suvynioti į servetėlę ir palikti rankinėje iki kitos dienos. Mano klaida – kiaušininį įdarą nuo visų rankinėje buvusių daiktų valiau ilgai ir nuobodžiai.


--

Ryžiai su jūrų velniu ir krevetėmis, iš internetų
Nazare miestelyje (beje, išprotėję bangletininkai dabar ten išdarinėja va tokius dalykus su aukščiausiomis bangomis pasaulyje) netyčiomis užsukome į Taberna d‘Adelia ir ten valgėme tikrai labai skanų ryžių, jūrų velnio (na, monkfish skamba geriau) ir krevečių troškinį. Ta porcija dviems tikrai būtų galėję pasisotinti ir daugiau žmonių. 
O šiandien skaitau internetus ir randu, kad tas žavi užeiga įtraukta į
Michelin siūlomų aplankyti restoranų Ispanijoje ir Portugalijoje sąrašą (žvaigždučių neturi, o gaila!).

Per atostogas tikrai daug gerų ir teisingų sprendimų visiškai intuityviai padarėme. 

--

Miestelyje, kuriame radome net kelias pasakų pilis – Sintroje, lankėmės restorane Apeadeiro (rekomendavo vietiniai, kurių stebuklingai gražiame The Five House name buvome apsistoję), kur vėlgi ragavau žuvį. Sakoma, kad menkė, portugališkai vadinama bacalhau, Portugalijoje gali būti patiekta šimtais skirtingų patiekalų. Ten ją valgiau su plonai pjaustytomis bulvėmis, kurios priminė bulvių traškučius, keliais griežinėliais kumpio, keptu kiaušiniu (!), alyvuogėmis, svogūnais ir keliais gabaliukais žiedinio kopūsto. Tiesą sakant, būtent iš tokio patiekalo galėjau tikėtis infarkto lėkštėje, nes visko neįveikiau. Galbūt dėl to padavėjas vėliau pavaišino mus mažyte porcija deserto ir taurele portveino.



Nuotrauka ir vėl iš internetų

Portugalai kiaušinius tikrai labai mėgsta. Jų tradicinis desertas
pastel de nata taip pat gaminamas su kiaušininiu kremu. Pirmąjį tokį pyragėlį pirkau portugališkoje maximoje – nesužavėjo. Bet kai paragavau šviežio, norėjau dar ir dar. 

Skirtinguose miesteliuose tas pats pyragėlis gali vadintis kitaip. Galbūt ir receptūra keičiasi, skonių eksperte per savaitę netapau, bet be pastel de nata paragavau pastel de nazare ir pastel de belem. Visi buvo skanūs.


Pastel de Nata paplūdimyje Sagres miestelyje

Na, bet turbūt didžiausia maisto atrakcija manęs laukė Sines miestelyje (Vasco da Gamos gimtinė). Vaikščiodami šlapiomis gatvelėmis užsukome į užeigą, pavadinimu
Adega de Sines. Kaip ir dauguma portugalų, vietos šeimininkai nesivargino su mumis kalbėtis kokia nors užsienio kalba, o vietoj angliško meniu nusivedė mane į virtuvę, kur parodė, kas šiuo metu kunkuliuoja puoduose. Nors išrinkau vištieną, virtuvės valdovė vėliau mums atnešė paragauti ir troškinio su jūrų gėrybėmis. 



Veido išraiška rodo, kad tokios nemenkos porcijos nebuvo tikėtasi

Kas dar? Kas dar?

  • Obidos reikia paragauti Ginjinha (Ginja) vyšninio likerio – jį įpila į mažutį šokoladinį puodelį, kurį paskui reikia suvalgyti. Viena burnelė (labai geras žodis!) – vienas euras.
  • Lisabonoje ragavome dar vieną portugališką sumuštinį – bifana. Bandėlėje slėpėsi kiaulienos kepsnys.
  • Taip pat Lisabonoje netyčia atsidūrėme turguje Mercado de Campo de Ourique, kur ragavome tikrai labai skanius burgerius (tuo metu jau buvome pasiilgę normalaus maisto :) )

  • Sardinės! Sumuštinis su keptomis sardinėmis buvo labai skanus, tad vėliau patys pirkome sardinių dėžutę. Joje buvo vos trys žuvytės, bet jau ir vienos užteko puikiam užkandžiui.
  • Ak, dar sekmadienio rytą balkone gėriau mimozą su portugališku rožiniu putojančiu vynu...

Žodžiu, gastronomines atostogų patirtis vertinu penkiomis sardinėmis iš penkių!
Ačiū tiems, kas iki galo perskaitėte turbūt ilgiausią įrašą mano tinklaraštininkavimo istorijoje.
Bučkis
!