Makaronai su krevetėmis

Atostogos. Ilgai lauktos ir planuotos jos praskriejo it nuo vandenyno pūstelėjusio vėjo gūsis, bet paliko šimtus nuotraukų kompiuteryje ir telefone bei dar daugiau įspūdžių širdyje. Kelionė maršrutu Vilnius – Beauvais (ala Paryžius) – Porto – Aveiro – Costa Nova – Nazare – Obidos – Sintra – Lisabona – Sines – Sagres – Lagos – Faro – Birmingemas – Vilnius truko 8 dienas ir kone visas jas grožėjomės portugališku pavasariu (kai Lietuvoje buvo -15 laipsnių, viename miestelyje valgiau ledus – true story).

Savaitė Portugalijoje į mano racioną atnešė nemažai naujų dalykų. Pavyzdžiui, įsimylėjau krevetes. Iki šiol jos man būdavo tik egzotiškas užkandis, kurį nelabai aktyviai bandžiau prisijaukinti. O štai per praėjusią savaitę jas valgiau kone kasdien. Ir netgi gaminau! Tiesa, vakarienės ruošimas apartamentų virtuvėlėje buvo M. mintis – man atostogos užsienyje asocijuojasi su valgymu, bet ne su gaminimu J 

Bet galiausiai buvo taip skanu, kad pilnas puodas makaronų su krevetėmis dingo per kelias akimirkas. Receptas negrasina virtuvei jokia revoliucija, tad svarbiausia rasti didelių ir gražių atšaldytų jau išvirtų krevečių.

Makaronai su krevetėmis

0,5 kilogramo krevečių (virtos, atšaldytos)
poros skiltelių česnako
žiupsnelio druskos, pipirų
gabalėlio sviesto
grietinėlės
kietojo sūrio
250 gramų mėgstamų makaronų

Veiksmas paprastas: makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, krevetes išlukštenti.
Keptuvėje išlydyti gabalėlį sviesto, jame apkepti smulkiai supjaustytą česnaką. Tuomet sudėti išlukštentas krevetes ir kepti ant nedidelės ugnies, kol išgaruos susikaupęs skystis. Supilti grietinėlę (jos kiekį pasireguliuoti pagal norimą padažo kiekį ir tirštumą), pagardinti padažą druska bei pipirais ir dar minutėlę pakaitinti.
Padažą supilti ant išvirtų ir gerai nuvarvintų makaronų, gerai išmaišyti, apibarstyti tarkuotu kietuoju sūriu ir patiekti.

Vuolia!

Telefoninėje nuotraukoje rasite ir mane, stovinčią ant kėdės, taip.

Kas dar paliko įspūdį portugališkoje virtuvėje?

Pirmąją dieną ragavome francesinha – tradicinį Porto sumuštinį su trijų ar keturių skirtingų rūšių mėsa, daug sūrio ir dar aplietą padažu. Aišku, prie jo priklauso ir bulvytės, o M. dar ir kiaušinį ant viršaus iškepė. Buvau perspėta, kad šį patiekalą reikia valgyti tik tuomet, kai jau labai labai išalksti. Tiesa. O dabar internetuose perskaičiau, kad šis sumuštinis kai kam atrodo kaip infarktas lėkštėje. 

Po popietinio sumuštinuko galėjome ramiai iki sutemų vaikštinėti po apniukusį Porto, o po to nusiaubti arčiausiai hostelio buvusią parduotuvę ir prisipirkti saldumynų, riešutų bei čipsų vakarienei.

Francesinha - internetų nuotrauka, bet maniškis atrodė labai panašiai!

Lankantis Porto taip pat būtina paragauti tradicinio portveino – užtenka iš senamiesčio pereiti tiltu į kitą upės pusę ir užsukti į vieną iš daugelio ten esančių vyno daryklų. 

Ovos moles

Dauguma jų organizuoja degustacijas, kuriose galima paragauti kelių rūšių vyno. Iš asmeninės patirties sakau, kad dviejų degustacinių taurių gali puikiai pakakti. Mes su M. nuo gražiojo Porto tilto viršaus leidomės Teleferico de Gaia keltuvu ir už tai gavome nemokamą taurę vienoje iš daryklų. Galiu drąsiai rekomenduoti abi patirtis!

--

Jeigu Portugalijoje užsuksite į Aveiro apylinkes, ten reikia paragauti saldumyno, vadinamo ovos moles. Įvairių jūrinių formų saldainiai (nežinau, kaip geriau juos pavadinti) daromi iš kiaušinių trynių su cukrumi ir plonytės kvietinės tešlos, iš kurios gaminami ir Kūčių „plotkeliai“. Internetai sako, kad jie – vienuolių išradimas. Tiek konsistencija, tiek pats saldainio skonis kiek keistokas – tikrai labai saldu, bet paragauti autentikos tikrai verta.
Tik nesugalvokite antrojo saldainio, kurio nebeįveikėte, gražiai suvynioti į servetėlę ir palikti rankinėje iki kitos dienos. Mano klaida – kiaušininį įdarą nuo visų rankinėje buvusių daiktų valiau ilgai ir nuobodžiai.

--

Ryžiai su jūrų velniu ir krevetėmis, iš internetų

Nazare miestelyje (beje, išprotėję bangletininkai dabar ten išdarinėja va tokius dalykus su aukščiausiomis bangomis pasaulyje) netyčiomis užsukome į Taberna d‘Adelia ir ten valgėme tikrai labai skanų ryžių, jūrų velnio (na, monkfish skamba geriau) ir krevečių troškinį. Ta porcija dviems tikrai būtų galėję pasisotinti ir daugiau žmonių. 
O šiandien skaitau internetus ir randu, kad tas žavi užeiga įtraukta į Michelin siūlomų aplankyti restoranų Ispanijoje ir Portugalijoje sąrašą (žvaigždučių neturi, o gaila!).

Per atostogas tikrai daug gerų ir teisingų sprendimų visiškai intuityviai padarėme. 

--

Miestelyje, kuriame radome net kelias pasakų pilis – Sintroje, lankėmės restorane Apeadeiro (rekomendavo vietiniai, kurių stebuklingai gražiame The Five House name buvome apsistoję), kur vėlgi ragavau žuvį. Sakoma, kad menkė, portugališkai vadinama bacalhau, Portugalijoje gali būti patiekta šimtais skirtingų patiekalų. Ten ją valgiau su plonai pjaustytomis bulvėmis, kurios priminė bulvių traškučius, keliais griežinėliais kumpio, keptu kiaušiniu (!), alyvuogėmis, svogūnais ir keliais gabaliukais žiedinio kopūsto. Tiesą sakant, būtent iš tokio patiekalo galėjau tikėtis infarkto lėkštėje, nes visko neįveikiau. Galbūt dėl to padavėjas vėliau pavaišino mus mažyte porcija deserto ir taurele portveino.

Nuotrauka ir vėl iš internetų

Portugalai kiaušinius tikrai labai mėgsta. Jų tradicinis desertas pastel de nata taip pat gaminamas su kiaušininiu kremu. Pirmąjį tokį pyragėlį pirkau portugališkoje maximoje – nesužavėjo. Bet kai paragavau šviežio, norėjau dar ir dar. 

Skirtinguose miesteliuose tas pats pyragėlis gali vadintis kitaip. Galbūt ir receptūra keičiasi, skonių eksperte per savaitę netapau, bet be pastel de nata paragavau pastel de nazare ir pastel de belem. Visi buvo skanūs.

Pastel de Nata paplūdimyje Sagres miestelyje

Na, bet turbūt didžiausia maisto atrakcija manęs laukė Sines miestelyje (Vasco da Gamos gimtinė). Vaikščiodami šlapiomis gatvelėmis užsukome į užeigą, pavadinimu Adega de Sines. Kaip ir dauguma portugalų, vietos šeimininkai nesivargino su mumis kalbėtis kokia nors užsienio kalba, o vietoj angliško meniu nusivedė mane į virtuvę, kur parodė, kas šiuo metu kunkuliuoja puoduose. Nors išrinkau vištieną, virtuvės valdovė vėliau mums atnešė paragauti ir troškinio su jūrų gėrybėmis. 

Veido išraiška rodo, kad tokios nemenkos porcijos nebuvo tikėtasi

Kas dar? Kas dar?

• Obidos reikia paragauti Ginjinha (Ginja) vyšninio likerio – jį įpila į mažutį šokoladinį puodelį, kurį paskui reikia suvalgyti. Viena burnelė (labai geras žodis!) – vienas euras.
• Lisabonoje ragavome dar vieną portugališką sumuštinį – bifana. Bandėlėje slėpėsi kiaulienos kepsnys.
• Taip pat Lisabonoje netyčia atsidūrėme turguje Mercado de Campo de Ourique, kur ragavome tikrai labai skanius burgerius (tuo metu jau buvome pasiilgę normalaus maisto :) )

• Sardinės! Sumuštinis su keptomis sardinėmis buvo labai skanus, tad vėliau patys pirkome sardinių dėžutę. Joje buvo vos trys žuvytės, bet jau ir vienos užteko puikiam užkandžiui.
• Ak, dar sekmadienio rytą balkone gėriau mimozą su portugališku rožiniu putojančiu vynu...

Žodžiu, gastronomines atostogų patirtis vertinu penkiomis sardinėmis iš penkių!

Ačiū tiems, kas iki galo perskaitėte turbūt ilgiausią įrašą mano tinklaraštininkavimo istorijoje.
Bučkis!