Daugiaryžis su voveraitėmis

Paskutinė atostogų diena visada priverčia susimąstyti apie darbus - apie tuos, kurie dar tik bus ateityje, ir apie tuos, kurie laukia sugrįžtant. Prie vieno smagiausių darbų - kuitimosi virtuvėje jau sugrįžau, dabar belieka aprašyti tai, kas įdomaus ten įvyko.

Po savaitės, praleistos Italijoje (apie tai skaitykite žemiau, jei įdomu), grįžusi namo turėjau pasakoti įspūdžius ir rodyti nuotraukas tiems, kurie labiausiai laukė - buto draugams. Tuo pačiu jie, žinoma, ir vakarienę išsireikalavo. Tad įkvėpta italų meilės sezoniškumui ir šviežiems bei kokybiškiems produktams, pasirinkau daugiaryžį su voveraitėmis. 

4 porcijoms reikės:

200 gramų apvaliagrūdžių ryžių (pavyzdžiui, Arborio)
litro karšto daržovių sultinio
100 mililitrų baltojo sausojo vyno
200 gramų šviežių voveraičių
didelės saujos parmezano sūrio
50 gramų sviesto
svogūno
1-2 skiltelių česnako
saujelės smulkintų petražolių
druskos, maltų juodųjų pipirų

Puode ištirpinti pusę sviesto, jame pakepinti smulkintą svogūną, suberti ryžius ir nuolat maišant kepti 2-3 minutes, kol ryžiai taps permatomi. Supilti vyną ir kaitinti, kol skystis išgaruos. Įpilti samtį vištienos sultinio ir nuolat maišant kaitinti ant nedidelės ugnies, kol ryžiai sugers skystį. Tuomet vėl pilti sultinį ir toliau maišant kaitinti. Taip tęsti apie 15 minučių, kol ryžiai išvirs al dente - t.y. viduje dar bus truputį kietoki.

Keptuvėje ištirpinti likusį sviestą, jame pakepinti smulkintus česnakus, suberti voveraites (jų smulkinti nebūtina, jeigu nėra itin didelės) ir pakepinti 8-10 minučių. Iškepusias voveraites sumaišyti su jau išvirusiais ryžiais, pagardinti druska bei pipirais ir palaikyti uždengus keletą minučių.

Tuomet suberti tarkuotą parmezano sūrį, suberti petražoles ir viską gerai išmaišius patiekti.

Šaltinis - Virtuvė. Nuo... Iki..., 2014 m. Nr. 7-8 (61-62)
Daugiaryžį arba rizotą viriau jau nebe pirmą kartą (čia ankstesnis bandymas su moliūgu), bet šį sykį, manau, pavyko pasiekti kreminę konsistenciją ir švelnų ryžių skonį. 

Tiesa, tikro itališko rizoto taip ir neparagavau... Nors Romoje praleidau penkias dienas, dažniausias mano patiekalas vis dėlto buvo pica - vien dėl to, kad ja prekiavo ir universiteto, kuriame dalyvavau tobulinimosi/mokymosi/dalinimosi patirtimi seminaruose, valgykla. Žinoma, įvairiose kavinėse buvo išbandyta ir pasta, ir brusketos, ir salotos, ir lazanija, ir tiramisu, ir ne viena rūšis ledų. Na, o rizotui kažkaip nebeliko nei laiko, nei vietos skrandyje... Bet dabar turėsiu priežastį grįžti į Italiją!

Grįžti į Romą taip pat rasčiau vieną didelę priežastį - nepamačiau Trevi fontano visame jo gražume. Ir taip atsitiko ne todėl, kad būčiau tinginė (Romoje nuėjau tikrai ne vieną dešimtį kilometrų!), bet todėl, kad jis dabar tvarkomas ir liūdi be vandens. Tiesa, ne visi turistai tuo nusivylė - jie ir toliau tiki fontano stebuklais ir savo monetas meta ne į vandenį, o tiesiog į aptvertą teritoriją... 

Mano tikslai Romoje buvo gana dideli - nusifotografuoti su popiežiumi, pasivažinėti motoroleriu ir sulaukti pasiūlymo ištekėti. Kai kas išsipildė, kai kam dar reikės pastangų ateityje. Tikiu, kad dar sugrįšiu. Gi ne taip ir toli toji Italija.