In memoriam Albinai Mažeikienei.
Yra vietų, kurios nejučia prisipildo prisiminimų. Gruodžio
pradžioje stovėjau ant senelių namų slenksčio ir mačiau, kaip prieš dvidešimt
metų po žiemos atostogų buvau čia įkalinta su save didesnių sniego pusnų, tad
senelis, pasikinkęs į vežimą arklį, visą šeimyną dvidešimt kilometrų vežė
užpustytais kaimo keliais iki autobuso. Mačiau, kaip supdavausi ant obels šakos
pakabintose sūpynėse. Mačiau, kaip išmokau karstytis po medžių viršūnes, kad
tik pasiekčiau skaniausias trešnes. Mačiau, kaip susikuitusi lovoje skaičiau
savo pirmuosius romanus apie laukinę Rozą, įkritusią į Rikardo sodą per
gyvatvorę (čia buvo mano Haris
Poteris). Mačiau, kaip pamilau šunis ir raudonavau, kai norėdavau
užkalbinti labai simpatišką kaimo veterinarą. Mačiau, kaip su močiute sekmadieniais
eidavome į bažnyčią ir kaip ji mokė mane giesmių.
Dabar ši vieta jau kitokia. Ji pasikeitė prieš daugiau nei 10
metų, o dabar ji jau visiškai tuščia. Ir pagalvojus apie tai, kad visos ant
slenksčio pamatytos akimirkos vieną dieną gali išsitrinti iš mano atminties,
suspaudžia širdį. Vis dėlto būtent ten - kažkur tarp Skaudvilės ir Šilalės,
prabėgo mano vaikystė. Ir ta vieta visada bent iš dalies man priklausys,
nesvarbu, kiek kartų man beteks joje apsilankyti.
Prisiminusi, kad vis dėlto mano blogas kulinarinis, bandžiau sugalvoti,
su kokiu maistu man asocijuojasi močiutės virtuvė. Geriausiai atsimenu jos
verdamus barščius - iki šiol dar nesu valgiusi skanesnių. O paskutiniaisiais
metais, kol močiutė dar turėjo sveikatos, visada laukdama mūsų atvažiuojančių
prigamindavo kotletų. Aš, žinoma, į juos pažiūrėjau moderniau ir sumeistravau avinžirnių kotletukus - t.y. falafelius.
5-6 porcijoms reikės:
400 gramų avinžirnių (pati dėjau 500 gramų, tai kitą kartą imčiau
mažiau)
2 skiltelių česnako
3 šaukštų miltų
didelės saujos šviežių petražolių
2 šaukštų aliejaus + šiek tiek patepti skardai
druskos, pipirų, paprikos miltelių ar kitų mėgstamų prieskonių
Dieną prieš gaminimą avinžirnius užpilti vandeniu ir palikti per
naktį išbrinkti. Ryte gali tekti vandens įpilti dar šiek tiek. Jei bus
galimybė, vandenį reikėtų pakeisti likus kelioms valandoms iki gaminimo. Prieš
gaminimą jo likutį nupilti ir avinžirnius gerai nuvarvinti.
Išbrinkintus avinžirnius, česnaką, petražoles sudėti į smulkintuvą
ir sumalti į vientisą košę (įmanoma tai padaryti ir sutrynus avinžirnius, o
kitus ingredientus smulkiai sukapojus). Pridėti prieskonių, miltų ir aliejaus.
Viską gerai išmaišyti ir drėgnomis rankomis formuoti nedidelius kotletukus (man
jie smarkiai byrėjo, tačiau nereikėtų nusigąsti, kepdami susiklijuos).
Dėti juos ant kepimo popieriumi išklotos ir aliejumi pateptos
skardos. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį.
Patiekti su daržovėmis ir kokiu nors jogurtiniu arba kitokiu
mėgstamu padažu.
Šaltinis - Būk turbo
Močiutė turbūt nebūtų supratusi tokio patiekalo. Na, bet man
patiko. Ir M., kuris vis dar papriekaištauja man, kad reikia valgyti daugiau
mėsos, visai džiaugėsi. Tai džiaugiuosi ir aš.
Kodėl šį įrašą skelbiu prieš pat šv. Kalėdas - juk jis nei
šventiškas, nei ką? Tam, jog priminčiau, kad gyvenimas yra labai trapus
dalykas. Murmėdami, kad ir vėl reikia dienas leisti prie maistu apkrauto stalo,
ten pat apsižvalgykime, pažiūrėkime vieni kitiems į akis ir supraskime, kad
buvimas drauge nėra amžinas. Vieną dieną, kai nebebus, kas paskambina
paklausti, kokio dydžio vilnones kojines numegzti, ar nuvažiavus aplankyti
neprikeps kalno kotletų, pasidarys liūdna. Ir galbūt imsite traukti iš prisiminimų
tas gražiąsias akimirkas lygiai taip, kaip tai vieną šaltą gruodžio dieną
padariau aš.
Apkabinkime vienas kitą dažniau. Jei sunku pripažinti, kad norisi
švelnumo, sakykime, kad žiemą taip šilčiau.
Gražių šv. Kalėdų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą