Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Besiruošdama jau apipasakotai komandiruotei, supratau, kad vis dar esu kuo puikiausiai įvaldžiusi atidėliojimo meną. Patį pristatymą paruošti nebuvo taip sunku, kaip sunku buvo sąmoningai prie jo prisėsti ir susikaupus išlaikyti dėmesį ilgiau negu penkias minutes. Tuomet viskas pradėdavo judėti tinkama kryptimi ir reikiamu greičiu. Bet iki tol sugalvodavau milijoną priežasčių atidėti darbą – juk reikėdavo ir sutvarkyti namus, ir nueiti į parduotuvę, ir pasigaminti trijų patiekalų pietus, ir iškepti pyragą sekmadienio desertui...

Tad jeigu kam nors reikia kaip nors naudingai „prastumti“ laisvą laiką, kol pagaliau įsijungs „šikna dega“ režimas, nebeleidžiantis ilgiau atidėlioti svarbių darbų, obuolių pyragas su graikiniais riešutais tiesiog šaukiasi į pagalbą. Reikės nulupti ir supjaustyti nemažai obuolių bei sukapoti ne vieną saują riešutų. Tad jeigu dar fone pasistatysite kompiuterį su mėgstamo serialo serija, valanda ar net kelios prabėgs nepastebimai.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Reikės:

kilogramo obuolių
150 gramų cukraus „Farinas“ (tinka ir paprastas rudasis)
150 gramų miltų
150 gramų kapotų graikinių riešutų
3 kiaušinių
šaukštelio kepimo miltelių
šaukštelio sodos
šaukšto cinamono
žiupsnelio druskos

Obuolius nulupti, supjaustyti kubeliais, užberti cukrumi ir cinamonu bei palikti valandai.
Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymų. Trynius supilti į obuolius, taip pat ten pat suberti riešutus, druską bei miltus, persijotus drauge su kepimo milteliais ir soda. Gerai išmaišyti.
Baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standžių putų ir atsargiai per 2-3 kartus sumaišyti su obuolių mase.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi. Tešlą supilti į kepimo formą ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą (man užtruko kiek ilgiau – ar iškepęs tikrinau mediniu iešmeliu, smeigiamu pyrago viduryje).

Iškepusį galima pabarstyti milteliniu cukrumi (a.k.a. cukraus pudra), bet tikrai nebūtina.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 5

Kai pamačiau šio pyrago, romantiškai pavadinto „Voveraitė“, receptą žurnale, supratau – tikrai turiu jį kepti. Vienas žmogus tikrai gali paliudyti, kad susitikimas ir pasilabinimas su tikra vovere Londono Green parke man buvo viena laimingiausių akimirkų šiemet. Nesvarbu, kad naująją draugę prisiviliojau tik sausainio su šokoladu trupiniu ir kad sugraužusi saldumyną ji ėmėsi doroti mano pirštą. 

--

Ruduo man dažniausiai keistą ilgesį atneša ir norą kažką išmesti iš savo gyvenimo. Šiemet viskas klostosi, kiek kitaip: norisi visko kuo daugiau – įspūdžių, sporto, veiklų, kelionių, laimės ir meilės. Tad ne tik svajoju apie tai, bet planuoju. Juk geras planas – visa ko pradžia.