Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Ruduo įsibėgėjo šiek tiek per greitai. Visą rugsėjį aš kiek pakilusi nuo žemės skraidžiojau su vasaros prisiminimais, o štai spalis šaltu veidu nuleido mane ant žemės. Teko iš spintos gilumos išsitraukti šilumą palaikančią pūslę lovai šildyti, užsisandarinti langus, į mėgstamiausių rūbų sąrašą įtraukti šiltą megztinį ir tyliai pavirkauti, kodėl negaliu nešioti jo kasdien, įsigyti striukę su dirbtiniu kailiuku pamuštu gobtuvu (o tikrai kapišonas yra blogas žodis?) ir netgi susirasti žieminius batus. O juk iki tikros žiemos dar visas mėnuo! Dar tikrai nereikėtų norėti žiūrėti Vienas namuose ir gerti karšto vyno. Bet norisi. 

Norisi ir kepti pyragus – šokti virtuvėje maišant tešlą ir atsiraitojus rankoves šildytis prie kaistančios orkaitės. Tad ieškau naujų receptų ir jau išbandytus produktų derinius atrandu kitoje šviesoje.

Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Reikės:

360 ml (maždaug 1,5 vid. dydžio) tarkuotos cukinijos
200 g cukraus
žiupsnelio druskos
120 ml bekvapio aliejaus
banano
150 g miltų
50 g kakavos miltelių
šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnelio cinamono
100 g juodojo šokolado
saujos džiovintų spanguolių

Cukiniją sutarkuoti stambia tarka. Į tarkius suberti cukrų, druska, supilti aliejų. Bananą gerai sutrinti šakute ir taip pat sudėti į cukinijų masę, išmaišyti.

Kitame inde sumaišyti miltus, kakavą, cinamoną, kepimo miltelius. Šį mišinį sumaišyti su kito indo turiniu.

Šokoladą susmulkinti ir kartu su džiovintomis spanguolėmis suberti į tešlą. Gerai išmaišyti.

Kepimo formos dugną uždengti kepimo popieriumi. Į formą pilti tešlą ir kepti 170 laipsnių orkaitėje apie valandą ar net kiek ilgiau.

Valgyti visiškai atvėsusį.

Šaltinis – Septyni virtieniai

P.S. Jeigu pyragas apsieis be šokolado jis taps tikrai veganišku. Bet šokolado gabaliukai skonį pagerina, tad labai rekomenduoju, esant reikalui, surasti veganiško šokolado ir įmaišyti jo. Apsilaižysite pirštus.

Cukinijos ir šokoladas, kad ir kaip tai keistai skambėtų, puikiai dera. Anksčiau esu bandžiusi keletą jų derinių – keksiukus ir „sveikuoliškus“ sausainius. Jei tik į mane smerkiančiai nežiūrėtų visi dar neišbandyti receptai, tikrai kepčiau šiuos keksiukus ir sausainius dar kartą. Ir turbūt dar kartą. Ir dar. Iki pat pavasario.

Prie noro kepti pyragus prisideda ir šiuo metu skaitoma maisto blogerės Molly Wizenberg knyga „Gyvenimas, pagamintas namuose“. Į jos gyvenimo istorijas įpinami receptai dažnai priverčia mane atsistoti nuo fotelio ir nueiti į virtuvę paieškoti ko nors skanaus. Kad to išvengčiau, turėjau pradėti ją skaityti tik pusryčiaudama – tada jau iš karto valgau, nebereikia užkandžiauti papildomai.

Aš vis žadu sau, kad prie savojo blogo receptų reikėtų pridėti normalią istoriją, o ne tik savo gyvenimo nuotrupas. Gal vieną dieną taip ir nutiks – tuomet galėčiau plačiau papasakoti, kaip lietingą ir siaubingai šaltą naktį su M. grįžome namo prisišokę bliuzo ir gerdami degalinėje pirktą kavą ragavome šį pyragą. Dar panagrinėčiau, kaip jis padėjo nugalėti netikėtai užplūdusią nostalgiją ir lengvą liūdesį dėl neišsipildžiusių draugysčių. Ir dar pasakyčiau, kad jis labai tinka švęsti mažesnes ar didesnes dviejų žmonių sukaktis.

Geras pyragas. Tikrai. Bandykite.