Labiausiai įstrigusi mintis - dėl mobilių programėlių (apps'ų) pradedame sportuoti. Pergalvojau ir supratau, kad tai tiesa! Pati ėmiau bėgioti po to, kai FB pamačiau, kaip lengvai risnoja mano buvusi grupiokė. Deja, man jos lygio iki šiol nepavyko pasiekti. Turbūt dėl to, kad nedraugauju su išmaniaisiais prietaisais. Šypt.
Mano bėgiojimo programa atsilieka visa savaite ir vienu kilometru. Blogai. Labai blogai.
Dėl to nedaviau sau vakarienės, o rytojaus pietums pasidariau kalną salotų. Kad tik po jų vėl nepajusčiau silpnumo pamačiusi vitrinoje liūdintį keksiuką su mėlynėmis.
O čia daug seniau gamintų salotų su tunu ir vynuogėmis receptas.
Tuno salotos su vynuogėmis
Dviems porcijoms reikės:
indelio tuno aliejuje
2 šaukštų natūralaus jogurto
2 šaukštelių garstyčių
šaukšto citrinų sulčių
druskos, maltų pipirų
200 gramų įvairių salotų
saujos mėlynųjų vynuogių
pusės raudonojo svogūno
Vynuoges perpjauti pusiau. Svogūną supjaustyti plonais žiedais. Dubenyje sumaišyti salotų mišinį su vynuogėmis ir svogūnu.
Paruošti užpilą: nedideliame dubenėlyje sumaišyti jogurtą, garstyčias ir citrinų sultis, pagardinti druska ir pipirais. Užpilti salotas prieš pat tiekiant.
Šaltinis - Pietūs dėžutėje, Laisvos valandos, 2010.
O dar... Šiandien blondinių dienos proga tapau beveik blondine. Gerai, kad tik piešinyje. Bet akys žiba lygiai taip pat.
Ir paskutinis dalykas šiandien - perskaičiau Gabrielio Garcia Markeso "Patriarcho ruduo".
Mane truputį erzino tai, kad knygoje kone nėra pastraipų ir, atrodo, visas tekstas yra tarsi vienas ilgas sakinys. Kaip tokiu atveju pasižymėti, kiek perskaitei ir nepamiršti paskutinės minties? Man, mėgėjai skaityti viešajame transporte, kiekvieną kartą tekdavo atversti puslapį atgal ir bent permesti akimis tekstą, kad suprasčiau, apie ką eina kalba.
O ji ėjo apie daugiau nei du šimtus metų gyvenantį generolą ir apie jo rudenį - t.y. senatvę. Fantastinis pasakojimas vietomis žavėjo, vietomis atrodė absurdiškas. Žinoma, man ir vėl labiausiai įstrigo generolo meilės istorijos: lūšnyno gražuolė, dėl kurios patriarchas "užsakė" net saulės užtemimą, mokinukė, kuri vėliau pasirodo besanti prostitutė, pasamdyta tam, kad generolas turėtų su kuo užsiimti erotiniais žaidimais, ir jo gyvenimo meilė - buvusi vienuolė, išmokiusi generolą ne tik skaityti ir rašyti, bet ir nusivilkti drabužius gulantis į lovą.
Tai jau buvo ne pirmoji perskaityta Markeso knyga, tad jau žinojau, kad reikia tikėtis daug detalių, magijos, Lotynų Amerikos kvapų, spalvų ir nuotaikų...
Bet "Šimtas metų vienatvės" man vis tiek patiko labiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą