Šie metai Kostmose buvo
tylesni – mažiau įrašų, mažiau patiekalų, mažiau pasipasakojimų. Tiesa, už
kompiuterio klaviatūros ribų gyvenimas virė daug smarkiau negu puodai. Ką
nuveikiau?
Papildžiau
bėgimo medalių kolekciją ir užsiėmiau bėgimo turizmu.
Buvau sau iškėlusi tikslą – „surinkti“ daugiau kilometrų
negu 2016-aisiais. Pritrūko ne tiek ir daug, jeigu pastaruosius du mėnesius
išsigandusi gydytojų žodžių nebūčiau persikėlusi į sporto salę, nubėgtų
kilometrų skaičius tikrai būtų rekordinis.
Varžybos: sausio 13-osios bėgime labiausiai bijojau, kad
ant Narbuto kalbo mane aplenks dainas traukianti karių kuopa, balandžio pirmą
pavasaris Visagine iškrėtė pokštą ir davė labai mažai šilumos bei nepagailėjo
lietaus, birželį Kaune maudžiausi balose ir savo pusmaratonio rekordo
nepagerinau, liepą Marijampolėje naktinis bėgimas praėjo dar kaitriai šviečiant
saulei ir kepinant nemažam karščiui (ir tai buvo turbūt vienintelės „šiltos“
šių metų varžybos, kai nesnigo ir nelijo), rugpjūtį Biržuose per tris trasos
ratus patyriau visą vasaros permainingumą ir po paskutiniame kilometre
užklupusios liūties (su kruša!) turėjau išsigręžti net apatinius, Kijeve pirmi
13 pusmaratonio kilometrų buvo lengvi ir smagūs, o tada prasidėjo ilgos
įkalnės, kurios grasino man visu kuo baisiausia, bet vis tiek galiausiai
„tilpau“ į dvi valandas ir po taurės vyno galiausiai tapau savimi patenkinta.
Aplankiau daug naujų vietų Lietuvoje.
Taip jau nutiko, kad kone visą vasarą neturėjau atostogų, tad didžiąją dalį šiltojo metų laiko savaitgalių praleidau važinėdama po Lietuvą. Prie to labai smarkiai prisidėjo puslapis 100kelionė.lt, kuris už kiekvieno jų paminėto objekto aplankymą davė po tašką. Viskas baigėsi tuo, kad metų pabaigoje buvo aplankytos visos!
Didžiausią
įspūdį paliko kosminis Molėtų etnokosmologijos muziejus, Žagarėje surastas
„raganų“ namelis, Lyduvėnų geležinkelio tiltas, Kėdainių senamiestis, Žuvinto
rezervatas ir Siauruko muziejus Anykščiuose. Taigi yra ypatingų vietų
Lietuvoje, tik reikia įdėti šiek tiek pastangų, kad jas atrastum.
Visai nemažai naujų vietų atradau ir už Lietuvos ribų.
Kai jau pavyko atsitraukti nuo darbų, išnaudojau kelionėms
turbūt visą įmanomą laiką.
Pavasarį praleidau savaitę Portugalijoje keliaudama iš
šalies šiaurės į pietus (vasaris vis dėlto nėra pats tinkamiausias metas ten
važiuoti, bet net ir tuomet ji stulbina savo vaizdais), po to kelias dienas
praleidau Belfaste. Nors išvyka buvo komandiruotės pobūdžio, pagrindinį miesto
simbolį – „Titaniko“ statyklą pamatyti ir apžiūrėti pavyko.
Baltijos jūros paplūdimiai Latvijoje daug tuštesni. Žinoma,
buvau ten ne tokį savaitgalį, kai kepino saulė, bet tos ramybės tuo metu
labiausiai reikėjo. Triukšmingiau ir karščiau buvo pietų Italijoje, kur rugsėjo
pirmąją pasitikau rudenį kelione į Kaprio salą.
Rudenį aplankiau Kijevą ir Černobylio zoną, kur sausainiu
maitinau lapę iš delno (!) ir atradau apleistus miestus ir kaimus miškuose, po
to trumpam dar kartą užsukau į Neapolį bei nakčiai užstrigau Stambule.
Gimtadienį atšvenčiau Venecijoje, Milane įsimylėjau Aperol Spritz, o po trumpo sustojimo Bergame užsinorėjau į kalnus.
Deja, po kelių dienų aplankytame Miunchene jų nei aplankyti, nei pamatyti iš
tolo nepavyko, užtat apvažiavau didžiulį ir įspūdingą Miuncheno oro uostą bei
išragavau tikrai ne vieną alaus bei dešrelių rūšį.
Dirbau
prie vieno didžiausių infrastruktūrinių projektų šalyje.
Šiuo metu atrodo, kad jeigu kas nors dar kartą pakartos
kodinį žodžių junginį „KTT rekonstrukcija“, smogsiu jam per veidą. Praėjusiai
vasarai ir ypatingam 35 dienų laikotarpiui ruošiausi nuo pat tos dienos, kai
pradėjau dirbti Lietuvos oro uostuose – t.y. prieš 2,5 metų. Ir pagaliau ta
diena, kai ji iš tiesų fiziškai prasidėjo, išaušo. Tiesa, iššūkių daugiausiai
teko įveikti iki tol, kai teko kiekvieną dieną atsakinėti į nesibaigiančias
žiniasklaidos užklausas ir tikinti visuomenę, kad tikrai viskas bus gerai. Juk
ir buvo!
Ant mano darbo stalo dabar stovi nedidelis mėgintuvėlis su skalda
nuo to senojo Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako, o aš jaučiu, kad
praėjusią vasaros darbiniais įspūdžiais ateityje „perspjauti“ bus ypač sunku.
Ak,
meilė dar buvo labai svarbi.
Dėl meilės palikau savo pamiltą butuką gražaus vardo Tyzenhauzų
gatvėje su vaizdu į besileidžiančius lėktuvus. Dėl meilės pirmą kartą gyvenime
dariau remontą ir klijavau tapetus, kad naujieji namai būtų dar jaukesni. Tik
dėl meilės pavyko tiek daug važinėti Lietuvos ir ne tik jos keliais, dėl jos
išmokau būti visai pakenčiamu šturmanu. Dėl meilės darbinė vasara buvo ne tokia
jau baisi, nes vyriškis namie visuomet praskaidrindavo man nuotaiką,
pagamindavo vakarienę (ar parnešdavo picos), o ir nuo žemės tikrai pakylėdavo
tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
O dėl visų įkvėpimų, kuriuos radau per 2017-uosius,
nusprendžiau, kad metas Kometai skrieti šiek tiek kita kryptimi. Nuo šiol naujų
atradimų ir pabėgimų nuo kasdienybės ieškokite čia – www.kometaatskrieja.com.
Maisto bus mažiau, pasakojimų – daugiau.
Susirašysime!