2017-ųjų istorijos

Šie metai Kostmose buvo tylesni – mažiau įrašų, mažiau patiekalų, mažiau pasipasakojimų. Tiesa, už kompiuterio klaviatūros ribų gyvenimas virė daug smarkiau negu puodai. Ką nuveikiau?

Papildžiau bėgimo medalių kolekciją ir užsiėmiau bėgimo turizmu.

Buvau sau iškėlusi tikslą – „surinkti“ daugiau kilometrų negu 2016-aisiais. Pritrūko ne tiek ir daug, jeigu pastaruosius du mėnesius išsigandusi gydytojų žodžių nebūčiau persikėlusi į sporto salę, nubėgtų kilometrų skaičius tikrai būtų rekordinis.

Varžybos: sausio 13-osios bėgime labiausiai bijojau, kad ant Narbuto kalbo mane aplenks dainas traukianti karių kuopa, balandžio pirmą pavasaris Visagine iškrėtė pokštą ir davė labai mažai šilumos bei nepagailėjo lietaus, birželį Kaune maudžiausi balose ir savo pusmaratonio rekordo nepagerinau, liepą Marijampolėje naktinis bėgimas praėjo dar kaitriai šviečiant saulei ir kepinant nemažam karščiui (ir tai buvo turbūt vienintelės „šiltos“ šių metų varžybos, kai nesnigo ir nelijo), rugpjūtį Biržuose per tris trasos ratus patyriau visą vasaros permainingumą ir po paskutiniame kilometre užklupusios liūties (su kruša!) turėjau išsigręžti net apatinius, Kijeve pirmi 13 pusmaratonio kilometrų buvo lengvi ir smagūs, o tada prasidėjo ilgos įkalnės, kurios grasino man visu kuo baisiausia, bet vis tiek galiausiai „tilpau“ į dvi valandas ir po taurės vyno galiausiai tapau savimi patenkinta.

Aplankiau daug naujų vietų Lietuvoje.
Taip jau nutiko, kad kone visą vasarą neturėjau atostogų, tad didžiąją dalį šiltojo metų laiko savaitgalių praleidau važinėdama po Lietuvą. Prie to labai smarkiai prisidėjo puslapis 100kelionė.lt, kuris už kiekvieno jų paminėto objekto aplankymą davė po tašką. Viskas baigėsi tuo, kad metų pabaigoje buvo aplankytos visos!

Didžiausią įspūdį paliko kosminis Molėtų etnokosmologijos muziejus, Žagarėje surastas „raganų“ namelis, Lyduvėnų geležinkelio tiltas, Kėdainių senamiestis, Žuvinto rezervatas ir Siauruko muziejus Anykščiuose. Taigi yra ypatingų vietų Lietuvoje, tik reikia įdėti šiek tiek pastangų, kad jas atrastum. 

Visai nemažai naujų vietų atradau ir už Lietuvos ribų.

Kai jau pavyko atsitraukti nuo darbų, išnaudojau kelionėms turbūt visą įmanomą laiką.

Pavasarį praleidau savaitę Portugalijoje keliaudama iš šalies šiaurės į pietus (vasaris vis dėlto nėra pats tinkamiausias metas ten važiuoti, bet net ir tuomet ji stulbina savo vaizdais), po to kelias dienas praleidau Belfaste. Nors išvyka buvo komandiruotės pobūdžio, pagrindinį miesto simbolį – „Titaniko“ statyklą pamatyti ir apžiūrėti pavyko.

Baltijos jūros paplūdimiai Latvijoje daug tuštesni. Žinoma, buvau ten ne tokį savaitgalį, kai kepino saulė, bet tos ramybės tuo metu labiausiai reikėjo. Triukšmingiau ir karščiau buvo pietų Italijoje, kur rugsėjo pirmąją pasitikau rudenį kelione į Kaprio salą.

Rudenį aplankiau Kijevą ir Černobylio zoną, kur sausainiu maitinau lapę iš delno (!) ir atradau apleistus miestus ir kaimus miškuose, po to trumpam dar kartą užsukau į Neapolį bei nakčiai užstrigau Stambule. Gimtadienį atšvenčiau Venecijoje, Milane įsimylėjau Aperol Spritz, o po trumpo sustojimo Bergame užsinorėjau į kalnus. Deja, po kelių dienų aplankytame Miunchene jų nei aplankyti, nei pamatyti iš tolo nepavyko, užtat apvažiavau didžiulį ir įspūdingą Miuncheno oro uostą bei išragavau tikrai ne vieną alaus bei dešrelių rūšį.

Dirbau prie vieno didžiausių infrastruktūrinių projektų šalyje.

Šiuo metu atrodo, kad jeigu kas nors dar kartą pakartos kodinį žodžių junginį „KTT rekonstrukcija“, smogsiu jam per veidą. Praėjusiai vasarai ir ypatingam 35 dienų laikotarpiui ruošiausi nuo pat tos dienos, kai pradėjau dirbti Lietuvos oro uostuose – t.y. prieš 2,5 metų. Ir pagaliau ta diena, kai ji iš tiesų fiziškai prasidėjo, išaušo. Tiesa, iššūkių daugiausiai teko įveikti iki tol, kai teko kiekvieną dieną atsakinėti į nesibaigiančias žiniasklaidos užklausas ir tikinti visuomenę, kad tikrai viskas bus gerai. Juk ir buvo!

Ant mano darbo stalo dabar stovi nedidelis mėgintuvėlis su skalda nuo to senojo Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako, o aš jaučiu, kad praėjusią vasaros darbiniais įspūdžiais ateityje „perspjauti“ bus ypač sunku.

Ak, meilė dar buvo labai svarbi.

Dėl meilės palikau savo pamiltą butuką gražaus vardo Tyzenhauzų gatvėje su vaizdu į besileidžiančius lėktuvus. Dėl meilės pirmą kartą gyvenime dariau remontą ir klijavau tapetus, kad naujieji namai būtų dar jaukesni. Tik dėl meilės pavyko tiek daug važinėti Lietuvos ir ne tik jos keliais, dėl jos išmokau būti visai pakenčiamu šturmanu. Dėl meilės darbinė vasara buvo ne tokia jau baisi, nes vyriškis namie visuomet praskaidrindavo man nuotaiką, pagamindavo vakarienę (ar parnešdavo picos), o ir nuo žemės tikrai pakylėdavo tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

O dėl visų įkvėpimų, kuriuos radau per 2017-uosius, nusprendžiau, kad metas Kometai skrieti šiek tiek kita kryptimi. Nuo šiol naujų atradimų ir pabėgimų nuo kasdienybės ieškokite čia – www.kometaatskrieja.com.

Maisto bus mažiau, pasakojimų – daugiau.

Susirašysime!

Trupiniuotis su slyvomis ir riešutais

Sugrįžti į kasdienybę po atostogų visuomet yra sudėtinga. Šį kartą viską dar labiau apsunkino tai, kad atostogos alsavo karščiu, o išlipus iš lėktuvo Lietuvoje pasitiko ruduo savo apniukusiu dangumi ir nemaloniai košiančiu vėju. Džiaugiuosi, kad adaptacijai turiu dar vieną savaitę, kurią leidžiu ramiai sukdamasi namuose ir rinkdama kilometrus Vingio parke bandydama atgauti kažkada turėtą visai neblogą sportinę formą. Pasirodo, valgant didžiules picas ir ledus, ta forma dingsta net ir tuomet, kai per dieną suvaikštai daugiau nei 18 kilometrų.

Kad organizmui nebūtų per didelio šoko pereinamuoju laikotarpiu, prisiminiau, kad anksčiau mėgau kepti pyragus. Šį kartą išsirinkau tokį, kuris džiugino rudens spalvomis ir skoniais.  

Trupiniuotis su slyvomis ir riešutais

Įdarui reikės:
500 gramų slyvų
šaukštelio cinamono
2 šaukštų rudojo cukraus
šiek tiek sviesto

Trupiniams reikės:
2 stiklinių miltų
stiklinės avižinių dribsnių
stiklinės rudojo cukraus
180 gramų šalto sviesto
100 gramų smulkintų lazdyno riešutų
cinamono

Švarias slyvas perpjauti per pusę ir išimti kauliukus. Sumaišyti su cukrumi ir cinamonu. 

Sandarią kepimo formą ištepti sviestu, į ją sudėti paruoštas slyvas.

Šaltą sviestą sutarkuoti burokine tarka. Tuomet į jį supilti miltus, avižinius dribsnius, rudąjį cukrų ir smulkintus riešutus. Viską trinti rankomis, kol susidarys riebūs, bet birūs trupiniai. Juos suberti ant slyvų, išlyginti paviršių ir apibarstyti cinamonu.

Kepti  iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30-40 minučių, kol slyvos iškeps, o trupiniai taps traškūs.

Pyragas skaniausias dar šiltas ir patiektas su vaniliniais ledais.

Šaltinis – Renata Ničajienė „Sezoninė virtuvė“, Smaguris, 2014 m.

Iš pradžių norėjau sakyti, kad trupininių pyragų nesu kepusi, bet po trumpos paieškos bloge supratau, kad būčiau smarkiai pamelavusi. Bet pastebėjau kitą tendenciją – kiekvieną rudenį reikia pradėti nuo pyrago. Taip daug smagiau.

Dar kelios rekomendacijos:

• Apverstas kriaušių pyragas su kardamonu
• Šokoladinis pyragas su avietėmis
• Obuolių pyragas su avietėmis ir aguonomis
• Šokoladinis cukinijų pyragas

O dar kiek pakalbant apie atostogas... Italija turi savų privalumų ir trūkumų. Vaizdai kartais gniaužė kvapą. Kaip ir važiavimas bei bandymas pastatyti mažąją išsinuomotą mašinytę siaurutėje gatvelėje su įkalne ar nuokalne. Pirmą kartą žiūrėjau į ugnikalnio kraterį ir pirmą kartą mėgavausi saule prabangiame paplūdimyje po skėčiu. O štai į Kaprį mielai grįžčiau dar kartą, nes ne viską spėjau pamatyti per tą pusdienį kopimo aukštyn-žemyn.

Juokingiausia tai, kad į Italiją šiemet grįšiu dar kelis kartus. Vieną jų – į tą patį Neapolį. Gerai, dar ne visos picos išragautos. 

Cukinijų pica

Prieš kelias savaites mane buvo apėmusi eilinė krizė – turbūt kitaip ir neįmanoma, kai gyvenimas pamažu artėja prie skaičiaus 30 žymos, o tu nežinai, ar tikrai darai tai, kas tau teikia daugiausiai džiaugsmo. Taip, #lovemyjob grotažymę aš naudoju ne tik tuomet, kai gaunu progą pasivaikščioti tarp lėktuvų, bet ir kitomis didesnėmis ar mažesnėmis progomis, bet galbūt dar laimingesnė būčiau, jeigu išmokčiau lituoti ir būtent tai per dienas ir veikčiau? Tad atsisėdusi pergalvojau, kas man suteikia daugiausiai džiaugsmo.

Išvados visiškai nenustebino – mano akys nušvinta, kai gaunu progą suplanuoti kelionę (ir ją įgyvendinti, žinoma!) ir kai susiduriu su iššūkiais virtuvėje.

Iššūkius gali sukelti ir visiškai paprasti dalykai, pavyzdžiui, didelė cukinija iš tetos daržo. Ir ją aš sudėjau ne į blynus ar pyragus, o į improvizuotos picos pagrindą.

Cukinijų pica

Vienai picai reikės:
600 gramų cukinijos
L dydžio kiaušinio
80 gramų tarkuoto puskiečio sūrio
4 šaukštų avižinių miltų
šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės
šaukšto smulkintų petražolių
druskos, juodųjų pipirų

Cukiniją sutarkuoti ir palikti 10-15 minučių pastovėti, o tuomet tarkius gerai nuspausti, kad cukinijose liktų kuo mažiau drėgmės.

Į gautą masę įmušti kiaušinį, suberti miltus (aš vietoj jų naudojau smulkiai sumaltus avižinius dribsnius), tarkuotą sūrį, citrinos žievelę ir petražoles. Gerai išmaišyti, pagardinti druska ir pipirais.

Kepimo skardoje, išklotoje kepimo popieriumi, suformuoti picos paplotį. Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių.

Tuomet papildyti picą priedais (šį kartą naudojau kumpį, paprikas, pievagrybius ir dar kietojo sūrio) ir kepti dar 15 minučių.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 11

Mano ir M. skoniams citrinos žievelės buvo kiek per daug, tai kitą kartą jos nedėčiau iš viso arba dėčiau vos vos. O visa kita – puikiai!

Žinoma, tai nėra tradicinė pica ir skonis jos kitoks, bet paeksperimentuoti tikrai galima. Valgykim daugiau daržovių, kaip sakoma.

O grįžtant prie žibančių akių, su M. stovėdami nuostabiame Kėdainių senamiestyje ir apžiūrinėdami dabar apgriuvusius namus, kurių greičiausiai po kelių metų nebeatpažinsime (nes tokie gražūs jie bus!), pradėjome svajoti, kad ir mums reikėtų čia įsikurti. Jis turėtų savo garažą, kuriame per dienas krapštytųsi, o aš galėčiau būti Instagram žvaigžde, kepti keksiukus, bėgioti palei upę ir rašyti kelionių patarimus.

Ateities vizija kardinaliai pasikeitė, kai sustojome Ukmergėje ir pamatėme puikią vietą prie upelio barui su lemputėmis...

Žodžiu, svajonių ir norų yra su kaupu. Gal kada nors suprasiu, kas iš jų mane labiausiai vilioja. O kol kas dar pasitvarkysiu su kasdieniais virtuviniais ir oro uostiniais iššūkiais. 

Keksiukai su špinatais

Tie žmonės, kurių vienas pagrindinių užsiėmimų yra rašymas, sako, kad stebuklingų mūzų ar įkvėpimo rašyti laukti nereikia. Reikia tiesiog atsisėsti ir rašyti – bent kelios eilutės tikrai išeis. O tuomet jau bus galima toliau su jomis dirbti – braukyti, pridėti ar išmesti žodžius, ieškoti sinonimų ar perdėlioti mintį kitaip. Ir tuomet galų gale kas nors išeis. Svarbu dirbti su savimi.

Šiuo metu dirbti su savimi esu linkusi tuomet, kai apsiaunu bėgimo batelius arba kai imuosi planuoti tirpstančius vasaros savaitgalius. O reikėtų daugiau – noriu išsiaiškinti, kodėl kartais viduje kyla viską griaunančios bangos, o tada išmokti jas suvaldyti arba bent pasileisti nuo jų banglente, kad tik po audros vėl viskas nurimtų.

Vasara taip ir bėga – tai pliaupia it iš kibiro, tai švysteli saulė, o kai jau patiki, kad galima ramiai mėgautis vasara ir iš spintos trauki maudymosi kostiumėlį, dangus vėl užsiniaukia ir belieka maudytis lietuje. Tad kartas nuo karto saulės ieškau virtuvėje.

Keksiukai su špinatais

6 nedideliems keksiukams reikės:
2 didelių kiaušinių
25 gramų špinatų lapų
30 gramų avižų
žiupsnelio druskos ir pipirų

Kiaušinių baltymus atskirti nuo trynių. Baltymus išplakti iki standumo (tryniai reikalingi nebus).

Špinatus smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su avižomis bei išplaktais baltymais. Pabarstyti druska ir pipirais.
Kepimo formeles patepti (o dar geriau – išpurkšti) aliejumi alyvuogių aliejumi. Į formeles pilti pasiruoštą baltymų mišinį.
Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių. Leisti pravėsti, tuomet traukti iš formelių ir skanauti.

Šaltinis - Ilka Adams "Supermaistas", Obuolys, 2015

Nors receptą ištraukiau iš labai senų archyvų, vis dar jį atsimenu kaip gerą atradimą. Tuo metu bandžiau laikytis kuo sveikesnės mitybos ir domėjausi, ką valgo sportininkai. Cha, ilgai šis periodas netruko.

--

Liūdnai juokauju, kad šiemet turbūt maudymosi sezoną atidarysiu ir uždarysiu per tą vieną atostogų prie Tirėnų jūros savaitę. Iki jos liko mėnuo. Kol kas bandau savo poilsio ir įspūdžių akimirkas rinkti mažesniuose Lietuvos miesteliuose ir vykdau bėgimo turizmo programą. Praėjusį savaitgalį daviau progą Marijampolei, dabar artėja Biržų, o po to gal net ir Šilalės eilė.

Kai važiuoju kur nors toli arba kai greitai bėgu, fiziškai jaučiu, kaip šviesėja mintys. Dievaži, bėgimas tikrai ne tik tiems, kurie nori būti lieknesni ar sveikesni, reikalingas.

Po geros treniruotės galima ir keksiuką galima suvalgyti. Pageidautina, šį su špinatais. 

Pyragėliai su rabarbarais ir šilauogėmis

Pastarųjų mano įrašų aktualija – kankinantis nuovargis. Ir dabar dar šiek tiek apie jį. Bet šį kartą ne apie tą protinį nuovargį, kai atrodo, kad galvoje išsitiesė baltas lapas, ant kurio neįstengi parašyti nė vieno žodžio, bet apie tą fizinį, kai nebegali pastovėti vienoje vietoje, kad ir kaip norėtum.

Šis man patinka labiau, nes dažniausiai taip save nuvarginu ilgomis bėgimo distancijomis ir būnu apdovanojama medaliais bei saldumynais. Praėjusį sekmadienį prasibėgau Kaune – visus 21,1 kilometrų bėgau ganėtinai stabiliai ir mintyse vis skaičiavau – kiek liko iki vandens stotelės, kada pagaliau pamatysiu trasoje WC, kiek smarkiai į priekį išsiveržę lyderiai, kiek žmonių aplenkiau ir koks bus mano galutinis rezultatas. Jis nepradžiugino taip smarkiai, kaip kad norėjau, tačiau tarp visų 230 finišavusių moterų pasirodžiau tikrai neblogai. O ir erdvės rekordams ir geriausiam sezono rezultatui liko su kaupu.

Po mažiau nei dviejų valandų nepertraukiamo bėgimo, vizitas Vytauto Didžiojo Karo muziejuje šiek tiek mane kankino. Na, bent iki Dariui ir Girėnui skirtos salės su „Lituanikos“ nuolaužomis – ten tiesiog prilipau prie stiklo. Avia bacila jau rimtai mane apsėdo.

Pats savaitgalis Kaune buvo tikrai geras – ir pramogų, ir poilsio, ir piknikų prasme. Besigrožėdami Kauno mariomis ir ten vykstančiu vandens formulių čempionatu ragavome vienus vasariškiausių ir paprasčiausių mano keptų pyragėlių – su rabarbarais ir šilauogėmis.

Pyragėliai su rabarbarais ir šilauogėmis

Reikės (ingredientų kiekį pasireguliuokite pagal tai, kiek pyragėlių norisi):
šaldytos sluoksniuotos mielinės tešlos
rabarbarų stiebų
cukraus
cinamono
šilauogių

Tešlą atšildyti ir iškočioti. Tuomet supjaustyti norimo dydžio gabalėliais.

Cukrų sumaišyti su cinamonu (mano proporcija buvo 1:1). Rabarbarus nulupti ir supjaustyti tešlos gabalėlio ilgio juostelėmis.

Tešlos gabalėlius apibarstyti cukraus ir cinamono mišiniu, ant viršaus išdėlioti rabarbarus ir nuplautas šilauoges. Vėl užberti šiek tiek cukraus ir cinamono.

 Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 20 minučių.

Šaltinis – žurnalas-albumas „Vasara pagal Virtuvės mitų griovėjus“ Nr. 1, 2013

Prie protinio ir fizinio nuovargio temos šią vasarą turbūt sugrįšiu dar ne vieną sykį. Dabar aplinkui vyksta tokie dalykai, kurie verčia mane sėdėti išplėtus akis ir laukti, kuo pasibaigs purvini įtakos žaidimai, arba tiesiog verstis per galvą, kad pateisinčiau visus tuose žaidimuose man keliamus lūkesčius. Lieka stebėti ir mokytis, į kokias situacijas gyvenime įmanoma pakliūti ir kaip reikėtų iš jų suktis.

O pabaigai – šiek tiek optimizmo. Kometa atšventė šeštąjį gimtadienį ir, manau, kad švęs tuos gimtadienius ir toliau. Pradėti rašyti buvo vienas geriausių sprendimų, kuriuos priėmiau savo gyvenime. Ateityje, tikiu, aš dar tikrai juo pasidžiaugsiu.

Vištiena su brokoliais

Kartais atrodo, kad visiškai baigėsi jėgos. Norisi miegoti ir nieko, o daugiau nieko gyvenime neveikti, tik gulėti po antklode ir šildytis pro langą spindinčios saulės spinduliuose. Taip ir dariau praėjusią savaitę. Vietoj to, kad po intensyvių darbų (o jūs kada nors buvote rekonstrukcijai besiruošiančio oro uosto pr‘ščiku? Aha, aš irgi ne) bėgiočiau / gaminčiau / skaityčiau, aš tiesiog įsitaisydavau miegamajame taip, kad į mane šviestų saulė ir miegodavau. Vieną kartą pusę valandos, vieną – dvi su puse, o paskutinįjį – visą likusį ilgą penktadienio vakarą.

Tokio persijungimo tikrai reikėjo, nes galiausiai savaitgalį sutvarkiau virtuvę (nauji tapetai ir švarūs langai, jė!), pasidariau dvi sunkias bėgimo treniruotes, pabendravau su žmonėmis, prisivaikščiojau ir iki soties prisivalgiau vasaros gėrybių.

Dabar norėčiau surasti būdą, kaip save „perjungti“ greičiau negu per tris miegui dedikuotus vakarus. Pavyzdžiui, tame pačiame įtemptame darbe, kuriame pietūs kartais gali trukti vos 15 minučių. Tad jie turi būti tikrai skanūs!

Vištiena su brokoliais

4 porcijoms reikės:

apie 600 gramų vištienos filė
100 gramų kreminio sūrelio
vieno didelio brokolio
300 gramų grietinėlės
česnako skiltelės
džiovinto raudonėlio
druskos ir pipirų
gabalėlio sviesto

Vištieną pasmulkinti norimo dydžio gabalėliais/kepsneliais. Juos pabarstyti druska, pipirais ir džiovintu raudonėliu.

Gabalėlį sviesto ištirpdyti keptuvėje, jame apkepti išspaustą česnako skiltelę. Tuomet sudėti vištienos gabalėlius ir apkepti juos iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus. Vienai pusei derėtų skirti bent 5 minutes.

Brokolį išskaidyti nedideliais žiedynais, nuplikyti verdančiu vandeniu ir suberti į keptuvę su vištiena. Supilti grietinėlę ir sudėti kreminį sūrelį. Viską sumaišyti ir pakaitinti, kol padažas sutirštės.

Skanauti su grikiais arba kitu mėgstamu garnyru.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 9

O vis dėlto gerai būtų turėti „Restart“ mygtuką. Paspaudi, persikrauni ir toliau sparčiu žingsniu judi į priekį. Tik kartas nuo karto pasidaro baisu, kad visi tie dideli ir neatidėliojami reikalai, ilgos valandos prie kompiuterio su elektroniais baisiai svarbiais laiškais ir nesibaigiantys svarstymai, kas ir kaip turėtų būti daroma, yra nieko verti.

Juk daug svarbiau ramiai pasikalbėti su mylimu žmogumi, šeima ar draugais, nuoširdžiai nusijuokti, atsukti veidą saulei ir pasimėgauti ramybe, paklausyti paukščių čiulbėjimo, paglostyti šunį ar pamedituoti lėtai bėgant parko takeliais. Kasdien linkiu sau to nepamiršti.

Lazanija su grybais ir vištiena

Pastaruoju metu šiek tiek kovoju su liūdesėliais. Kažkaip mažokai džiuginančių dalykų aplinkui, o gal tiesiog darbų ir pareigų kiek per daug. Raminu save, kad čia tik vėluojančio pavasario pasekmė ir ieškau tų mažų malonumų, leidžiančių pasijusti geriau. Jie labai smagiai vadinasi angliškai – guilty pleasures (kaltas malonumas, kaip sako google vertėjas). Vienas tokių malonumų visai neseniai pasiekė savo metinį piką ir vadinosi Eurovizija. Iš konkurso neįsiminė nė viena daina (kas man buvo šiek tiek netikėta), bet į ką pažiūrėti ir iš ko pakrizenti tikrai buvo tais vienišais vakarais.

Dvejus metus prieš tai Euroviziją žiūrėjome su R., o kitą dieną stodavome prie kurių nors bėgimo varžybų starto linijos. Ir abu kartus sekėsi tikrai neblogai. Dėl užvėlavusio pavasario ir pamirštos naujų batelių tendencijos nutrinti pėdas iki kraujo dabar vieninteliai batai, kurie nesukelia man skausmo, yra būtent bėgimo batai...

Kitas kaltas malonumas, kuriuo leidžiu sau pasimėgauti dažniau nei kartą per metus – lazanija. Vieną receptą jau esu ištobulinusi, tad atėjo metas pamėginti dar vieną. Šį kartą su grybais ir vištiena.

Lazanija su grybais ir vištiena

4-6 porcijoms reikės:

alyvuogių aliejaus
didelio svogūno
500 g maltos vištienos
100 g šoninės
400 gramų pievagrybių
400 g konservuotų pomidorų
lazanijos lakštų
poros saujų smulkiai tarkuoto kietojo sūrio
400 ml pieno
50 g sviesto + šiek tiek skardai ištepti
2 šaukštų miltų
džiovintų arba šviežių bazilikų
druskos ir pipirų

Smulkiai supjaustyti svogūną ir apkepti jį gerai įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu alyvuogių aliejaus. Tuomet sudėti vištieną ir nedideliais gabalėliais supjaustytą šoninę. Vis pamaišant kepti apie 8 minutes. Sudėti smulkintus pievagrybius ir pakepti dar keletą minučių.

Keptuvės turinį užpilti konservuotais pomidorais, gerai išmaišyti, uždengti ir troškinti 15-20 minučių. Pagardinti baziliku. 

Nedideliame puode išlydyti sviestą, suberti miltus ir nuolat maišant maža srovele supilti pieną. Kaitinti, kol padažas sutirštės. Nukaisti ir pagardinti druska bei pipirais. 

Dideliame puode užvirti vandenį, į jį po vieną (ar kelis) dėti lazanijos lakštus ir kelias minutes pakaitinti, kol suminkštės. 

Kepimo formą ištepti sviestu. Ant jos dugno dėti kelis apvirtus lazanijos lakštus, dėti sluoksnį vištienos, pievagrybių ir pomidorų troškinio, tuomet viršų apšlakstyti baltuoju padažu ir pabarstyti kietuoju sūriu. Tuomet vėl dėti lazanijos lakštus, mėsos troškinį, baltąjį padažą ir sūrį. Sluoksniuoti, kol baigsis ingredientai arba kepimo formos talpa. 

Užbaigti lazaniją derėtų sluoksniu baltojo padažo, kurį reikia gausiai apibarstyti tarkuotu sūriu.

Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje 35-40 minučių.

Šaltinis – Italijos virtuvė. Žingsnis po žingsnio. Smaguris, 2013

Aš kartais pasijuokiu, kad mano vardas yra užkoduotas dviejuose labai geruose dalykuose – lasAgne ir champAgne. Tad man kaip ir priklauso kartas nuo karto jais abiem pasimėgauti.

Taigi taip, žinau, kad gyvenimas geras. Mano gatvėje žydi ir kvepia visi krūmai, persisvėrusi per balkono turėklus galėčiau netgi kaštono žiedų prisiskinti, saulė šviečia, namie beveik visada yra arba saldumynų arba kokių nors uogų ir t.t., ir pan. – t.y. neturiu kuo skųstis. Tad greičiausiai man trūksta kelių gero ir malonaus poilsio dienų ir baterijų perkrovimo. Gal greitu metu pavyks tas dienas įsprausti į savo darbo kalendorių. O kol kas lieka guilty pleasures.