Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais

Mane vis dar šiek tiek išmuša iš vėžių, kai parduotuvėje, turguje arba kokioje kitokioje viešoje vietoje mane garsiai pavadina „mergaite“. Tuomet pagalvoju, iš kur jie žino, kad po rimtąja karjeros siekiančios moters (į pilnametystę įžengiau beveik prieš dešimtmetį, jau galiu save taip vadinti, taip?) kauke vis dar slepiasi maža mergaitė?

Ta, kuri mieliau gyvena fantazijų pasaulyje, o ne realybėje. Ta, kuri dažnai kur nors vėluoja vien dėl to, kad per ilgai šypsojosi veidrodžiui. Ta, kuri žinodama, jog jau reikia eiti miegoti/dirbti/plauti indus vis tiek pasigarsina muziką ir tobulina šokių judesius. Ta, kuri iki galo neapgalvoja savo sprendimų, o tuomet kremą, kurį norėjo greičiau išplakti, jai tenka valyti nuo megztinio, plaukų, šaldytuvo ir kitų virtuvės vietų, po kurias jis išsitaškė.

Taip nutiko su desertu, kurį pagaminti svajojau jau ilgai, tačiau laukiau tinkamiausios progos – improvizuotu Virtuvės mitų griovėjų tiramisu su varškės sūreliais.

Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais

Dviems didelėms porcijoms reikės:
2 kiaušinių trynių
50 gramų cukraus
250 gramų maskarponės sūrio
50 ml kavos likerio
4 šokoladu glaistytų varškės sūrelių
šaukšto kakavos
didelės saujos šilauogių

Kiaušinių trynius ištrinti su cukrumi, gerai sumaišyti su maskarpone ir kavos likeriu. Kremas turėtų būti vientisas ir be gumuliukų.

Į stiklines sluoksniuoti desertą – dėti dalį varškės sūrelio, tada – sluoksnį kremo, jį pabarstyti kakava, užberti šilauogių. Tuomet vėl dėti sūrelį, kremą, kakavos, šilauogių ir t.t.

Iki patiekiant geriausia laikyti šaldytuve.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjų albumas-žurnalas (nepamenu kuris, nes perfotografuotas receptas kurį laiką buvo mano telefone)

Šis desertas buvo puiki vakarienės su mama pabaiga – jis ne tik apsaldino širdis, bet ir šiek tiek apsvaigino protus. Galbūt neapskaičiavusi šliūkštelėjau kiek daugiau likerio negu 50 mililitrų, kas čia supaisys dabar... Juk amžius, įrašytas asmens dokumente, leidžia kartais visko skrupulingai neskaičiuoti.

--

O grįžtant prie mergaitės su moters kauke, aš vis tiek ja džiaugiuosi. Tai, kad ji vis dar manyje gyvena, reiškia, kad dar nepraradau savo esybės – vis dar esu ta pati „always in love“ Agnytė. Tik turiu kiek daugiau virtuvės ir gyvenimo įgūdžių, tad savo fantazijų pasaulį galiu kryptingai susiplanuoti ir paversti realybe. 

Anksčiau ar vėliau.