Po ilgos ir sunkios savaitės, kai turėjau pamilti biomechaninę arba robotinę ranką, susipažinti su žemėlapiais ir jų sudarymo metodais, pasipykti su savimi ir kitais rašydama niekam neįdomius tekstus, pagaliau sulaukiau savaitgalio. Jis iš tiesų prasidėjo viršvalandžiais darbe ir pokaičio miegu autobuse, bet nuo to eina vis geryn ir geryn. Kaip visada!
Praėjusiais metais vasario 14-ąją praleidau su šokoladu ir alumi, šiemet viskas buvo truputį romantiškiau. Nors vakarienei Vapiano valgyti makaronai ir nepaliko stebuklingo įspūdžio. Mano pačios gaminta pasta su mėlynojo pelėsio sūriu palietė daugiau skonio receptorių.
Reikės (proporcijos - pagal porcijų skaičių):
mėgstamos formos makaronų
sūrio su mėlynuoju pelėsiu
gabalėlio poro
saujos vyšninių pomidorų
kepto vištienos ketvirčio
riebios grietinėlės
saujos svogūnų laiškų
saujos bazilikų
poros skiltelių česnako
druskos, pipirų
alyvuogių aliejaus
Makaronus išvirti al dente - t.y. virti viena kita minute trumpiau nei nurodyta ant pakelio.
Vištieną suplėšyti gabalėliais, pomidorus perpjauti per pusę, porą supjaustyti žiedais, česnako skilteles smulkiai sukapoti. Viską apkepinti keptuvėje įkaitintame alyvuogių aliejuje.
Į keptuvę sudėti makaronus, supilti grietinėlę ir pagardinti druska bei pipirais. Viską gerai išmaišius sudėti sutrupintą sūrį ir dar kelias minutes patroškinti. Apibarstyti kapotais žalumynais ir patiekti.
Šaltinis - Vilkyškių pieninės lankstinukas
Sūrio skonis gana stiprus, tad jo kiekį reikėtų pasireguliuoti pagal save. Man pirmą kartą pasirodė kiek per aštru (nežinau, ar tai yra teisingas žodis kalbant apie pelėsinį sūrį), bet pripratau, tad kitą kartą dėjau jo net daugiau. Galbūt ir šiam sūriui, kaip ir alyvuogėms, reikia subręsti. Šypt.
Kas dar įdomaus vyksta aplink mane?
Antradienį apsilankiau tinklaraštininkės Renatos knygos "Sezoninė virtuvė" pristatyme. Nuostabi knyga, kurią būtinai įsigysiu knygų mugės metu, jei tik sugebėsiu porą kilogramų sveriantį leidinį parsitempti į namus.
Pristatymas buvo puiki proga ne tik paskanauti įvairių užkandėlių, bent iš tolo pažiūrėti, kaip atrodo maisto tinklaraštininkai ir dar pasimatyti su seniai nematytais žmonėmis iš senosios gerosios leidyklos. Beje, pasirodo, kad jie ieško žmogaus, galinčio dirbti su kulinarinėmis knygomis... Taip atitinku reikalavimus, kad net pikta - juk jeigu taip būtų buvę prieš metus... Na, bet nesvarbu.
Aš dabar interneto kursuose mokausi apie bitlus, toliau treniruojuosi špagatui, rašau ilgiausias darbų ataskaitas, prižiūriu filmavimus, pamažu įsimyliu ir... Ir džiaugiuosi gyvenimu:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą