Avižinė košė su obuoliais, imbierais ir cinamonu

Praėjusią savaitę daug galvojau apie draugystę ir koks keistas dalykas ji vis dėlto yra. Su vienais žmonėmis gali kasdien pliurpti apie visokius menkniekius ir dalytis internetiniais juokais bei gyvenimo smulkmenomis, tačiau nieko nežinoti apie tai, ką jie mąsto svarbesniais klausimais ar už ką balsuoja rinkimuose. Su kitais gali nesimatyti daugiau nei pusę metų, o tuomet susitikti, greitai apsižiūrėti, kas naujo išvaizdoje (plaukų, svorio, tatuiruočių pokyčiai), o tada jaustis taip, lyg tų pusės metų nė nebuvo. Su trečiais kartais nereikia net kalbėtis, nes atrodo, kad visais rimtais bei ne tokiais rimtais dalykais galima pasidalyti vien susėdus šalia.

Ir visi tie žmonės yra draugai – branginami, mylimi ir nepakeičiami. Nors su kiekvienu iš jų esi šiek tiek kitoks ir savo istorijas pasakoji suteikdamas joms skirtingų spalvų.

Viena draugė prieš daug daug metų mane supažindino su avižine koše. Mano šeimoje toks pusryčių patiekalas niekada nebuvo populiarus – tiesa, dabar ją darbo dienų rytais tikrai rasčiau tėvų virtuvėje. Maniškėje košė pusryčiams garuoja tik savaitgaliais. Ir turiu prisipažinti, kad skanesnės už tą, kurią išbandžiau paskutinį kartą, dar neteko ragauti.

Avižinė košė su obuoliais, imbierais ir cinamonu

Vienai didelei porcijai reikės:

30 gramų avižų dribsnių

vidutinio dydžio obuolio

300 ml įvairių grūdų arba migdolų pieno

gabalėlio imbiero

šaukšto cinamono

šaukšto sėlenų

šlakelio medaus arba klevų sirupo

Obuolį supjaustyti smulkiais kubeliais, imbierą susmulkinti arba sutarkuoti.

Puode ant vidutinės ugnies pakaitinti pieną. Suberti avižų dribsnius, obuolį, imbierą, sėlenas ir cinamoną. Pavirti 5-7 minutes. Išjungti ugnį ir dar kelias minutes palaikyti košę puode, uždengtame dangčiu.

Pagardinti medumi ir skanauti. Mano atveju, pagardinimas buvo keli riešutai išgriebti iš medaus, riešutų ir aviečių uogienės stiklainėlio, gauto per Kalėdas. Saldumo daugiau tikrai nebesinorėjo.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2015 m.

Namai pakvipo taip, tarsi kepčiau obuolių pyragą, o pusryčiai suteikė tiek energijos, kurios neišnaudojau net per dviejų valandų treniruotę ir 5 kilometrų pasivaikščiojimą link namų po jos.

O eidama supratau, kad iš tiesų jau visai nebetoli pavasaris ir bent savaitė atostogų. Jų jau tikrai reikia, nes jaučiu, kaip kartas nuo karto netikėtai mano baterijos „nusėda“ ir joms vėl įkrauti reikia daugiau laiko negu anksčiau. Tad jau reikėtų pradėti planuoti, kokios spalvos hiacintą šiemet pasistatysiu ant palangės ir ką norėsiu pamatyti bei nuveikti, kai atsidursiu mieste prie Temzės. Nuo vasario jau galėsiu pradėti skaičiuoti dienas. Iki vasario irgi jau nebe tiek daug liko!