Rabarbarų šerbetas

„Turbūt dar visai anksti, bet Vilnius tuščias. Vilnius kasdien vis tuštesnis – juo tuštesnis, juo didesnė gatvėse spūstis.“ (Ričardas Gavelis)

Tokiais žodžiais prasidėjo „Vilniaus paraštėse“ gautas laiškas nuo Ričardo Gavelio. Iki paimdama į rankas primargintą popieriaus lapą, skubėjau senamiesčiu ir stebėjausi, kaip šaltokas šeštadienio rytas išgainiojo Vilniaus vietinius ir atidavė gatves turistams. O tada pati apsimečiau turiste ir išėjau pasivaikščioti literatūriniu keliu, kuriame ne tik pamačiau seniai pažįstamus objektus naujoje šviesoje, bet ir suradau naujienų, kurios užgniaužė man kvapą.

Po visko, kai kiaurai peršlapusi, bet su šypsena iki ausų, grįžau namo, prisiminiau visai neseniai man užduotą klausimą – jei galėtum rinktis bet kurią pasaulio vietą, kur norėtum gyventi? Ir vėl atsakiau sau taip pat – tik čia, tik Vilniuje.Tada susisukau į pledą ir klausydamasi lietaus barbenimo bandžiau apsimesti, kad vis dėlto vasara niekur nepasislėpė, tad užšaldžiau save rabarbarų šerbetu.

Rabarbarų šerbetas

Originalus receptas sako, kad reikėtų:

3,5 puodelio nuluptų ir supjaustytų rabarbarų (4-5 stiebai)
2,5 puodelio vandens
1,5 puodelio cukraus
2 šaukštelių tarkuoto šviežio imbiero
nutarkuotos vieno apelsino žievelės
žiupsnelio druskos

Smulkintus rabarbarus, tarkuotą imbierą, apelsino žievelę ir cukrų sumaišyti nelabai dideliame puode ir užpilti vandeniu. Kaitinti ant vidutinės ugnies, kol masė užvirs, o tada, sumažinus ugnį iki minimalios, uždengti puodą ir pavirti maždaug 5 minutes, kol cukrus ištirps, o rabarbarai kiek pasitroškins.

Pravėsusią masę pertrinti maisto smulkintuvu, supilti į norimą indą ir dėti į šaldiklį. Stebėti, kas vyksta, ir maždaug kas valandą ledus gerai permaišyti šakute, kad tolygiai sušaltų ir juose neliktų ledo gabaliukų. 

Prieš patiekiant 10 minučių palaikyti nebe šaldiklyje, o šaldytuve, kad ledai kiek atitirptų. 

Šaltinis – Simply Recipes

Aš dar įmaišiau į ledus kelias smulkiai pjaustytas braškes ir šlakelį kondensuoto pieno įpyliau prieš šaldymo procesą. Nežinau, ar reikėjo, ar kas nors nuo to pasikeitė... Skanu tiek su priedais, tiek be jų. 

Šiltus vasaros vakarus (nedaug jų tebuvo dar, deja) šie ledai puikiai gaivino.

--

Tęsiant Vilniaus istorijas – šiandien mačiau, kaip Bernardinų sode antis nuo upės kranto atkrypavo pasisveikinti su mažute mergaite. Priėjo visiškai arti – dar akimirka ir, atrodė, leisis paglostoma. Dar mačiau, kaip iš vieno troleibuso į kitą perbėgti nespėjusi daili vyresnio amžiaus dama ryškiai raudonai dažytomis lūpomis stotelėje mojuoja viduriniu pirštu. Pro abi herojes prabėgau su šypsena. 

„Žmonės yra miesto žodžiai“, -  laiške atsisveikino Ričardas Gavelis mūsų kelionės po Vilnių pabaigoje. Na, ir negaliu jam nepritarti.