Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Besiruošdama jau apipasakotai komandiruotei, supratau, kad vis dar esu kuo puikiausiai įvaldžiusi atidėliojimo meną. Patį pristatymą paruošti nebuvo taip sunku, kaip sunku buvo sąmoningai prie jo prisėsti ir susikaupus išlaikyti dėmesį ilgiau negu penkias minutes. Tuomet viskas pradėdavo judėti tinkama kryptimi ir reikiamu greičiu. Bet iki tol sugalvodavau milijoną priežasčių atidėti darbą – juk reikėdavo ir sutvarkyti namus, ir nueiti į parduotuvę, ir pasigaminti trijų patiekalų pietus, ir iškepti pyragą sekmadienio desertui...

Tad jeigu kam nors reikia kaip nors naudingai „prastumti“ laisvą laiką, kol pagaliau įsijungs „šikna dega“ režimas, nebeleidžiantis ilgiau atidėlioti svarbių darbų, obuolių pyragas su graikiniais riešutais tiesiog šaukiasi į pagalbą. Reikės nulupti ir supjaustyti nemažai obuolių bei sukapoti ne vieną saują riešutų. Tad jeigu dar fone pasistatysite kompiuterį su mėgstamo serialo serija, valanda ar net kelios prabėgs nepastebimai.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Reikės:

kilogramo obuolių
150 gramų cukraus „Farinas“ (tinka ir paprastas rudasis)
150 gramų miltų
150 gramų kapotų graikinių riešutų
3 kiaušinių
šaukštelio kepimo miltelių
šaukštelio sodos
šaukšto cinamono
žiupsnelio druskos

Obuolius nulupti, supjaustyti kubeliais, užberti cukrumi ir cinamonu bei palikti valandai.
Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymų. Trynius supilti į obuolius, taip pat ten pat suberti riešutus, druską bei miltus, persijotus drauge su kepimo milteliais ir soda. Gerai išmaišyti.
Baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standžių putų ir atsargiai per 2-3 kartus sumaišyti su obuolių mase.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi. Tešlą supilti į kepimo formą ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą (man užtruko kiek ilgiau – ar iškepęs tikrinau mediniu iešmeliu, smeigiamu pyrago viduryje).

Iškepusį galima pabarstyti milteliniu cukrumi (a.k.a. cukraus pudra), bet tikrai nebūtina.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 5

Kai pamačiau šio pyrago, romantiškai pavadinto „Voveraitė“, receptą žurnale, supratau – tikrai turiu jį kepti. Vienas žmogus tikrai gali paliudyti, kad susitikimas ir pasilabinimas su tikra vovere Londono Green parke man buvo viena laimingiausių akimirkų šiemet. Nesvarbu, kad naująją draugę prisiviliojau tik sausainio su šokoladu trupiniu ir kad sugraužusi saldumyną ji ėmėsi doroti mano pirštą. 

--

Ruduo man dažniausiai keistą ilgesį atneša ir norą kažką išmesti iš savo gyvenimo. Šiemet viskas klostosi, kiek kitaip: norisi visko kuo daugiau – įspūdžių, sporto, veiklų, kelionių, laimės ir meilės. Tad ne tik svajoju apie tai, bet planuoju. Juk geras planas – visa ko pradžia.

Trinta voveraičių sriuba su pesto padažu

Man atrodo, kad šiuos metus tikrai galėsiu pavadinti kelionių ir skrydžių metais. Ankstyvą pavasarį lankiau Londoną, vėlyvesnį pavasarį kelias lietingas dienas praleidau Rygoje, rugpjūtį kaitau Atėnuose, o štai rugsėjį įbridau į debesis ir pusnis Šveicarijos kalnuose.

Apie kelionę į Šveicariją niekada nesvajojau. Juo labiau niekada negalvojau, kad teks ten apsilankyti darbo tikslais ir pasakoti apie Lietuvą kaip apie turizmui patrauklią šalį, pristatyti mūsų miestus bei siūlomas veiklas. Partneriai šveicarai mane stulbino nuo pat akimirkos, kai įlipau į lėktuvą ir su šampano taure gavau šokolado bei atviruką nuo įgulos. Vienokie ar kitokie siurprizai manęs laukdavo kiekvienoje vietoje, kurioje turėdavau pasiimti bilietus ar užsiregistruoti kaip ypatingas svečias. Tikrai galėčiau priprasti taip keliauti – gal reikėtų pagalvoti apie darbo srities keitimą?

Po kelionės, kurioje vos per kelias dienas įvairių emocijų ir energijos įsikroviau bent kelioms savaitėms į priekį, grįždama namo kaimynų oro linijų žurnale perskaičiau jų rugsėjo mėnesio pasiūlymus. Vienas buvo toks – ragauti kuo daugiau patiekalų iš grybų, nes dabar pats jų sezonas. Tad taip ir darau!

Trinta voveraičių sriuba su pesto

4 porcijoms reikės:

didelio svogūno
dviejų česnako skiltelių
300 gramų voveraičių
dviejų bulvių
dviejų morkų
litro daržovių sultinio
druskos, pipirų
dviejų šaukštų pesto padažo
šakelės petražolių
gabalėlio sviesto

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepinti puode įkaitintame svieste, kol švelniai paruduos.
Sudėti kapotą česnaką ir minutėlę pakaitinti.
Tuomet sudėti vidutinio dydžio gabalėliais pjaustytas bulves bei morkas ir pakepti, kol daržovės suminkštės. Sudėti voveraites (jeigu jos nedidelės, galima net nesmulkinti), viską gerai išmaišyti ir dar kelias minutes pakaitinti.
Užpilti sultiniu ir virti ant vidutinio dydžio ugnies apie 15 minučių.
Išjungus ugnį leisti sriubai kiek pravėsti, tuomet gerai sutrinti ir įmaišyti pesto padažą.
Patiekti apibarstytą kapotomis petražolėmis, skanauti su skrebučiais.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjai. Food porn: žiemos numeris

Šiemet grybauti taip ir neprisiruošiau, tad ir grybų patiekalus išbandžiau vos kelis. Bet žiūriu į ateitį ir matau, kad rudenį gali ištikti trintų sriubų virimo pikas. Jau laukiu, kada vėl virsiu kokią nors moliūgienę. Tikrai žinau, kad sezoną pradės moliūgų sriuba su kokosų pienu (recepto čia dar nebuvo, kaip čia taip?). O kas bus toliau, jau niekas nežino.

Dar trumpam grįžtant prie kelionių temos – net ir kelios dienos užsienyje gali padėti susidėlioti tas mintis, kurios neduoda ramybės. Pavyzdžiui, medituodama ant suoliuko viename Šveicarijos miestelyje suvokiau, kad gyvenime vyksta geri pokyčiai – širdyje įsivyrauja ramybė, o, stovėdama sniege ant 3454 metrų aukščio kalno tik su sezoniniais batukais ir tikrai ne vilnonėmis kojinėmis, įspūdžiais noriu ir galiu pasidalyti ne tik su mama. Kas džiugiausia – atsakymas atlekia atgal nepraėjus nė minutei.

Tad pagrindinis prasidėjusio rudens aksesuaras – laiminga šypsena. Ją tikrai rekomenduočiau ir kaimynų oro linijų žurnalo mėnesio pasiūlymų skilčiai. 

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Kažkur nuo rugsėjo 1-osios, o gal net kiek anksčiau man prasidėjo mokslo metai. Dirbu su savimi ir bandau naujas gyvenimo taisykles – turiu jas išstudijuoti, sudėlioti tinkama tvarka, išmokti ir naudoti praktiškai.

• Kuo daugiau gyvenk šia diena ir šia akimirka.
• Pasitikėk savimi ir šalia esančiu žmogumi.
• Drąsiai ir nuoširdžiai sakyk, ko nori.
• Šypsokis ir švytėk, kad ir kaip kas nors stengtųsi išmušti iš vėžių.
• Būk stipri – tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet kartais leisk savimi pasirūpinti.

„Kuo mažiau angliavandenių vakarais“ taisyklę jau buvau išmokusi anksčiau, tad vakarienei ir toliau bandau visokias salotas. Paskutinįjį vasaros vakarą prieš iškeliaudama traukinių stoties perone klausytis pučiamųjų muzikos pasigaminau tuno ir avokado salotas su agurkais. Buvo gerai! Tiek namų virtuvėje, tiek koncerte.

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Vienai didelei porcijai reikės:

pusės indelio tuno savo sultyse
dviejų trumpavaisių agurkų
pusės avokado
didelės saujos špinatų
citrinos sulčių
saujelės petražolių
šaukštelio aliejaus
druskos, pipirų

Avokadą supjaustyti kubeliais ir apšlakstyti citrinos sultimis.
Agurką supjaustyti nedideliais gabalėliais, susmulkinti petražoles.
Viską dėti į dubenį ir užpylus iš aliejaus, citrinos sulčių, druskos ir pipirų suplaktu salotų užpilu, gerai išmaišyti.

Skanauti vienas arba su riekele juodos duonos (jei dar ruošiatės ką nors tą vakarą veikti arba tokias salotas valgysite pietums).

Šaltinis – Athletic Duo

Tunas į mano racioną atėjo dar pakankamai neseniai - su aktyvesniu sportu ir sporto klubu (į kurį, beje, jau reikėtų grįžti, vis dėlto vasara baigėsi), kai ieškojau, ką lengvo valgyti po vakarinės treniruotės. Tai šios salotos tikrai galės tapti naujojo sezono atradimu ir papildyti vakarienių meniu nauja opcija. 

Kiek keistoka, bet kartu su rudeniu atėjo įkvėpimas gaminti – vėl galiu leisti dieną virtuvėje pjaustydama kalną obuolių ir žiūrėdama, kaip jie pamažu virsta į pyragą. Dar keisčiau tai, kad su tuo pačiu rudeniu ateina ir įkvėpimas gyventi – planuoti, svajoti, ieškoti naujų veiklų, bėgti ir judėti. Bet šiek tiek stabdau save ir prisimenu pirmąją taisyklę – kuo daugiau gyvenk šia akimirka. Ateitis bus rytoj, o šiandiena yra tik viena.  

Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu

Po vienų tobulėjimo dirbtuvių, kuriose daug kalbėjome apie žodžio ir vaizduotės galią, aš buvau užsivedusi iš savo kalbos išmesti žodį „ne“ ir koncentruoti mintis į tai, ko aš noriu ateityje. Aš stengiausi, sunkiai dirbau, bet apčiuopiamų rezultatų ir didžiulių gyvenimo pokyčių nesulaukiau. Tad kaip keistai man dabar atrodo tai, jog viskas, apie ką galvojau kone visą vasarą, pamažu ėmė pildytis. Galbūt iš tiesų reikia Visatai tiesiai šviesiai pasakyti ir kartas nuo karto priminti, ko tiksliai nori. Žinoma, vis tiek reikia pasistengti ir pasiimti likimo suteiktas progas. 

Apie ką aš čia? Tiesą sakant, pati pasiklystu metaforose, kai bandau apibūdinti tuos jausmus, kurie dabar kasdien manyje kunkuliuoja ir bando veržtis laukan. Tai geriau papasakosiu apie makaronus, kuriuos pelnytai galėčiau pavadinti vienu iš geriausių šios vasaros atradimų. Tikrai niekada negalvojau, kad makaronai, kopūstas ir salieras galėtų būti geras derinys. Bet yra! Ypač tada, kai juos į vieną patiekalą suveda žemės riešutų sviestas.

Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu

2 porcijoms reikės:

160 gramų pilno grūdo makaronų
dviejų saliero stiebų
raudonos saldžiosios paprikos
didelės saujos (o gal net dviejų) tarkuoto mėlynojo kopūsto
saujelės skrudintų sezamų sėklų
šaukšto žemės riešutų sviesto
šaukštelui sezamų sviesto arba „Tahini“ pastos
šaukšto sojų padažo
poros šaukštų aliejaus
citrinos sulčių
šaukštelio cukraus, žiupsnelio druskos
3-4 šaukštų vandens

Makaronus išvirti. Tuo metu keptuvėje su šaukštu aliejaus pakepinti tarkuotą mėlynąjį kopūstą, smulkintus saliero stiebus ir gabaliukais supjaustytą papriką.
Iš žemės riešutų sviesto, sezamų sviesto, sojų padažo, šaukšto aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, cukraus, druskos ir vandens sumaišyti grietinėlės tirštumo padažą.
Išvirusius makaronus sudėti į keptuvę su apkeptomis daržovėmis, užpilti padažu ir maišant pakaitinti kelias minutes.
Prieš patiekiant apibarstyti skrudintomis sezamų sėklomis.

Šaltinis – smaguris.lt

Rytietiškos dvasios patiekalas, kuris pagaminamas itin greitai ir nesudėtingai. Kadangi iki tol mėlynąjį kopūstą naudojau tik margučiams dažyti (labai graži žydra spalva išėjo), dabar turėjau progą atrasti, kad jis puikiai dera ir salotose. Likusį salierą taip pat į įvairias salotas galima maišyti – šiek tiek pikantiškumo joms tikrai nepakenks. O Valdorfo salotose tie salierai dar ir kaip dera! 

Šiandien paskaičiau puikią mintį, kad reikia švęsti ne tik kokių nors dalykų pradžią ar pirmus gyvenimo kartus, bet ir laimingas pabaigas. Su vasara taip ir atsisveikinu. Širdis rami - praleidau tuos tris mėnesius taip, kaip pati norėjau, ir tikrai negaliu dėl nieko gailėtis. Ruduo irgi gali atnešti begalę gerų dalykų, reikia tik pasitikti juos išskėstomis rankomis. Tą ir bandysiu daryti.

Vištienos kepsneliai su migdolais

Galbūt ši vasara nelepino gražiais orais ir saule, galbūt ji nebuvo mano meilės vasara, bet gražių akimirkų į prisiminimų archyvą galvoje tikrai įnešė. Nors kurį laiką galvojau, kad jau esu per sena linksmintis iki aušros, šią vasarą tekančią saulę mačiau tikrai ne vieną ir ne du kartus. Labai dėl to džiaugiuosi, nes saulėtekiai ir ankstyvi rytai, yra šiek tiek stebuklingi.

Ankstyvi rytai reiškia ilgesnę dieną ir galimybę suvalgyti daugiau negu įprastai. Bet gaminti skiriamą laiką visada norima sutaupyti, nes laisvas valandėles galima panaudoti tiek pamiegoti pokaičio, tiek pasilinksminti vakare, tiek ramiai patinginiauti. Vištienos kepsneliai su migdolais tikrai gali tapti tuo patiekalu, kuris bus pagamintas greitai, o suvalgytas dar greičiau ir gardžiau.

Vištienos kepsneliai su migdolais

3 porcijoms reikės:

600 gramų vištienos filė
50 gramų migdolų
šaukštelio Provanso žolelių
šaukštelio druskos
0,5 šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų
50 gramų sviesto

Vištienos filė supjaustyti gabalėliais ir lengvai išmušti.
Migdolus susmulkinti ir sumaišyti su prieskoniais – Provanso žolelėmis, druska, pipirais. Sviestą ištirpdyti.
Vištienos gabalėlius iš abiejų pusių pamirkyti svieste, tada apvolioti migdolų ir prieskonių mišinyje.
Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį..

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“, Nr. 2

Tiesą sakant, pastaruoju metu mėsos (ir nedrįskite sakyti, kad vištiena – visai ne mėsa) mano racione sumažėjo turbūt iki minimumo. Tas puikiai matosi ir iš čia publikuojamų naujų receptų. Galbūt tai tik vasaros įtaka, o galbūt iš tiesų mitybos įpročiai smarkiai pasikeitė per paskutiniuosius metus. Bet šis vištienos ir migdolų derinys kartas nuo karto apsilanko mano virtuvėje, kaip greitas ir geras pietų ar vakarienės patiekalas, nereikalaujantis ypatingo garnyro – užtenka daržovių.

Ir taip, akylieji, kurie nuotraukoje pamatys pakalnutes, supras, kad receptas ir vaizdeliai iš valgomojo balkone savo eilės laukė jau kurį laiką. Ir štai, jiems pavyko!

--

Seniai seniai, kai vietoje blogo dar rašydavau notes savo Facebook profilyje, viena draugė manęs paklausė, ar nebijau, kad žmonės, apie kuriuos rašau, perskaitys ir nebus patenkinti savo aprašymu. Tada galvojau, kad jau kas kas, bet tos mano apkalbamos simpatijos tikrai nieko neskaitys ir neanalizuos. Dabar dėl šito jau nebesu tokia tikra. Viename pokalbyje prie kavos paaiškėjo, kad vis dėlto yra žmonių, ieškančių savęs, pasislėpusių tarp Kometa atskrieja sakinių, žodžių ar eilučių, ir netgi save randančių.

Dar viena su tuo susijusi istorija – mokykloje, kai skaitėme Salomėjos Nėries laiškus, aš piktinausi tokiu vargšės moters privatumo pažeidimu ir sakiau, kad pati tikrai nenorėčiau, kad kas nors analizuotų mano asmeninę korespondenciją. Ir štai, pati ją padedu po padidinamuoju stiklu leisdama kitiems daryti išvadas. Įdomu įdomu.

Baklažanai, įdaryti grybais, sūriu ir skrebučiais

Tos išsvajotos dvi savaitės arba penkiolika laisvų dienų, kai kas rytą neskambėjo žadintuvas (arba bent skambėjo ne 6 valandą ryto) pralėkė su vėjeliu ir nuotykiais. Iš pradžių jos buvo pažymėtos lietumi, paskui – graikišku karščiu, vėliau – vėlgi lietumi ir alumi, dar vėliau – širdį virpinančiu naikintuvų gausmu, o galiausiai – vaivorykštėmis, kai lietus maišosi su saulės spinduliais.

Gerosios ir ilgai lauktos dienos baigėsi, į sostinę ir į darbus grįžtu lengvos melancholijos palytėta širdimi ir galva, pilna apmąstymų, kaip reikėtų planuoti gyvenimą, kad patiriami nuotykiai teiktų dar daugiau džiaugsmo ir keltų mažiau abejonių, ar tikrai vertėjo į juos leistis.

O į ką tikrai verta leistis? Į kulinarines keliones ir atradimus! Štai į mano virtuvę atkeliavo baklažanas, tad teko su juo susipažinti ir paieškoti skaniausio būdo jį sunaudoti. Pavyko tikrai neblogai.

Baklažanai, įdaryti grybais, sūriu ir skrebučiais

Dviems porcijoms reikės:

didelio baklažano
150 gramų pievagrybių
pusės nedidelio svogūno
česnako skiltelės
2 šaukštelių miltų
100 mililitrų pieno
50 gramų brie sūrio
šaukšto sviesto
riekelės (ar kelių) mėgstamo batono
druskos, pipirų ir mėgstamų džiovintų žolelių – rozmarino, baziliko ar kt.
sojų padažo

Baklažaną perpjauti per pusę. Minkštimą įpjauti grotelėmis, bet odelės neperpjauti. Apibarstyti druska bei pipirais ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį.

Kol baklažanas kepa, svieste pakepinti smulkiai supjaustytą svogūną. Sudėti smulkintą česnaką ir pjaustytus grybus, kepti dar kelias minutes. Įpilti šaukštą ar porą sojų padažo ir gerai išmaišyti. Tuomet įberti porą šaukštelių miltų ir dar kiek pakepinti. Maišant supilti pieną ir kaitinti, kol padažas sutirštės. Įberti mėgstamų druskos, pipirų bei mėgstamų žolelių – prieskonių kiekį taikyti pagal savo skonį.

Iškepusius baklažanus išimti iš orkaitės. Šaukštu atsargiai išimti jų minkštimą, jį susmulkinti ir sudėti į grybų padažą. Tuomet gautą įdarą sudėti atgal į baklažanus, apibarstyti supjaustytu sūriu, ant viršaus dėti kubeliais supjaustytą batoną. Įdarytus baklažanus kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių, kol skrebučiai įgaus auksinį atspalvį.

Šaltinis – vanilla-blonde.blogspot.lt

Šiuos baklažanus gaminau dar pavasarį, tad naudojau pievagrybius. Spėju, kad su miško grybais šis patiekalas įgautų kitokį skonį – galbūt netgi geresnį? Mėgstantys grybauti miške arba turguje tikrai turėtų išbandyti tokią variaciją. Skirtingi sūriai taip pat naujus skonius atneštų. Žodžiu, šis patiekalas – transformeris, kuriam galima sunaudoti šaldytuve turimus produktus ir taip išgauti unikalų derinį.
--

Prisimenant atostogas – Atėnai buvo nuostabūs. Taip, buvo karšta – 38 laipsniai net ir man, mėgstančiai šilumą, jau buvo ganėtinai daug. Bet užtat galėjau išragauti ne vieną ledų ar šaltų gėrimų rūšį bei ramiai pasėdėti ant marmurinio suoliuko medžių pavėsyje bei pasiklausyti cikadų čirpimo. Keliauti vienai nebuvo nei taip baisu, nei taip nuobodu, kaip kad tikėjausi. Tad jeigu gyvenimo situacija ir toliau liks tokia pati, kitąmet ir vėl kur nors keliausiu viena.

O paskutines vasaros akimirkas pasirinkau pasitikti atvira ir ramia širdimi bei laisvais vakarais. Tiesa, iki Vilniaus maratono liko mažiau negu mėnuo, tad prisiminiau, kaip dėliojamas intensyvus treniruočių grafikas ir dalį tų likusių rugpjūčio vakarų leisiu sukdama ratus rajono gatvėmis. Juk pasižadėjau sau pagerinti Rygos pusmaratonio rezultatą, o pažadus sau tikrai reikia tesėti – net ir tuos, kurie juokingi. Jie vėlgi gali nuvesti į gyvenimo nuotykius.

Mėlynių ir persikų pyragas

Ką veikia žmonės, kai jų gana tvarkingai suplanuotoje dienotvarkėje nežinia iš kur atsiranda laisvas vakaras?
a) Apsidžiaugia ir imasi tų darbų, kurie laukia eilėje – valo dulkes ir kuopia namus, planuoja atostogas, moka mokesčius, vietoj greitų salotų pasigamina ką nors skanaus vakarienei, gūglina, kuo skiriasi angina nuo laringito, ir ieško liaudies medicinos receptų, išgelbėsiančių nuo antrą kartą per mėnesį užpuolusių sveikatos problemų;

b) Į viską numoja ranka ir anksti eina miegoti;

c) Pradingsta pinterest‘e ar kitokiuose internetuose;

d) Slankioja iš kampo į kampą ir mąsto, kas ne taip vyksta gyvenime, kad jame atsirado laiko užsiimti nežinia kuo.

Teisingai. Bandau gelbėti save nuo D varianto ir papasakoti apie sekmadienio vakarą, kurio planas buvo išeiti pasivaikščioti po saulėtą Vilnių, prisijaukinti vienatvę geriant kavą „Pinavijoje“, nusipirkti rugiagėlių ir iškepti pyragą. Tuomet viskas pavyko puikiai.

Mėlynių ir persikų pyragas

Reikės:
8 šaukštų sviesto
150 gramų + šaukštelis rudojo cukraus
3 kiaušinių
180 gramų pilno grūdo kvietinių miltų
šaukštelio vanilinio cukraus
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
persiko
kelių didelių saujų mėlynių 

Kambario temperatūros sviestą išsukti su ruduoju cukrumi. Įmušti kiaušinius ir gerai išsukti, suberti vanilinį cukrų ir dar kartą gerai išmaišyti.
Miltus sumaišyti su kepimo milteliais, tuomet – su kiaušinių, sviesto ir cukraus mišiniu. Išeis gana tiršta tešla. 
Ją paskleisti kepimo popieriumi išklotoje kepimo formoje. Į tešlą lengvai įspausti saują mėlynių, ant viršaus išdėlioti plonomis skiltelėmis supjaustytą persiką, o tada užberti likusias mėlynes. 
Galiausiai viską pabarstyti šaukšteliu rudojo cukraus ir kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių.
Iškeptą pyragą atsargiai išimti iš skardos ir palikti atvėsti.

Šaltinis – Pinch of yum (atrasta per pinterest‘ą, žinoma!)

Labai skanus, fotogeniškas ir netgi beveik nenuodėmingas pyragas, kurį labai smagu valgyti pusryčių desertui. Tik nepadarykite klaidos – karštą dieną nepalikite jo saulėkaitoje ant virtuvės stalo, nes jam tikrai gali nutikti šis bei tas blogo. Kalba asmeninė patirtis.

Savaitė prabėgo galvojant apie keliones ir skrydžių bilietus. Dabar jau turiu tris – į Atėnus, į Ciurichą ir į Barseloną. Pirmųjų panaudojimo laukti liko jau visai nedaug. Net keista, kad gana ilgai laukus šių atostogų, jos ateina visiškai netikėtai ir galiausiai net be didelių emocijų. Žinoma, pamatysiu, kaip man seksis, kai galų gale pažvelgsiu į Akropolį ar gatvėse mėginsiu iššifruoti graikiškus užrašus.

„...nes juk niekas taip nebaugina nei netikėtas netikėtai išsipildžiusios labai ilgai godotos svajonės veidas,“ – sakė Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum“ knygoje, kurią iš naujo perskaičiau ieškodama atsakymų. Tik man vis dar nebaisu. Baisiau, kad kai kurios svajonės gali taip imti ir neišsipildyti, tad paatostogavus reikės pasiraitoti rankoves ir imtis plano B.