Ryžių ir tuno apkepas

Man kartais atrodo, kad pavasaris, o ypač ši savaitė, yra viena ištisa šventė. Kasdien galima minėti kokią nors ypatingą dieną ir kelti taures. Galvojat, nesąmonė?

Pirmadienis – pempės diena ir kliento diena;

Antradienis – Žemės diena ir pavasario lygiadienis;

Trečiadienis – miego diena, poezijos diena ir dar kelios minėtinos progos;

Ketvirtadienis – vandens diena;

Penktadienis – meteorologijos diena,

Šeštadienis – tuberkuliozės diena,

Sekmadienis – gandro diena...

O jeigu dar prisimintume praėjusį savaitgalį, kai praūžė žaliojo Patriko virusas... Labai pamėgau vieno žinių portalo rubriką „Dienos DNR“, kur surašytos visos minėtinos šventės ar progos. Juk visada smagu sužinoti, kad kas nors pasaulyje švenčia savo juokingą šventę. Pavyzdžiui, šokoladinio sūrio pyrago dieną... 

Kol sūrio pyragų švenčių proga nekepu, receptas iš vieno savaitgalio - tuno ir ryžių apkepas.

Tuno ir ryžių apkepas      

4 porcijoms reikės:

200 gramų virtų ryžių

1 skardinės tuno savo sultyse

saujos saulėje džiovintų pomidorų

1 didelės tarkuotos morkos

2 šaukštų džiovintų Provanso žolelių

50 gramų fetos

50 gramų tarkuoto fermentinio sūrio

3 lengvai išplaktų kiaušinių

pipirų

Sumaišyti virtus ryžius, nusunktą tuną, smulkintus saulėje džiovintus pomidorus, tarkuotą morką, žoleles bei du trečdalius trupintos fetos ir tarkuoto fermentinio sūrio mišinio. Supilti kiaušinių plakinį, pagardinti pipirais ir gerai išmaišyti.

Masę sukrėsti į riebalais pateptą kepimo formą ir išlyginti paviršių. Pabarstyti likusia feta.

Kepti 25-30 minučių iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje arba kol apkepas sutvirtės ir gražiai parus. Ištraukus iš orkaitės palikti kelioms minutėms pravėsti.

Adaptuota pagal - Pietūs dėžutėje, Laisvos valandos, 2010.

          

Valgė net tėtis! Tiesa, nesigardžiavo ir sakė, kad tuną mieliau kabintų iš skardinės, bet pats matė, ką dėjau į vidų.

Ir dar apie šventinius reikalus. Vakar gavau progą darbo reikalais parašyti laišką vienai iš savo kulinarinių dievaičių, tai vos vos sulaikiau pirštus nuo kokių nesąmoningų pagyrų spausdinimo. Jei kada susitiksim, vis tiek išmekensiu kokią banalybę, pažįstu save.

O kol kas šypsausi sau ir gyvenu su savaitgalio (buvusio ir gal būsimo) daina: Edward Shape and the Electric Zeros „Home“.

P.S. ryt važiuoju į Kauną ir nesivežu keksiukų. Ups!