Kondensuoto pieno keksiukai su raudonaisiais serbentais

Per šią savaitę (o šiandien tik trečiadienis!) jau ne vieną kartą girdėjau klausimą: kada paskutinį kartą matei saulę? Bet aš mačiau ją sekmadienį! Trumpai pasidžiaugiau tais pavieniais spinduliais, o tada vėl grįžau į pilkumą. Norisi tik miegoti arba išvažiuoti kur nors į pietų pusrutulį - į pavasarį.

Ne, iš tiesų nėra taip blogai: aš bendrauju su draugais, palieku vyno butelius kavinėse, dėl ko paskui tenka flirtuoti su padavėjais, vaikštau į krepšinį ir džiaugiuosi gražiais metimais, einu į protų kovas, perku kalėdines dovanas, vedu renginius - gyvenu savo mažoje jaukioje rutinoje. Ir planuoju pradėti kepti imbierinius sausainius arba cinamonu kvepiančius keksiukus.

O kol kas, vasaros prisiminimams sužadinti, kondensuoto pieno keksiukai su raudonaisiais serbentais.

Maždaug 20 (o gal ir daugiau) nedidelių keksiukų reikės:
225 g sviesto
250 g miltų
1,25 šaukštelio kepimo miltelių
100 g cukraus pudros
žiupsnelio druskos
385 g saldinto kondensuoto pieno
3 kiaušinių
poros saujų raudonųjų serbentų

Sviestą ištirpinti. Kai pravės, suberti cukraus pudrą bei druską ir išplakti iki vientisos masės. Supilti kondensuotą pieną ir vėl gerai išmaišyti.
Po truputį suberti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, išmaišyti. Įmušti kiaušinius ir vėl gerai išmaišyti.
Suberti dalį raudonųjų serbentų, atsargiai paskirstyti tešloje, kad serbentai smarkiai nesusitrintų.
Tešlą paskirstyti keksiukų formelėse, kiekvieną pabarstyti serbentais.
Kepti 170 laipsnių karštumo orkaitėje apie 20-25 minutes.

Šaltinis - žaidimų aikštelė.

Kepiau jau ne vieną kartą - tikrai rekomenduoju!

Pagaliau įveikiau Fiodoro Dostojevskio "Idiotą" - labai didelio įspūdžio nepaliko. Aš esu skaičiusi rusų klasikus - Bulgakovas man labai patiko, Tolstojus kartais erzino, to paties Dostojevskio "Broliai Karamazovai" ar "Nusikaltimas ir bausmė" man taip pat daug minčių sukėlė. Bet va "Idiotas"... Skaitėsi labai sunkiai, pasimesdavau tarp vardų, titulų ir aukštuomenės manierų.
Tiesa, kunigaikščio gailėjausi ir stebėjausi, kodėl jis traukia tokias pamišusiais moteris - viena visiška beprotė, lakstanti iš savo vestuvių, kiekvieną kartą, kai jos rengiasi įvykti, o kita - lepūnėlė, nežinanti, ko nori iš gyvenimo. Ir visi kiti personažai buvo ryškūs ir įsimintini, bet jų veiksmai kartais visiškai manęs neįtikino...
Na taip, aš suprantu, ką F. Dostojevskis norėjo pasakyti ir pavaizduoti, bet teko pasikankinti.

Tad dabar su labai mielu noru sugrįšiu prie Song of Ice and Fire. Labai tinkamas skaitinys artėjant žiemai. Prie keksiukų!