Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Ruduo įsibėgėjo šiek tiek per greitai. Visą rugsėjį aš kiek pakilusi nuo žemės skraidžiojau su vasaros prisiminimais, o štai spalis šaltu veidu nuleido mane ant žemės. Teko iš spintos gilumos išsitraukti šilumą palaikančią pūslę lovai šildyti, užsisandarinti langus, į mėgstamiausių rūbų sąrašą įtraukti šiltą megztinį ir tyliai pavirkauti, kodėl negaliu nešioti jo kasdien, įsigyti striukę su dirbtiniu kailiuku pamuštu gobtuvu (o tikrai kapišonas yra blogas žodis?) ir netgi susirasti žieminius batus. O juk iki tikros žiemos dar visas mėnuo! Dar tikrai nereikėtų norėti žiūrėti Vienas namuose ir gerti karšto vyno. Bet norisi. 

Norisi ir kepti pyragus – šokti virtuvėje maišant tešlą ir atsiraitojus rankoves šildytis prie kaistančios orkaitės. Tad ieškau naujų receptų ir jau išbandytus produktų derinius atrandu kitoje šviesoje.

Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Reikės:

360 ml (maždaug 1,5 vid. dydžio) tarkuotos cukinijos
200 g cukraus
žiupsnelio druskos
120 ml bekvapio aliejaus
banano
150 g miltų
50 g kakavos miltelių
šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnelio cinamono
100 g juodojo šokolado
saujos džiovintų spanguolių

Cukiniją sutarkuoti stambia tarka. Į tarkius suberti cukrų, druska, supilti aliejų. Bananą gerai sutrinti šakute ir taip pat sudėti į cukinijų masę, išmaišyti.

Kitame inde sumaišyti miltus, kakavą, cinamoną, kepimo miltelius. Šį mišinį sumaišyti su kito indo turiniu.

Šokoladą susmulkinti ir kartu su džiovintomis spanguolėmis suberti į tešlą. Gerai išmaišyti.

Kepimo formos dugną uždengti kepimo popieriumi. Į formą pilti tešlą ir kepti 170 laipsnių orkaitėje apie valandą ar net kiek ilgiau.

Valgyti visiškai atvėsusį.

Šaltinis – Septyni virtieniai

P.S. Jeigu pyragas apsieis be šokolado jis taps tikrai veganišku. Bet šokolado gabaliukai skonį pagerina, tad labai rekomenduoju, esant reikalui, surasti veganiško šokolado ir įmaišyti jo. Apsilaižysite pirštus.

Cukinijos ir šokoladas, kad ir kaip tai keistai skambėtų, puikiai dera. Anksčiau esu bandžiusi keletą jų derinių – keksiukus ir „sveikuoliškus“ sausainius. Jei tik į mane smerkiančiai nežiūrėtų visi dar neišbandyti receptai, tikrai kepčiau šiuos keksiukus ir sausainius dar kartą. Ir turbūt dar kartą. Ir dar. Iki pat pavasario.

Prie noro kepti pyragus prisideda ir šiuo metu skaitoma maisto blogerės Molly Wizenberg knyga „Gyvenimas, pagamintas namuose“. Į jos gyvenimo istorijas įpinami receptai dažnai priverčia mane atsistoti nuo fotelio ir nueiti į virtuvę paieškoti ko nors skanaus. Kad to išvengčiau, turėjau pradėti ją skaityti tik pusryčiaudama – tada jau iš karto valgau, nebereikia užkandžiauti papildomai.

Aš vis žadu sau, kad prie savojo blogo receptų reikėtų pridėti normalią istoriją, o ne tik savo gyvenimo nuotrupas. Gal vieną dieną taip ir nutiks – tuomet galėčiau plačiau papasakoti, kaip lietingą ir siaubingai šaltą naktį su M. grįžome namo prisišokę bliuzo ir gerdami degalinėje pirktą kavą ragavome šį pyragą. Dar panagrinėčiau, kaip jis padėjo nugalėti netikėtai užplūdusią nostalgiją ir lengvą liūdesį dėl neišsipildžiusių draugysčių. Ir dar pasakyčiau, kad jis labai tinka švęsti mažesnes ar didesnes dviejų žmonių sukaktis.

Geras pyragas. Tikrai. Bandykite.

Vištiena su svogūnais, obuoliais ir cinamonu

Pats geriausias jausmas – pirkti skrydžių bilietus. Arba traukinių ar autobusų – tų, kurie veža toliau negu gimtasis miestas. Na, gal kiek perdedu, yra ir geresnių jausmų. Tačiau kelionės bilietai visada atneša daugiau džiaugsmo negu nauja suknelė spintoje. Nors suknelių naujų dabar irgi norėtųsi.

Dar visai geras jausmas yra sėdėti šiltoje virtuvėje ir uosti iš orkaitės sklindantį cinamono kvapą. Ir nebūtinai tuo metu joje turi slėptis koks nors pyragas. Vištiena ir cinamonas bei obuoliai taip pat puikiai dera.

Vištiena su svogūnais, obuoliais ir cinamonu
2 porcijoms reikės

4 vištos blauzdelių
4 skiltelių česnako
svogūno
saldžios raudonosios paprikos
4 šaukštų aliejaus
šaukštelio druskos
0,5 šaukštelio saldžių raudonųjų paprikų miltelių
šaukštelio cinamono
100 mililitrų baltojo vyno
2 vidutinio dydžio obuolių
ryšelio svogūnų su ropelėmis

Svogūną supjaustyti plonais šiaudeliais, stipriai pamaigyti rankomis, sutrinti česnako skilteles. Sumaišyti svogūnus, aliejų, česnaką, druską, paprikų miltelius, cinamoną, vyną. Gauta mase įtrinti blauzdeles ir palikti marinuotis kelias valandas arba per naktį.

Obuolius supjaustyti stambiomis skiltelėmis, svogūnų ropeles – puselėmis, papriką – norimo dydžio gabalėliais. Viską sudėti į kepimo formą, o ant viršaus – vištieną. Formą uždengti aliuminio folija.

Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą, tada atidengti ir kepti dar pusvalandį jau nuėmus foliją.

Šaltinis – „Verdu ir kepu“ Nr. 5

Žurnalas sako, kad patiekti reikėtų su mėgstamu garnyru. Bet man papildomo garnyro jau kaip ir nebereikėjo – užteko keptų obuolių ir paprikų.

Kaip dažnai pasitaiko, dabar norėčiau pavirkauti apie laiko trūkumą - ilgos, bet gana produktyvios darbo valandos, renginių ir įspūdžių kupini savaitgaliai, dar šiek tiek pramogų vakarais ir štai, blogas tylėjo beveik tris savaites. Bet vis tiek šiandien, vietoj to, kad iš sporto salės (grįžau į anksčiau smarkiai mylėtą GET FIT, buvo sunku) kuo greičiau skubėčiau namo ir gulčiau į karšto vandens pūslės prišildytą lovą, energingai parėjau namo pėsčiomis, kad pasigrožėčiau rudens vakaru ir šiek tiek pamąstyčiau apie gyvenimą. Artėjantis gimtadienis bando primėtyti man į galvą visokių blogų minčių, bet kol kas jas atmušinėju ir stengiuosi į viską žiūrėti optimistiškai.

Gimtadienį švęsiu Barselonoje - kaip galima apie tai galvoti be šypsenos? Niekaip.

Pirmąją dovaną sau jau pasidariau - ant mano kojos nutūpė lėktuvas, įamžinantis dabartinį gyvenimo etapą. Taip, darbas oro uoste padarė didelę įtaką tatuiruotei, bet ji nėra skirta vien tik tam, kad paliudyčiau priklausomybę nuo jo. Žiūrėdama į savąjį boeing'ą vis dar šypsausi. Ir netgi pradedu svajoti, ką dar galėčiau tokiu būdu įamžinti. Na, bet gal kitąmet.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Besiruošdama jau apipasakotai komandiruotei, supratau, kad vis dar esu kuo puikiausiai įvaldžiusi atidėliojimo meną. Patį pristatymą paruošti nebuvo taip sunku, kaip sunku buvo sąmoningai prie jo prisėsti ir susikaupus išlaikyti dėmesį ilgiau negu penkias minutes. Tuomet viskas pradėdavo judėti tinkama kryptimi ir reikiamu greičiu. Bet iki tol sugalvodavau milijoną priežasčių atidėti darbą – juk reikėdavo ir sutvarkyti namus, ir nueiti į parduotuvę, ir pasigaminti trijų patiekalų pietus, ir iškepti pyragą sekmadienio desertui...

Tad jeigu kam nors reikia kaip nors naudingai „prastumti“ laisvą laiką, kol pagaliau įsijungs „šikna dega“ režimas, nebeleidžiantis ilgiau atidėlioti svarbių darbų, obuolių pyragas su graikiniais riešutais tiesiog šaukiasi į pagalbą. Reikės nulupti ir supjaustyti nemažai obuolių bei sukapoti ne vieną saują riešutų. Tad jeigu dar fone pasistatysite kompiuterį su mėgstamo serialo serija, valanda ar net kelios prabėgs nepastebimai.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Reikės:

kilogramo obuolių
150 gramų cukraus „Farinas“ (tinka ir paprastas rudasis)
150 gramų miltų
150 gramų kapotų graikinių riešutų
3 kiaušinių
šaukštelio kepimo miltelių
šaukštelio sodos
šaukšto cinamono
žiupsnelio druskos

Obuolius nulupti, supjaustyti kubeliais, užberti cukrumi ir cinamonu bei palikti valandai.
Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymų. Trynius supilti į obuolius, taip pat ten pat suberti riešutus, druską bei miltus, persijotus drauge su kepimo milteliais ir soda. Gerai išmaišyti.
Baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standžių putų ir atsargiai per 2-3 kartus sumaišyti su obuolių mase.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi. Tešlą supilti į kepimo formą ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą (man užtruko kiek ilgiau – ar iškepęs tikrinau mediniu iešmeliu, smeigiamu pyrago viduryje).

Iškepusį galima pabarstyti milteliniu cukrumi (a.k.a. cukraus pudra), bet tikrai nebūtina.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 5

Kai pamačiau šio pyrago, romantiškai pavadinto „Voveraitė“, receptą žurnale, supratau – tikrai turiu jį kepti. Vienas žmogus tikrai gali paliudyti, kad susitikimas ir pasilabinimas su tikra vovere Londono Green parke man buvo viena laimingiausių akimirkų šiemet. Nesvarbu, kad naująją draugę prisiviliojau tik sausainio su šokoladu trupiniu ir kad sugraužusi saldumyną ji ėmėsi doroti mano pirštą. 

--

Ruduo man dažniausiai keistą ilgesį atneša ir norą kažką išmesti iš savo gyvenimo. Šiemet viskas klostosi, kiek kitaip: norisi visko kuo daugiau – įspūdžių, sporto, veiklų, kelionių, laimės ir meilės. Tad ne tik svajoju apie tai, bet planuoju. Juk geras planas – visa ko pradžia.

Trinta voveraičių sriuba su pesto padažu

Man atrodo, kad šiuos metus tikrai galėsiu pavadinti kelionių ir skrydžių metais. Ankstyvą pavasarį lankiau Londoną, vėlyvesnį pavasarį kelias lietingas dienas praleidau Rygoje, rugpjūtį kaitau Atėnuose, o štai rugsėjį įbridau į debesis ir pusnis Šveicarijos kalnuose.

Apie kelionę į Šveicariją niekada nesvajojau. Juo labiau niekada negalvojau, kad teks ten apsilankyti darbo tikslais ir pasakoti apie Lietuvą kaip apie turizmui patrauklią šalį, pristatyti mūsų miestus bei siūlomas veiklas. Partneriai šveicarai mane stulbino nuo pat akimirkos, kai įlipau į lėktuvą ir su šampano taure gavau šokolado bei atviruką nuo įgulos. Vienokie ar kitokie siurprizai manęs laukdavo kiekvienoje vietoje, kurioje turėdavau pasiimti bilietus ar užsiregistruoti kaip ypatingas svečias. Tikrai galėčiau priprasti taip keliauti – gal reikėtų pagalvoti apie darbo srities keitimą?

Po kelionės, kurioje vos per kelias dienas įvairių emocijų ir energijos įsikroviau bent kelioms savaitėms į priekį, grįždama namo kaimynų oro linijų žurnale perskaičiau jų rugsėjo mėnesio pasiūlymus. Vienas buvo toks – ragauti kuo daugiau patiekalų iš grybų, nes dabar pats jų sezonas. Tad taip ir darau!

Trinta voveraičių sriuba su pesto

4 porcijoms reikės:

didelio svogūno
dviejų česnako skiltelių
300 gramų voveraičių
dviejų bulvių
dviejų morkų
litro daržovių sultinio
druskos, pipirų
dviejų šaukštų pesto padažo
šakelės petražolių
gabalėlio sviesto

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepinti puode įkaitintame svieste, kol švelniai paruduos.
Sudėti kapotą česnaką ir minutėlę pakaitinti.
Tuomet sudėti vidutinio dydžio gabalėliais pjaustytas bulves bei morkas ir pakepti, kol daržovės suminkštės. Sudėti voveraites (jeigu jos nedidelės, galima net nesmulkinti), viską gerai išmaišyti ir dar kelias minutes pakaitinti.
Užpilti sultiniu ir virti ant vidutinio dydžio ugnies apie 15 minučių.
Išjungus ugnį leisti sriubai kiek pravėsti, tuomet gerai sutrinti ir įmaišyti pesto padažą.
Patiekti apibarstytą kapotomis petražolėmis, skanauti su skrebučiais.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjai. Food porn: žiemos numeris

Šiemet grybauti taip ir neprisiruošiau, tad ir grybų patiekalus išbandžiau vos kelis. Bet žiūriu į ateitį ir matau, kad rudenį gali ištikti trintų sriubų virimo pikas. Jau laukiu, kada vėl virsiu kokią nors moliūgienę. Tikrai žinau, kad sezoną pradės moliūgų sriuba su kokosų pienu (recepto čia dar nebuvo, kaip čia taip?). O kas bus toliau, jau niekas nežino.

Dar trumpam grįžtant prie kelionių temos – net ir kelios dienos užsienyje gali padėti susidėlioti tas mintis, kurios neduoda ramybės. Pavyzdžiui, medituodama ant suoliuko viename Šveicarijos miestelyje suvokiau, kad gyvenime vyksta geri pokyčiai – širdyje įsivyrauja ramybė, o, stovėdama sniege ant 3454 metrų aukščio kalno tik su sezoniniais batukais ir tikrai ne vilnonėmis kojinėmis, įspūdžiais noriu ir galiu pasidalyti ne tik su mama. Kas džiugiausia – atsakymas atlekia atgal nepraėjus nė minutei.

Tad pagrindinis prasidėjusio rudens aksesuaras – laiminga šypsena. Ją tikrai rekomenduočiau ir kaimynų oro linijų žurnalo mėnesio pasiūlymų skilčiai. 

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Kažkur nuo rugsėjo 1-osios, o gal net kiek anksčiau man prasidėjo mokslo metai. Dirbu su savimi ir bandau naujas gyvenimo taisykles – turiu jas išstudijuoti, sudėlioti tinkama tvarka, išmokti ir naudoti praktiškai.

• Kuo daugiau gyvenk šia diena ir šia akimirka.
• Pasitikėk savimi ir šalia esančiu žmogumi.
• Drąsiai ir nuoširdžiai sakyk, ko nori.
• Šypsokis ir švytėk, kad ir kaip kas nors stengtųsi išmušti iš vėžių.
• Būk stipri – tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet kartais leisk savimi pasirūpinti.

„Kuo mažiau angliavandenių vakarais“ taisyklę jau buvau išmokusi anksčiau, tad vakarienei ir toliau bandau visokias salotas. Paskutinįjį vasaros vakarą prieš iškeliaudama traukinių stoties perone klausytis pučiamųjų muzikos pasigaminau tuno ir avokado salotas su agurkais. Buvo gerai! Tiek namų virtuvėje, tiek koncerte.

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Vienai didelei porcijai reikės:

pusės indelio tuno savo sultyse
dviejų trumpavaisių agurkų
pusės avokado
didelės saujos špinatų
citrinos sulčių
saujelės petražolių
šaukštelio aliejaus
druskos, pipirų

Avokadą supjaustyti kubeliais ir apšlakstyti citrinos sultimis.
Agurką supjaustyti nedideliais gabalėliais, susmulkinti petražoles.
Viską dėti į dubenį ir užpylus iš aliejaus, citrinos sulčių, druskos ir pipirų suplaktu salotų užpilu, gerai išmaišyti.

Skanauti vienas arba su riekele juodos duonos (jei dar ruošiatės ką nors tą vakarą veikti arba tokias salotas valgysite pietums).

Šaltinis – Athletic Duo

Tunas į mano racioną atėjo dar pakankamai neseniai - su aktyvesniu sportu ir sporto klubu (į kurį, beje, jau reikėtų grįžti, vis dėlto vasara baigėsi), kai ieškojau, ką lengvo valgyti po vakarinės treniruotės. Tai šios salotos tikrai galės tapti naujojo sezono atradimu ir papildyti vakarienių meniu nauja opcija. 

Kiek keistoka, bet kartu su rudeniu atėjo įkvėpimas gaminti – vėl galiu leisti dieną virtuvėje pjaustydama kalną obuolių ir žiūrėdama, kaip jie pamažu virsta į pyragą. Dar keisčiau tai, kad su tuo pačiu rudeniu ateina ir įkvėpimas gyventi – planuoti, svajoti, ieškoti naujų veiklų, bėgti ir judėti. Bet šiek tiek stabdau save ir prisimenu pirmąją taisyklę – kuo daugiau gyvenk šia akimirka. Ateitis bus rytoj, o šiandiena yra tik viena.  

Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu

Po vienų tobulėjimo dirbtuvių, kuriose daug kalbėjome apie žodžio ir vaizduotės galią, aš buvau užsivedusi iš savo kalbos išmesti žodį „ne“ ir koncentruoti mintis į tai, ko aš noriu ateityje. Aš stengiausi, sunkiai dirbau, bet apčiuopiamų rezultatų ir didžiulių gyvenimo pokyčių nesulaukiau. Tad kaip keistai man dabar atrodo tai, jog viskas, apie ką galvojau kone visą vasarą, pamažu ėmė pildytis. Galbūt iš tiesų reikia Visatai tiesiai šviesiai pasakyti ir kartas nuo karto priminti, ko tiksliai nori. Žinoma, vis tiek reikia pasistengti ir pasiimti likimo suteiktas progas. 

Apie ką aš čia? Tiesą sakant, pati pasiklystu metaforose, kai bandau apibūdinti tuos jausmus, kurie dabar kasdien manyje kunkuliuoja ir bando veržtis laukan. Tai geriau papasakosiu apie makaronus, kuriuos pelnytai galėčiau pavadinti vienu iš geriausių šios vasaros atradimų. Tikrai niekada negalvojau, kad makaronai, kopūstas ir salieras galėtų būti geras derinys. Bet yra! Ypač tada, kai juos į vieną patiekalą suveda žemės riešutų sviestas.

Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu

2 porcijoms reikės:

160 gramų pilno grūdo makaronų
dviejų saliero stiebų
raudonos saldžiosios paprikos
didelės saujos (o gal net dviejų) tarkuoto mėlynojo kopūsto
saujelės skrudintų sezamų sėklų
šaukšto žemės riešutų sviesto
šaukštelui sezamų sviesto arba „Tahini“ pastos
šaukšto sojų padažo
poros šaukštų aliejaus
citrinos sulčių
šaukštelio cukraus, žiupsnelio druskos
3-4 šaukštų vandens

Makaronus išvirti. Tuo metu keptuvėje su šaukštu aliejaus pakepinti tarkuotą mėlynąjį kopūstą, smulkintus saliero stiebus ir gabaliukais supjaustytą papriką.
Iš žemės riešutų sviesto, sezamų sviesto, sojų padažo, šaukšto aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, cukraus, druskos ir vandens sumaišyti grietinėlės tirštumo padažą.
Išvirusius makaronus sudėti į keptuvę su apkeptomis daržovėmis, užpilti padažu ir maišant pakaitinti kelias minutes.
Prieš patiekiant apibarstyti skrudintomis sezamų sėklomis.

Šaltinis – smaguris.lt

Rytietiškos dvasios patiekalas, kuris pagaminamas itin greitai ir nesudėtingai. Kadangi iki tol mėlynąjį kopūstą naudojau tik margučiams dažyti (labai graži žydra spalva išėjo), dabar turėjau progą atrasti, kad jis puikiai dera ir salotose. Likusį salierą taip pat į įvairias salotas galima maišyti – šiek tiek pikantiškumo joms tikrai nepakenks. O Valdorfo salotose tie salierai dar ir kaip dera! 

Šiandien paskaičiau puikią mintį, kad reikia švęsti ne tik kokių nors dalykų pradžią ar pirmus gyvenimo kartus, bet ir laimingas pabaigas. Su vasara taip ir atsisveikinu. Širdis rami - praleidau tuos tris mėnesius taip, kaip pati norėjau, ir tikrai negaliu dėl nieko gailėtis. Ruduo irgi gali atnešti begalę gerų dalykų, reikia tik pasitikti juos išskėstomis rankomis. Tą ir bandysiu daryti.

Vištienos kepsneliai su migdolais

Galbūt ši vasara nelepino gražiais orais ir saule, galbūt ji nebuvo mano meilės vasara, bet gražių akimirkų į prisiminimų archyvą galvoje tikrai įnešė. Nors kurį laiką galvojau, kad jau esu per sena linksmintis iki aušros, šią vasarą tekančią saulę mačiau tikrai ne vieną ir ne du kartus. Labai dėl to džiaugiuosi, nes saulėtekiai ir ankstyvi rytai, yra šiek tiek stebuklingi.

Ankstyvi rytai reiškia ilgesnę dieną ir galimybę suvalgyti daugiau negu įprastai. Bet gaminti skiriamą laiką visada norima sutaupyti, nes laisvas valandėles galima panaudoti tiek pamiegoti pokaičio, tiek pasilinksminti vakare, tiek ramiai patinginiauti. Vištienos kepsneliai su migdolais tikrai gali tapti tuo patiekalu, kuris bus pagamintas greitai, o suvalgytas dar greičiau ir gardžiau.

Vištienos kepsneliai su migdolais

3 porcijoms reikės:

600 gramų vištienos filė
50 gramų migdolų
šaukštelio Provanso žolelių
šaukštelio druskos
0,5 šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų
50 gramų sviesto

Vištienos filė supjaustyti gabalėliais ir lengvai išmušti.
Migdolus susmulkinti ir sumaišyti su prieskoniais – Provanso žolelėmis, druska, pipirais. Sviestą ištirpdyti.
Vištienos gabalėlius iš abiejų pusių pamirkyti svieste, tada apvolioti migdolų ir prieskonių mišinyje.
Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį..

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“, Nr. 2

Tiesą sakant, pastaruoju metu mėsos (ir nedrįskite sakyti, kad vištiena – visai ne mėsa) mano racione sumažėjo turbūt iki minimumo. Tas puikiai matosi ir iš čia publikuojamų naujų receptų. Galbūt tai tik vasaros įtaka, o galbūt iš tiesų mitybos įpročiai smarkiai pasikeitė per paskutiniuosius metus. Bet šis vištienos ir migdolų derinys kartas nuo karto apsilanko mano virtuvėje, kaip greitas ir geras pietų ar vakarienės patiekalas, nereikalaujantis ypatingo garnyro – užtenka daržovių.

Ir taip, akylieji, kurie nuotraukoje pamatys pakalnutes, supras, kad receptas ir vaizdeliai iš valgomojo balkone savo eilės laukė jau kurį laiką. Ir štai, jiems pavyko!

--

Seniai seniai, kai vietoje blogo dar rašydavau notes savo Facebook profilyje, viena draugė manęs paklausė, ar nebijau, kad žmonės, apie kuriuos rašau, perskaitys ir nebus patenkinti savo aprašymu. Tada galvojau, kad jau kas kas, bet tos mano apkalbamos simpatijos tikrai nieko neskaitys ir neanalizuos. Dabar dėl šito jau nebesu tokia tikra. Viename pokalbyje prie kavos paaiškėjo, kad vis dėlto yra žmonių, ieškančių savęs, pasislėpusių tarp Kometa atskrieja sakinių, žodžių ar eilučių, ir netgi save randančių.

Dar viena su tuo susijusi istorija – mokykloje, kai skaitėme Salomėjos Nėries laiškus, aš piktinausi tokiu vargšės moters privatumo pažeidimu ir sakiau, kad pati tikrai nenorėčiau, kad kas nors analizuotų mano asmeninę korespondenciją. Ir štai, pati ją padedu po padidinamuoju stiklu leisdama kitiems daryti išvadas. Įdomu įdomu.