2016 m. gegužės 28 d., šeštadienis

Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais

Mane vis dar šiek tiek išmuša iš vėžių, kai parduotuvėje, turguje arba kokioje kitokioje viešoje vietoje mane garsiai pavadina „mergaite“. Tuomet pagalvoju, iš kur jie žino, kad po rimtąja karjeros siekiančios moters (į pilnametystę įžengiau beveik prieš dešimtmetį, jau galiu save taip vadinti, taip?) kauke vis dar slepiasi maža mergaitė?

Ta, kuri mieliau gyvena fantazijų pasaulyje, o ne realybėje. Ta, kuri dažnai kur nors vėluoja vien dėl to, kad per ilgai šypsojosi veidrodžiui. Ta, kuri žinodama, jog jau reikia eiti miegoti/dirbti/plauti indus vis tiek pasigarsina muziką ir tobulina šokių judesius. Ta, kuri iki galo neapgalvoja savo sprendimų, o tuomet kremą, kurį norėjo greičiau išplakti, jai tenka valyti nuo megztinio, plaukų, šaldytuvo ir kitų virtuvės vietų, po kurias jis išsitaškė.

Taip nutiko su desertu, kurį pagaminti svajojau jau ilgai, tačiau laukiau tinkamiausios progos – improvizuotu Virtuvės mitų griovėjų tiramisu su varškės sūreliais.


Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais

Dviems didelėms porcijoms reikės:
2 kiaušinių trynių
50 gramų cukraus
250 gramų maskarponės sūrio
50 ml kavos likerio
4 šokoladu glaistytų varškės sūrelių
šaukšto kakavos
didelės saujos šilauogių

Kiaušinių trynius ištrinti su cukrumi, gerai sumaišyti su maskarpone ir kavos likeriu. Kremas turėtų būti vientisas ir be gumuliukų.

Į stiklines sluoksniuoti desertą – dėti dalį varškės sūrelio, tada – sluoksnį kremo, jį pabarstyti kakava, užberti šilauogių. Tuomet vėl dėti sūrelį, kremą, kakavos, šilauogių ir t.t.

Iki patiekiant geriausia laikyti šaldytuve.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjų albumas-žurnalas (nepamenu kuris, nes perfotografuotas receptas kurį laiką buvo mano telefone)

Šis desertas buvo puiki vakarienės su mama pabaiga – jis ne tik apsaldino širdis, bet ir šiek tiek apsvaigino protus. Galbūt neapskaičiavusi šliūkštelėjau kiek daugiau likerio negu 50 mililitrų, kas čia supaisys dabar... Juk amžius, įrašytas asmens dokumente, leidžia kartais visko skrupulingai neskaičiuoti.



--
O grįžtant prie mergaitės su moters kauke, aš vis tiek ja džiaugiuosi. Tai, kad ji vis dar manyje gyvena, reiškia, kad dar nepraradau savo esybės – vis dar esu ta pati „always in love“ Agnytė. Tik turiu kiek daugiau virtuvės ir gyvenimo įgūdžių, tad savo fantazijų pasaulį galiu kryptingai susiplanuoti ir paversti realybe. 

Anksčiau ar vėliau.


2016 m. gegužės 20 d., penktadienis

Rabarbarų, braškių ir čijos sėklų desertas

Vieną saulėtą šeštadienio rytą vos pradėjusi savo įprastinę ilgųjų bėgimų trasą sutikau vyriškį, kuris jau buvo gerokai pasivaišinęs svaigiaisiais gėrimais (o gal gėrimų galia dar nebuvo palikusi jo nuo vakaro, kas čia supaisys tuos Naujininkų vyriškius?). Žinoma, iš karto buvau jo pastebėta ir užkalbinta - „Tu ir taip turi puikią figūrą, kam dar bėgioji?“ (paprastasis vertimas iš rusų kalbos). Nelėtindama žingsnio išsišiepiau nuo ausies iki ausies ir likusius 15 trasos kilometrų tikrai galvojau apie tai, kodėl.

Pradėjau seniai, kaip sakoma, before it was so cool. Pirmąsias bėgimo programas gūdžiais 2012-aisiais man atsiuntė draugė, o aš jas bandydavau viename iš Karoliniškių stadionų. Po kelių mėnesių treniruočių nubėgau 5 km, bet sustojau. Tuomet norėjau gražesnių kojų ir vidinės ištvermės, o jos niekaip neatsirado. Per ketverius metus kojos mažai pasikeitė, bet ištvermės atsirado tiek, kad praėjusią savaitę pelniau pirmąjį medalį už pusmaratonio distanciją. Nežinantiems – tai yra 21,097 km.

Nebuvo lengva. Bet ir tokių sunkumų, apie kokius galvojau prieš stodama prie starto linijos, nepatyriau. Paskutinį kilometrą sugebėjau spurtuoti, finišą pasiekiau su plačia šypsena, o užsikabinusi ant kaklo medalį net šiek tiek susigraudinau, bet galų gale emocijų potvynis toli nenunešė – tik šampano į artimiausią romantišką kavinukę.

O visgi – kodėl? Dėl minčių švaros, dėl raumenų lengvumo, dėl akimirkos džiaugsmo, dėl vidinių demonų nugalėjimo, dėl skanėstų, dėl širdies bėdų užmiršimo, o labiausiai dėl iššūkių, kuriuos galiu pati sau iškelti ir už kurių įveikimą tik pati viena ir esu atsakinga.

Kalbant apie skanėstus, prasidėjo mano mėgstamiausias metas – ta metų dalis, kai galima valgyti rabarbarus!


Rabarbarų, braškių ir ispaninio šalavijo (čijos) sėklų desertas

1 turbo porcijai reikės:
100 gramų rabarbarų
šaukštelio rudojo cukraus
4 šaukštų čijos sėklų
nepilnos stiklinės avižų pieno
saujos braškių
žiupsnelio druskos
šaukštelio kakavos

Rabarbarų stiebus nulupti ir supjaustyti nedideliais gabalėliais. Juos apibarstyti ruduoju cukrumi ir kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 min.

Čijos sėklas sumaišyti su kakava ir druska bei užpilti avižų pienu (galima naudoti ir kitokį augalinį pieną). Gerai išplakti, o tuomet palikti bent pusvalandžiui, kad išbrinktų.

Sluoksniuoti desertą – ant išbrinkusių čijos sėklų sudėti keptus rabarbarus, o ant jų – supjaustytas braškes.

Šaltinis – vmgonline.lt 

Blogo statistika rodo, kad čijos sėklos šiuo metu yra ant pačios didžiausios bangos, nes vasario įrašas apie jų pudingą kol kas yra metų skaitomiausias.

O mano asmeninė statistika sufleruoja, kad metas ieškoti naujų rabarbarų panaudojimo būdų, nes per penkerius blogo rašymo metus (!) vis sugebėdavau atrasti ką nors įdomaus. Nesinori daryti išimčių.


Grįžtant prie istorijų apie bėgimą – esu labai dėkinga R., kuri įkalbėjo išbandyti Rygos maratoną. Nors bendrai sutarėme, kad trasa ten gana nuobodi, savaitgalis Latvijos sostinėje tikrai buvo įsimintinas ne tik dėl dviejų valandų, praleistų su 32 tūkstančių bėgikų minia. Tikrai įsiminsiu tą kiaurai merkiantį lietų, pabandymą padaryti atsispaudimą pasipuošus Latvijos kariuomenės atributika ir užsidėjus 20 kilogramų kuprinę, dar šampaną ir ženklus „My next husband will be normal“ bei „I once went on a diet for a month and all I lost was 30 days“, Art nouveau rajoną, nuostabią mūsų namų lokaciją, avietinį pyragėlį ir vos 35 minutes trukusį skrydį atgal namo.



O dabar belieka sulaukti I., kuri pažadėjo uždėti tiarą dėl įveiktos distancijos, ir vėl sugrįžti į bėgimo trasą. Jau prisikaupė minčių, kurias reikėtų pergalvoti ir sudėlioti į reikiamus galvos stalčiukus. 

2016 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Vištienos troškinys su šparaginėmis pupelėmis

Gyvenime mane labiausiai įkvepia aplinkinių žmonių istorijos.

Draugė, kuri metė darbą ir išvažiavo daugiau negu trims mėnesiams pakeliauti po Aziją, įkvėpė mane pačią išbandyti atostogas vienumoje. Žinoma, aš tik kelioms dienoms skrisiu apžiūrėti tikrojo Akropolio, bet gera pradžia – jau pusė darbo. Draugė, kuri aktyviai bėgioja, įkvepia mane apsiauti bėgimo batelius net tada, kai ypatingai sunku, ir kovoti su begaliniu tinguliu bei noru gulėti ant lovos šlamščiant šokoladą. Draugė, kuri tiesiog akyse auga kaip profesionalė, sukirbina ir manyje norą žinoti daugiau, mokytis ir tapti geresne negu esu. Draugė, kuri puikiai šoka ir mokosi stovėti ant peties (!), įkvepia mane žengti ant parketo ir leisti kūnui prisiminti, ką jis turėtų jausti žavių vyrukų vedamas į dešinę arba į kairę. 

Perskaitytos istorijos įkvepia mane daugiau savo gyvenimo nuotrupų perkelti į virtualią erdvę ir gražiai prisegti jas prie išbandytų receptų. Gaminti man šiuo metu daug įkvėpimo nereikia – užtenka nueiti į turgų ir apžiūrėti jo gėrybes, o galvoje tuo metu persiverčia tūkstančiai kulinarinių knygų, žurnalų ir tinklaraščių puslapių bei receptų.

Taip vieną vėsoką pavasario dieną ant stalo atsirado vištienos troškinys su šparaginėmis pupelėmis.

2-3 porcijoms reikės:

400 gramų vištų krūtinėlės
2 pomidorų
mėlynojo svogūno
raudonos saldžiosios paprikos
200 gramų šparaginių pupelių
2 skiltelių česnako
gabalėlio imbiero
100 ml kokosų pieno
šaukštelio Kajeno paprikos
šaukštelio ciberžolės
kelių baziliko lapelių
druskos

Supjaustyti svogūną, papriką, česnako skilteles, krūtinėlę kubeliais. Sutarkuoti imbierą. Pomidorus nuplikyti verdančiu vandeniu, leisti pastovėti kelias minutes, o tada nulupti odelę ir susmulkinti.

Didelėje keptuvėje apkepinti svogūną, česnaką, papriką ir imbierą. Tam reikėtų skirti maždaug 5 min. Tuomet sudėti luptus pomidorus, gerai išmaišyti ir dar minutėlę pakepinti.

Į keptuvę sudėti pjaustytą vištieną ir suberti Kajeno papriką, ciberžolę bei druską. Sumažinti kaitrą, supilti kokosų pieną ir virti apie 10 minučių.

Sudėti šparagines pupeles (aš naudojau šaldytas), gerai sumaišyti, uždengti ir troškinti dar apie 15 min. Nukėlus nuo ugnies įberti smulkintų baziliko lapelių. Patiekti su ryžiais.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2016.

Žiūrėdama į pastarąsias dienas supratau, kad vienas didžiausių mano variklių - atostogų jausmas. Likus savaitei iki trumpučio poilsio ir kelių atitrūkimo nuo viso pasaulio akimirkų pasijutau galinti nuversti kalnus, tad užsiėmiau įvairiausiomis veiklomis - tiek darbinėmis, tiek asmeninėmis. Dalyvavau parodos oro uoste atidaryme, prakaitavau bėgiodama pagreitėjimo ruožus į kalną, stebėjau lietumi nupraustą saulėtekį Užutrakio dvare, gurkšnojau šampaną Nacionalinėje dailės galerijoje... Tad paskutinį vakarą prieš prailgintą savaitgalį Latvijoje iki nakties rašiau elektroninius laiškus ir tvarkiau reikalus, o pamiegojusi vos keturias valandas jaučiausi tokia žvali, kokia kartais nebūnu net po daugiau nei dvigubai ilgesnio pamiegojimo.


Tikiuosi, kad šis įkvėpimas džiaugtis gyvenimu manęs dar kurį laiką neapleis ir pralinksmins pastebėtomis smulkmenomis net ir šiek tiek atvėsusiomis pavasario dienomis.

2016 m. gegužės 7 d., šeštadienis

Veganiški blynai su obuoliais ir bananais

Blynai man visada asocijuojasi su šeštadienio rytais pas mamą. Tokia yra mūsų tradicija tais gana retais savaitgaliais, kuriuos praleidžiu vaikystės namuose Saulės mieste. Tėtis yra kiaušinienės su lašinukais (pastaruosius aš vis dėlto išrankioju) meistras, dar jis geba išvirti sriubą beveik iš nieko, bet būtent mama šeimoje gamina geriausiai ir skaniausiai.

Aš dabar pretenzingai bandau ją įveikti ir mėginu vis naujus receptus, tačiau grįžtu namo ir ji nugali mane paprasčiausiais blynais. Jų galiu suvalgyti tiek, kad dauguma aplinkinių nusistebi, kaip tokiame ne itin dideliame žmoguje gali tilpti tiek daug maisto.


Kai mama savaitgaliui atvažiavo pas mane, pabandžiau suderinti mūsų pomėgius – mano norą ieškoti naujovių ir jos gaminimo įgūdžius. Išėjo tikrai nuostabiai!


Veganiški blynai su obuoliais ir bananais

3-4 porcijoms reikės:


3 obuolių
banano
250 mililitrų sojų pieno
šaukštelio obuolių sidro acto
250 mililitrų pilno grūdo miltų
0,5 šaukštelio sodos
šaukšto rudojo cukraus

Į pieną įpilti šaukštelį acto ir palikti 5 minutėms.

Obuolius sutarkuoti, bananą supjaustyti griežinėliais.
Sodą įmaišyti į miltus, supilti pieną ir gerai išmaišyti. Tuomet sudėti tarkuotus obuolius ir pjaustytą bananą ir suberti cukrų.
Išmaišyti tešlą ir kepti blynus gerai įkaitintoje keptuvėje su šiek tiek aliejaus.

Šaltinis –
Lazy vegan.

Blynus galima valgyti su mėgstama uogiene, šviežiomis uogomis ar jogurtu. Aš pati išbandžiau aviečių uogienę ir šilauoges, tikrai buvo labai skanu.



Su šiais blynais atidariau sėdėjimo balkone sezoną. Nesvarbu, kad tą sekmadienį tikrai nebuvo labai šilta, o galiausiai pradėjo lyti lietus, kuris pusryčių nors ir nesugadino, bet padarė juos žvarbesnius ir privertė išgerti daugiau arbatos.

P.S. Už gražias nuotraukas dėkoju Viktorija Gajauskaitė Photography

--- 

Dabar pagaliau jau tikrai atėjęs pavasaris iš karto apsimeta vasara ir kviečia sėdėti lauko kavinėse, degintis balkonuose pliurpiant su draugais arba skaityti ten knygas, vaikščioti vėlais vakarais ir grožėtis miestu arba sustoti šalia žydinčio medžio ir iš visų plaučių kvėpti į save lengvai svaiginantį aromatą. Būtent tokiu metu – kai viskas aplinkui skleidžiasi, žydi, kvepia, mane apima lengva melancholija, nuo kurios, deja, nėra jokių vaistų. Reikia pačiai su ja susidraugauti ir žingsnis po žingsnio išvesti iš proto ar išvaryti iš namų. Tad kabinuosi į visokias pramogas – šoku, bėgioju, apsipirkinėju, vaikštau į renginius, būnu tarp naujų žmonių ir tikiuosi, kad jau tuoj tuoj viskas sugrįš į savo vėžes.

Kiekvieną kartą keičiantis metų laikams man užsinori ką nors keisti savo gyvenime. Dažniausiai tai nelieka tik norais, o būna vienaip ar kitaip įgyvendinama. Tad dabar atidžiai stebiu aplinką ir laukiu ženklo, kuris tiksliai nurodytų, ką ir kaip keisti reikėtų šį sezoną.