Cukinijų pica

Prieš kelias savaites mane buvo apėmusi eilinė krizė – turbūt kitaip ir neįmanoma, kai gyvenimas pamažu artėja prie skaičiaus 30 žymos, o tu nežinai, ar tikrai darai tai, kas tau teikia daugiausiai džiaugsmo. Taip, #lovemyjob grotažymę aš naudoju ne tik tuomet, kai gaunu progą pasivaikščioti tarp lėktuvų, bet ir kitomis didesnėmis ar mažesnėmis progomis, bet galbūt dar laimingesnė būčiau, jeigu išmokčiau lituoti ir būtent tai per dienas ir veikčiau? Tad atsisėdusi pergalvojau, kas man suteikia daugiausiai džiaugsmo.

Išvados visiškai nenustebino – mano akys nušvinta, kai gaunu progą suplanuoti kelionę (ir ją įgyvendinti, žinoma!) ir kai susiduriu su iššūkiais virtuvėje.

Iššūkius gali sukelti ir visiškai paprasti dalykai, pavyzdžiui, didelė cukinija iš tetos daržo. Ir ją aš sudėjau ne į blynus ar pyragus, o į improvizuotos picos pagrindą.

Cukinijų pica

Vienai picai reikės:
600 gramų cukinijos
L dydžio kiaušinio
80 gramų tarkuoto puskiečio sūrio
4 šaukštų avižinių miltų
šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės
šaukšto smulkintų petražolių
druskos, juodųjų pipirų

Cukiniją sutarkuoti ir palikti 10-15 minučių pastovėti, o tuomet tarkius gerai nuspausti, kad cukinijose liktų kuo mažiau drėgmės.

Į gautą masę įmušti kiaušinį, suberti miltus (aš vietoj jų naudojau smulkiai sumaltus avižinius dribsnius), tarkuotą sūrį, citrinos žievelę ir petražoles. Gerai išmaišyti, pagardinti druska ir pipirais.

Kepimo skardoje, išklotoje kepimo popieriumi, suformuoti picos paplotį. Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių.

Tuomet papildyti picą priedais (šį kartą naudojau kumpį, paprikas, pievagrybius ir dar kietojo sūrio) ir kepti dar 15 minučių.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 11

Mano ir M. skoniams citrinos žievelės buvo kiek per daug, tai kitą kartą jos nedėčiau iš viso arba dėčiau vos vos. O visa kita – puikiai!

Žinoma, tai nėra tradicinė pica ir skonis jos kitoks, bet paeksperimentuoti tikrai galima. Valgykim daugiau daržovių, kaip sakoma.

O grįžtant prie žibančių akių, su M. stovėdami nuostabiame Kėdainių senamiestyje ir apžiūrinėdami dabar apgriuvusius namus, kurių greičiausiai po kelių metų nebeatpažinsime (nes tokie gražūs jie bus!), pradėjome svajoti, kad ir mums reikėtų čia įsikurti. Jis turėtų savo garažą, kuriame per dienas krapštytųsi, o aš galėčiau būti Instagram žvaigžde, kepti keksiukus, bėgioti palei upę ir rašyti kelionių patarimus.

Ateities vizija kardinaliai pasikeitė, kai sustojome Ukmergėje ir pamatėme puikią vietą prie upelio barui su lemputėmis...

Žodžiu, svajonių ir norų yra su kaupu. Gal kada nors suprasiu, kas iš jų mane labiausiai vilioja. O kol kas dar pasitvarkysiu su kasdieniais virtuviniais ir oro uostiniais iššūkiais. 

Lazanija su grybais ir vištiena

Pastaruoju metu šiek tiek kovoju su liūdesėliais. Kažkaip mažokai džiuginančių dalykų aplinkui, o gal tiesiog darbų ir pareigų kiek per daug. Raminu save, kad čia tik vėluojančio pavasario pasekmė ir ieškau tų mažų malonumų, leidžiančių pasijusti geriau. Jie labai smagiai vadinasi angliškai – guilty pleasures (kaltas malonumas, kaip sako google vertėjas). Vienas tokių malonumų visai neseniai pasiekė savo metinį piką ir vadinosi Eurovizija. Iš konkurso neįsiminė nė viena daina (kas man buvo šiek tiek netikėta), bet į ką pažiūrėti ir iš ko pakrizenti tikrai buvo tais vienišais vakarais.

Dvejus metus prieš tai Euroviziją žiūrėjome su R., o kitą dieną stodavome prie kurių nors bėgimo varžybų starto linijos. Ir abu kartus sekėsi tikrai neblogai. Dėl užvėlavusio pavasario ir pamirštos naujų batelių tendencijos nutrinti pėdas iki kraujo dabar vieninteliai batai, kurie nesukelia man skausmo, yra būtent bėgimo batai...

Kitas kaltas malonumas, kuriuo leidžiu sau pasimėgauti dažniau nei kartą per metus – lazanija. Vieną receptą jau esu ištobulinusi, tad atėjo metas pamėginti dar vieną. Šį kartą su grybais ir vištiena.

Lazanija su grybais ir vištiena

4-6 porcijoms reikės:

alyvuogių aliejaus
didelio svogūno
500 g maltos vištienos
100 g šoninės
400 gramų pievagrybių
400 g konservuotų pomidorų
lazanijos lakštų
poros saujų smulkiai tarkuoto kietojo sūrio
400 ml pieno
50 g sviesto + šiek tiek skardai ištepti
2 šaukštų miltų
džiovintų arba šviežių bazilikų
druskos ir pipirų

Smulkiai supjaustyti svogūną ir apkepti jį gerai įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu alyvuogių aliejaus. Tuomet sudėti vištieną ir nedideliais gabalėliais supjaustytą šoninę. Vis pamaišant kepti apie 8 minutes. Sudėti smulkintus pievagrybius ir pakepti dar keletą minučių.

Keptuvės turinį užpilti konservuotais pomidorais, gerai išmaišyti, uždengti ir troškinti 15-20 minučių. Pagardinti baziliku. 

Nedideliame puode išlydyti sviestą, suberti miltus ir nuolat maišant maža srovele supilti pieną. Kaitinti, kol padažas sutirštės. Nukaisti ir pagardinti druska bei pipirais. 

Dideliame puode užvirti vandenį, į jį po vieną (ar kelis) dėti lazanijos lakštus ir kelias minutes pakaitinti, kol suminkštės. 

Kepimo formą ištepti sviestu. Ant jos dugno dėti kelis apvirtus lazanijos lakštus, dėti sluoksnį vištienos, pievagrybių ir pomidorų troškinio, tuomet viršų apšlakstyti baltuoju padažu ir pabarstyti kietuoju sūriu. Tuomet vėl dėti lazanijos lakštus, mėsos troškinį, baltąjį padažą ir sūrį. Sluoksniuoti, kol baigsis ingredientai arba kepimo formos talpa. 

Užbaigti lazaniją derėtų sluoksniu baltojo padažo, kurį reikia gausiai apibarstyti tarkuotu sūriu.

Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje 35-40 minučių.

Šaltinis – Italijos virtuvė. Žingsnis po žingsnio. Smaguris, 2013

Aš kartais pasijuokiu, kad mano vardas yra užkoduotas dviejuose labai geruose dalykuose – lasAgne ir champAgne. Tad man kaip ir priklauso kartas nuo karto jais abiem pasimėgauti.

Taigi taip, žinau, kad gyvenimas geras. Mano gatvėje žydi ir kvepia visi krūmai, persisvėrusi per balkono turėklus galėčiau netgi kaštono žiedų prisiskinti, saulė šviečia, namie beveik visada yra arba saldumynų arba kokių nors uogų ir t.t., ir pan. – t.y. neturiu kuo skųstis. Tad greičiausiai man trūksta kelių gero ir malonaus poilsio dienų ir baterijų perkrovimo. Gal greitu metu pavyks tas dienas įsprausti į savo darbo kalendorių. O kol kas lieka guilty pleasures.

Makaronai su krevetėmis

Atostogos. Ilgai lauktos ir planuotos jos praskriejo it nuo vandenyno pūstelėjusio vėjo gūsis, bet paliko šimtus nuotraukų kompiuteryje ir telefone bei dar daugiau įspūdžių širdyje. Kelionė maršrutu Vilnius – Beauvais (ala Paryžius) – Porto – Aveiro – Costa Nova – Nazare – Obidos – Sintra – Lisabona – Sines – Sagres – Lagos – Faro – Birmingemas – Vilnius truko 8 dienas ir kone visas jas grožėjomės portugališku pavasariu (kai Lietuvoje buvo -15 laipsnių, viename miestelyje valgiau ledus – true story).

Savaitė Portugalijoje į mano racioną atnešė nemažai naujų dalykų. Pavyzdžiui, įsimylėjau krevetes. Iki šiol jos man būdavo tik egzotiškas užkandis, kurį nelabai aktyviai bandžiau prisijaukinti. O štai per praėjusią savaitę jas valgiau kone kasdien. Ir netgi gaminau! Tiesa, vakarienės ruošimas apartamentų virtuvėlėje buvo M. mintis – man atostogos užsienyje asocijuojasi su valgymu, bet ne su gaminimu J 

Bet galiausiai buvo taip skanu, kad pilnas puodas makaronų su krevetėmis dingo per kelias akimirkas. Receptas negrasina virtuvei jokia revoliucija, tad svarbiausia rasti didelių ir gražių atšaldytų jau išvirtų krevečių.

Makaronai su krevetėmis

0,5 kilogramo krevečių (virtos, atšaldytos)
poros skiltelių česnako
žiupsnelio druskos, pipirų
gabalėlio sviesto
grietinėlės
kietojo sūrio
250 gramų mėgstamų makaronų

Veiksmas paprastas: makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, krevetes išlukštenti.
Keptuvėje išlydyti gabalėlį sviesto, jame apkepti smulkiai supjaustytą česnaką. Tuomet sudėti išlukštentas krevetes ir kepti ant nedidelės ugnies, kol išgaruos susikaupęs skystis. Supilti grietinėlę (jos kiekį pasireguliuoti pagal norimą padažo kiekį ir tirštumą), pagardinti padažą druska bei pipirais ir dar minutėlę pakaitinti.
Padažą supilti ant išvirtų ir gerai nuvarvintų makaronų, gerai išmaišyti, apibarstyti tarkuotu kietuoju sūriu ir patiekti.

Vuolia!

Telefoninėje nuotraukoje rasite ir mane, stovinčią ant kėdės, taip.

Kas dar paliko įspūdį portugališkoje virtuvėje?

Pirmąją dieną ragavome francesinha – tradicinį Porto sumuštinį su trijų ar keturių skirtingų rūšių mėsa, daug sūrio ir dar aplietą padažu. Aišku, prie jo priklauso ir bulvytės, o M. dar ir kiaušinį ant viršaus iškepė. Buvau perspėta, kad šį patiekalą reikia valgyti tik tuomet, kai jau labai labai išalksti. Tiesa. O dabar internetuose perskaičiau, kad šis sumuštinis kai kam atrodo kaip infarktas lėkštėje. 

Po popietinio sumuštinuko galėjome ramiai iki sutemų vaikštinėti po apniukusį Porto, o po to nusiaubti arčiausiai hostelio buvusią parduotuvę ir prisipirkti saldumynų, riešutų bei čipsų vakarienei.

Francesinha - internetų nuotrauka, bet maniškis atrodė labai panašiai!

Lankantis Porto taip pat būtina paragauti tradicinio portveino – užtenka iš senamiesčio pereiti tiltu į kitą upės pusę ir užsukti į vieną iš daugelio ten esančių vyno daryklų. 

Ovos moles

Dauguma jų organizuoja degustacijas, kuriose galima paragauti kelių rūšių vyno. Iš asmeninės patirties sakau, kad dviejų degustacinių taurių gali puikiai pakakti. Mes su M. nuo gražiojo Porto tilto viršaus leidomės Teleferico de Gaia keltuvu ir už tai gavome nemokamą taurę vienoje iš daryklų. Galiu drąsiai rekomenduoti abi patirtis!

--

Jeigu Portugalijoje užsuksite į Aveiro apylinkes, ten reikia paragauti saldumyno, vadinamo ovos moles. Įvairių jūrinių formų saldainiai (nežinau, kaip geriau juos pavadinti) daromi iš kiaušinių trynių su cukrumi ir plonytės kvietinės tešlos, iš kurios gaminami ir Kūčių „plotkeliai“. Internetai sako, kad jie – vienuolių išradimas. Tiek konsistencija, tiek pats saldainio skonis kiek keistokas – tikrai labai saldu, bet paragauti autentikos tikrai verta.
Tik nesugalvokite antrojo saldainio, kurio nebeįveikėte, gražiai suvynioti į servetėlę ir palikti rankinėje iki kitos dienos. Mano klaida – kiaušininį įdarą nuo visų rankinėje buvusių daiktų valiau ilgai ir nuobodžiai.

--

Ryžiai su jūrų velniu ir krevetėmis, iš internetų

Nazare miestelyje (beje, išprotėję bangletininkai dabar ten išdarinėja va tokius dalykus su aukščiausiomis bangomis pasaulyje) netyčiomis užsukome į Taberna d‘Adelia ir ten valgėme tikrai labai skanų ryžių, jūrų velnio (na, monkfish skamba geriau) ir krevečių troškinį. Ta porcija dviems tikrai būtų galėję pasisotinti ir daugiau žmonių. 
O šiandien skaitau internetus ir randu, kad tas žavi užeiga įtraukta į Michelin siūlomų aplankyti restoranų Ispanijoje ir Portugalijoje sąrašą (žvaigždučių neturi, o gaila!).

Per atostogas tikrai daug gerų ir teisingų sprendimų visiškai intuityviai padarėme. 

--

Miestelyje, kuriame radome net kelias pasakų pilis – Sintroje, lankėmės restorane Apeadeiro (rekomendavo vietiniai, kurių stebuklingai gražiame The Five House name buvome apsistoję), kur vėlgi ragavau žuvį. Sakoma, kad menkė, portugališkai vadinama bacalhau, Portugalijoje gali būti patiekta šimtais skirtingų patiekalų. Ten ją valgiau su plonai pjaustytomis bulvėmis, kurios priminė bulvių traškučius, keliais griežinėliais kumpio, keptu kiaušiniu (!), alyvuogėmis, svogūnais ir keliais gabaliukais žiedinio kopūsto. Tiesą sakant, būtent iš tokio patiekalo galėjau tikėtis infarkto lėkštėje, nes visko neįveikiau. Galbūt dėl to padavėjas vėliau pavaišino mus mažyte porcija deserto ir taurele portveino.

Nuotrauka ir vėl iš internetų

Portugalai kiaušinius tikrai labai mėgsta. Jų tradicinis desertas pastel de nata taip pat gaminamas su kiaušininiu kremu. Pirmąjį tokį pyragėlį pirkau portugališkoje maximoje – nesužavėjo. Bet kai paragavau šviežio, norėjau dar ir dar. 

Skirtinguose miesteliuose tas pats pyragėlis gali vadintis kitaip. Galbūt ir receptūra keičiasi, skonių eksperte per savaitę netapau, bet be pastel de nata paragavau pastel de nazare ir pastel de belem. Visi buvo skanūs.

Pastel de Nata paplūdimyje Sagres miestelyje

Na, bet turbūt didžiausia maisto atrakcija manęs laukė Sines miestelyje (Vasco da Gamos gimtinė). Vaikščiodami šlapiomis gatvelėmis užsukome į užeigą, pavadinimu Adega de Sines. Kaip ir dauguma portugalų, vietos šeimininkai nesivargino su mumis kalbėtis kokia nors užsienio kalba, o vietoj angliško meniu nusivedė mane į virtuvę, kur parodė, kas šiuo metu kunkuliuoja puoduose. Nors išrinkau vištieną, virtuvės valdovė vėliau mums atnešė paragauti ir troškinio su jūrų gėrybėmis. 

Veido išraiška rodo, kad tokios nemenkos porcijos nebuvo tikėtasi

Kas dar? Kas dar?

• Obidos reikia paragauti Ginjinha (Ginja) vyšninio likerio – jį įpila į mažutį šokoladinį puodelį, kurį paskui reikia suvalgyti. Viena burnelė (labai geras žodis!) – vienas euras.
• Lisabonoje ragavome dar vieną portugališką sumuštinį – bifana. Bandėlėje slėpėsi kiaulienos kepsnys.
• Taip pat Lisabonoje netyčia atsidūrėme turguje Mercado de Campo de Ourique, kur ragavome tikrai labai skanius burgerius (tuo metu jau buvome pasiilgę normalaus maisto :) )

• Sardinės! Sumuštinis su keptomis sardinėmis buvo labai skanus, tad vėliau patys pirkome sardinių dėžutę. Joje buvo vos trys žuvytės, bet jau ir vienos užteko puikiam užkandžiui.
• Ak, dar sekmadienio rytą balkone gėriau mimozą su portugališku rožiniu putojančiu vynu...

Žodžiu, gastronomines atostogų patirtis vertinu penkiomis sardinėmis iš penkių!

Ačiū tiems, kas iki galo perskaitėte turbūt ilgiausią įrašą mano tinklaraštininkavimo istorijoje.
Bučkis!

Lašiša su pistacijomis ir šparagais

„Visi gyvi daiktai turi lašelį tam tikro pamišimo, kuris juos varinėja keistais, kartais nepaaiškinamais būdais. Tas pamišimas gali ir išgelbėti, tai neatskiriama sugebėjimo prisitaikyti dalis. Be jo neišgyventų nė viena rūšis.“ (Yann Martel „Pi gyvenimas“)

Žiūrint iš toli, aš tikrai neatrodau pamišusi. Anaiptol, esu tikrai rami ir net ne per daug emocinga mergina. Tačiau mano viduje dažniausiai siaučia audros. Kad jas nuraminčiau ir nukreipčiau energiją tinkama linkme, kartais turiu imtis drastiškų sprendimų. Pavyzdžiui, šeštadienio rytą atsikelti 4:45 ir po 15 minučių jau žvaliai risnoti Vilniaus gatvėmis, kurios tokiu metu tikrai nemiega – net negali pasakyti, ar miestas jau nubudo ar po gaivališkos nakties dar neužmigo...

Arba į savo ir taip suspaustą laisvalaikį įgrūsti dar vieną darbinį projektą. Tiesa, jis žada naujas patirtis, įdomius įspūdžius ir aplinkui skambančią muziką. Atšvęsti šį naują etapą reikėjo skaniai ir kiek prabangiai.

Lašiša su pistacijomis ir šparagais

Dviems porcijoms reikės:

300 gramų lašišos (filė arba didkepsnių)
didelės saujos sūdytų pistacijų
pundelio šviežių šparagų
kelių šaukštų tarkuoto parmezano
šviežiai maltų pipirų
alyvuogių aliejaus
pusės citrinos sulčių
šaukšto medaus
šaukšto garstyčių

Dubenėlyje sumaišyti citrinos sultis, medų, garstyčias ir šlakelį alyvuogių aliejaus. Į didesnį indą guldyti lašišos gabalėlius ir užlieti marinatu. Gerai išmaišyti, kad lašiša juo pasidengtų, ir palikti marinuotis kambario temperatūroje 1–1,5 val.

Išlukštenti ir sukapoti pistacijas – nereikia persistengti, lai lieka didesni gabalėliai.

Išsimarinavusią lašišą apvolioti pistacijose, lengvai paspausti, kad riešutai priliptų. Tuomet žuvį dėti į alyvuogių aliejumi pateptą kepimo indą ir 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje kepti 5-10 min (kepimo laikas priklauso nuo lašišos gabalėlių storio, tad reikia stebėti situaciją).

Dubenėlyje šparagus apšlakstyti alyvuogių aliejumi, pabarstyti šviežiai maltais pipirais ir tarkuotu parmezanu. Tuomet guldyti juos šalia jau apkepusios lašišos ir grąžinti į orkaitę dar maždaug 10 minučių, kol išsilydys sūris, o pistacijos švelniai paruduos.

Papildomų garnyrų jau kaip ir nebereikia.

Šaltinis – Mūza su kočėlu

Šparagų (a.k.a. smidrų) sezonas nėra labai ilgas – skubėkite ragauti ir mėgautis! Kol kas aš dar nesu didi jų gaminimo meistrė, bet jau žinau, kad šparagai puikiai tinka tiek prie žuvies (įrodyta šiuo receptu), tiek prie paprasčiausių minkštai virtų kiaušinių, tiek paįvairinti įprastas salotas.

--

O pabaigai, dar viena citata iš mano pamėgto tinklaraščio „Proto aistros“ – „Tik batai turi būti patogūs, visi kiti pasirinkimai turi būti tikri ir ne dėl patogumo“. Žinoma, ši mintis parašyta galvojant apie vyrus ir tai, kad nereikia rinktis „patogaus“ varianto, o nepasiduoti ieškant to tikrojo. Bet ji puikiai tinka ir kitiems gyvenimo sprendimams.

Ne viskas turi būti patogu ir paprasta. Iššūkių irgi reikia. Tad dabar atėjo metas griebti juos už ragų. 

Sluoksniuotos tešlos keksiukai su moliūgais

„Pas visus verda aistros, pas mane - grikiai“ - toks užrašas ilsisi mano virtuvėje, tačiau, manau, kad jį šiuo metu vertėtų pakeisti į tokį, kuris geriau atspindėtų realybę. Pavyzdžiui, „Gyvenimas verda intensyviau negu puodai“. 

Kas vyksta? Visa galva pasinėriau į sportą - vaikštau į treniruotes, bėgioju, darau pratimus namie, domiuosi sveiku maistu (Kalėdoms pasidovanosiu sau knygą apie supermaistą!) ir stengiuosi valgyti žaliau bei sveikiau. Sekasi sunkiai, bet motyvacija didėja su kiekviena treniruote, tad tikiu, kad jau tuoj tuoj seksis geriau. 

Tiesa, nenorėčiau šiame kelyje ko nors atsisakyti - juk turiu begalinę meilę kruasanams su šokoladu ir kitokiems kepiniams, taip lengvai jų nepaleisiu. Tad lieka tik deginti kalorijas. Kalėdinis įmonės vakarėlis parodė, kad tam kuo puikiausiai tinka intensyvūs šokiai. Turėsiu naują sporto salės alternatyvą!

Sluoksniuotos tešlos keksiukai su moliūgais

Reikės:

kelių lakštų sluoksniuotos bemielės tešlos

moliūgo 

kelių saulėje džiovintų pomidorų aliejuje

100-150 g tarkuoto fermentinio sūrio

2 kiaušinių

180 g neriebios grietinėlės

žiupsnelio druskos, džiovintų bazilikų

gabalėlio sviesto

Sluoksniuotos tešlos lakštus lengvai iškočioti, supjaustyti gabalėliais ir jais iškloti sviestu išteptas keksiukų formeles. 

Nuluptą moliūgą stambiai sutarkuoti. Į tarkius įpjaustyti saulėje džiovintus pomidorus, suberti tarkuotą sūrį, pagardinti druska ir džiovintais bazilikais. Supilti kiaušinius, išplaktus su grietinėle, ir gerai išmaišyti.

Įdarą dėti į paruoštus tešlos krepšelius, kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje 20-30 minučių arba, žinoma, kol iškeps.

Šaltinis - Cukrinis avinėlis

Receptą išbandžiau, kai ruošiausi įkurtuvėms naujojoje Tyzenhauzų rezidencijoje. Kadangi greitai keksiukai-kišiukai dingo nuo stalo, darau išvadą, kad draugams patiko. Kelis paslėpiau ir kitą dieną suvalgiau darbe pietums - buvo skanūs tiek šilti, tiek šalti.

Tai buvo mažiau nei prieš mėnesį, o man atrodo, kad praėjo jau visa amžinybė. Visi savaitgaliai nuo pat lapkričio pradžios buvo suplanuoti iki smulkmenų, artimiausias laikotarpis taip pat greičiausiai neleis atsikvėpti - vis dėlto šventės ant nosies... Kad jos nebūtų praleistos vien prie stalo, suplanavau sportinę pramogą - sudalyvauti Kalėdiniame bėgime. Tad jeigu gruodžio 27 d. būsite Vilniuje, atsikelsite anksčiau negu vidurdienį, ateikite ir pamojuokite man, kovojančiai su 12 km distancija. Mielas pusmaratoni, aš ateisiu ir pas Tave!

O kas dar įvyko per tą mėnesį? Buvo atostogos, buvo gimtadienis, buvo Paryžiaus gatvės, buvo skirtingos šokių aikštelės su skirtingais šokių stiliais, buvo kelios tikros ir suvaidintos ekstremalios situacijos, buvo lankomi barai, buvo daug visokių darbų, net įsimylėjimo ženklų šiek tiek buvo. Bet greitai praėjo. Matyt, kad dar nereikia.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Aš turiu gana keistą santykį su žodžiais - kartais man norisi kalbėti be perstojo, tada dar rašyti ir pasakoti viską, kas vyksta aplink mane, o kartais užtenka tylėti, vienumoje mąsliai šypsotis ir visus gerus dalykus laikyti vien sau. Taip nutiko ir pastarąjį mėnesį. O galbūt tiesiog per daug visokių žodžių pasakiau ir parašiau darbinėje bei papildomoje veikloje.

Žodžiu, baigiantis spaliui žvelgiu į savo darbotvarkę ir džiūgauju dėl planų - jau penktadienį prasidės atostogos, tada laukia skrydis į Paryžių ir gimtadienio šventimas, tuomet įkurtuvės, dar šiek tiek bliuzo, tada draugų vizitai su privalomaisiais nuotykiais ir jau bus galima žengti į žiemą.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Reikės:
mėgstamos formos makaronų (kiekis - pagal valgymo įpročius, aš gaminau tris porcijas)
100 gramų rūkytos lašišos
nedidelės cukinijos
nedidelio svogūno
3 skiltelių česnako
150 ml grietinėlės
saujos tarkuoto sūrio
pipirų
šlakelio citrinos sulčių

Lašišą pasmulkinti ir apkepti keptuvėje su lašeliu aliejaus. Tuomet sudėti smulkintą svogūną ir kepti, kol jo gabaliukai taps skaidrūs. Suberti smulkintą česnaką. Po kelių minučių į keptuvę dėti ir pusžiedžiais supjaustytą cukiniją, patroškinti, kol ji suminkštės. Pagardinti pipirais. Supilti grietinėlę, ją užvirinti, o tada jau galima keptuvę nukelti nuo ugnies. Jos turinį pilti ant jau išvirusių makaronų, gerai išmaišyti, pašlakstyti citrinos sultimis, apibarstyti sūriu ir skanauti.

Šaltinis - Širšių lizdas

Makaronai buvo gaminti dar kažkada rugsėjį, bet ilgai laukė fotoaparate, kol mano tyla baigsis. Atsimenu, kad tikrai buvo skanu. Kodėl makaronų spalvos skiriasi? Todėl, kad naudojau tiek įprastus, tiek pilno grūdo makaronus. Įsivaizduoju, kad taip darydama duodu bent truputį daugiau naudos savo organizmui.

---

O kas įdomaus nutiko per spalį? Pradėjau lankyti Running Conditioning treniruotes GET FIT'e - nors po kiekvienos iš jų kuri nors kūno dalis nustoja normaliai funkcionuoti ir skundžiasi, kad ji norėtų gyventi ramiai sau nejudinama, esu labai laiminga, kad pagaliau pradėjau ne tik bėgioti, bet ir stipriau treniruotis. Vis dėlto tas pusmaratonis gegužę pats nenusibėgs ir jam reikia ruoštis visais įmanomais būdais. Nežinau, ar čia momentinis sportinių įpročių poveikis ar daugiau visokių dalykų (kaip kad sumenkę pusryčiai ir vakarienės) susidėjo, bet kolegės pradėjo man kartoti, kad sulieknėjau. Tikiu.

Tačiau viena svarbiausių mano gyvenimo naujienų dabar - persikrausčiau. Nuo šiol gyvensiu viena. Na, turėsiu labai artimą kaimynę, bet turbūt labai norėdama galėčiau išvengti didesnio kontakto su ja. Vyrukai Žirmūnuose pernelyg neliūdėjo dėl mano sprendimo juos palikti, tad susikroviau šmutkes ir išvažiavau į Naujininkus - savo naująją rezidenciją Tyzenhauzų gatvėje.

Keulė Rūkė man dabar pasiekiama per daugiau mažiau penkias minutes - jau išbandyta! Pro septinto aukšto langą matosi nuostabūs saulėtekiai, o vakarais kambarį nušviečia LFF stadiono šviesos. Dar reikės iki galo susitvarkyti buitį ir būsiu pasiruošusi žiemoti. Tik gyvenk ir džiaukis, ar ne?

Sumuštiniai su karamelizuotais svogūnais

Pastarosiomis dienomis supratau, kad pavargau. Pavargau nuo kasdienių naminių pareigų, nuo darbinių iššūkių ir nesibaigiančių tekstų, nuo nuolatinių pastangų būti gražiai, mandagiai ir maloniai, nuo skubėjimo pirmyn-atgal, nuo planavimo, nuo skaičiavimo, nuo kalbų, nuo pažadų ir nuo savo pačios lūkesčių.

Aš neprivalau būti tobula moteris. 

Vietoj gurmaniškos vakarienės galiu paprasčiausiai nueiti į greito maisto restoraną arba pasigaminti skanų sumuštinį. O po to sušlamšti didžiulę plytą šokolado. 

Sumuštiniai su karamelizuotais svogūnais

Reikės:

svogūno

mėlynojo svogūno

poro

2 šaukštų cukraus

kepto vištienos ketvirčio

pomidorų padažo

grūdėtųjų garstyčių

majonezo

batono

aliejaus

džiovintų bazilikų, raudonėlių ar žolelių mišinio

sūrio

Svogūnus sukapoti nedideliais kubeliais, baltąją poro dalį supjaustyti pusžiedžiais. Keptuvėje įkaitinti šlakelį aliejaus, suberti svogūnus ir porus, juos apibarstyti cukrumi ir vis pamaišant kepti ant silpnos ugnies 10-15 minučių, kol svogūnai visiškai suminkštės ir karamelizuosis. 

Dubenėlyje sumaišyti grūdėtąsias garstyčias, pomidorų padažą ir majonezą (santykis 1:1:1 arba pagal skonį). Mišiniu patepti batono riekelę, ant jos dėti smulkiais gabaliukais suplėšytą vištieną, o tuomet ir karamelizuotus svogūnus. 

Pagardinti sumuštinius džiovintomis žolelėmis, užberti sūrio ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje, kol sūris išsilydys.

Valgyti dar šiltus. 

Šaltinis - portalas ji24.lt

---

Gerai, kad iš tiesų laukia atokvėpis. Jau visai greitai. Bus naujų žmonių, naujų įspūdžių ir kitokio - to gerojo nuovargio, kuris apima ištrūkus iš rutinos ir iki nukritimo vaikštant svetimomis gatvėmis.

Tyliai tyliai tą artėjančią savaitę vadinu atostogomis, nes šį kartą planuoju kompiuterį palikti namuose. 

Galbūt mano gerai nuotaikai tiesiog užtektų nors kartą gerai išsimiegoti? Kažkodėl ta nuolatinė prieblandos zona (juk ryte einant į darbą saulė dar tik teka, o grįžtant ji jau būna kone nusileidusi) nepadeda pakankamai pailsėti. O naktimis mane kankina labai spalvoti ir kupini veiksmo sapnai, kuriuos ryte pasakojant prie puodelio arbatos, neįmanoma nešyptelėti.

Nors tiek.

Tortilijos su vištiena

Laukti man niekada nepatiko. Gaila, kad mažai kas šiame gyvenime įvyksta tą pačią akimirką – kartais reikia ilgo pasiruošimo ir kantrybės, kad išsipildytų svajonės ar pasiteisintų lūkesčiai. Dabar morališkai ruošiu save permainoms ir kraustynėms į dar vienus namus – mažesnius, jaukesnius, paprastesnius. Į tokius, kuriuose telpa tik du žmonės.

Sukaustyta beribio darbinio tingulio naršau po namų dekoro idėjų puslapius ir žymiuosi, kokių dalykų norėsiu savo naujuose namuose, galvoju, kaip patogiausia mažoje erdvėje paskirstyti miego, darbo ir laisvalaikio zonas, svajoju, kad būsiu greitesnė bėgikė, nes manęs ir bėgimo autostrados – Neries paupio – nebeskirs kelių kilometrų atstumas...

Ir geriausią patiekalą įkurtuvių vakarėliui jau radau. 

Tortilijos su vištiena

8 tortilijoms reikės:

8 tortilijų paplotėlių

300 gramų vištienos krūtinėlės

50 gramų mocarelos

kelių jalapeno pipirų (lietuviškai jie iš tiesų vadinasi chalapos paprikos)

8 šaukštų konservuotų kukurūzų

keturių šaukštų aštraus pomidorų padažo

keturių šaukštų grietinės

pusės nedidelės raudonosios paprikos

pusės nedidelės cukinijos
nedidelio pomidoro

keturių kininio kopūsto lapų

saujos tarkuoto sūrio

druskos, juodųjų pipirų

Vištienos krūtinėlę supjaustyti ir kepti keptuvėje, kol gražiai paruduos, pagardinti druska bei pipirais. Išjungus ugnį vištieną apibarstyti plėšyta mocarela ir leisti sūriui išsilydyti.

Cukiniją supjaustyti griežinėliais, papriką – juostelėmis. Apkepti keptuvėje. Jalapeno pipirus ir pomidorą susmulkinti.

Tortilijos papločius patepti pomidorų padažu, sumaišytu su grietine, kraštus apibarstyti sūriu. Toje vietoje, kurioje bus suktinuko viršus, uždėti smulkintų kinino kopūsto lapų, o papločio viduryje sudėti likusį įdarą – kelis vištienos gabalėlius, šaukštą konservuotų kukurūzų, keptų cukinijos ir paprikos bei pomidoro gabalėlių, pagardinti jalapeno pipirais. Viską dar kartą pabarstyti tarkuotu sūriu ir sulankstyti – užlenkti apačią ir šonus, kad neiškristų įdaras. Sutvirtinti dantų krapštukais.

Taip suruošti visus papločius ir pašildyti juos iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje maždaug penkias minutes.

Viskas, skanaus!

Vištienos idėja – Virtuvės mitų griovėjai, žurnalas-albumas, pavsaris 2014, Nr.4 

Tortilijos – patys smagiausi kebabai, kurių įdarą visada galima pareguliuoti pagal šaldytuvo turinį. Puikiai tinka norint sunaudoti visokius daržovių likučius!

---

Tad laukiu rugsėjo.

O kol kas dar reikia sutvarkyti visus kitus gyvenimo reikalus – peržiūrėti dabartinį užgyventą turtą ir išmesti tai, ko man nebereikia, išparduoti nenešiojamas sukneles ir neskaitomas knygas (kulinarinės naudojamos visos! Arba bent bus naudojamos!), po ilgos pertraukos ir vėl viešai parodyti, kad aš moku šokti, dar praleisti šiek tiek laiko su mergaitėmis, išmokti pasidaryti pačią gražiausią šukuoseną, tinkančią prie atvirų pečių suknelės... Na, ir padaryti dar milijoną mažų dalykų.

Vienas iš jų – dar šiek tiek padirbėti iki atostogų. Liko viena diena, cha!

Daugiaryžis su voveraitėmis

Paskutinė atostogų diena visada priverčia susimąstyti apie darbus - apie tuos, kurie dar tik bus ateityje, ir apie tuos, kurie laukia sugrįžtant. Prie vieno smagiausių darbų - kuitimosi virtuvėje jau sugrįžau, dabar belieka aprašyti tai, kas įdomaus ten įvyko.

Po savaitės, praleistos Italijoje (apie tai skaitykite žemiau, jei įdomu), grįžusi namo turėjau pasakoti įspūdžius ir rodyti nuotraukas tiems, kurie labiausiai laukė - buto draugams. Tuo pačiu jie, žinoma, ir vakarienę išsireikalavo. Tad įkvėpta italų meilės sezoniškumui ir šviežiems bei kokybiškiems produktams, pasirinkau daugiaryžį su voveraitėmis. 

4 porcijoms reikės:

200 gramų apvaliagrūdžių ryžių (pavyzdžiui, Arborio)
litro karšto daržovių sultinio
100 mililitrų baltojo sausojo vyno
200 gramų šviežių voveraičių
didelės saujos parmezano sūrio
50 gramų sviesto
svogūno
1-2 skiltelių česnako
saujelės smulkintų petražolių
druskos, maltų juodųjų pipirų

Puode ištirpinti pusę sviesto, jame pakepinti smulkintą svogūną, suberti ryžius ir nuolat maišant kepti 2-3 minutes, kol ryžiai taps permatomi. Supilti vyną ir kaitinti, kol skystis išgaruos. Įpilti samtį vištienos sultinio ir nuolat maišant kaitinti ant nedidelės ugnies, kol ryžiai sugers skystį. Tuomet vėl pilti sultinį ir toliau maišant kaitinti. Taip tęsti apie 15 minučių, kol ryžiai išvirs al dente - t.y. viduje dar bus truputį kietoki.

Keptuvėje ištirpinti likusį sviestą, jame pakepinti smulkintus česnakus, suberti voveraites (jų smulkinti nebūtina, jeigu nėra itin didelės) ir pakepinti 8-10 minučių. Iškepusias voveraites sumaišyti su jau išvirusiais ryžiais, pagardinti druska bei pipirais ir palaikyti uždengus keletą minučių.

Tuomet suberti tarkuotą parmezano sūrį, suberti petražoles ir viską gerai išmaišius patiekti.

Šaltinis - Virtuvė. Nuo... Iki..., 2014 m. Nr. 7-8 (61-62)
Daugiaryžį arba rizotą viriau jau nebe pirmą kartą (čia ankstesnis bandymas su moliūgu), bet šį sykį, manau, pavyko pasiekti kreminę konsistenciją ir švelnų ryžių skonį. 

Tiesa, tikro itališko rizoto taip ir neparagavau... Nors Romoje praleidau penkias dienas, dažniausias mano patiekalas vis dėlto buvo pica - vien dėl to, kad ja prekiavo ir universiteto, kuriame dalyvavau tobulinimosi/mokymosi/dalinimosi patirtimi seminaruose, valgykla. Žinoma, įvairiose kavinėse buvo išbandyta ir pasta, ir brusketos, ir salotos, ir lazanija, ir tiramisu, ir ne viena rūšis ledų. Na, o rizotui kažkaip nebeliko nei laiko, nei vietos skrandyje... Bet dabar turėsiu priežastį grįžti į Italiją!

Grįžti į Romą taip pat rasčiau vieną didelę priežastį - nepamačiau Trevi fontano visame jo gražume. Ir taip atsitiko ne todėl, kad būčiau tinginė (Romoje nuėjau tikrai ne vieną dešimtį kilometrų!), bet todėl, kad jis dabar tvarkomas ir liūdi be vandens. Tiesa, ne visi turistai tuo nusivylė - jie ir toliau tiki fontano stebuklais ir savo monetas meta ne į vandenį, o tiesiog į aptvertą teritoriją... 

Mano tikslai Romoje buvo gana dideli - nusifotografuoti su popiežiumi, pasivažinėti motoroleriu ir sulaukti pasiūlymo ištekėti. Kai kas išsipildė, kai kam dar reikės pastangų ateityje. Tikiu, kad dar sugrįšiu. Gi ne taip ir toli toji Italija.

Topinambų salotos su riešutais

Kartais gyvenimas priverčia paspausti pertraukos mygtuką ir išmeta iš įprastinės rutinos tam, kad apsižvalgytum aplinkui ir pamatytum, ką praleidai skubėdamas. Pavyzdžiui, vakar pamačiau, kad prie Prezidentūros jau žydi kaštonai! Būtų pats metas bučiuotis po jais, tik kad  žmogus, su kuriuo norėčiau tai daryti, šiuo metu gyvena bibliotekoje ir vaikšto į pasimatymus su manimi tik per savo kavos pertraukėles.

Tad prisiminiau, kaip laiką leisdavau viena. Išvedžiau Bagirą (savo leopardiniais raštais margintą dviratį) pasivažinėti, išmėginau šokių salės grindų slidumą darydama špagatą (po trečios vyno taurės man visada užeina noras tai daryti), pažaidžiau stalo žaidimus ant pievutės (ir juos laimėjau!), netgi paskaičiau knygas ir kulinarinius žurnalus, besikaupiančius ant stalo ir prašančius daugiau dėmesio.

Ir turgų aplankiau! Tarp pavasarių žolių mačiau ir žieminių bulvių - topinambų, kurių salotomis maitinausi po šv. Velykų ir močiutės daržo iškapstymo.

Topinambų salotos su riešutais

3 porcijoms reikės:
500 gramų topinambų
50 gramų lazdynų riešutų
50 gramų kietojo sūrio
saujos kapotų petražolių
2 šaukštų citrinų sulčių
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
druskos, maltų juodųjų pipirų

Topinambus nuplauti ir nulupti, supjaustyti griežinėliais ir apipilti šviežiai spaustomis citrinų sultimis, kad nepajuoduotų.

Lazdynų riešutus nuolat maišant paskrudinti sausoje keptuvėje. Praaušusius patrinti tarp pirštų, kad nusiluptų luobelė. Riešutus stambiai sukapoti.

Sūrį supjaustyti gabaliukais.

Pjaustytus topinambus apibarstyti kapotomis petražolėmis, aplieti alyvuogių aliejumi, pagardinti druska bei maltais juodaisiais pipirais ir gerai išmaišyti. Tuomet sudėti sūrį ir riešutus ir dar kartą gerai permaišius patiekti.

Šaltinis - Sezoninė virtuvė, Smaguris, 2014

Topinambai, kitaip dar vadinami bulvinėmis saulėgrąžomis, žieminėmis bulvėmis arba Jeruzalės artišokais, yra labai naudinga daržovė, kurioje gausu įvairių organizmui reikalingų medžiagų. Anot internetų, jie nekaupia savyje nitratų, sunkiųjų metalų ar radioaktyvių medžiagų ir patys kartais pavadinami natūraliais probiotikais, nes padeda išlaikyti sveiką žarnyno ekologiją. Žodžiu, kas nori daugiau pagyrų, tegul paskaito jas čia.

Ir valgyti juos galima žalius!

Paragaukite, kol dar sezonas.