2017 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis

Avokadų ir lašišos salotos

Paskutinę kovo dieną, kai po ilgos ir darbiniais renginiais gausios savaitės pasiėmiau laisvadienį, netikėtai suvokiau, kad gyvenimo istorijos aprimo. Kasdienybė sukasi aplink paprasčiausius dalykus – darbą, maistą, namų ruošą, bėgimą, meilę bei buto paieškas. Ir tik paskutinysis sukelia nerimą kartas nuo karto, visi kiti reikalai šiuo metu džiugina. Nutilo net ir tas įkyrus balselis viduje – jis vis skatindavo judėti į priekį, ieškoti naujų patirčių ir jas atrasti.

Bet užteko savaitgalį išvažiuoti iš Vilniaus – stebėti už automobilio lango besikeičiančius vaizdus, kiaurai permirkti pavasariniame lietuje, stovėti pievoje ir klausytis paukščių čiulbėjimo, skinti žibuokles ir kitaip kaip smagiai praleisti dieną dviese, ir vidinis varikliukas užsivedė iš naujo. Net ir buto reikalai, atrodo, po truputį tuoj tuoj pajudės iš nerimastingojo taško. 

Apimta įkvėpimo ir įsikrovusi saulės bei šilumos energija, vakarienei susimaišiau pavasariškas salotas.


Avokadų ir lašišos salotos

2 porcijoms reikės:
vieno avokado
pusės ilgavaisio agurko
100 gramų šaltai rūkytos lašišos (labiausiai tinka gabalėliai salotoms)
70 gramų gražgarsčių (rukolos) lapų
sezamo sėklų
citrinos
alyvuogių aliejaus
šaukštelio skysto medaus
druskos, pipirų

Gražgarsčių lapus gerai nuplauti ir nuvarvinti. Agurką ir avokadą supjaustyti norimo dydžio gabalėliais. Lašišą smulkiai suplėšyti. Viską sudėti į dubenį.

Iš citrinos išspausti sultis ir jas sumaišyti su alyvuogių aliejumis bei skystu medumi (ingredientų proporcijas pasireguliuoti pagal savo pomėgius). Pagardinti užpilą druska bei pipirais.

Salotų ingredientus užpilti pasiruoštu užpilu, gerai išmaišyti. Prieš patiekiant pabarstyti sezamo sėklomis.

Šaltinis – Fuss Free Cooking (pinterest‘o atradimai).

Na gerai gerai, salotos buvo gamintos jau kiek anksčiau. Bet tai buvo šio pavasario pirmasis patiekalas, kurį spėjau grįžusi po darbo pagaminti ir nufotografuoti šviesoje. Ir nebe virtuvėje, o balkone! Nuo to salotos net ir valgėsi skaniau.


Kai gyvenimas sukasi tik apie buitį, tai ir rašyti sunkiau. Tikiuosi, kad greitu metu ateisiantys nauji įspūdžiai – šventinės kelionės po Lietuvą, pusiau šventinė komandiruotė ir aviacijos žmonės, naujas būstas su nauja vieta mieste ir naujais buitiniais iššūkiais, sugrąžins į kasdienybę istorijas ir atneš man daugiau įkvėpimo jas užrašyti.

Tikiuosi ir tikiu.


2017 m. kovo 19 d., sekmadienis

Citrininė vištiena

Mano trenerė po vienos prakaitu žliaugiančios treniruotės pasakė, kad sporto rezultatus pamatyti pavyks tik laikantis trijų pamatinių principų:
         ·   atsisakant nesąmonių (ate ate, Coca Cola ir kiti gazuoti gėrimai, bulvių traškučiai, bandelės ir kiti kepiniai iš baltų miltų, kečupai ir baltas cukrau, dedamas į kavą ar arbatą...);
         ·    miegant 7-8 valandas per parą;
         ·    nestresuojant.

Jeigu su maistinėmis nesąmonėmis dar būtų galima atsisveikinti be širdį plėšančių dramų, o skanų burgerį su bokalu alaus leisti sau kartą per mėnesį (ar per kelias savaites), tai su miego valandų skaičiumi ir stresu yra kiek sudėtingiau. Pastaruoju metu iš tiesų imu „lūžinėti“ anksčiau negu visada, bet tai tikrai nenutinka likus dar kelioms valandoms iki vidurnakčio. Tad jau nuo pat pirmojo žadintuvo signalo, kurio laikas varijuoja nuo 5:30 iki 6:40 val., visa mano esybė pasineria į stresinę būseną.

Darbo pobūdis, nuolatiniai pokyčiai bei nuomonių išsiskyrimas įmonėje, departamente, skyriuje taip pat nepadeda iš šios būsenos išeiti. Tad kasdien ieškau, kaip priversti save atsipalaiduoti, kaip surasti progą dažniau pažiūrėti į dangų ir giliau į plaučius įkvėpti pavasariu jau kvepiančio oro.

Turbūt nebekeista ir sakyti, kad vienas iš atsipalaidavimo būdų – sukinėjimasis virtuvėje gaminant kažką naujo. Šį kartą – greitai ir paprastai, kad liktų laiko prieš miegą paskaityti knygą, ramiai išgerti puodelį arbatos ar tiesiog pasikalbėti su mylimu žmogumi.

Citrininė vištiena

Reikės:
600 gramų vištienos krūtinėlės
3 šaukštelių sviesto
0,5 puodelio vištienos sultinio
4 šaukštelių citrinos sulčių
šaukštelio skysto medaus
2 skiltelių česnako
šaukštelio mėgstamų prieskoninių žolelių (bazilikų, raudonėlio, rozmarino ir pan.)
druskos ir pipirų
kelių citrinos griežinėlių

Vištienos krūtinėlę supjaustyti norimo dydžio gabalėliais (aš dariau nedidelius kepsnelius). Jei jie storoki – kiek paspausti ranka, kad susiplotų.

Keptuvėje ištirpinti sviestą, sudėti vištieną ir apkepti iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Tuomet vištieną perdėti į riebalais (sviestu ar alyvuogių aliejumi) pateptą sandarią kepimo formą aukštais kraštais.

Puodelyje suplakti vištienos sultinį, citrinos sultis, skystą medų, smulkiai kapotą česnaką, prieskonines žoleles, druską ir pipirus. Gautu padažu užpilti vištieną, ant viršaus išdėlioti citrinos griežinėlius ir kepti iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį. Kas 10 minučių vištienos gabalėlius apversti, kad abi pusės vienodai prisigertų padažo.

Patiekti su mėgstamu garnyru.

Šaltinis – Creme de la Crumb (Pinteresto atradimai)


Jaučiu, kaip pamažu artėja dar vienas stresinis gyvenimo momentas – dar vienas kraustymasis. Jau į septintąją vietą per dešimt gyvenimo Vilniuje metų. Na, iki pagyvenimo visuose miesto rajonuose dar šiek tiek trūksta, bet tokiu tempu, manau, dar po dešimtmečio jau pažinosiu daug įvairesnių bėgimo ar pasivaikščiojimo takelių ir kiemų ar skersgatvių, kuriais galima greičiau pasiekti autobuso stotelę skubant į darbą.

O tada sutaupius akimirką laiko jau reikia ir atsipūsti žiūrint į aukštyn dangumi kylančią saulę bei klausantis pirmųjų nedrąsių paukščių giesmių.

Juk pavasaris.

2017 m. kovo 2 d., ketvirtadienis

Vyšnių ir čijos sėklų tortukas

Savo imunitetą galiu išmesti į šiukšliadėžę, nes pastaruoju metu jis visiškai sulūžo. Vieną dieną nepaleidžiu iš rankų nosinės, kitą stengiuosi neiškosėti dalies plaučių, trečiąją atsisveikinu su balsu ir natūraliai trūkinėju kalbėdama telefonu. Be viso to, nuolatos supuosi nuotaikų sūpynėse, nes ilgesnio ar kokybiškesnio poilsio šiuo metu negaliu sau leisti.

Tad kuriam laikui atsisveikinu su sporto salės malonumais (abonementas kilnoti svorius jau tuojau vis tiek baigsis, brauksiu ašarą ir dažniau apsiausiu bėgimo batelius) ir leidžiu vakarus namie po pledu. O ten patogiai ir šiltai įsitaisius kažkodėl užsinori ko nors skanaus ir saldaus. Bet, žinoma, ko nors tokio, kas neužkrautų kūnui papildomos cukrinės ar kitokios naštos. 

Tad prisiminiau rudenį aplankytą žaliavalgiško maisto gaminimo pamoką ir susiradau sveikuoliško nekepto tortuko receptą. 

 Vyšnių ir čija sėklų tortukas

Nedideliam tortukui reikės:
100 gramų graikinių riešutų
70 gramų agavų sirupo
200 gramų šaldytų vyšnių
sunokusio banano
50 gramų kokosų pieno
50 gramų čijos sėklų

Graikinius riešutus smulkintuvu sutrinti iki trupinių. Į juos supilti 20 gramų agavų sirupo ir išmaišyti iki vientisos, lipnios masės. Trupinius sudėti į tortuko formą (aš naudojau nedidelę maisto produktų dėžutę, kurią išklojau maistine plėvele) ir gerai suspausti. Tai - būsimo tortuko pagrindas.

Šaldytas vyšnias, bananą, kokosų pieną ir likusį agavų sirupą sudėti į smulkintuvą ir suplakti iki vientisos masės. Suberti čijos sėklas ir lėtai maišyti, kol masė ims tirštėti. Gautą masę supilti ant tortuko pagrindo, uždengti ir palaikyti šaldytuve valandą ar kiek ilgiau.

Puošti šviežiais ar džiovintais vaisiais, riešutais arba valgyti taip.  Ilgiau pabuvęs kambario temperatūroje tortukas ima keisti savo formą, tad skubėkite skanauti!

Šaltinis - Lamų slėnis, 2017 sausis (59) ir futuraw

Šiame tortuke susidėjo visi pastaruoju metu mano labai pamėgti skoniai – vyšnios (tinka tiek į košę, tiek į graikišką jogurtą pusryčiams), agavų sirupas (su blynais, žinoma, skaniausias!), graikiniai riešutai (smegenų maistas) ir čijos sėklos. Na, pastarosios, tiesą sakant ypatingu skoniu nepasižymi. Bet ispaninio šalavijo sėklos tikrai daug visokių gerų savybių turi. 

Skaitydama knygą Gimę bėgti sužinojau, kad savo gėrimus čijos sėklomis gerina ir tarahumarai – indėnų gentis, vadinama geriausias pasaulio bėgikais, kurie gali be sustojimo kanjonais bėgti šimtą ir daugiau kilometrų. Tad ir aš, norinti kada nors kirsti bent jau klasikinio maratono finišo liniją, bandau stebuklingąsias čijos sėklų savybes ir įsivaizduoju, kad nuo jų tampu gyvybingesnė.

Ko jau ko, bet gyvybės ir naujų jėgų šiuo metu man reikia labiausiai. Juk jau pavasaris!

2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Makaronai su krevetėmis

Atostogos. Ilgai lauktos ir planuotos jos praskriejo it nuo vandenyno pūstelėjusio vėjo gūsis, bet paliko šimtus nuotraukų kompiuteryje ir telefone bei dar daugiau įspūdžių širdyje. Kelionė maršrutu Vilnius – Beauvais (ala Paryžius) – Porto – Aveiro – Costa Nova – Nazare – Obidos – Sintra – Lisabona – Sines – Sagres – Lagos – Faro – Birmingemas – Vilnius truko 8 dienas ir kone visas jas grožėjomės portugališku pavasariu (kai Lietuvoje buvo -15 laipsnių, viename miestelyje valgiau ledus – true story).

Savaitė Portugalijoje į mano racioną atnešė nemažai naujų dalykų. Pavyzdžiui, įsimylėjau krevetes. Iki šiol jos man būdavo tik egzotiškas užkandis, kurį nelabai aktyviai bandžiau prisijaukinti. O štai per praėjusią savaitę jas valgiau kone kasdien. Ir netgi gaminau! Tiesa, vakarienės ruošimas apartamentų virtuvėlėje buvo M. mintis – man atostogos užsienyje asocijuojasi su valgymu, bet ne su gaminimu J 

Bet galiausiai buvo taip skanu, kad pilnas puodas makaronų su krevetėmis dingo per kelias akimirkas. Receptas negrasina virtuvei jokia revoliucija, tad svarbiausia rasti didelių ir gražių atšaldytų jau išvirtų krevečių.

Makaronai su krevetėmis
0,5 kilogramo krevečių (virtos, atšaldytos)
poros skiltelių česnako
žiupsnelio druskos, pipirų
gabalėlio sviesto
grietinėlės
kietojo sūrio
250 gramų mėgstamų makaronų

Veiksmas paprastas: makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, krevetes išlukštenti.
Keptuvėje išlydyti gabalėlį sviesto, jame apkepti smulkiai supjaustytą česnaką. Tuomet sudėti išlukštentas krevetes ir kepti ant nedidelės ugnies, kol išgaruos susikaupęs skystis. Supilti grietinėlę (jos kiekį pasireguliuoti pagal norimą padažo kiekį ir tirštumą), pagardinti padažą druska bei pipirais ir dar minutėlę pakaitinti.
Padažą supilti ant išvirtų ir gerai nuvarvintų makaronų, gerai išmaišyti, apibarstyti tarkuotu kietuoju sūriu ir patiekti.

Vuolia!


Telefoninėje nuotraukoje rasite ir mane, stovinčią ant kėdės, taip.

Kas dar paliko įspūdį portugališkoje virtuvėje?

Pirmąją dieną ragavome francesinha – tradicinį Porto sumuštinį su trijų ar keturių skirtingų rūšių mėsa, daug sūrio ir dar aplietą padažu. Aišku, prie jo priklauso ir bulvytės, o M. dar ir kiaušinį ant viršaus iškepė. Buvau perspėta, kad šį patiekalą reikia valgyti tik tuomet, kai jau labai labai išalksti. Tiesa. O dabar internetuose perskaičiau, kad šis sumuštinis kai kam atrodo kaip infarktas lėkštėje. 

Po popietinio sumuštinuko galėjome ramiai iki sutemų vaikštinėti po apniukusį Porto, o po to nusiaubti arčiausiai hostelio buvusią parduotuvę ir prisipirkti saldumynų, riešutų bei čipsų vakarienei.
Francesinha - internetų nuotrauka, bet maniškis atrodė labai panašiai!
Lankantis Porto taip pat būtina paragauti tradicinio portveino – užtenka iš senamiesčio pereiti tiltu į kitą upės pusę ir užsukti į vieną iš daugelio ten esančių vyno daryklų. 


Ovos moles
Dauguma jų organizuoja degustacijas, kuriose galima paragauti kelių rūšių vyno. Iš asmeninės patirties sakau, kad dviejų degustacinių taurių gali puikiai pakakti. Mes su M. nuo gražiojo Porto tilto viršaus leidomės Teleferico de Gaia keltuvu ir už tai gavome nemokamą taurę vienoje iš daryklų. Galiu drąsiai rekomenduoti abi patirtis!

--

Jeigu Portugalijoje užsuksite į Aveiro apylinkes, ten reikia paragauti saldumyno, vadinamo ovos moles. Įvairių jūrinių formų saldainiai (nežinau, kaip geriau juos pavadinti) daromi iš kiaušinių trynių su cukrumi ir plonytės kvietinės tešlos, iš kurios gaminami ir Kūčių „plotkeliai“. Internetai sako, kad jie – vienuolių išradimas. Tiek konsistencija, tiek pats saldainio skonis kiek keistokas – tikrai labai saldu, bet paragauti autentikos tikrai verta.
Tik nesugalvokite antrojo saldainio, kurio nebeįveikėte, gražiai suvynioti į servetėlę ir palikti rankinėje iki kitos dienos. Mano klaida – kiaušininį įdarą nuo visų rankinėje buvusių daiktų valiau ilgai ir nuobodžiai.


--

Ryžiai su jūrų velniu ir krevetėmis, iš internetų
Nazare miestelyje (beje, išprotėję bangletininkai dabar ten išdarinėja va tokius dalykus su aukščiausiomis bangomis pasaulyje) netyčiomis užsukome į Taberna d‘Adelia ir ten valgėme tikrai labai skanų ryžių, jūrų velnio (na, monkfish skamba geriau) ir krevečių troškinį. Ta porcija dviems tikrai būtų galėję pasisotinti ir daugiau žmonių. 
O šiandien skaitau internetus ir randu, kad tas žavi užeiga įtraukta į
Michelin siūlomų aplankyti restoranų Ispanijoje ir Portugalijoje sąrašą (žvaigždučių neturi, o gaila!).

Per atostogas tikrai daug gerų ir teisingų sprendimų visiškai intuityviai padarėme. 

--

Miestelyje, kuriame radome net kelias pasakų pilis – Sintroje, lankėmės restorane Apeadeiro (rekomendavo vietiniai, kurių stebuklingai gražiame The Five House name buvome apsistoję), kur vėlgi ragavau žuvį. Sakoma, kad menkė, portugališkai vadinama bacalhau, Portugalijoje gali būti patiekta šimtais skirtingų patiekalų. Ten ją valgiau su plonai pjaustytomis bulvėmis, kurios priminė bulvių traškučius, keliais griežinėliais kumpio, keptu kiaušiniu (!), alyvuogėmis, svogūnais ir keliais gabaliukais žiedinio kopūsto. Tiesą sakant, būtent iš tokio patiekalo galėjau tikėtis infarkto lėkštėje, nes visko neįveikiau. Galbūt dėl to padavėjas vėliau pavaišino mus mažyte porcija deserto ir taurele portveino.



Nuotrauka ir vėl iš internetų

Portugalai kiaušinius tikrai labai mėgsta. Jų tradicinis desertas
pastel de nata taip pat gaminamas su kiaušininiu kremu. Pirmąjį tokį pyragėlį pirkau portugališkoje maximoje – nesužavėjo. Bet kai paragavau šviežio, norėjau dar ir dar. 

Skirtinguose miesteliuose tas pats pyragėlis gali vadintis kitaip. Galbūt ir receptūra keičiasi, skonių eksperte per savaitę netapau, bet be pastel de nata paragavau pastel de nazare ir pastel de belem. Visi buvo skanūs.


Pastel de Nata paplūdimyje Sagres miestelyje

Na, bet turbūt didžiausia maisto atrakcija manęs laukė Sines miestelyje (Vasco da Gamos gimtinė). Vaikščiodami šlapiomis gatvelėmis užsukome į užeigą, pavadinimu
Adega de Sines. Kaip ir dauguma portugalų, vietos šeimininkai nesivargino su mumis kalbėtis kokia nors užsienio kalba, o vietoj angliško meniu nusivedė mane į virtuvę, kur parodė, kas šiuo metu kunkuliuoja puoduose. Nors išrinkau vištieną, virtuvės valdovė vėliau mums atnešė paragauti ir troškinio su jūrų gėrybėmis. 



Veido išraiška rodo, kad tokios nemenkos porcijos nebuvo tikėtasi

Kas dar? Kas dar?

  • Obidos reikia paragauti Ginjinha (Ginja) vyšninio likerio – jį įpila į mažutį šokoladinį puodelį, kurį paskui reikia suvalgyti. Viena burnelė (labai geras žodis!) – vienas euras.
  • Lisabonoje ragavome dar vieną portugališką sumuštinį – bifana. Bandėlėje slėpėsi kiaulienos kepsnys.
  • Taip pat Lisabonoje netyčia atsidūrėme turguje Mercado de Campo de Ourique, kur ragavome tikrai labai skanius burgerius (tuo metu jau buvome pasiilgę normalaus maisto :) )

  • Sardinės! Sumuštinis su keptomis sardinėmis buvo labai skanus, tad vėliau patys pirkome sardinių dėžutę. Joje buvo vos trys žuvytės, bet jau ir vienos užteko puikiam užkandžiui.
  • Ak, dar sekmadienio rytą balkone gėriau mimozą su portugališku rožiniu putojančiu vynu...

Žodžiu, gastronomines atostogų patirtis vertinu penkiomis sardinėmis iš penkių!
Ačiū tiems, kas iki galo perskaitėte turbūt ilgiausią įrašą mano tinklaraštininkavimo istorijoje.
Bučkis
!

2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

Vištiena, marinuota persimonuose

Sausio pradžia man yra toks metų laikas, kai labiausiai norisi spalvų ir vitaminų. Šventiniu laikotarpiu į savo pirkinių krepšį mielai kraunu mandarinus, kad galėčiau juos kramsnoti pusryčiams, darbiniams užkandžiams ir vakarienei. Bet po kelių savaičių mandarinų manijos akys pradeda krypti ir į kitus oranžinės spalvos vaisius.

Pavyzdžiui, į apelsinus. Juos, pasirodo,labai skanu valgyti po treniruotės su varške, gausiai apibarstyta cinamonu, ir dar pridėti mažutėlytį šaukštelį aronijų uogienės. Arba, pavyzdžiui, į persimonus.

Džiugu, kad juos galima ne tik valgyti vienus, bet ir panaudoti „rimtiesiems“ patiekalams.

Vištiena, marinuota persimonuose
Maždaug 4-5 porcijoms reikės:
600 gramų vištienos šlaunelių mėsos
2 persimonų
vidutinio dydžio svogūno
2 šaukštų aliejaus
druskos, juodųjų pipirų

Nuluptus persimonus sutrinti maisto trintuvu kartu su svogūnu. Gautą masę pasūdyti ir pagardinti pipirais, išmaišyti, o tuomet į ją supilti aliejų.

Į persimonų masę sudėti vištieną ir laikyti šaltai apie valandą.

Sudėti viską į kepimo formą ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 50-60 minučių.

Patiekti su mėgstamomis daržovėmis – mano atveju, saldžiosiomis bulvėmis ir paprikomis, kurias kartu su vištiena iškepiau orkaitėje.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 7

Paprasčiau nebūna


Praėjo dvi sausio savaitės, pats metas pradėti žiūrėti, kiek naujųjų metų pažadų jau sulaužyta. Atrodo, kad su tais rutininiais įsipareigojimais sau – kasdien skirti laiko rusų kalbos pratimams, sportuoti bent tris kartus per savaitę ir susitvarkyti su žalingais įpročiais (alkoholiu, kruasanais ir makdonaldu) daugiau mažiau sekasi. Tik laiko sau (o iš tikrųjų – savo miegui) norėtųsi skirti daugiau. Tikiuosi, kad pasitaisysiu per likusias savaites.

Lygiai prieš tris metus pasakojau apie kvietinių kruopų salotas su persimonais - dar vienas įdomus eksperimentas virtuvėje tiems, kurie pasigenda spalvų aplink save.

Nors baltas sniego patalas irgi nėra jau taip blogai. Bent kuriam laikui.