Makaronai su krevetėmis

Atostogos. Ilgai lauktos ir planuotos jos praskriejo it nuo vandenyno pūstelėjusio vėjo gūsis, bet paliko šimtus nuotraukų kompiuteryje ir telefone bei dar daugiau įspūdžių širdyje. Kelionė maršrutu Vilnius – Beauvais (ala Paryžius) – Porto – Aveiro – Costa Nova – Nazare – Obidos – Sintra – Lisabona – Sines – Sagres – Lagos – Faro – Birmingemas – Vilnius truko 8 dienas ir kone visas jas grožėjomės portugališku pavasariu (kai Lietuvoje buvo -15 laipsnių, viename miestelyje valgiau ledus – true story).

Savaitė Portugalijoje į mano racioną atnešė nemažai naujų dalykų. Pavyzdžiui, įsimylėjau krevetes. Iki šiol jos man būdavo tik egzotiškas užkandis, kurį nelabai aktyviai bandžiau prisijaukinti. O štai per praėjusią savaitę jas valgiau kone kasdien. Ir netgi gaminau! Tiesa, vakarienės ruošimas apartamentų virtuvėlėje buvo M. mintis – man atostogos užsienyje asocijuojasi su valgymu, bet ne su gaminimu J 

Bet galiausiai buvo taip skanu, kad pilnas puodas makaronų su krevetėmis dingo per kelias akimirkas. Receptas negrasina virtuvei jokia revoliucija, tad svarbiausia rasti didelių ir gražių atšaldytų jau išvirtų krevečių.

Makaronai su krevetėmis

0,5 kilogramo krevečių (virtos, atšaldytos)
poros skiltelių česnako
žiupsnelio druskos, pipirų
gabalėlio sviesto
grietinėlės
kietojo sūrio
250 gramų mėgstamų makaronų

Veiksmas paprastas: makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, krevetes išlukštenti.
Keptuvėje išlydyti gabalėlį sviesto, jame apkepti smulkiai supjaustytą česnaką. Tuomet sudėti išlukštentas krevetes ir kepti ant nedidelės ugnies, kol išgaruos susikaupęs skystis. Supilti grietinėlę (jos kiekį pasireguliuoti pagal norimą padažo kiekį ir tirštumą), pagardinti padažą druska bei pipirais ir dar minutėlę pakaitinti.
Padažą supilti ant išvirtų ir gerai nuvarvintų makaronų, gerai išmaišyti, apibarstyti tarkuotu kietuoju sūriu ir patiekti.

Vuolia!

Telefoninėje nuotraukoje rasite ir mane, stovinčią ant kėdės, taip.

Kas dar paliko įspūdį portugališkoje virtuvėje?

Pirmąją dieną ragavome francesinha – tradicinį Porto sumuštinį su trijų ar keturių skirtingų rūšių mėsa, daug sūrio ir dar aplietą padažu. Aišku, prie jo priklauso ir bulvytės, o M. dar ir kiaušinį ant viršaus iškepė. Buvau perspėta, kad šį patiekalą reikia valgyti tik tuomet, kai jau labai labai išalksti. Tiesa. O dabar internetuose perskaičiau, kad šis sumuštinis kai kam atrodo kaip infarktas lėkštėje. 

Po popietinio sumuštinuko galėjome ramiai iki sutemų vaikštinėti po apniukusį Porto, o po to nusiaubti arčiausiai hostelio buvusią parduotuvę ir prisipirkti saldumynų, riešutų bei čipsų vakarienei.

Francesinha - internetų nuotrauka, bet maniškis atrodė labai panašiai!

Lankantis Porto taip pat būtina paragauti tradicinio portveino – užtenka iš senamiesčio pereiti tiltu į kitą upės pusę ir užsukti į vieną iš daugelio ten esančių vyno daryklų. 

Ovos moles

Dauguma jų organizuoja degustacijas, kuriose galima paragauti kelių rūšių vyno. Iš asmeninės patirties sakau, kad dviejų degustacinių taurių gali puikiai pakakti. Mes su M. nuo gražiojo Porto tilto viršaus leidomės Teleferico de Gaia keltuvu ir už tai gavome nemokamą taurę vienoje iš daryklų. Galiu drąsiai rekomenduoti abi patirtis!

--

Jeigu Portugalijoje užsuksite į Aveiro apylinkes, ten reikia paragauti saldumyno, vadinamo ovos moles. Įvairių jūrinių formų saldainiai (nežinau, kaip geriau juos pavadinti) daromi iš kiaušinių trynių su cukrumi ir plonytės kvietinės tešlos, iš kurios gaminami ir Kūčių „plotkeliai“. Internetai sako, kad jie – vienuolių išradimas. Tiek konsistencija, tiek pats saldainio skonis kiek keistokas – tikrai labai saldu, bet paragauti autentikos tikrai verta.
Tik nesugalvokite antrojo saldainio, kurio nebeįveikėte, gražiai suvynioti į servetėlę ir palikti rankinėje iki kitos dienos. Mano klaida – kiaušininį įdarą nuo visų rankinėje buvusių daiktų valiau ilgai ir nuobodžiai.

--

Ryžiai su jūrų velniu ir krevetėmis, iš internetų

Nazare miestelyje (beje, išprotėję bangletininkai dabar ten išdarinėja va tokius dalykus su aukščiausiomis bangomis pasaulyje) netyčiomis užsukome į Taberna d‘Adelia ir ten valgėme tikrai labai skanų ryžių, jūrų velnio (na, monkfish skamba geriau) ir krevečių troškinį. Ta porcija dviems tikrai būtų galėję pasisotinti ir daugiau žmonių. 
O šiandien skaitau internetus ir randu, kad tas žavi užeiga įtraukta į Michelin siūlomų aplankyti restoranų Ispanijoje ir Portugalijoje sąrašą (žvaigždučių neturi, o gaila!).

Per atostogas tikrai daug gerų ir teisingų sprendimų visiškai intuityviai padarėme. 

--

Miestelyje, kuriame radome net kelias pasakų pilis – Sintroje, lankėmės restorane Apeadeiro (rekomendavo vietiniai, kurių stebuklingai gražiame The Five House name buvome apsistoję), kur vėlgi ragavau žuvį. Sakoma, kad menkė, portugališkai vadinama bacalhau, Portugalijoje gali būti patiekta šimtais skirtingų patiekalų. Ten ją valgiau su plonai pjaustytomis bulvėmis, kurios priminė bulvių traškučius, keliais griežinėliais kumpio, keptu kiaušiniu (!), alyvuogėmis, svogūnais ir keliais gabaliukais žiedinio kopūsto. Tiesą sakant, būtent iš tokio patiekalo galėjau tikėtis infarkto lėkštėje, nes visko neįveikiau. Galbūt dėl to padavėjas vėliau pavaišino mus mažyte porcija deserto ir taurele portveino.

Nuotrauka ir vėl iš internetų

Portugalai kiaušinius tikrai labai mėgsta. Jų tradicinis desertas pastel de nata taip pat gaminamas su kiaušininiu kremu. Pirmąjį tokį pyragėlį pirkau portugališkoje maximoje – nesužavėjo. Bet kai paragavau šviežio, norėjau dar ir dar. 

Skirtinguose miesteliuose tas pats pyragėlis gali vadintis kitaip. Galbūt ir receptūra keičiasi, skonių eksperte per savaitę netapau, bet be pastel de nata paragavau pastel de nazare ir pastel de belem. Visi buvo skanūs.

Pastel de Nata paplūdimyje Sagres miestelyje

Na, bet turbūt didžiausia maisto atrakcija manęs laukė Sines miestelyje (Vasco da Gamos gimtinė). Vaikščiodami šlapiomis gatvelėmis užsukome į užeigą, pavadinimu Adega de Sines. Kaip ir dauguma portugalų, vietos šeimininkai nesivargino su mumis kalbėtis kokia nors užsienio kalba, o vietoj angliško meniu nusivedė mane į virtuvę, kur parodė, kas šiuo metu kunkuliuoja puoduose. Nors išrinkau vištieną, virtuvės valdovė vėliau mums atnešė paragauti ir troškinio su jūrų gėrybėmis. 

Veido išraiška rodo, kad tokios nemenkos porcijos nebuvo tikėtasi

Kas dar? Kas dar?

• Obidos reikia paragauti Ginjinha (Ginja) vyšninio likerio – jį įpila į mažutį šokoladinį puodelį, kurį paskui reikia suvalgyti. Viena burnelė (labai geras žodis!) – vienas euras.
• Lisabonoje ragavome dar vieną portugališką sumuštinį – bifana. Bandėlėje slėpėsi kiaulienos kepsnys.
• Taip pat Lisabonoje netyčia atsidūrėme turguje Mercado de Campo de Ourique, kur ragavome tikrai labai skanius burgerius (tuo metu jau buvome pasiilgę normalaus maisto :) )

• Sardinės! Sumuštinis su keptomis sardinėmis buvo labai skanus, tad vėliau patys pirkome sardinių dėžutę. Joje buvo vos trys žuvytės, bet jau ir vienos užteko puikiam užkandžiui.
• Ak, dar sekmadienio rytą balkone gėriau mimozą su portugališku rožiniu putojančiu vynu...

Žodžiu, gastronomines atostogų patirtis vertinu penkiomis sardinėmis iš penkių!

Ačiū tiems, kas iki galo perskaitėte turbūt ilgiausią įrašą mano tinklaraštininkavimo istorijoje.
Bučkis!

Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu

Po vienų tobulėjimo dirbtuvių, kuriose daug kalbėjome apie žodžio ir vaizduotės galią, aš buvau užsivedusi iš savo kalbos išmesti žodį „ne“ ir koncentruoti mintis į tai, ko aš noriu ateityje. Aš stengiausi, sunkiai dirbau, bet apčiuopiamų rezultatų ir didžiulių gyvenimo pokyčių nesulaukiau. Tad kaip keistai man dabar atrodo tai, jog viskas, apie ką galvojau kone visą vasarą, pamažu ėmė pildytis. Galbūt iš tiesų reikia Visatai tiesiai šviesiai pasakyti ir kartas nuo karto priminti, ko tiksliai nori. Žinoma, vis tiek reikia pasistengti ir pasiimti likimo suteiktas progas. 

Apie ką aš čia? Tiesą sakant, pati pasiklystu metaforose, kai bandau apibūdinti tuos jausmus, kurie dabar kasdien manyje kunkuliuoja ir bando veržtis laukan. Tai geriau papasakosiu apie makaronus, kuriuos pelnytai galėčiau pavadinti vienu iš geriausių šios vasaros atradimų. Tikrai niekada negalvojau, kad makaronai, kopūstas ir salieras galėtų būti geras derinys. Bet yra! Ypač tada, kai juos į vieną patiekalą suveda žemės riešutų sviestas.

Makaronai su daržovėmis ir žemės riešutų padažu

2 porcijoms reikės:

160 gramų pilno grūdo makaronų
dviejų saliero stiebų
raudonos saldžiosios paprikos
didelės saujos (o gal net dviejų) tarkuoto mėlynojo kopūsto
saujelės skrudintų sezamų sėklų
šaukšto žemės riešutų sviesto
šaukštelui sezamų sviesto arba „Tahini“ pastos
šaukšto sojų padažo
poros šaukštų aliejaus
citrinos sulčių
šaukštelio cukraus, žiupsnelio druskos
3-4 šaukštų vandens

Makaronus išvirti. Tuo metu keptuvėje su šaukštu aliejaus pakepinti tarkuotą mėlynąjį kopūstą, smulkintus saliero stiebus ir gabaliukais supjaustytą papriką.
Iš žemės riešutų sviesto, sezamų sviesto, sojų padažo, šaukšto aliejaus, šlakelio citrinos sulčių, cukraus, druskos ir vandens sumaišyti grietinėlės tirštumo padažą.
Išvirusius makaronus sudėti į keptuvę su apkeptomis daržovėmis, užpilti padažu ir maišant pakaitinti kelias minutes.
Prieš patiekiant apibarstyti skrudintomis sezamų sėklomis.

Šaltinis – smaguris.lt

Rytietiškos dvasios patiekalas, kuris pagaminamas itin greitai ir nesudėtingai. Kadangi iki tol mėlynąjį kopūstą naudojau tik margučiams dažyti (labai graži žydra spalva išėjo), dabar turėjau progą atrasti, kad jis puikiai dera ir salotose. Likusį salierą taip pat į įvairias salotas galima maišyti – šiek tiek pikantiškumo joms tikrai nepakenks. O Valdorfo salotose tie salierai dar ir kaip dera! 

Šiandien paskaičiau puikią mintį, kad reikia švęsti ne tik kokių nors dalykų pradžią ar pirmus gyvenimo kartus, bet ir laimingas pabaigas. Su vasara taip ir atsisveikinu. Širdis rami - praleidau tuos tris mėnesius taip, kaip pati norėjau, ir tikrai negaliu dėl nieko gailėtis. Ruduo irgi gali atnešti begalę gerų dalykų, reikia tik pasitikti juos išskėstomis rankomis. Tą ir bandysiu daryti.

Pasta su avokadų padažu

Dar praėjusiais metais vieną vakarą eidama iš darbo stebėjau, kaip aerodrome stovintys lėktuvai pradingsta tirštame rūke ir pagalvojau, kad tai tikrai įspūdingas vaizdas. Dabar stebiu, kaip pamažu mano smegenis uždengia lygiai toks pats rūkas, kuris tikrai neleis čia nutūpti jokioms protingoms mintims - joms teks kurį laiką skraidyti aplinkui, o paskui greičiausiai leistis atsarginiame oro uoste. Apie ką aš čia?

2016-ieji prasidėjo gana įdomiai, bet su šventinio laikotarpio pabaiga jie galiausiai grįžta į tas pačias vėžes. Tad tikiuosi, kad rūkas galvoje nesilaikys taip ilgai, kaip stingdančiai šalta minusinė temperatūra lauke, ir išsisklaidys man nespėjus pridaryti nesąmonių.

Žodis „nesąmonė“ pamažu pradeda apimti ir daugiau dalykų – pavyzdžiui, darbe eiti pietų į artimiausią kavinę, kurioje visas maistas dažniausiai esti vienodo skonio. Tad ir toliau ieškau pačių geriausių „pietų iš dėžutės“ išeičių. Vienas naujausių atradimų – pasta su avokadų padažu.

Pasta su avokadų padažu

2 mergaitiškoms porcijoms reikės:

200 gramų makaronų (geriausia, kad jie būtų pilno grūdo)

gerai prinokusio avokado

saujos špinatų lapų

nedidelio svogūno

kelių saulėje džiovintų pomidorų

saujelės sūdytų žemės riešutų (nebūtina)

pipirų, druskos, džiovintų žolelių ir kitų mėgstamų prieskonių

Avokadą sutrinti su žiupsneliu druskos ir kitais pasirinktais prieskoniais. Įpilti šaukštą ar kelis vandens, kad būsimasis padažas būtų skystesnis.

Keptuvėje su lašeliu aliejaus pakepinti smulkintą svogūną, tada sudėti saulėje džiovintus pomidorus, riešutus bei špinatus ir dar minutėlę pakaitinti.

Makaronus išvirti, nusunkti ir grąžinti į puodą. Sumaišyti su trintu avokadu ir pakepintais ingredientais.

Skanauti iš karto!

Šaltinis – ozveris.net

Avokadas man vis dar yra ne iki galo atrastas vaisius, kurį pamažu jaukinuosi. Atrodo, kad su šiuo pastos receptu gerokai pasistūmėjau į priekį.

Vieną dieną interneto platybėse perskaičiau tikrai įdomią mintį – tie žmonės, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nekontroliuoja savo gyvenimo, dažnai imasi atidžiai prižiūrėti savo kūną ir jiems tai puikiai išeina. Dabartinės mano aplinkybės taip pat veda link šio scenarijaus.

Neturėtų būti labai blogai. Bent daugiau naujų sveikuoliškų receptų išbandysiu.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Aš turiu gana keistą santykį su žodžiais - kartais man norisi kalbėti be perstojo, tada dar rašyti ir pasakoti viską, kas vyksta aplink mane, o kartais užtenka tylėti, vienumoje mąsliai šypsotis ir visus gerus dalykus laikyti vien sau. Taip nutiko ir pastarąjį mėnesį. O galbūt tiesiog per daug visokių žodžių pasakiau ir parašiau darbinėje bei papildomoje veikloje.

Žodžiu, baigiantis spaliui žvelgiu į savo darbotvarkę ir džiūgauju dėl planų - jau penktadienį prasidės atostogos, tada laukia skrydis į Paryžių ir gimtadienio šventimas, tuomet įkurtuvės, dar šiek tiek bliuzo, tada draugų vizitai su privalomaisiais nuotykiais ir jau bus galima žengti į žiemą.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Reikės:
mėgstamos formos makaronų (kiekis - pagal valgymo įpročius, aš gaminau tris porcijas)
100 gramų rūkytos lašišos
nedidelės cukinijos
nedidelio svogūno
3 skiltelių česnako
150 ml grietinėlės
saujos tarkuoto sūrio
pipirų
šlakelio citrinos sulčių

Lašišą pasmulkinti ir apkepti keptuvėje su lašeliu aliejaus. Tuomet sudėti smulkintą svogūną ir kepti, kol jo gabaliukai taps skaidrūs. Suberti smulkintą česnaką. Po kelių minučių į keptuvę dėti ir pusžiedžiais supjaustytą cukiniją, patroškinti, kol ji suminkštės. Pagardinti pipirais. Supilti grietinėlę, ją užvirinti, o tada jau galima keptuvę nukelti nuo ugnies. Jos turinį pilti ant jau išvirusių makaronų, gerai išmaišyti, pašlakstyti citrinos sultimis, apibarstyti sūriu ir skanauti.

Šaltinis - Širšių lizdas

Makaronai buvo gaminti dar kažkada rugsėjį, bet ilgai laukė fotoaparate, kol mano tyla baigsis. Atsimenu, kad tikrai buvo skanu. Kodėl makaronų spalvos skiriasi? Todėl, kad naudojau tiek įprastus, tiek pilno grūdo makaronus. Įsivaizduoju, kad taip darydama duodu bent truputį daugiau naudos savo organizmui.

---

O kas įdomaus nutiko per spalį? Pradėjau lankyti Running Conditioning treniruotes GET FIT'e - nors po kiekvienos iš jų kuri nors kūno dalis nustoja normaliai funkcionuoti ir skundžiasi, kad ji norėtų gyventi ramiai sau nejudinama, esu labai laiminga, kad pagaliau pradėjau ne tik bėgioti, bet ir stipriau treniruotis. Vis dėlto tas pusmaratonis gegužę pats nenusibėgs ir jam reikia ruoštis visais įmanomais būdais. Nežinau, ar čia momentinis sportinių įpročių poveikis ar daugiau visokių dalykų (kaip kad sumenkę pusryčiai ir vakarienės) susidėjo, bet kolegės pradėjo man kartoti, kad sulieknėjau. Tikiu.

Tačiau viena svarbiausių mano gyvenimo naujienų dabar - persikrausčiau. Nuo šiol gyvensiu viena. Na, turėsiu labai artimą kaimynę, bet turbūt labai norėdama galėčiau išvengti didesnio kontakto su ja. Vyrukai Žirmūnuose pernelyg neliūdėjo dėl mano sprendimo juos palikti, tad susikroviau šmutkes ir išvažiavau į Naujininkus - savo naująją rezidenciją Tyzenhauzų gatvėje.

Keulė Rūkė man dabar pasiekiama per daugiau mažiau penkias minutes - jau išbandyta! Pro septinto aukšto langą matosi nuostabūs saulėtekiai, o vakarais kambarį nušviečia LFF stadiono šviesos. Dar reikės iki galo susitvarkyti buitį ir būsiu pasiruošusi žiemoti. Tik gyvenk ir džiaukis, ar ne?

Wok makaronai su vištiena ir imbieru

Gyvenimas maratono ritmu - per dienas bėgu vieną distanciją po kitos ir skaičiuoju, kiek žingsnelių liko iki artimesnio ar tolimesnio orientyro, kartais pamotyvuoju save, kartais noriu pasiduoti, kartais lekiu lyg ant sparnų. Tada trumpam sustoju, apsižvalgau, įkvepiu oro, pabūnu laiminga ir vėl pradedu viską iš naujo.Turbūt toks tas suaugusio žmogaus gyvenimas. 

Gerai, kad po tamsesnių periodų visada ateina šviesesni.

Wok makaronai su vištiena ir imbieru

2 porcijoms reikės:

125 gramų Wok makaronų

300 gramų vištienos krūtinėlės

nykščio dydžio imbiero gabaliuko

nedidelė aitrioji paprika

5-6 svogūnų laiškų

poros šaukštų sojų padažo

šaukšto medaus

saujos kapotų kalendrų

druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų

pusės citrinos sulčių

karšto vandens

Vištieną supjaustyti norimo dydžio gabalėliais ir dėti į gerai įkaitintą keptuvę su šiek tiek aliejaus. Kartu sudėti plonomis juostelėmis pjaustytą imbierą ir gerai susmulkintą aitriąją papriką. Vištienai apskrudus suberti smulkintus svogūno laiškus, įpilti sojų padažo ir medaus. Pagardinti prieskoniais.

Tuomet suberti makaronus ir užpilti gerą stiklinę vandens, kad apsemtų keptuvės turinį. Vis pamaišant kaitinti, kol makaronai sugers visą vandenį ir suminkštės  - tai užtruks apie 3-5 minutes Nukaisti.

Apibarstyti kapotomis kalendromis, apšlakstyti citrinos sultimis, patiekti.

Šaltinis - Jamie Oliver. Gaminame su Oliveriu, Alma littera, 2008

Greita ir skani vakarienė, kurią suvalgius galima toliau lakstyti tarp (ne)kasdienių reikalų - pirkti sukneles, investuoti į didelius pirkinius, sportuoti, skaityti, rašyti, mokytis, klausyti bitlų, žiūrėti filmus ir apkalbinėti Leonardą, švęsti gimtadienius, vaikščioti į teatrą ir operą, vaikščioti paupiu ir ieškoti kačiukų. 

Arba leisti sau pailsėti ir gerai išsimiegoti.

Pasta su mėlynojo pelėsio sūriu

Po ilgos ir sunkios savaitės, kai turėjau pamilti biomechaninę arba robotinę ranką, susipažinti su žemėlapiais ir jų sudarymo metodais, pasipykti su savimi ir kitais rašydama niekam neįdomius tekstus, pagaliau sulaukiau savaitgalio. Jis iš tiesų prasidėjo viršvalandžiais darbe ir pokaičio miegu autobuse, bet nuo to eina vis geryn ir geryn. Kaip visada!

Praėjusiais metais vasario 14-ąją praleidau su šokoladu ir alumi, šiemet viskas buvo truputį romantiškiau. Nors vakarienei Vapiano valgyti makaronai ir nepaliko stebuklingo įspūdžio. Mano pačios gaminta pasta su mėlynojo pelėsio sūriu palietė daugiau skonio receptorių.

Reikės (proporcijos - pagal porcijų skaičių):

mėgstamos formos makaronų

sūrio su mėlynuoju pelėsiu

gabalėlio poro

saujos vyšninių pomidorų

kepto vištienos ketvirčio

riebios grietinėlės

saujos svogūnų laiškų

saujos bazilikų

poros skiltelių česnako

druskos, pipirų

alyvuogių aliejaus

Makaronus išvirti al dente - t.y. virti viena kita minute trumpiau nei nurodyta ant pakelio.

Vištieną suplėšyti gabalėliais, pomidorus perpjauti per pusę, porą supjaustyti žiedais, česnako skilteles smulkiai sukapoti. Viską apkepinti keptuvėje įkaitintame alyvuogių aliejuje.

Į keptuvę sudėti makaronus, supilti grietinėlę ir pagardinti druska bei pipirais. Viską gerai išmaišius sudėti sutrupintą sūrį ir dar kelias minutes patroškinti. Apibarstyti kapotais žalumynais ir patiekti.

Šaltinis - Vilkyškių pieninės lankstinukas

Sūrio skonis gana stiprus, tad jo kiekį reikėtų pasireguliuoti pagal save. Man pirmą kartą pasirodė kiek per aštru (nežinau, ar tai yra teisingas žodis kalbant apie pelėsinį sūrį), bet pripratau, tad kitą kartą dėjau jo net daugiau. Galbūt ir šiam sūriui, kaip ir alyvuogėms, reikia subręsti. Šypt.

Kas dar įdomaus vyksta aplink mane? 

Antradienį apsilankiau tinklaraštininkės Renatos knygos "Sezoninė virtuvė" pristatyme. Nuostabi knyga, kurią būtinai įsigysiu knygų mugės metu, jei tik sugebėsiu porą kilogramų sveriantį leidinį parsitempti į namus.

Pristatymas buvo puiki proga ne tik paskanauti įvairių užkandėlių, bent iš tolo pažiūrėti, kaip atrodo maisto tinklaraštininkai ir dar pasimatyti su seniai nematytais žmonėmis iš senosios gerosios leidyklos. Beje, pasirodo, kad jie ieško žmogaus, galinčio dirbti su kulinarinėmis knygomis... Taip atitinku reikalavimus, kad net pikta - juk jeigu taip būtų buvę prieš metus... Na, bet nesvarbu.

Aš dabar interneto kursuose mokausi apie bitlus, toliau treniruojuosi špagatui, rašau ilgiausias darbų ataskaitas, prižiūriu filmavimus, pamažu įsimyliu ir... Ir džiaugiuosi gyvenimu:)

Canelloni su varške, špinatais ir pomidorų pasta

Šią savaitę turėjau vieną didžiausių ir labiausiai nusisekusių projektų savo darbinėje karjeroje. Simboliška, kad jis buvo susijęs su makaronais! Trumpas reziumė: studentai iš spageti makaronų ir klijų gamino tiltus, kurie turėjo sverti ne daugiau kaip vieną kilogramą, būti ne ilgesni negu vienas metras ir ne aukštesni negu 60 centimetrų. Renginio esmė: toks tiltas turėjo atlaikyti kuo didesnę apkrovą, matuojamą specialiu įtaisu iš laboratorijos.

Nuo pirmadienio iki penktadienio skambinėjau žurnalistams, prižiūrėjau filmavimus, rašiau straipsnius, pranešimus, naujienas, laiškus... Ir net pati pakliuvau į kelis reportažus - pirmajame pavadavau žurnalistą ir buvau mikrofono laikytoja, kitame - neapskaičiavau kameros filmavimo rakurso ir stovėjau kadro kampe šypsodamasi universiteto valdžiai.

O po renginio, kai dalyviai sakėsi kurį laiką nebegalėsiantys į makaronus net žiūrėti, aš kaip tik užsinorėjau ko nors skanaus... Ir spintoje radau canelloni dėžutę!

Canelloni su varške, špinatais ir pomidorų pasta

Reikės:
70 gramų špinatų lapelių
350 gramų riebios varškės
100 gramų grietinės
žiupsnelio malto muskato
druskos, pipirų
70 gramų tarkuoto sūrio
10 canelloni vamzdelių
260 gramų pomidorų pastos
šaukštelio raudonojo vyno acto
2 česnako skiltelių
šaukšto džiovintų bazilikų
alyvuogių aliejaus
gabalėlio sviesto

Špinatus nuplikyti karštu vandeliu, tada perlieti šaltu. Taip padaryti keletą kartų ir gerai nuvarvinti. Susmulkinti.
Varškę ištrinti su keliais šaukštais grietinės, įberti žiupsnelį malto muskato, pagardinti druska ir pipirais, sudėti smulkintus špinatus ir saują tarkuoto sūrio. Gerai išsukti ir gautu įdaru prikimšti canelloni vamzdelius.
Kepimo indą gerai ištepti sviestu, jame gražiai sudėlioti makaronus.

Sukapotą česnaką apkepti alyvuogių aliejuje, sudėti pomidorų pastą, įpilti šaukštelį raudonojo vyno acto. Įmaišyti likusią grietinę, įberti džiovintų bazilikų ir kelias minutes pakaitinti ant nedidelės ugnies. Gautu padažu užpilti makaronus. Apibarstyti likusiu sūriu.

Kepimo indą uždengti folijos lapu ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje apie pusvalandį.

Šaltinis - Tasty art (ten rastumėte ir žingsnis-po-žingsnio instrukciją, bet viskas ir taip pakankamai aišku, tiesa?)

Šis įrašas dar turėtų įrodyti, kad aš ne vien pyragus valgau, bet ir normalų maistą!
---
Kaip visada, artėjant žiemos šventėms (na, šiandien ryte pamačiau pirmąjį sniegą, tai ir apie tas šventes jau nebe per anksti kalbėti), naujus įrašus rengti pasidarė daug sunkiau. Pavyzdžiui, kad normaliai nufotografuočiau savo pietus, juos turėčiau pradėti gaminti vos atsikėlusi (t.y. vidurdienį)... Na, bet iš tiesų, liko mažiau nei 40 dienų ir šviesos vėl pradės gausėti!

Bet tas dienas dar reikia išgyventi... Tuo metu klausantis apie bangas ir apie proto pametimą. Na, ir, žinoma, šypsantis gyvenimui ir jo staigmenoms.

 

Pappardele makaronai su pomidorais, gražgarstėmis ir mocarela

Pastaruoju metu per dieną parašau apie 20 darbinių laiškų, kartais dar sukurpiu kilometro ilgio laišką toli esantiems draugams, beriu žodžius ant elektroninio popieriaus lapo word'e... Raštu pasakoju apie naujus išradimus, bendradarbiavimo formas, sutartis, garsius mokslininkus ir dar melejoną dalykų, kurie dažniausiai man neatrodo labai įdomūs, tad labai stengiuosi, kad jie tokiais taptų. Tad kartais susikaupti ilgesniems pasakojimams čia tiesiog nebeturiu jėgų.
Ypač tokiomis dienomis kaip ši - apniukusiomis, vėjuotomis ir lietingomis. Tada tiesiog norisi sėdėti su aviečių arbatos puodeliu ir susisukus į pledą užsimiršti su užrašytomis ar suvaidintomis kitų žmonių istorijomis, nes savosios kelia norą bėgti.

Žmonės (ir gūglas) kalba, kad angliavandeniai kelia nuotaiką, tad pamėginkim! Pappardele makaronai su pomidorais, gražgarstėmis ir mocarela ilgai laukė savo eilės ir va, pagaliau  pasirodo.

4 porcijoms reikės:
400 gramų pappardele makaronų
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
česnako skiltelės
350 gramų vyšninių pomidorų (tinka, žinoma, ir paprasti)
poros saujų gražgarsčių lapelių
gabalėlio mocarelos
druskos, pipirų
tarkuoto parmezano

Dideliame puode pasūdytame vandenyje išvirti makaronus al dente, o kol makaronai verda pasiruošti produktus: česnako skiltelę sukapoti, vyšninius pomidorus perpjauti per pusę, mocarelą susmulkinti.
Keptuvėje įkaitinti alyvuogių aliejų, jame nuolat maišant apkepti česnaką. Sudėti pomidorus, juos pagardinti druska bei pipirais, kaitinti 2-3 minutes, kol suminkštės.
Išvirusius makaronus nuvarvinti ir dėti į keptuvę su pomidorais. Tuomet sudėti gražgarsčių lapelius ir mocarelą, maišant dar pakaitinti, kol lapeliai suvirs.
Apibarstyti parmezanu ir patiekti!

Šaltinis - Italijos virtuvė. Žingsnis po žingsnio, Smaguris, 2013.

Knyga "Italijos virtuvė. Žingsnis po žingsnio" man labai patinka dėl savo paveikslėlių, galėčiau kasdien vartyti ir seilę varvinti, gal net valgyti nebereikėtų... Būtų gerai! O šiaip... Apie Italijos virtuvę dar ne viskas pasakyta! Laikau čiūrikus, kad mano ilgi pavasario vakarai apie ją skaitant nenueitų šuniui po uodega...

Kaip šeštadienį dainavo Foje (o paskui man dar ilgai ilgai skambėjo galvoje) - aš tikiu, kad viskas bus gerai ir mes gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai...

 
Dar vienas būdas atitrūkti nuo savo gyvenimo ir jo problemų ar neaiškumų - susipažinti su naujais žmonėmis ir pabūti su jais kelias valandas nedidelėje uždaroje erdvėje. Pavyzdžiui, automobilyje, riedančiame keliu Šiauliai - Vilnius. Ne visos patirtys ten būna malonios, bet štai šį savaitgalį susipažinau su kalėjimo prižiūrėtoju, turizmo agentūros atstovu, kuris žino visus pigius skrydžius, mergina, mokančia akrobatikos triukų ant stulpo, ir kultūristų porele, kurie kilogramais valgo mėsą, bet niekada neragauja pyragų ar bandelių... Kaip taip įmanoma???
Bet reikės ir man kada pradėti mažinti saldumynų kiekį. Na, nuo kito mėnesio. Ne, nuo Naujųjų pavyzdžiui. Arba tada, kai sukaks trisdešimt. Tai dar turiu laiko! :)

Pasta alla Carbonara

Atėjo tas metas, kai po darbo dienos, kurią praleidžiu parimusi prie kompiuterio, nuolat pagalvoju, kad jau norėčiau atostogų ir ramiai pagulėti prie jūros. Dar mėnuo. Na, truputį mažiau. Ir tada su kitais tūkstančiais geros muzikos mėgėjų lakstysiu po pievą ir maudysiuosi lenkiškoje Baltijoje.

Bet iki atostogų dar reikia išgyventi visas kūrybines ir kulinarines krizes, susireikšminusių žmonių piktus komentarus, naktinius rašinėlių rašymo seansus, virš horizonto pakibusius grėsmingus debesis, nutrintas pėdas ir panašius laimingo gyvenimo trukdžius.

Tad uždariusi biuro duris stengiuosi kuo labiau pasidžiaugti man tenkančia trumpa vasara ir kartais pavaikščioti basomis (nebūtinai po žolę), atsivalgyti braškių ir rabarbarų, išsimaudyti lietuje, nueiti į aklą pasimatymą, palakstyti po senamiestį... Juk birželis įjungia trumpąsias naktis!

---

Vakar vienas žmogus manęs paprašė įdėti kažką naujo į blogą. Taigi dedu pasta alla carbonara, kuri anksčiau buvo gana dažnas patiekalas mano virtuvėje, o dabar šiek tiek prisimiršo. Nežinau, kodėl.

Trims porcijoms reikės:

250 gramų mėgstamų makaronų
100 gramų rūkyto kumpelio
4 šaukštų tarkuoto kietojo sūrio + dar keli šaukštai patiekimui
4 šaukštų riebios grietinėlės
2 kiaušinių trynių
šaukšto sviesto
druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų

Pirmiausia reikia pasiruošti padažą: kiaušinių trynius, grietininėlę ir sūrį gerai sumaišyti, pagardinti druska ir pipirais. Atidėti į šalį.

Makaronus išvirti al dente.

Kumpelį supjaustyti gabalėliais ir apkepti įkaitintame svieste. Išjungus ugnį į keptuvę sudėti makaronus ir nuolat greitai maišant atsargiai supilti pasiruoštą padažą, kad jis išlaikytų kreminę struktūrą.

Patiekiant pabarstyti tarkuotu sūriu.

Šaltinis - zaidimuaikstele.lt

Greiti ir sotūs pietūs.

Kitą savaitę - antrasis blogo gimtadienis! Pirmojo proga pasidariau šventę sau ir išskridau į Paryžių, o šiemet norėčiau padaryti šventę skaitytojams. Į mažąją Kalvarijų virtuvę penktadienį vakarienei tikrai tilptų trys žmonės, tad rašykite komentarą, kokį patiekalą iš Kometa atskrieja bandėte gaminti ar norėtumėte pabandyti, ir galbūt Jums nusišypsos sėkmė!
Įėjimo kaina, kaip visada mano šventėse, šampano putojančio vyno butelis ir gėlės žiedas. Na, bus norinčių? :)

Makaronų salotos su tunu

Atgavau gyvenimo pusiausvyrą ir harmoniją: įpratau keltis pusę septynių, darbinis stalas jau apklijuotas spalvotais lapeliais su must-do darbais, popamokinė veikla taip pat šiek tiek judinama, o mėgavimasis pavasariu vyksta tokiu tempu, kokiu tik įmanoma.

Kiekvienais metais pavasarį, kai tik stoviu po pražydusiais medžiais ir kvėpdama jų aromatą pagalvoju, kad tai yra tobulas metų laikas, atsitinka kokia nors nesąmonė. Pavyzdžiui, šiemet nusipirkau naujus lengvus batelius ir jie taip bjauriai nutrynė kojas, kad kelias dienas vaikščiojau šlubuodama ir keikdama visą pasaulį. Praėjusiais metais turbūt buvo taip pat...

O kol laukiu visų žaizdų užgijimo, nukeliavau iki turgaus. O-die-ve, kiek ten gėrybių! Grįžau pilnu krepšiu bazilikų, gražgarsčių, raudonėlių, rabarbarų ir visokių kitų gerų dalykų. Tad geriausi pavakariai prieš Freaks on Floor koncertą buvo makaronų salotos su tunu.

Trijų merginų pavakariams reikės:

300 gramų makaronų
skardinės tuno aliejuje
didelės saujos vyšninių pomidorų
didelės saujos alyvuogių
nedidelio raudonojo svogūno
šaukšto citrinos sulčių
saujos baziliko lapelių
druskos, pipirų

Makaronus išvirti al dente gerai pasūdytame vandenyje.
Vyšninius pomidorus ir alyvuoges perpjauti per pusę, svogūną supjaustyti pusžiedžiais, bazilikus susmulkinti. Į dubenį dėti makaronus ir visus smulkintus ingredientus bei tuną su aliejumi. Išmaišyti. Pagardinti druska ir pipirais, apšlakstyti citrinų sultimis.

Šaltinis - Virtuvė. Nuo... Iki..., 2011 m. Nr. 6 (25)


 Jau girdžiu, kaip kažkas sako, kad čia labai paprastas receptas ir nevertas atskiro publikavimo... Bet man tunas su raudonuoju svogūnu yra kažkas tooookio skanaus, kad turiu būtinai apie tai papasakoti iš naujo. Nes salotos su tunu ir vynuogėmis buvo visiškai kitoks dalykas!
Na, o kitą kartą jau tikrai papasakosiu apie įdomesnius patiekalus, kuriais buvo išbandyta ir pagirta naujoji orkaitė.

 Dar prabėgusio savaitgalio pastebėjimų:

• kai išeini į kiemą, visada susirandi draugų. Nesvarbu, kad jiems daugiausiai šeši metai ir jie nekalba lietuviškai. Tad šypsaisaisi ir tiek.
• nuolat girdžiu, kad lietuviai mažai šypsosi. Šiandien mačiau tiek šypsenų troleibuse, kad net pati nustebau. Jų priežastis - bobulytė su savo šuniuku. Šunys visada šypsenų kiekį padaugina bent dviem kartais.
• atidariau maudymosi lietuje sezoną. Tiesa, netyčia.
• šeštadienio koncerte ne tik buvau paparacių žvaigždutė, bet ir noriai pozavau prieš objektyvą, prieš kurį į mane smarkiai pūstelėjo oro srove. Va taip, kaip čia. Saviškę gal irgi kada nors parodysiu. Kol kas ji puošia veidrodį ir rytais primena man, kad galima atrodyti ir blogiau. Šypt.
• pagirias po sunkaus vakaro geriausiai išbaido maisto ruošimas ir šampano bei apelsinų sulčių koktelis. Išbandyta - veikia puikiai.

Pabaigai - štai taip aš atrodau šiek tiek "išėjusi iš savęs" ir kai skaitau apie betono savybes.

Spagečiai su moliūgais

Šįryt, kai vos prasimerkusi išvydau saulę, pagalvojau, kad gal vis dėlto sinoptikai neteisūs ir pavasaris jau čia! Jei ne lauke, tai bent širdyje. Ir su tuo lengvumo jausmu skraidžiojau kelias valandas. Iki atsisėdau priešais darbinio kompiuterio ekraną ir buvau paskandinta beprasmiuose rūpesčiuose. Net Tam, kuriam norėjau pasigirti vidiniu pavasariu, galiausiai vakare nusiunčiau tik piktos lapės snukutį, nes po darbo dienos jaučiausi kaip mažas ir piktas padarėlis, urzgiantis net tada, kai jį nori paglostyti.

Bet net tada, kai viskas aplinkui nemiela, troleibuse nušąla kojų pirštai, kamštyje imi ir užmiegi, o paskui vėl išeini į šaltas kovo vidurio sutemas, valgyti vis tiek norisi. Ir, pageidautina, skaniai.

Spagečiai su moliūgais

4 porcijoms reikės:

400 gramų spagečių arba tagliatelle makaronų
5 šaukštų alyvuogių aliejaus
500 gramų moliūgo
vidutinio dydžio svogūno
kelių česnako skiltelių
pusės stiklinės 35 proc. riebumo grietinėlės
pusės čili paprikos
druskos, pipirų, džiovintų bazilikų

Makaronus išvirti al dente.
Keptuvėje įkaitinti alyvuogių aliejų, sudėti gabalėliais pjaustytą moliūgą ir kelias minutes pakepinti. Tada sudėti smulkintus svogūną ir čili papriką bei kepti dar kelias minutes. Sudėti smulkintas česnako skilteles, supilti grietinėlę, įberti druskos bei pipirų ir pakaitinti, kol padažas sutirštės.
Nukoštus virtus makaronus sumaišyti su padažu, apibarstyti džiovintais bazilikais.

Ir tada jau valgyti!

Šaltinis - Virtuvės mitų griovėjai "7 ingredientai", Laisvos valandos, 2012. 

Va dar truputį pasėdėsiu su Lana del Ray ir "Goodbye kiss", pažiūrėsiu į savo nuvytusią tulpę, kurios niekaip neprisiruošiu išmesti, ir kiek paliūdėsiu greičiausiai be priežasties. O rytoj vėl bus nauja diena, kai iš naujo vilsiuosi palaikyti tą butaforinį pavasarį širdyje kiek ilgiau.

Makaronai su voveraičių padažu

Pastaruoju metu vis tyliu. Gaminu turbūt daugiau nei anksčiau, bet viskas taip paprasta (juk artėja ruduo - riebalinio sluoksnio kaupimo metas) arba taip nekokybiškai nufotografuota (labiau norisi valgyti nei fotografuoti), kad receptą vis atidedu į šoną, o paskui iš viso ištrinu.
Ir vakarykštė mano vakarienė buvo paprasta, bandyta jau nebe pirmą kartą. Smagiausia joje tai, kad voveraitės buvo rinktos mano pačios rankomis.

Grybavimas nuo seno buvo mano šeimos tradicinis užsiėmimas. Pamenu, kad jau vaikystėje žinojau, kokie grybai nuodingi, o kurių paspirti praeinant negalima. Turbūt mėgstamiausias mano tėčio užsiėmimas yra vaikščioti po mišką ir gainioti mane su mama, sakant: "Einam einam, čia niekada nieko nerasdavom. Va ten, pamiškėj voveruškos augdavo..." Ir tikrai - pirmą kartą voveraites rinkau pievoje. Ten, kur ir sakė tėtis.

Dviejų valandų vaikščiojimo laimikis

O apie vakarienę galiu pasakyti tik tiek - užtrukau kiek mažiau nei pusvalandį, bet paskui indus ploviau dar 10 minučių.

Makaronai su voveraičių padažu
Vienai didelei porcijai reikėtų:

nedidelio raudonojo svogūno
150 mililitrų grietinėlės
gabalėlio sviesto
dviejų didelių saujų voveraičių
trijų didelių saujų mėgstamos formos makaronų
saujos sūrio
druskos, šviežiai maltų pipirų ir mėgstamų žolelių

Makaronus išvirti pasūdytame vandenyje.
Kol verda makaronai, susmulkinti svogūną ir didesnes voveraites, sutarkuoti sūrį. Keptuvėje ištirpinti sviestą, apkepti svogūnus, tada sudėti voveraites ir apkepus užpilti grietinėle. Paskaninti druska ir šviežiai maltais pipirais. Patroškinti ant nedidelės ugnies, kol padažas sutirštės. Tada į keptuvę suversti išvirtus makaronus, sumaišyti su padažu, truputį pakaitinti, apibarstyti žolelėmis. Patiekti su sūriu.

O šiaip... Morališkai ruošiuosi permainoms darbe ir kostmose, tad laukiu, kol atsitiks kažkas naujo. Ir kai kuriose sferose patylėti negaliu. Nors, kaip pasakė draugė R. "kas daugiau palinksmins gyvenimą, jei ne pati."
Tad klausau dainos iš fantastiškai gražaus filmo "Mėnesienos karalystė" ir vėl pradedu galvoti apie prancūzų kalbos pamokas... Mano vardas Prancūzijoje būtų Inès ir aš galėčiau ne tik po nosimi niūniuoti melodiją, bet ir pati dainuoti apie Le temps de l'amour.

Makaronų salotos su pomidorais ir migdolų padažu

Kartais jaučiuosi per daug jausminga, kad galėčiau ramiai rašyti tinklaraštį. Man norisi pasiguosti, pasipasakoti, išlieti pyktį ar džiaugsmą. Tik dabar (ne taip, kaip paauglystės laikais bangoje ar frype.lt) nebegaliu būti tokia tikra, kad kuris nors iš mano apkalbamų žmonių neperskaitys ir neišsiaiškins, kad būtent apie jį rašau ir galvoju. Todėl uždangstau jausmus beprasmiais žodžiais arba tyliai juos palydžiu užmarštin ir gyvenu toliau.

Ir vėl po ilgos pertraukos grįžau į virtuvę ir įjungiau viryklę. Kelias praėjusias savaites vieninteliai veiksmai virtuvėje buvo pusryčiai su jogurtu ir vėlyvas sumuštinis arba vandens stiklinė prieš miegą. Šiandien pagaliau kostmoso virtuvėje gimė makaronų salotos su pomidorais ir migdolų padažu.

3-ims salotų porcijoms reikės:
300 gramų mėgstamos formos makaronų
3 pomidorų (aš naudojau du raudonus ir vieną geltoną iš M. mamos daržo)
70 gramų migdolų
dviejų česnako skiltelių
šaukšto citrinos sulčių
saujelės šviežio baziliko
kelių šaukštų alyvuogių aliejaus
tarkuoto sūrio "Džiugas" (arba kokio kito kietesnio sūrio)
šviežiai maltų pipirų

Makaronus išvirti al dente (t.y. virti kiek trumpiau nei nurodyta ant pakelio, kol makaronai dar kiek kietoki).
Pomidorus supjaustyti.
Migdolus, bazilikus ir česnaką smulkintuvu susmulkinti iki trupinių. Supilti aliejų ir citrinos sultis, išmaišyti.
Išvirusius makaronus sumaišyti su gautu padažu ir pomidorais. Pagal skonį pagardinti šviežiai maltais pipirais, apibarstyti sūriu ir patiekti.

Šaltinis - Elžbieta Monkevič "Žaidžiame virtuvę", Alma littera, 2011.

P.S. Man iš tiesų nepatinka jokios audros - nei vidinės, nei tos su tikrais žaibais ir kurtinančiu griaustiniu. Kaip gaila, kad tiek su vienomis, tiek su kitomis tenka taikstytis ir pasistengti užmigti mintyse niūniuojant kiemo grupės dainas.

Spagečiai su tunu, alyvuogėmis ir citrina

Savaitgalis ir vėl:
Baimių nugalėjimas ir važinėjimas dviračiu Šiauliuose - yra. Streso nebebuvo, nors Kaprizas (čia naujas dviračio vardas) visaip bandė mane erzinti ir bauginti.
Maudymosi sezono atidarymas - yra. Deginimasis truko lygiai penkias minutes, o tada prapliupo lietus.
Mėlynės - yra. Po nežinau kelių metų pertraukos rinkau jas savomis rankomis! Ir greitai parašysiu apie skaniuosius ir šviežiuosius keksiukus su mėlynėmis.
Nauja suknelė - yra. Po savaitgalio spinta papilnėjo net trimis suknelėmis. Kaimiški antrų rankų turgeliai labai maloniai nustebino.
Knygos ir pokalbiai apie jas - yra. Pastaruoju metu visos mano skaitomos knygos susijusios su svetimais kraštais. Labiausiai, žinoma, su Prancūzija ir Paryžiumi.

Viktoras Hugo "Paryžiaus katedra"
Originalų šį romaną (o ne iliustruotos didžiosios klasikos leidimą) bandžiau skaityti ne vieną kartą, bet palūždavau ties eiliniu plačiu Paryžiaus architektūros aprašymu. Šį kartą irgi maniau nesužinosianti tikrosios Esmeraldos istorijos, bet šiaip ne taip pasiekiau knygos veiksmą. Ir užsikabinau!
Piktinausi tiek kapitonu Febu, tiek filosofu Grenguaru (jį, beje, įtarinėjau nelabai leistinais santykiais su ožka), tiek kunigu, tiek jo broliu, tiek pačia Esmeralda, kuri buvo tokia akla ir nematė, kad jos mylimasis net jos vardo nesugeba įsiminti. Žodžiu, buvo verta pagaliau perskaityti ir pamatyti, kad šioje meilės istorijoje tikrai negalėjo būti laimingos pabaigos.

Receptas visiškai ne paryžietiškas, bet labai tinkantis naujų atostogų pradžiai, kai ruošiamasi ir kaupiamos jėgos naujiems nuotykiams.

Spagečiai su tunu ir citrina
Dviems didelėms porcijoms reikės:
200 gramų spagečių
druskos
citrinos
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
skiltelės česnako
2 šaukštų konservuotų kaparėlių
didelė sauja juodųjų alyvuogių be kauliukų
indelio konservuoto tuno savo sultyse
šviežiai maltų juodųjų pipirų
šviežių baziliko lapelių

Makaronus išvirti dideliame kiekyje vandens su druska.
Nuo citrinos nutarkuoti žievelę. Į keptuvę pilti alyvuogių aliejų, sudėti smulkintą česnaką ir kaparėlius. Tada pripjaustyti alyvuogių ir sudėti nusunktą tuną. Kai truputį pašyla, sudėti citrinos žievelę ir įspausti citrinos sulčių. Pagardinti pipirais, įpilti kelis šaukštus vandens, kuriame virė makaronai.
Išvirusius spagečius dėti į keptuvę su tunu ir alyvuogėmis, gerai išmaišyti, kad makaronai apliptų padažu (jei reikia, galima įpilti dar aliejaus). Dėti baziliko lapelius, dar pašlakstyti citrinos sultimis, pagardinti sūriu (jei norisi) ir patiekti.

Šaltinis - Beatos virtuvė, Laisvos valandos, 2009.

O dar iš savaitgalio:
protingi ir apsiskaitę jauni vyrukai, su kuriais įdomu valandas diskutuoti apie kultūrą, meną, santykius, politiką, sportą... - yra!
Šia viltinga gaida išvykstu savaitei prie jūros klausytis muzikos ir būti lenkiškame kostmose.

Karamelizuota pasta

Atradau naują būdą sulaikyti save nuo visokių nesąmonių darymo - pridėti dvi minutes kroso prie pagal programą nustatyto risnojimo laiko. Kai jau nebeneša kojos, o akyse kaupiasi ašaros, prisižadi nebekalbėti dviprasmiškų dalykų, neflirtuoti su netinkamais vyrais ir nebegerti alaus penktą ryto. Bėda ta, kad po truputį priprantu prie sportinio krūvio ir greitai nesąmonėms nuslopinti reikės pridėti daug daugiau bėgiojimo laiko.

Bet aš vis teisinu save, kad čia pavasaris, kad kvepia, kad žydi, kad gera širdyje. Dėl to ir darau kvailystes. O gal vis dėlto jos išeis į gera.

Juk niekas nepagalvotų, kad makaronai su cukrumi galėtų būti gera mintis (na, nepaisant vieno V. draugo). Bet tai buvo viena geresnių vakarienių per ilgą laiką.

Karamelizuota pasta
Dviems mažoms arba vienai didelei porcijai reikės:
100 gramų mėgstamos formos makaronų
pusės geltonos paprikos
vienos didesnės morkos
svogūno
2 šaukštelių rudojo cukraus
2 šaukštų balto cukraus
kelių šaukštų pomidorų tyrės
žiupsnelio malto imbiero
žiupsnelio džiovintų raudonėlių
šviežiai maltų pipirų
alyvuogių aliejaus

Makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, nepervirti.
Keptuvėje įkaitinti aliejų, apkepti jame smulkintą svogūną, tada sudėti abiejų rūšių cukrų ir pakaitinti, kol jis ištirps. Įberti imbiero, raudonėlių ir šviežiai maltų pipirų. Sudėti šiaudeliais pjaustytas papriką ir morką, apkepinti, kol daržovės kiek suminkštės. Supilti pomidorų tyrę ir patroškinti kelias minutes.
Į tą pačią keptuvę suversti išvirtus ir nusunktus makaronus, gerai išmaišyti ir dar truputį pakaitinti. Tiekti iš karto.

Šaltinis - Tastyart

O praėjusi savaitė priklausė Colours of bubbles. Iki šiol smagiausia kiekvieną rytą pradėti ir kiekvieną vakarą užbaigti dieną su jų dainomis. Ir nesvarbu, kad dabar jie man primena ir maudynes aluje.

Varškės ir makaronų apkepas

Neringa FM jau kelintą dieną mane nuneša į saulėtą pajūrį ir priverčia kone fiziškai pajusti karštą kopų smėlį po basomis kojomis. Ir tada pradedu šokti virtuvėje maišydama blynų tešlą.

O kol kas pavasaris mane apgaudinėja. Vakar jis visaip viliojo išeiti į lauką ir pasišildyti saulės spinduliuose, palikti kepurę namie ir leisti smegenims kvėpuoti laisviau. Šiandien, kai šiek tiek pavėluotai tai padariau patikėjusi rytiniu paukščių čiulbėjimu, pavasaris apmėtė mane sniegu ir pasijuokė tiesiai į veidą.

Nieko, aš taip lengvai nepasiduosiu.

Man atrodo, kad pavasarį galima prisivilioti skaniais valgiais. O tada jau niekur nebepaleisti... Pirmas bandymas - varškės ir makaronų apkepas.

Šitas receptas ilgesingai žiūrėjo į kostmoso virtuvę visą vasario mėnesį iš Beatos šeimos kalendoriaus, bet taip ir nebuvo pagamintas. Tad vos atėjus kovui reikėjo taisyti šią klaidą.

Varškės ir makaronų apkepas

4 porcijoms reikės:

200 gramų smulkių makaronų

400 gramų varškės

150 gramų liesos grietinės

3 kiaušinių

saujos razinų

4 šaukštų cukraus

2 šaukštų maltų džiuvėsėlių

žiupsnelio druskos

gabaliuko sviesto

Makaronus išvirti pasūdytame vandenyje.

Kol verda makaronai, dubenyje gerai sumaišyti varškę, grietinę, paplaktus kiaušinius, porą šaukštų cukraus ir druską. Sukrėsti išvirtus ir nukoštus makaronus, sudėti razinas. Išmaišyti ir masę supilti į sviestu išteptą kepimo formą.

Viršų pabarstyti džiuvėsėliais ir likusiu cukrumi.

Šauti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepti apie valandą.

Šaltinis - Beatos šeimos kalendorius 2012, vasario mėnuo.

Man apkepas buvo skanus ir karštas, ir šaltas. Net keista, bet prie jo nesinorėjo nei uogienės, nei grietinės, nei kokio kito padažo. Sotu, skanu ir paprasta - receptą iš atminties sugebėjau padiktuoti ir mamai telefonu, nors šiaip tikrai nepamenu ko ir kiek reikia.

O prisimenant pavasario viliojimus - antras bandymas buvo legendinis nekeptas varškės pyragas M. gimtadienio proga. Trečias - nerealiai skanūs jogurtiniai blynai, kuriais džiaugiausi dar ir šiandien.

Kol kas panašu, kad teks skanumynus gaminti ir toliau... Bet nematau, kuo skųstis.

Nom nom nom.

Sekmadienio hitas - Vermillion Lies "Global Warming".

Lazanija paprastoji

I'm gonna fall in love with you because I always always do, - pasakė Marilyn Monroe filme "The prince and the showgirl" ir aš pagalvojau, kad ji kalba mano lūpomis.

Šį mergaitišką savaitgalį, atrodo, vengėme kalbų apie meiles. Tik žiūrėjom, kaip viskas vyksta filmuose ir pusiau ironiškai krykštavom dėl herojų sėkmės, nes juk gyvenime taip nebūna. Bet vis tiek paskui suknelių ir aksesuarų parodoje išsirinkome sau vestuvinius apdarus.

O dar, kaip tikros senmergės (čia R. mama tokį vardą davė, tebūnie), gaminomės vakarienę kartu. Lazanija turi begalę variacijų ir turbūt kiekviena šeimininkė ją gamina skirtingai.
Kalbos apie lazaniją prasidėjo jau seniai, tačiau tik dabar visos keturios gamintojos susirinko vienoje virtuvėje. Ir kaip tikros italės, po vakarienės išgėrėme po shot'ą espresso.

Lazanija paprastoji
7 mergaitiškoms porcijoms reikės:

alyvuogių aliejaus
svogūno
2 skiltelių česnako
morkos
paprikos
400 g maltos kiaulienos
skardinės konservuotų pomidorų 
pipirų, džiovintų bazilikų ir raudonėlio

40 g sviesto
2 šaukštų miltų
400 ml pieno

lazanijos lakštų (mes sunaudojom 16, jei neklystu)

200 g fermentinio sūrio
mocarelos rutuliuko
sviesto skardai ištepti

Keptuvėje įkaitinti alyvuogių aliejų ir jame apkepti smulkiai pjaustytą svogūną. Tuomet sudėti kapotą česnaką, o po minutės ir smulkintą papriką bei tarkuotą morką. Išmaišyti ir truputį pakepinti. Sudėti maltą mėsą ir prieskonius, kepti, kol gražiai paruduos. Tada sudėti konservuotus pomidorus ir ant silpnos ugnies troškinti apie 15-20 minučių.

Kol mėsa troškinasi, gaminti baltąjį padažą - sviestą ištirpdyti puode, suberti miltus ir kelias minutes pakepti. Plona srovele pilti pieną ir nuolat maišant virti kelias minutes, sutirštinti padažą sauja tarkuoto fermentinio sūrio.

Kepimo formą ištepti sviestu. Apatinis lazanijos sluoksnis - mėsa. Ant jos dėti sausus lakštus. Tuomet sluoksniuoti: dėti mėsą, ją pašlakstyti baltuoju padažu, pabarstyti tarkuotu fermentiniu sūriu ir plėšyta mocarela, vėl dėti sausus makaronų lakštus ir t.t. Paskutinis sluoksnis - makaronai, aplieti likusiu baltuoju padažu ir gausiai apibarstyti sūriu.

Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį.

Buvo tobula šeštadienio vakarienė. Ir dabar vis tiek norėsiu pamėginti vegetarišką lazanijos versiją!
O I. virtuvė yra nuostabi.
Moterys, aš Jus myliu.