2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

2011-tųjų istorijos

Šiomis dienomis pasirodė begalė straipsnių apie praėjusius metus. Aš ilgą laiką bandžiau atsispirti pagundai pati peržvelgti savo metus, bet šiandien eidama tuo pačiu taku, kuriuo lygiai prieš metus bėgau prie Katedros aikštės eglutės, jog spėčiau sutikti vidurnaktį ten, supratau, jog reikia pažiūrėti, ką tie metai atnešė.

2011-tieji buvo tikrai geri metai, net gaila, kad jie jau baigiasi.

Istorija Nr. 1 apie moterišką draugystę, pokalbius iki išnaktų, azartiškus žaidimus, pasivaikščiojimus ir pagalbą viena kitai, kai jos labiausiai reikia.


Istorija Nr. 2 apie kankinantį baigiamąjį bakalauro darbą (BBD, kitaip sakant), ilgas dienas bibliotekoje, naujas žinias ir jų taikymą lietuviškoje rinkoje, apie kančias vainikavusį diplomą, kuris dabar dulka kažkur lentynoje, bet tą lietingą birželio dieną buvo toks gražus... Apie šypsenas, sukneles, glėbį gėlių ir vakarėlį šiltnamyje su klasiokais



Istorija Nr. 3 apie meilę, kuri, deja, netruko nė trijų metų, bet atnešė tikrai daug gražių akimirkų. Gaila, jog taip ir neišvažiavom į Paryžių ar neįsigijom biglio, bet užauginom vienas kitą kaip asmenybes, supažindinom su naujais dalykais, nuvažiavom į festivalį prie jūros, žaidėm stalo futbolą, gaminom dviese, vaikščiojom į muziejus, rinkom kaštonus, kartu juokėmės, kartu verkėm.




Istorija Nr. 4 apie naujus darbus. Apie pirmąjį, kurį gavau, bet atsisakiau, apie antrąjį, kuriame save kankinau tris mėnesius ir sunaikinau tikrai daug nervų ląstelių ir apie trečiąjį, labiausiai patinkantį, leidžiantį realizuoti idėjas, galvoti, skaityti knygas, vaikščioti į filmus ir tikėti ateities perspektyvomis.




Istorija Nr. 5 apie kostmosą ir Karoliniškes. Apie tai, kad rugsėjį čia turėjo aukščiausią krepšį, o dabar turime aukščiausią kalėdinę eglę, apie tai, kad kartais čia smirda ir namai atrodo, kaip zombiai, o aplinkui dauguma žmonių kalba rusiškai, o namie šėlsta stichijos - ugnis ir vanduo, bet buto atmosfera visas blogybes atperka.




Istorija Nr. 6 apie mane. Apie pagaliau pradėtą tinklaraštį, kuris dar labai neprofesionalus, bet labai norintis tobulėti. Apie maisto gaminimo aistrą ir norą kepti pyragus. Apie naujas sukneles ir aukštakulnius. Apie perskaitytas geras knygas ir pamatytus filmus. Apie viską, kas padėjo man tapti tokia, kokia esu.


Norėjau nieko sau nežadėti, bet vis dėlto pagalvojau, kad jeigu pažadėsiu labiau mylėti save, gal kaip nors pasiseks šį pažadą įgyvendinti. O dar pažadu labiau mylėti gyvenimą.
Ir valgyti/gaminti daugiau salotų.

2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Naminis žemės riešutų sviestas

Kiekvienais metais laukiu Kalėdų su viltimi, kad kažkas bus kitaip - kad nutiks kalėdinis stebuklas, kad gyvenimas nušvis naujomis spalvomis, kad tik galėsiu tik šypsotis ir užsiimti tik maloniais dalykais, kad braidysiu po pusnynus ir juoksiuos iki nukritimo. Tačiau kiekvienais metais nusiviliu.

Bet po truputį suprantu, kad kalėdinio stebuklo reikia ieškoti savyje, o tą stebuklą surasti padeda žmonės, kasdien esantys šalia. Man Kalėdos šiemet atėjo vieną vakarą gurkšnojant karštą vyną, valgant kumpį ir šnekučiuojantis su buvusiomis grupiokėmis. Ir būtent tokia šventine nuotaika norėčiau gyventi visus metus - ramiai, su šypsena, smagiais pasišaipymais ir pilna širdimi meilės.


O štai taip atrodė mano dovana slaptajai draugei.
L. labai mėgsta žemės riešutų sviestą. Žinoma, tokiu lengvu pamišimu užkrėtė ir mane, tad dažnai galvodama "noriu ko nors skanaus", galvoje turiu skrebutį su žemės riešutų sviestu ir aviečių uogiene.
Nom nom nom...

Vidutinio dydžio indeliui reikės:
500 g žemės riešutų
80 ml žemės riešutų aliejaus
šaukšto druskos
poros šaukštų cukraus

Riešutus susmulkinti. Jeigu netyčia gavote tik sūdytų žemės riešutų, rekomenduoju prieš tai juos nuplauti ir druskos kiekį reguliuoti pagal savo norus.
Kelias saujas smulkintų riešutų pilti į indą, palaistyti aliejumis, pabarstyti druska ir cukrumi, o tuomet smulkinti blenderiu iki kone vientisos masės. Procesą kartoti, kol baigsis riešutai.


Aš užtrukau pusantros valandos. Reikalą smarkiai pagreitintų virtuvinis kombainas, bet ir mano skolintasis blenderis sugebėjo atlaikyti tokias apkrovas :).

Sviestą sudėti į sandarų indelį ir laikyti šaldytuve. O tada skanauti peanut butter fingers kaip Joey iš "Draugų". Mmmmm...

2011 m. gruodžio 20 d., antradienis

Krupnikas

Ką gi, kalėdinė savaitė prasidėjo. Ir prasidėjo taip, kad šįryt niekaip nepraplėšiau akių ir į darbą vėlavau tiek, kad net gėda prisipažinti. O per pietus skaniausiai siurbčiojau raugintų kopūstų sriubą. Panašu, kad po visos savaitės penktadienį grįžusi namo į Šiaulius turėsiu tik vieną kalėdinį norą - gauti naujas kepenis.

Juokauju.
Viskas bus gerai :)

Per šventes niekaip nesugalvoju, ką galėčiau padovanoti tėčiui. Jis neturi jokios ryškiai identifikuojamos mėgstamos veiklos. Na, išskyrus grybavimą. Tad išmėginusi bilietus į renginius ar vyną, apie kurį nieko neišmanau, šiemet apsistojau ties mintimi pati pagaminti kokį nors gėrimą. Ir kaip tik kulinarinių tinklaraščių autorių kuriamame žurnale "oC" radau krupniko receptą.



500 mililitrų gėrimo reikės:
100 ml vandens
200 g medaus
cinamono lazdelės
gvazdikėlių
kadagio uogų
kvapiųjų pipirų
apelsino žievelės
400 ml degtinės

Vandenį su medumi ir prieskoniais pavirti 10 minučių. Kai prieskonių kvapas sustiprės, nukelti puodą nuo ugnies ir supilti degtinę. Mišinį dar truputį pakaitinti, bet neužvirti.
Nukaisti puodą ir leisti krupnikui pailsėti per naktį. Tuomet nukošti prieskonius, skystį supilti į butelį ir laikyti šaltai.

Šaltinis - sezoninė virtuvė


Kol kas bijojau ragauti, bet, manau, kad per šventes pakelsiu taurelę medumi kvepiančio gėrimo.

O iš likusią degtinę vis ruošiuosi sunaudoti padažui prie makaronų, gal tarpušvenčiu ir pavyks pagaminti vakarienę kambariokėms. Juk ateis diena, kai visos trys susitiksime namų virtuvėje, taip?

P.S. Manau, kad tėtis neskaito mano blogo, tai nesužinos apie dovaną iš anksto. O visi kiti, šiukštu, manęs neišduokit!

2011 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Šokoladiniai sausainiai

Visada tikėjau sausainių galia. Juos kepant neįmanoma būti piktai, nusiramini vos pradedi tirpinti sviestą ar matuoti miltus, o kai virtuvė pakvimpa šokoladu, nejučia imi šypsotis. Dovanojami sausainiai bent trumpam priverčia pamiršti visas nuoskaudas, suartina nuoširdžiam pokalbiui, gali net padėti įsimylėti.

True story.


Šitie sausainiai atnešė man meilę, tad simboliška, kad jie ir užbaigia. Bėda, kad daug tokių sausainių nesuvalgysi, nes pasidarys saldu iki blogumo. Bet prie karšto vyno ar arbatos puodelio vakare kalbant apie gražius dalykus labai tinka.


Šokoladiniai sausainiai 
Dovanojau 18 vienetų, bet jų buvo ir daugiau

Reikės:
120 g sviesto
150 g cukraus
100 g šokolado
kiaušinis
150 g miltų
pusė šaukštelio kepimo miltelių
2 šaukštai kakavos
2 saujos migdolų, bet tinka ir kiti mėgstami riešutai

Šokoladą ir riešutus susmulkinti.
Sviestą išlydyti ir sumaišyti su cukrumi ir truputį paplaktu kiaušiniu.
Miltus sumaišyti su kepimo milteliais ir kakava. Šį mišinį pilti į sviesto, cukraus ir kiaušinio masę, sumaišyti. Tada sudėti šokolado ir riešutų gabaliukus ir dar kartą gerai sumaišyti.
Tešlą šaukštu dėti į skardą, paliekant kiek didesnius tarpelius tarp sausainių. Kepti 190 laipsnių karštumo orkaitėje apie 15-20 minučių.

Šaltinis - "Beatos virtuvė", Laisvos valandos, 2009


Esu jau tikrai ne vieną kartą kepusi šiuos paprastus, bet labai skanius sausainius. Nebuvo nė vieno nepavykusio karto!

Šiuo įrašu pradedu kalėdinių dovanų demonstravimą, nes jau beveik viskas pagaminta ir laukia savo eilės lįsti į Kalėdų senio maišą. Aš pati šiemet neturiu norų sąrašo. Tik dėliojuosi kitų metų planus ir noriu pradėti juos šviežia galva ir ramia širdimi be pykčio ir laikomų nuoskaudų. Labai tikiuosi, kad man pavyks...


2011 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Moliūgų apkepas paprastasis + knygų iššūkis

Visi, kurie mane nors truputį pažįsta, žino, kad kone kiekvieną dieną nešiojuosi rankinėje knygą. Ir ne vien dėl to, kad mano darbas susijęs su knygų rinka. Man tiesiog patinka skaityti.

Kai ašskaitau bloge paskaičiau apie iššūkį, iš karto nusprendžiau sudalyvauti. Tačiau, kai pradėjau rinktis knygas, kurias noriu perskaityti 2012 metais, pasidarė sunkiau. Didelę dalį must read knygų perskaičiau per studijų metus, kitoms dar jaučiuosi nepribrendusi, dar kitos - per naujos, kad galėčiau įtraukti į sąrašą. Bet šiaip ne taip sudėliojau savo 12 + 2 knygas:

6. Ernestas Hemingvėjus - Kam skambina varpai

+ papildomos:
Mark Haddon - Tas keistas nutikimas šuniui naktį

Dabar dar reiktų susidaryti must see filmų sąrašą, nes jie kaupiasi dar labiau nei knygos...

Bet pakalbėkim apie apkepą.


Ką valgyti sekmadienio vakarienei, kai su L. netikėtai namie atradome moliūgą? Pirmas noras buvo sriuba, antras - blynai, trečias - apkepas. Ir jis nugalėjo!

2 alkaniems ir dar vienam ne tokiam alkanam:
nedidelis moliūgas
viena didelė arba trys mažos morkos
du nedideli raudonieji svogūnai
pusė stiklinės pieno
3 kiaušiniai
2 šaukštai maltų džiuvėsėlių
50 g fermentinio sūrio
5 šaukštai miltų
kario miltelių
prieskoninių žolelių
pipirų

Moliūgą supjaustyti gabalėliais, išimti sėklas ir nulupti. Dėti į puodą, užpilti vandeniu ir pavirti apie dešimt minučių, kol suminkštės.
Tarkuotą morką ir smulkintą svogūną pakepinti, į kepančias daržoves įberti kario (pagal skonį).
Pieną išplakti su kiaušiniais. Į plakinį berti džiuvėsėlius, prieskonines žoleles, pipirus, įtarkuoti fermentinį sūrį, sudėti kepintas daržoves ir, galiausiai, sudėti moliūgą, sutrintą šakute. Tada tešlą sutirštinti miltais ir dėti į riebalais pateptą ar kepimo popieriumi išklotą skardą.
Kepti 200 laipsnių orkaitėje 30-40 minučių.




Visai romantiška vakarienė išėjo kalėdinių lempučių šviesoje. O moliūgo dar gabalėlis liko, sudėsiu rytoj į daržovių sriubą. Ir jau pradėsiu kepti/virti/ruošti kalėdines dovanas. Juk šventės prasideda jau kitą savaitę...


2011 m. gruodžio 9 d., penktadienis

Imbieriniai sausainiai

Noriu papasakoti apie savo rytą Klaipėdoje, tačiau vis pradedu ir ištrinu. Parašyti pranešimą spaudai apie įvykusį romano pristatymą buvo lengviau nei dabar pasakoti apie save ir jausmų išbandymus. Smarkiai snigo šįryt, pripustė akis, nesinorėjo grįžti į Vilnių vienai ir pamiršti, kad ten Klaipėdoje yra žmonių, prie kurių prisirišau. Bet reikia. Keista: kuo toliau – tuo sunkiau susitaikyti su tuo, kad kelią Vilnius – Klaipėda nuo šiol įveikinėsiu su naujomis mintimis, naujais žmonėmis ir naujais tikslais.

Bet šįryt Klaipėdoje pajutau tikrą žiemą.
Ir vėl užsinorėjau kepti briedžio formos imbierinius sausainius, klausyti kalėdinių dainų ir gerti karštą vyną. Manau, kad vis tiek iki švenčių teks pakartoti kepimą, tad štai receptas.


Reikės:
125 g sviesto
100 g medaus
5 šaukštų grietinėlės
200 g cukraus
šaukštelio malto imbiero
pusės šaukštelio malto kardamono
žiupsnelio maltų kvapiųjų pipirų
žiupsnelio maltų juodųjų pipirų
žiupsnelis malto muskato
350 g miltų + dar truputis kočiojimui ir stalo pabarstymui
pusės šaukštelio kepimo miltelių

Sviestą, medų, grietinėlę ir cukrų dėti į puodą ir kaitinti ant nedidelės ugnies, kol ištirps cukrus, o masė užvirs. Į karštą sirupą berti visus prieskonius ir dar pavirti ant nedidelės ugnies apie penkias minutes.
Miltus persijoti su kepimo milteliais. Į dubenį pilti dar šiltą sirupą ir miltus, greitai sumaišyti ir suminkyti į rutulį. Jį apvynioti maistine plėvelė ir palikti šaldytuve mažiausiai valandai (galima ir šaldymo kamerą naudoti...).

Pabarstyti stalo paviršių miltais, traukti iš šaldytuvo jau sukietėjusią tešlą, dalinti ją į tris gumulus ir po vieną kočioti - kuo ploniau, tuo geriau. Miltais reikėtų pabarstyti ir kočėlą, kad prie jo kuo mažiau liptų tešla. Formelėmis spausti sausainius ir atsargiai dėlioti juos skardoje. 
Kepti apie 10-15 min 180 laipsnių karštumo orkaitėje. Atsargiai, sausainiai greitai sudega, jei yra paliekami be priežiūros!

Iškepusius, bet dar šiltus sausainius galima apteplioti glaistu iš cukraus pudros ir citrinos sulčių.
Šaltinis - "Metai Beatos virtuvėje", Laisvos valandos, 2010.


Kalėdiniai briedžiukai sulaukė tik geriausių atsiliepimų tiek namuose, tiek darbe, tiek Klaipėdoje. Džiugu.
O ką tik su L. padarėme instaliaciją virtuvėje kalėdine tematika ir pasikabinome lempučių girliandą. Liko tik dvi savaitės iki Kalėdų.

2011 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Makaronai su cukinija, feta ir pomidorais

Ieškau savo kalėdinės nuotaikos. Šiandien prikepiau kalną imbierinių sausainių (receptas - jau ne už kalnų!). Ne dovanoms, ne su tikslu išlaikyti juos iki švenčių, bet šiaip. Ir netgi daugiau ne sau, o pavaišinti kitus tokius pačius pasimetusius, kad jau tikrai artėja Kalėdos.
Lyja, žaibuoja, o kostmose skamba kalėdinės dainos ir žiūrimi filmai - žiemos šaukliai: "Love actually", "Bridget Jones's Diary" (pirma ir antra dalys!), o savo eilės laukia totalus hitas - "Vienas namuose". Tiesiog tam, kad nebūtų liūdna.

Bet neužtenka gyventi vien mandarinais ir saldumynais.

Makaronai su cukinija, feta ir pomidorais pagaliau sulaukė savo eilės į blogą.

3-4 porcijoms reikės:
nedidelės cukinijos
100 g fetos sūrio
2 saujų vyšninių pomidorų
3 šaukštų alyvuogių aliejaus
šaukštelio džiovintų raudonėlių
šviežių baziliko lapelių
skiltelės česnako
druskos, juodųjų pipirų
300 g mėgstamos formos makaronų

Cukiniją supjaustyti griežinėliais, fetą sutrupinti, pomidorus perpjauti per pusę. Viską pašlakstyti aliejumi, pabarstyti raudonėliais ir plėšytais šviežiais bazilikų lapeliais ir sumaišyti. Dėti į kepimo formą ir dar pamaišant pabarstyti druska ir pipirais, sudėti smulkiai kapotą česnaką. Šauti į įkaitintą iki 200 laipsnių orkaitę ir kepti 15-20 minučių.
Makaronus išvirti ir sumaišyti su keptomis daržovėmis, pridėti dar šviežio baziliko ir skanauti.

Šaltinis - "Beatos virtuvė", Laisvos valandos, 2009.


Iš tiesų šią skanią ir paprastą vakarienę gaminau ne aš, o M. Bet negalėjau nepasidalinti :)