Naminiai kalėdiniai kūčiukai

Kalėdos atėjo ir praėjo pakankamai ramiai. Po viso prieššventinio skubėjimo buvo smagu judėti Lietuvos keliais bei geležinkeliais pas tuos žmones, kuriuos norėjau pamatyti. Pasikalbėti, pabūti, tradiciškai persivalgyti (šiemet netikėtai išvengiau silkės, bet vis tiek paragavau 12 Kūčių stalo patiekalų), išpakuoti visą kalną dovanų, o tada dar pačiai pabūti kalėdiniu stebuklu ir šiek tiek pasilinksminti.

Kol kas viskas pagal metų planą. Liko tik kelios dienos pabaigti 2013-ųjų darbus ir ištęsėti duotus pažadus. O tada vėl viskas iš naujo... Tik pavasaris ir vasara su kiekviena diena bus vis arčiau.

Prie pažadų šiemet buvo ir kūčiukų kepimas. Vadinu juos kalėdiniais, nes tradiciniai kūčiukai, dedami ant Kūčių stalo, turėtų būti be kiaušinių, sviesto/margarino ir bijau, kad net cukraus...
Tad čia tikrai pagerintas variantas.

Kalėdiniai kūčiukai
 

Dideliam indui kūčiukų reikės:

šaukštelio sausų mielių

3,5 stiklinių miltų

šaukštelio druskos

0,5 stiklinės cukraus

kiaušinio

100 gramų aguonų

0,5 stiklinės šilto vandens

100 gramų kepinių margarino

Mieles sumaišyti su trimis šaukšteliais šilto vandens ir palikti dešimčiai minučių, kol masė padvigubės.

Miltus sumaišyti su druska. Per vidurį padaryti duobutę, į kurią įmušti kiaušinį ir suberti cukrų. Gerai išsukti tešlą, o tada įmaišyti aguonas.

Supilti mielių masę ir tešlą gerai išminkyti (tai reikėtų daryti bent 10 minučių).

Ištirpinti margariną ir jį pravėsinus supilti į tešlą ir dar kartą gerai perminkyti. 

Tešlą sudėti į miltais pabarstytą dubenį, uždengti švariu medvilniniu rankšluosčiu ir šiltai laikyti, kol tešla pakils. 

Praėjus numatytam laikui iš tešlos gabalėlių formuoti norimo storio juostas. Supjaustyti gabaliukais, sudėti kūčiukus ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti 200 laipsnių karštumo orkaitėje apie 10-15 minučių, kol kūčiukai įgis gražią rusvą spalvą.

Šaltinis - Tasty art

Kūčiukai buvo išdalinti kaip kalėdinės dovanėlės draugėms ir tėvams. Liko dar pasmaguriavimui prie improvizuoto draugių šventinio stalo - ant jo, kaip visada garbingiausią vietą užėmė sūris ir karštas vynas...

Kalbant apie dovanas, prieš pat šventinį vakarą mane aplankė paštininkė su siuntinuku nuo Kalėdų Senelio slapuko! Šiemet tai buvo Forelle, kuri man atsiuntė sausainių formelių, popierinių keksiukų formelių (kokių, beje, aš ilgai ir nelabai sėkmingai ieškojau, kai labai reikėjo), cinamono lazdelių ir porą vanilės ankščių. Iš blogo juk puikiai matosi, kad saldumynams aš tikrai nesu abejinga ir dovanos bus panaudotos pagal paskirtį!

Šiemet taip pat puikiai nusisekė su valgomomis dovanomis - skaniais sausainiais, arbatomis, kavos gėrimu (pirmą kartą gavau stiklainyje sluoksniuotą kakavos/cukraus/cinamono ir kitų slaptų ingredientų mišinį - labai gražu!). Kartais net ir gaila, kad Kalėdos būna tik vieną kartą per metus!

Naminė pica

Visada galvojau, kad rašyti tinklaraštį bus lengviau. Prieš pradėdama galvojau, kad jis nebus vien kulinarinis, kad   pasakosiu apie save, apie nuotykius, matytus filmus, skaitytas knygas.. Tačiau kai ateina metas naujam įrašui, sugalvoju tik patiekalą, kurį noriu paviešinti ir beveik nieko daugiau.

O kalbant apie nuotykius ar asmeninį gyvenimą... Ne tiek jo ir daug. Tai suvokiau šį savaitgalį, kai sulaukiau klausimo, ką veikiu laisvu laiku. Nors gal perdedu. Randu laiko paskanauti šviežiomis bulvėmis ir neseniai nuskintais agurkėliais, pašokti lietuje su "Antimi" ir keliasdešimčia pašėlusių jaunų žmonių, kai groja dainos, sukurtos prieš 25 metus ir pagal kurias šoko mūsų tėvai, pasigrožėti naktiniais žaibais, pažiūrėti filmą apie driežiuką, kalbantį Johnny Depp balsu, užkopti į šv. Jonų bažnyčios varpinę, pasivaikščioti po senamiestį ir galų gale išsikepti picą.

Picos kepimo idėją pakišo direktorė (taip, mes imame kalbėti ne tik apie darbinius reikalus). Ji pasiūlė penktadienį į biurą užsisakyti picą. Deja, paskambinus į Express Pica, kuri yra labai džiugus atradimas jau kokius metus, paaiškėjo, kad savo pietų tektų laukti dvi valandas. Tuomet išėjome į kavinę apačioje, kuri skelbiasi, kad turi kiniečių maisto ir picų (nelabai derinasi, tiesa?). Ir, žinoma, picų jie nebekepa.

Taigi šeštadienis buvo naminių picų diena.

Picos padų receptų turbūt yra begalė. Aš naudojausi tokiu, kurį man pavasarį atsiuntė Studentė (išduosiu paslaptį, mes buvome kambariokės bendrabutyje).

Dviem didelėms picoms reikės
250 ml šilto vandens
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
šaukšto cukraus
2 šaukštelių druskos
750 ml (trijų stiklinių) miltų
7 gramų sausų mielių

Į 100 ml šilto vandens sudėti cukrų, druską ir mieles. Viską gerai išmaišyti ir leisti pakilti. Tuomet miltus sumaišyti su likusiu vandeniu, aliejumi ir suputojusiomis mielėmis. Minkyti, kol nebelips prie rankų. Pastatyti šiltai, kol padvigubės. Mes laukėme apie 40 minučių.

Kol tešla kyla, reikia pasiruošti produktus, kuriuos dėsime ant picos viršaus. Su Didžiuoju virtuvės pagalbininku nusprendėme daryti dvi kiek skirtingas picas.
Ingridientus dėti pagal skonį - tame ir naminės picos smagumas!

Iškočiotus picos padus dėti skardą pabarstytą miltais, aptepti pomidorų padažu ir... Duoti valią fantazijai.

Pirmoji pica: jautienos kumpis, žalia saldžioji paprika, juodosios alyvuogės, vyšniniai pomidorai, raudonasis svogūnas, marinuoti svogūnėliai, tarkuotas fermentinis sūris, itališkos žolelės.

Antroji pica: kalakutienos kumpis, geltona saldžioji paprika ir truputis žaliosios, pievagrybiai, svogūnas, alyvuogės, mocarelos sūris, bazilikas ir raudonėlis.

Kepti įkaitintoje orkaitėje apie 15-20 minučių. Arba tiesiog, kol padas parus, o sūris gražiai išsilydys.

Kitą kartą labai norėtųsi pridėti šviežių, o ne džiovintų žolelių. Gal taip ir nutiks, nes bazilikai ant palangės po truputį ima žaliuoti.