Jogurtiniai ledai

Pastarosios dienos vėl atnešė karštį, kai biure neįmanoma sėdėti be tiesiai į tave pučiančio mechaninio vėjo. Taip taip, mano biuras senovinis, kondicionieriaus jame nėra. Yra kitame kabinete, bet taupymo vajus toks didelis, kad direktorei gaila pinigų jo perkėlimui į savo kabinetą. Taip ir prakaituojam.

Per pietų pertrauką sėdžiu arba pavėsyje po sakura, arba prie Europos aikštės fontano ir svajoju apie pasivaikščiojimą žole basomis kojomis, braidymą jūroje, maudynes, ledus... O tuomet grįžtu į realybę ir toliau spoksau į kompiuterio ekraną bandydama suprasti, ką aš ten veikiu.

Prie jūros nuvažiuosiu jau savaitgalį, o ledai.. Tobulus ledus atradau visai neseniai. Ir tikrai gaminsiu juos dar kartą!

Didysis virtuvės pagalbininkas pozuoja su ledais

Receptą, pavadintą močiutės ledais, radau kažkur interneto platybėse.

Reikės:
200 g natūralaus jogurto
100 g grietinėlės
100 g cukraus pudros
kiaušinio
2 šaukštų medaus
tarkuoto šokolado

Kiaušinį išsukti su cukraus pudra. Tuomet sudėti likusius ingridientus ir gerai išmaišyti. Viskas! Dėti į šaldymo kamerą ir kas valandą permaišyti gautą masę, kad ledai stingtų tolygiai.

Mes, šiek tiek pašaldę ledus, pridėjome į masę tarkuoto šokolado. O vėliau ledus dėjome į vaflinius indelius. Šį kartą, deja, pirktinius.

Šaldymas užtruko kažkur tris valandas, bet ledai buvo dar minkštoki. Reiktų susilaikyti nuo noro paragauti kiek ilgiau. Tikrai verta.

Naminė pica

Visada galvojau, kad rašyti tinklaraštį bus lengviau. Prieš pradėdama galvojau, kad jis nebus vien kulinarinis, kad   pasakosiu apie save, apie nuotykius, matytus filmus, skaitytas knygas.. Tačiau kai ateina metas naujam įrašui, sugalvoju tik patiekalą, kurį noriu paviešinti ir beveik nieko daugiau.

O kalbant apie nuotykius ar asmeninį gyvenimą... Ne tiek jo ir daug. Tai suvokiau šį savaitgalį, kai sulaukiau klausimo, ką veikiu laisvu laiku. Nors gal perdedu. Randu laiko paskanauti šviežiomis bulvėmis ir neseniai nuskintais agurkėliais, pašokti lietuje su "Antimi" ir keliasdešimčia pašėlusių jaunų žmonių, kai groja dainos, sukurtos prieš 25 metus ir pagal kurias šoko mūsų tėvai, pasigrožėti naktiniais žaibais, pažiūrėti filmą apie driežiuką, kalbantį Johnny Depp balsu, užkopti į šv. Jonų bažnyčios varpinę, pasivaikščioti po senamiestį ir galų gale išsikepti picą.

Picos kepimo idėją pakišo direktorė (taip, mes imame kalbėti ne tik apie darbinius reikalus). Ji pasiūlė penktadienį į biurą užsisakyti picą. Deja, paskambinus į Express Pica, kuri yra labai džiugus atradimas jau kokius metus, paaiškėjo, kad savo pietų tektų laukti dvi valandas. Tuomet išėjome į kavinę apačioje, kuri skelbiasi, kad turi kiniečių maisto ir picų (nelabai derinasi, tiesa?). Ir, žinoma, picų jie nebekepa.

Taigi šeštadienis buvo naminių picų diena.

Picos padų receptų turbūt yra begalė. Aš naudojausi tokiu, kurį man pavasarį atsiuntė Studentė (išduosiu paslaptį, mes buvome kambariokės bendrabutyje).

Dviem didelėms picoms reikės
250 ml šilto vandens
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
šaukšto cukraus
2 šaukštelių druskos
750 ml (trijų stiklinių) miltų
7 gramų sausų mielių

Į 100 ml šilto vandens sudėti cukrų, druską ir mieles. Viską gerai išmaišyti ir leisti pakilti. Tuomet miltus sumaišyti su likusiu vandeniu, aliejumi ir suputojusiomis mielėmis. Minkyti, kol nebelips prie rankų. Pastatyti šiltai, kol padvigubės. Mes laukėme apie 40 minučių.

Kol tešla kyla, reikia pasiruošti produktus, kuriuos dėsime ant picos viršaus. Su Didžiuoju virtuvės pagalbininku nusprendėme daryti dvi kiek skirtingas picas.
Ingridientus dėti pagal skonį - tame ir naminės picos smagumas!

Iškočiotus picos padus dėti skardą pabarstytą miltais, aptepti pomidorų padažu ir... Duoti valią fantazijai.

Pirmoji pica: jautienos kumpis, žalia saldžioji paprika, juodosios alyvuogės, vyšniniai pomidorai, raudonasis svogūnas, marinuoti svogūnėliai, tarkuotas fermentinis sūris, itališkos žolelės.

Antroji pica: kalakutienos kumpis, geltona saldžioji paprika ir truputis žaliosios, pievagrybiai, svogūnas, alyvuogės, mocarelos sūris, bazilikas ir raudonėlis.

Kepti įkaitintoje orkaitėje apie 15-20 minučių. Arba tiesiog, kol padas parus, o sūris gražiai išsilydys.

Kitą kartą labai norėtųsi pridėti šviežių, o ne džiovintų žolelių. Gal taip ir nutiks, nes bazilikai ant palangės po truputį ima žaliuoti.

Bananų pyragas

Šis savaitgalis priklausė mėlynių pyragui, (s)Magučių terasai, UNO žaidimui, ežerams, draugams ir šuniui - lapei. Prisiminiau vaikystės vasaras, praleistas kaime, bet turbūt tik dabar galiu jas tinkamai įvertinti, kai dūstu nuo karščio darbe, o ne guliu po obelimi skaitydama knygą (nes vis tiek daugiau nėra ką veikti).

O štai praeitas savaitgalis, kurį leidau savame Saulės mieste (ne prekybos centre, ne ne), priklauso bananų pyragui. Jis greitai iškepamas, skanus ir netgi ne taip jau sunkiai transportuojamas tuos 200 kilometrų atgal į sostinę.

Bananų pyragas


4 bananai
4 kiaušiniai
šaukštelis kepimo miltelių
150 g cukraus
160 g miltų
3 šaukštai aliejaus
saujos graikinių ar kitokių riešutų
2 šaukštai rudojo cukraus

Kiaušinius išplakti su cukrumi. Į šį plakinį suberti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, gerai išmaišyti. Į tešlą supilti aliejų, sudėti tris smulkiai pjaustytus bananus ir sumaišyti.

Kepimo indą iškloti kepimo popieriumi. Supilti tešlą, ant viršaus išdėlioti ketvirto banano griežinėlius, pabarstyti ruduoju cukrumi bei smulkintais riešutais.

Kepti apie 45 minutes iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Gal pyragas ir nelabai fotogeniškas, bet patiko ir man, ir tėvams, ir draugams, ir netgi direktorei, kuri paskui irgi jautė pareigą atnešti man ką nors skanaus :).

Omletas, keptas orkaitėje

Nuo pat vaikystės esu įpratusi valgyti pusryčius. Jeigu netyčia neužkandu ryte, po valandėlės man darosi silpna. Tačiau pastaruoju metu pusryčiauti darosi vis sunkiau. Turbūt dar nepripratau prie naujojo gyvenimo grafiko, o galbūt vėl viską galima pateisinti žodžiu stresas...

Bet kai nereikia pusryčiauti vos pramerkus akis, labai mielai pasigaminu ką nors skanaus. Pavyzdžiui, omletą orkaitėje.

Omletas, keptas orkaitėje

Viena porcija:
2 kiaušiniai
šaukštas grietinės
pomidoras
saujelė kapotų krapų
rūkyto kumpelio pagal skonį
tarkuoto sūrio
gabalėlis sviesto
druska, pipirai

Kepimo formą gerai ištepti sviestu. Tiesa, kitą kartą mėginčiau formą iškloti kepimo popieriumi, nes valgyti iš viso indo nebuvo taip smagu kaip tikėjausi.

Kiaušinius išplakti su šaukštu grietinės, pagardinti druska bei pipirais. Kepimo formoje išdėlioti smulkintus pomidorus ir kumpelio gabalėlius. Užpilti kiaušinių plakiniu. Apibarstyti krapais ir sūriu.

Kepti orkaitėje 15-20 minučių.

Prie tokio omleto labai tinka lengvai parauginti agurkėliai - vasariška ir gera nuotaika garantuota.

Tortiljos

Ši savaitė turėjo du pirmadienius, du penktadienius, du sekmadienius ir šeštadienį. Dėl to pasimečiau dienose ir galiausiai nesijaučiu pailsėjusi. Net savaitgalis namie, Šiauliuose buvo kažkoks keistas. Lyg ir per trumpas, lyg ir ne toks, koks turėtų būti vasarą, kai atrodo, nereikia niekur skubėti.

Turiu pasijusti suaugusia moterimi, bet vis dar neišeina. Kartais išlenda vaikiški pykčiai ir ožiukai. Didysis virtuvės pagalbininkas bandė juos nuvaikyti tortiljomis. Beveik pavyko.

Tortiljos

Reikės:

tortiljų paplotėlių

kiaulienos faršo

salotų lapų

konservuotų kukurūzų

paprikos

sūrio

adžikos

pipirų, druskos ir kitų prieskonių

Viskas daroma greitai ir labai paprastai. Visų pirma reikia apkepti mėsą su mėgstamais prieskoniais. Mes gardinome tik pipirais ir saldžiąja paprika, bet norėjosi kiek aštresnio skonio. Tuomet sutarkuoti sūrį, šiek tiek jo pabarstyti ant tortiljos paplotėlio ir pašildyti orkaitėje ar mikrobangų krosnelėje, kol sūris išsilydys. Tada ant paplotėlio dėti kitus ingridientus pagal skonį ir norą: salotos lapą, faršą, smulkintą papriką, konservuotus kukurūzus, gardinti adžika ir suvynioti. Galima dar pabarstyti sūriu ir pakaitinti, bet nebūtina.

Labai tinka ir kitos dienos pietums. Galima valgyti net šaltas, kaip aš ir padariau pietaudama po japoniškomis sakuromis šalia biuro, kuriame nėra virtuvėlės.. Ir buvo skanu!

Keksiukai su bananais ir šokoladu

Lyja lietus per karaliaus pietus..
O tada lyja ir per vakarienę, ir per pusryčius.

Kartais lietus atgaivina po kaitros ir pasidaro visiškai nesvarbu, kad kone popieriniai batai eilinį kartą permirko kiaurai, o po pasivaikščiojimo neasfaltuotais takeliais jie atrodo tikrai labai nekaip. Lietus nesugadino savaitgalio Klaipėdoje, nors jūrai linkėjimų taip ir neperdavėme. Užtat pakrykštavau kaip mažas vaikas, nes mane nusivežė į  mini zoologijos sodą.

Piktas tigras, kurio geriau neerzinti.

O šiandien lietus mane įkvėpė ne tik žiūrėti pro ofiso langą ir nieko neveikti, bet ir prisiminti kelią į virtuvę bei pasiduoti keksiukų traukai. Vos užmaišiusi tešlą supratau, kad turiu per mažai formelių ir.. Per mažai vietos orkaitėje! Tad savo 19 nedidelių keksiukų kepiau per kelis kartus. Svarbiausia, kad jie išėjo skanūs ir puikiai tinkantys artėjančio laisvadienio pusryčių pasaldinimui.

Originalus receptas - knygoje "Beatos virtuvė", tačiau aš taikiausi prie savo primiršto šaldytuvo sąlygų.


Keksiukai su bananais ir šokoladu


2 kiaušiniai
120 g cukraus
200 ml jogurto (naudojau jogurtą su citrinomis ir imbierais, labai skanus!)
50 g sviesto
200 g miltų
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
bananas (turėjo būti du, bet neiškenčiau ir vieną suvalgiau pietums)
apie 50 g juodojo šokolado
cinamono

Kiaušinius sumaišyti su cukrumi ir jogurtu bei lengvai paplakti šakute. Sviestą ištirpinti ir pravėsinus supilti į kiaušinių masę, sumaišyti.

Miltus sumaišyti su kepimo milteliais, suberti į kiaušinių ir sviesto masę. Išmaišyti. Tada įpjaustyti bananą ir vėl išmaišyti.

Keksiukų formeles patepti riebalais ir pripildyti tešlos, kuri turėtų užimti apie du trečdalius formelės. Į kiekvieną keksiuką įspausti po gabalėlį šokolado ir pabarstyti cinamonu. Kepti iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį arba kol pakils ir įgaus gražią spalvą.

Vakare, kai vis dar lyja, taip smagu kiaurai permirkusiai bučiokei pasakyti: "eik, suvalgyk keksiuką..".