2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienis

Trupiniuotis su slyvomis ir riešutais

Sugrįžti į kasdienybę po atostogų visuomet yra sudėtinga. Šį kartą viską dar labiau apsunkino tai, kad atostogos alsavo karščiu, o išlipus iš lėktuvo Lietuvoje pasitiko ruduo savo apniukusiu dangumi ir nemaloniai košiančiu vėju. Džiaugiuosi, kad adaptacijai turiu dar vieną savaitę, kurią leidžiu ramiai sukdamasi namuose ir rinkdama kilometrus Vingio parke bandydama atgauti kažkada turėtą visai neblogą sportinę formą. Pasirodo, valgant didžiules picas ir ledus, ta forma dingsta net ir tuomet, kai per dieną suvaikštai daugiau nei 18 kilometrų.

Kad organizmui nebūtų per didelio šoko pereinamuoju laikotarpiu, prisiminiau, kad anksčiau mėgau kepti pyragus. Šį kartą išsirinkau tokį, kuris džiugino rudens spalvomis ir skoniais.  

Trupiniuotis su slyvomis ir riešutais

Įdarui reikės:
500 gramų slyvų
šaukštelio cinamono
2 šaukštų rudojo cukraus
šiek tiek sviesto

Trupiniams reikės:
2 stiklinių miltų
stiklinės avižinių dribsnių
stiklinės rudojo cukraus
180 gramų šalto sviesto
100 gramų smulkintų lazdyno riešutų
cinamono

Švarias slyvas perpjauti per pusę ir išimti kauliukus. Sumaišyti su cukrumi ir cinamonu. 

Sandarią kepimo formą ištepti sviestu, į ją sudėti paruoštas slyvas.

Šaltą sviestą sutarkuoti burokine tarka. Tuomet į jį supilti miltus, avižinius dribsnius, rudąjį cukrų ir smulkintus riešutus. Viską trinti rankomis, kol susidarys riebūs, bet birūs trupiniai. Juos suberti ant slyvų, išlyginti paviršių ir apibarstyti cinamonu.

Kepti  iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30-40 minučių, kol slyvos iškeps, o trupiniai taps traškūs.

Pyragas skaniausias dar šiltas ir patiektas su vaniliniais ledais.

Šaltinis – Renata Ničajienė „Sezoninė virtuvė“, Smaguris, 2014 m.


Iš pradžių norėjau sakyti, kad trupininių pyragų nesu kepusi, bet po trumpos paieškos bloge supratau, kad būčiau smarkiai pamelavusi. Bet pastebėjau kitą tendenciją – kiekvieną rudenį reikia pradėti nuo pyrago. Taip daug smagiau.

Dar kelios rekomendacijos:

O dar kiek pakalbant apie atostogas... Italija turi savų privalumų ir trūkumų. Vaizdai kartais gniaužė kvapą. Kaip ir važiavimas bei bandymas pastatyti mažąją išsinuomotą mašinytę siaurutėje gatvelėje su įkalne ar nuokalne. Pirmą kartą žiūrėjau į ugnikalnio kraterį ir pirmą kartą mėgavausi saule prabangiame paplūdimyje po skėčiu. O štai į Kaprį mielai grįžčiau dar kartą, nes ne viską spėjau pamatyti per tą pusdienį kopimo aukštyn-žemyn.


Juokingiausia tai, kad į Italiją šiemet grįšiu dar kelis kartus. Vieną jų – į tą patį Neapolį. Gerai, dar ne visos picos išragautos. 

2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

Cukinijų pica

Prieš kelias savaites mane buvo apėmusi eilinė krizė – turbūt kitaip ir neįmanoma, kai gyvenimas pamažu artėja prie skaičiaus 30 žymos, o tu nežinai, ar tikrai darai tai, kas tau teikia daugiausiai džiaugsmo. Taip, #lovemyjob grotažymę aš naudoju ne tik tuomet, kai gaunu progą pasivaikščioti tarp lėktuvų, bet ir kitomis didesnėmis ar mažesnėmis progomis, bet galbūt dar laimingesnė būčiau, jeigu išmokčiau lituoti ir būtent tai per dienas ir veikčiau? Tad atsisėdusi pergalvojau, kas man suteikia daugiausiai džiaugsmo.

Išvados visiškai nenustebino – mano akys nušvinta, kai gaunu progą suplanuoti kelionę (ir ją įgyvendinti, žinoma!) ir kai susiduriu su iššūkiais virtuvėje.

Iššūkius gali sukelti ir visiškai paprasti dalykai, pavyzdžiui, didelė cukinija iš tetos daržo. Ir ją aš sudėjau ne į blynus ar pyragus, o į improvizuotos picos pagrindą.

Cukinijų pica

Vienai picai reikės:
600 gramų cukinijos
L dydžio kiaušinio
80 gramų tarkuoto puskiečio sūrio
4 šaukštų avižinių miltų
šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės
šaukšto smulkintų petražolių
druskos, juodųjų pipirų

Cukiniją sutarkuoti ir palikti 10-15 minučių pastovėti, o tuomet tarkius gerai nuspausti, kad cukinijose liktų kuo mažiau drėgmės.

Į gautą masę įmušti kiaušinį, suberti miltus (aš vietoj jų naudojau smulkiai sumaltus avižinius dribsnius), tarkuotą sūrį, citrinos žievelę ir petražoles. Gerai išmaišyti, pagardinti druska ir pipirais.

Kepimo skardoje, išklotoje kepimo popieriumi, suformuoti picos paplotį. Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių.

Tuomet papildyti picą priedais (šį kartą naudojau kumpį, paprikas, pievagrybius ir dar kietojo sūrio) ir kepti dar 15 minučių.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 11

Mano ir M. skoniams citrinos žievelės buvo kiek per daug, tai kitą kartą jos nedėčiau iš viso arba dėčiau vos vos. O visa kita – puikiai!

Žinoma, tai nėra tradicinė pica ir skonis jos kitoks, bet paeksperimentuoti tikrai galima. Valgykim daugiau daržovių, kaip sakoma.


O grįžtant prie žibančių akių, su M. stovėdami nuostabiame Kėdainių senamiestyje ir apžiūrinėdami dabar apgriuvusius namus, kurių greičiausiai po kelių metų nebeatpažinsime (nes tokie gražūs jie bus!), pradėjome svajoti, kad ir mums reikėtų čia įsikurti. Jis turėtų savo garažą, kuriame per dienas krapštytųsi, o aš galėčiau būti Instagram žvaigžde, kepti keksiukus, bėgioti palei upę ir rašyti kelionių patarimus.

Ateities vizija kardinaliai pasikeitė, kai sustojome Ukmergėje ir pamatėme puikią vietą prie upelio barui su lemputėmis...

Žodžiu, svajonių ir norų yra su kaupu. Gal kada nors suprasiu, kas iš jų mane labiausiai vilioja. O kol kas dar pasitvarkysiu su kasdieniais virtuviniais ir oro uostiniais iššūkiais. 

2017 m. liepos 27 d., ketvirtadienis

Keksiukai su špinatais

Tie žmonės, kurių vienas pagrindinių užsiėmimų yra rašymas, sako, kad stebuklingų mūzų ar įkvėpimo rašyti laukti nereikia. Reikia tiesiog atsisėsti ir rašyti – bent kelios eilutės tikrai išeis. O tuomet jau bus galima toliau su jomis dirbti – braukyti, pridėti ar išmesti žodžius, ieškoti sinonimų ar perdėlioti mintį kitaip. Ir tuomet galų gale kas nors išeis. Svarbu dirbti su savimi.

Šiuo metu dirbti su savimi esu linkusi tuomet, kai apsiaunu bėgimo batelius arba kai imuosi planuoti tirpstančius vasaros savaitgalius. O reikėtų daugiau – noriu išsiaiškinti, kodėl kartais viduje kyla viską griaunančios bangos, o tada išmokti jas suvaldyti arba bent pasileisti nuo jų banglente, kad tik po audros vėl viskas nurimtų.

Vasara taip ir bėga – tai pliaupia it iš kibiro, tai švysteli saulė, o kai jau patiki, kad galima ramiai mėgautis vasara ir iš spintos trauki maudymosi kostiumėlį, dangus vėl užsiniaukia ir belieka maudytis lietuje. Tad kartas nuo karto saulės ieškau virtuvėje.

Keksiukai su špinatais

6 nedideliems keksiukams reikės:
2 didelių kiaušinių
25 gramų špinatų lapų
30 gramų avižų

žiupsnelio druskos ir pipirų

Kiaušinių baltymus atskirti nuo trynių. Baltymus išplakti iki standumo (tryniai reikalingi nebus).

Špinatus smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su avižomis bei išplaktais baltymais. Pabarstyti druska ir pipirais.

Kepimo formeles patepti (o dar geriau – išpurkšti) aliejumi alyvuogių aliejumi. Į formeles pilti pasiruoštą baltymų mišinį.
Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių. Leisti pravėsti, tuomet traukti iš formelių ir skanauti.

Šaltinis - Ilka Adams "Supermaistas", Obuolys, 2015



Nors receptą ištraukiau iš labai senų archyvų, vis dar jį atsimenu kaip gerą atradimą. Tuo metu bandžiau laikytis kuo sveikesnės mitybos ir domėjausi, ką valgo sportininkai. Cha, ilgai šis periodas netruko.

--


Liūdnai juokauju, kad šiemet turbūt maudymosi sezoną atidarysiu ir uždarysiu per tą vieną atostogų prie Tirėnų jūros savaitę. Iki jos liko mėnuo. Kol kas bandau savo poilsio ir įspūdžių akimirkas rinkti mažesniuose Lietuvos miesteliuose ir vykdau bėgimo turizmo programą. Praėjusį savaitgalį daviau progą Marijampolei, dabar artėja Biržų, o po to gal net ir Šilalės eilė.

Kai važiuoju kur nors toli arba kai greitai bėgu, fiziškai jaučiu, kaip šviesėja mintys. Dievaži, bėgimas tikrai ne tik tiems, kurie nori būti lieknesni ar sveikesni, reikalingas.

Po geros treniruotės galima ir keksiuką galima suvalgyti. Pageidautina, šį su špinatais. 


2017 m. birželio 18 d., sekmadienis

Pyragėliai su rabarbarais ir šilauogėmis

Pastarųjų mano įrašų aktualija – kankinantis nuovargis. Ir dabar dar šiek tiek apie jį. Bet šį kartą ne apie tą protinį nuovargį, kai atrodo, kad galvoje išsitiesė baltas lapas, ant kurio neįstengi parašyti nė vieno žodžio, bet apie tą fizinį, kai nebegali pastovėti vienoje vietoje, kad ir kaip norėtum.

Šis man patinka labiau, nes dažniausiai taip save nuvarginu ilgomis bėgimo distancijomis ir būnu apdovanojama medaliais bei saldumynais. Praėjusį sekmadienį prasibėgau Kaune – visus 21,1 kilometrų bėgau ganėtinai stabiliai ir mintyse vis skaičiavau – kiek liko iki vandens stotelės, kada pagaliau pamatysiu trasoje WC, kiek smarkiai į priekį išsiveržę lyderiai, kiek žmonių aplenkiau ir koks bus mano galutinis rezultatas. Jis nepradžiugino taip smarkiai, kaip kad norėjau, tačiau tarp visų 230 finišavusių moterų pasirodžiau tikrai neblogai. O ir erdvės rekordams ir geriausiam sezono rezultatui liko su kaupu.

Po mažiau nei dviejų valandų nepertraukiamo bėgimo, vizitas Vytauto Didžiojo Karo muziejuje šiek tiek mane kankino. Na, bent iki Dariui ir Girėnui skirtos salės su „Lituanikos“ nuolaužomis – ten tiesiog prilipau prie stiklo. Avia bacila jau rimtai mane apsėdo.

Pats savaitgalis Kaune buvo tikrai geras – ir pramogų, ir poilsio, ir piknikų prasme. Besigrožėdami Kauno mariomis ir ten vykstančiu vandens formulių čempionatu ragavome vienus vasariškiausių ir paprasčiausių mano keptų pyragėlių – su rabarbarais ir šilauogėmis.

Pyragėliai su rabarbarais ir šilauogėmis
Reikės (ingredientų kiekį pasireguliuokite pagal tai, kiek pyragėlių norisi):
šaldytos sluoksniuotos mielinės tešlos
rabarbarų stiebų
cukraus
cinamono
šilauogių

Tešlą atšildyti ir iškočioti. Tuomet supjaustyti norimo dydžio gabalėliais.

Cukrų sumaišyti su cinamonu (mano proporcija buvo 1:1). Rabarbarus nulupti ir supjaustyti tešlos gabalėlio ilgio juostelėmis.

Tešlos gabalėlius apibarstyti cukraus ir cinamono mišiniu, ant viršaus išdėlioti rabarbarus ir nuplautas šilauoges. Vėl užberti šiek tiek cukraus ir cinamono.

 Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 20 minučių.

Šaltinis – žurnalas-albumas „Vasara pagal Virtuvės mitų griovėjus“ Nr. 1, 2013


Prie protinio ir fizinio nuovargio temos šią vasarą turbūt sugrįšiu dar ne vieną sykį. Dabar aplinkui vyksta tokie dalykai, kurie verčia mane sėdėti išplėtus akis ir laukti, kuo pasibaigs purvini įtakos žaidimai, arba tiesiog verstis per galvą, kad pateisinčiau visus tuose žaidimuose man keliamus lūkesčius. Lieka stebėti ir mokytis, į kokias situacijas gyvenime įmanoma pakliūti ir kaip reikėtų iš jų suktis.

O pabaigai – šiek tiek optimizmo. Kometa atšventė šeštąjį gimtadienį ir, manau, kad švęs tuos gimtadienius ir toliau. Pradėti rašyti buvo vienas geriausių sprendimų, kuriuos priėmiau savo gyvenime. Ateityje, tikiu, aš dar tikrai juo pasidžiaugsiu.


2017 m. birželio 9 d., penktadienis

Vištiena su brokoliais

Kartais atrodo, kad visiškai baigėsi jėgos. Norisi miegoti ir nieko, o daugiau nieko gyvenime neveikti, tik gulėti po antklode ir šildytis pro langą spindinčios saulės spinduliuose. Taip ir dariau praėjusią savaitę. Vietoj to, kad po intensyvių darbų (o jūs kada nors buvote rekonstrukcijai besiruošiančio oro uosto pr‘ščiku? Aha, aš irgi ne) bėgiočiau / gaminčiau / skaityčiau, aš tiesiog įsitaisydavau miegamajame taip, kad į mane šviestų saulė ir miegodavau. Vieną kartą pusę valandos, vieną – dvi su puse, o paskutinįjį – visą likusį ilgą penktadienio vakarą.

Tokio persijungimo tikrai reikėjo, nes galiausiai savaitgalį sutvarkiau virtuvę (nauji tapetai ir švarūs langai, jė!), pasidariau dvi sunkias bėgimo treniruotes, pabendravau su žmonėmis, prisivaikščiojau ir iki soties prisivalgiau vasaros gėrybių.

Dabar norėčiau surasti būdą, kaip save „perjungti“ greičiau negu per tris miegui dedikuotus vakarus. Pavyzdžiui, tame pačiame įtemptame darbe, kuriame pietūs kartais gali trukti vos 15 minučių. Tad jie turi būti tikrai skanūs!

Vištiena su brokoliais

4 porcijoms reikės:
apie 600 gramų vištienos filė
100 gram
ų kreminio sūrelio
vieno didelio brokolio
300 gramų grietinėlės
česnako skiltelės
džiovinto raudonėlio
druskos ir pipirų
gabalėlio sviesto

Vištieną pasmulkinti norimo dydžio gabalėliais/kepsneliais. Juos pabarstyti druska, pipirais ir džiovintu raudonėliu.

Gabalėlį sviesto ištirpdyti keptuvėje, jame apkepti išspaustą česnako skiltelę. Tuomet sudėti vištienos gabalėlius ir apkepti juos iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus. Vienai pusei derėtų skirti bent 5 minutes.

Brokolį išskaidyti nedideliais žiedynais, nuplikyti verdančiu vandeniu ir suberti į keptuvę su vištiena. Supilti grietinėlę ir sudėti kreminį sūrelį. Viską sumaišyti ir pakaitinti, kol padažas sutirštės.

Skanauti su grikiais arba kitu mėgstamu garnyru.


Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 9



O vis dėlto gerai būtų turėti „Restart“ mygtuką. Paspaudi, persikrauni ir toliau sparčiu žingsniu judi į priekį. Tik kartas nuo karto pasidaro baisu, kad visi tie dideli ir neatidėliojami reikalai, ilgos valandos prie kompiuterio su elektroniais baisiai svarbiais laiškais ir nesibaigiantys svarstymai, kas ir kaip turėtų būti daroma, yra nieko verti.

Juk daug svarbiau ramiai pasikalbėti su mylimu žmogumi, šeima ar draugais, nuoširdžiai nusijuokti, atsukti veidą saulei ir pasimėgauti ramybe, paklausyti paukščių čiulbėjimo, paglostyti šunį ar pamedituoti lėtai bėgant parko takeliais. Kasdien linkiu sau to nepamiršti.



2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis

Lazanija su grybais ir vištiena

Pastaruoju metu šiek tiek kovoju su liūdesėliais. Kažkaip mažokai džiuginančių dalykų aplinkui, o gal tiesiog darbų ir pareigų kiek per daug. Raminu save, kad čia tik vėluojančio pavasario pasekmė ir ieškau tų mažų malonumų, leidžiančių pasijusti geriau. Jie labai smagiai vadinasi angliškai – guilty pleasures (kaltas malonumas, kaip sako google vertėjas). Vienas tokių malonumų visai neseniai pasiekė savo metinį piką ir vadinosi Eurovizija. Iš konkurso neįsiminė nė viena daina (kas man buvo šiek tiek netikėta), bet į ką pažiūrėti ir iš ko pakrizenti tikrai buvo tais vienišais vakarais.

Dvejus metus prieš tai Euroviziją žiūrėjome su R., o kitą dieną stodavome prie kurių nors bėgimo varžybų starto linijos. Ir abu kartus sekėsi tikrai neblogai. Dėl užvėlavusio pavasario ir pamirštos naujų batelių tendencijos nutrinti pėdas iki kraujo dabar vieninteliai batai, kurie nesukelia man skausmo, yra būtent bėgimo batai...

Kitas kaltas malonumas, kuriuo leidžiu sau pasimėgauti dažniau nei kartą per metus – lazanija. Vieną receptą jau esu ištobulinusi, tad atėjo metas pamėginti dar vieną. Šį kartą su grybais ir vištiena.

Lazanija su grybais ir vištiena

4-6 porcijoms reikės:
alyvuogių aliejaus
didelio svogūno
500 g maltos vištienos
100 g šoninės
400 gramų pievagrybių
400 g konservuotų pomidorų
lazanijos lakštų
poros saujų smulkiai tarkuoto kietojo sūrio
400 ml pieno
50 g sviesto + šiek tiek skardai ištepti
2 šaukštų miltų
džiovintų arba šviežių bazilikų
druskos ir pipirų

Smulkiai supjaustyti svogūną ir apkepti jį gerai įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu alyvuogių aliejaus. Tuomet sudėti vištieną ir nedideliais gabalėliais supjaustytą šoninę. Vis pamaišant kepti apie 8 minutes. Sudėti smulkintus pievagrybius ir pakepti dar keletą minučių.

Keptuvės turinį užpilti konservuotais pomidorais, gerai išmaišyti, uždengti ir troškinti 15-20 minučių. Pagardinti baziliku. 

Nedideliame puode išlydyti sviestą, suberti miltus ir nuolat maišant maža srovele supilti pieną. Kaitinti, kol padažas sutirštės. Nukaisti ir pagardinti druska bei pipirais. 

Dideliame puode užvirti vandenį, į jį po vieną (ar kelis) dėti lazanijos lakštus ir kelias minutes pakaitinti, kol suminkštės. 
Kepimo formą ištepti sviestu. Ant jos dugno dėti kelis apvirtus lazanijos lakštus, dėti sluoksnį vištienos, pievagrybių ir pomidorų troškinio, tuomet viršų apšlakstyti baltuoju padažu ir pabarstyti kietuoju sūriu. Tuomet vėl dėti lazanijos lakštus, mėsos troškinį, baltąjį padažą ir sūrį. Sluoksniuoti, kol baigsis ingredientai arba kepimo formos talpa. 

Užbaigti lazaniją derėtų sluoksniu baltojo padažo, kurį reikia gausiai apibarstyti tarkuotu sūriu.

Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje 35-40 minučių.

Šaltinis – Italijos virtuvė. Žingsnis po žingsnio. Smaguris, 2013


Aš kartais pasijuokiu, kad mano vardas yra užkoduotas dviejuose labai geruose dalykuose – lasAgne ir champAgne. Tad man kaip ir priklauso kartas nuo karto jais abiem pasimėgauti.

Taigi taip, žinau, kad gyvenimas geras. Mano gatvėje žydi ir kvepia visi krūmai, persisvėrusi per balkono turėklus galėčiau netgi kaštono žiedų prisiskinti, saulė šviečia, namie beveik visada yra arba saldumynų arba kokių nors uogų ir t.t., ir pan. – t.y. neturiu kuo skųstis. Tad greičiausiai man trūksta kelių gero ir malonaus poilsio dienų ir baterijų perkrovimo. Gal greitu metu pavyks tas dienas įsprausti į savo darbo kalendorių. O kol kas lieka guilty pleasures.


2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

Sausainiai su rabarbarais

Keistas ir įdomus šis pavasaris. Kalbu šį sykį ne apie sniegą gegužės mėnesį (nors tai prie keistumo smarkiai prisidėjo), o apie buitinius dalykus. Radau naujus namus, išbandžiau gyvenimą remonto sąlygomis ir pirmą kartą istorijoje klijavau tapetus, atlaikiau didžiąsias kraustynes ir turbūt dar didesnį panikos priepuolį kiek daug daiktų aš turiu, davai, pusę jų išmesiu, ir dabar žaidžiu namų šeimininkę mažytėje chruščiovkės virtuvėje.

Pirmąsias to tikrojo pavasario užuomazgas pamačiau per šv. Velykas, kai močiutės darže atradau žaliuojantį rabarbarų krūmą. Net neturėdama aiškaus plano, ką su jais darysiu, iš inercijos jų tuoj pat prisiskyniau, o po to šiek tiek pasigailėjau. Bet išnarsčiusi pinterest pasiūlymus, radau man priimtiną saldumyną – sausainius su rabarbarais.

Kepiau juos jau keletą kartų – pirmąjį, kai su kolegomis keliavome į komandiruotę Belfaste, o antrąjį – vieną sekmadienio vakarą, kai buvo čiut liūdna ir norėjosi ko nors gero ir saldaus. Puikiai pavyko abu kartus!

Sausainiai su rabarbarais

3 skardoms sausainių reikės:
180 gramų sviesto
200 gramų rudojo cukraus + vienas šaukštas baltojo
dviejų M dydžio kiaušinių
240 gramų miltų
šaukštelio kepimo miltelių
trijų didelių rabarbarų stiebų
vienos didelės citrinos nutarkuotos žievelės
dviejų šaukštelių citrinos sulčių

Rabarbarų stiebus nuplauti, nulupti ir supjaustyti mažais gabaliukais. Apibarstyti šaukštu cukraus, nutarkuota citrinos žievele ir apšlakstyti citrinos sultimis. Gerai išmaišyti ir kuriam laikui (kol pasiruošite visus kitus reikalus) atidėti į šalį.

Kambario temperatūros sviestą gerai išsukti su ruduoju cukrumi, tuomet įmušti du kiaušinius (jeigu kiaušiniai L dydžio, užteks ir vieno) ir vėl gerai išmaišyti.

Miltus sumaišyti su kepimo milteliais, o tada įmaišyti į sviesto-cukraus-kiaušinių masę. Sudėti rabarbarus ir dar kartą gerai išsukti.

Kepimo skardą iškloti kepimo popieriumi, ant jo dėti po pilną šaukštą sausainių tešlos (palikite didelius tarpus tarp būsimų sausainių, nes jie linkę plėstis į šonus) ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 10-15 minučių, kol gražiai paruduos sausainių krašteliai.

Priklausomai nuo to, kiek laiko kepsite, sausainiai bus arba traškesni, arba minkštesni. Man buvo skanūs abu variantai.

Šaltinis – picklebums.com (pinterest‘o atradimai)


Naujieji namai yra vos už 2 kilometrų nuo Vingio parko. Tai sausainių suteiktos kalorijos greitai buvo išbėgiotos besiruošiant didžiajam vasaros startui Kaune. 

Ir vis tiek... Kad ir kaip norėjau atskiros svetainės, kurioje būtų galima tiek padirbėti, tiek pailsėti, vis tiek galiausiai kompiuterio klaviatūrą mieliau barškinu pusiau gulomis įsitaisiusi miegamojo lovoje. Turbūt šitie įpročiai ne taip greitai pasikeis.