2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Makaronai su krevetėmis

Atostogos. Ilgai lauktos ir planuotos jos praskriejo it nuo vandenyno pūstelėjusio vėjo gūsis, bet paliko šimtus nuotraukų kompiuteryje ir telefone bei dar daugiau įspūdžių širdyje. Kelionė maršrutu Vilnius – Beauvais (ala Paryžius) – Porto – Aveiro – Costa Nova – Nazare – Obidos – Sintra – Lisabona – Sines – Sagres – Lagos – Faro – Birmingemas – Vilnius truko 8 dienas ir kone visas jas grožėjomės portugališku pavasariu (kai Lietuvoje buvo -15 laipsnių, viename miestelyje valgiau ledus – true story).

Savaitė Portugalijoje į mano racioną atnešė nemažai naujų dalykų. Pavyzdžiui, įsimylėjau krevetes. Iki šiol jos man būdavo tik egzotiškas užkandis, kurį nelabai aktyviai bandžiau prisijaukinti. O štai per praėjusią savaitę jas valgiau kone kasdien. Ir netgi gaminau! Tiesa, vakarienės ruošimas apartamentų virtuvėlėje buvo M. mintis – man atostogos užsienyje asocijuojasi su valgymu, bet ne su gaminimu J 

Bet galiausiai buvo taip skanu, kad pilnas puodas makaronų su krevetėmis dingo per kelias akimirkas. Receptas negrasina virtuvei jokia revoliucija, tad svarbiausia rasti didelių ir gražių atšaldytų jau išvirtų krevečių.

Makaronai su krevetėmis
0,5 kilogramo krevečių (virtos, atšaldytos)
poros skiltelių česnako
žiupsnelio druskos, pipirų
gabalėlio sviesto
grietinėlės
kietojo sūrio
250 gramų mėgstamų makaronų

Veiksmas paprastas: makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, krevetes išlukštenti.
Keptuvėje išlydyti gabalėlį sviesto, jame apkepti smulkiai supjaustytą česnaką. Tuomet sudėti išlukštentas krevetes ir kepti ant nedidelės ugnies, kol išgaruos susikaupęs skystis. Supilti grietinėlę (jos kiekį pasireguliuoti pagal norimą padažo kiekį ir tirštumą), pagardinti padažą druska bei pipirais ir dar minutėlę pakaitinti.
Padažą supilti ant išvirtų ir gerai nuvarvintų makaronų, gerai išmaišyti, apibarstyti tarkuotu kietuoju sūriu ir patiekti.

Vuolia!


Telefoninėje nuotraukoje rasite ir mane, stovinčią ant kėdės, taip.

Kas dar paliko įspūdį portugališkoje virtuvėje?

Pirmąją dieną ragavome francesinha – tradicinį Porto sumuštinį su trijų ar keturių skirtingų rūšių mėsa, daug sūrio ir dar aplietą padažu. Aišku, prie jo priklauso ir bulvytės, o M. dar ir kiaušinį ant viršaus iškepė. Buvau perspėta, kad šį patiekalą reikia valgyti tik tuomet, kai jau labai labai išalksti. Tiesa. O dabar internetuose perskaičiau, kad šis sumuštinis kai kam atrodo kaip infarktas lėkštėje. 

Po popietinio sumuštinuko galėjome ramiai iki sutemų vaikštinėti po apniukusį Porto, o po to nusiaubti arčiausiai hostelio buvusią parduotuvę ir prisipirkti saldumynų, riešutų bei čipsų vakarienei.
Francesinha - internetų nuotrauka, bet maniškis atrodė labai panašiai!
Lankantis Porto taip pat būtina paragauti tradicinio portveino – užtenka iš senamiesčio pereiti tiltu į kitą upės pusę ir užsukti į vieną iš daugelio ten esančių vyno daryklų. 


Ovos moles
Dauguma jų organizuoja degustacijas, kuriose galima paragauti kelių rūšių vyno. Iš asmeninės patirties sakau, kad dviejų degustacinių taurių gali puikiai pakakti. Mes su M. nuo gražiojo Porto tilto viršaus leidomės Teleferico de Gaia keltuvu ir už tai gavome nemokamą taurę vienoje iš daryklų. Galiu drąsiai rekomenduoti abi patirtis!

--

Jeigu Portugalijoje užsuksite į Aveiro apylinkes, ten reikia paragauti saldumyno, vadinamo ovos moles. Įvairių jūrinių formų saldainiai (nežinau, kaip geriau juos pavadinti) daromi iš kiaušinių trynių su cukrumi ir plonytės kvietinės tešlos, iš kurios gaminami ir Kūčių „plotkeliai“. Internetai sako, kad jie – vienuolių išradimas. Tiek konsistencija, tiek pats saldainio skonis kiek keistokas – tikrai labai saldu, bet paragauti autentikos tikrai verta.
Tik nesugalvokite antrojo saldainio, kurio nebeįveikėte, gražiai suvynioti į servetėlę ir palikti rankinėje iki kitos dienos. Mano klaida – kiaušininį įdarą nuo visų rankinėje buvusių daiktų valiau ilgai ir nuobodžiai.


--

Ryžiai su jūrų velniu ir krevetėmis, iš internetų
Nazare miestelyje (beje, išprotėję bangletininkai dabar ten išdarinėja va tokius dalykus su aukščiausiomis bangomis pasaulyje) netyčiomis užsukome į Taberna d‘Adelia ir ten valgėme tikrai labai skanų ryžių, jūrų velnio (na, monkfish skamba geriau) ir krevečių troškinį. Ta porcija dviems tikrai būtų galėję pasisotinti ir daugiau žmonių. 
O šiandien skaitau internetus ir randu, kad tas žavi užeiga įtraukta į
Michelin siūlomų aplankyti restoranų Ispanijoje ir Portugalijoje sąrašą (žvaigždučių neturi, o gaila!).

Per atostogas tikrai daug gerų ir teisingų sprendimų visiškai intuityviai padarėme. 

--

Miestelyje, kuriame radome net kelias pasakų pilis – Sintroje, lankėmės restorane Apeadeiro (rekomendavo vietiniai, kurių stebuklingai gražiame The Five House name buvome apsistoję), kur vėlgi ragavau žuvį. Sakoma, kad menkė, portugališkai vadinama bacalhau, Portugalijoje gali būti patiekta šimtais skirtingų patiekalų. Ten ją valgiau su plonai pjaustytomis bulvėmis, kurios priminė bulvių traškučius, keliais griežinėliais kumpio, keptu kiaušiniu (!), alyvuogėmis, svogūnais ir keliais gabaliukais žiedinio kopūsto. Tiesą sakant, būtent iš tokio patiekalo galėjau tikėtis infarkto lėkštėje, nes visko neįveikiau. Galbūt dėl to padavėjas vėliau pavaišino mus mažyte porcija deserto ir taurele portveino.



Nuotrauka ir vėl iš internetų

Portugalai kiaušinius tikrai labai mėgsta. Jų tradicinis desertas
pastel de nata taip pat gaminamas su kiaušininiu kremu. Pirmąjį tokį pyragėlį pirkau portugališkoje maximoje – nesužavėjo. Bet kai paragavau šviežio, norėjau dar ir dar. 

Skirtinguose miesteliuose tas pats pyragėlis gali vadintis kitaip. Galbūt ir receptūra keičiasi, skonių eksperte per savaitę netapau, bet be pastel de nata paragavau pastel de nazare ir pastel de belem. Visi buvo skanūs.


Pastel de Nata paplūdimyje Sagres miestelyje

Na, bet turbūt didžiausia maisto atrakcija manęs laukė Sines miestelyje (Vasco da Gamos gimtinė). Vaikščiodami šlapiomis gatvelėmis užsukome į užeigą, pavadinimu
Adega de Sines. Kaip ir dauguma portugalų, vietos šeimininkai nesivargino su mumis kalbėtis kokia nors užsienio kalba, o vietoj angliško meniu nusivedė mane į virtuvę, kur parodė, kas šiuo metu kunkuliuoja puoduose. Nors išrinkau vištieną, virtuvės valdovė vėliau mums atnešė paragauti ir troškinio su jūrų gėrybėmis. 



Veido išraiška rodo, kad tokios nemenkos porcijos nebuvo tikėtasi

Kas dar? Kas dar?

  • Obidos reikia paragauti Ginjinha (Ginja) vyšninio likerio – jį įpila į mažutį šokoladinį puodelį, kurį paskui reikia suvalgyti. Viena burnelė (labai geras žodis!) – vienas euras.
  • Lisabonoje ragavome dar vieną portugališką sumuštinį – bifana. Bandėlėje slėpėsi kiaulienos kepsnys.
  • Taip pat Lisabonoje netyčia atsidūrėme turguje Mercado de Campo de Ourique, kur ragavome tikrai labai skanius burgerius (tuo metu jau buvome pasiilgę normalaus maisto :) )

  • Sardinės! Sumuštinis su keptomis sardinėmis buvo labai skanus, tad vėliau patys pirkome sardinių dėžutę. Joje buvo vos trys žuvytės, bet jau ir vienos užteko puikiam užkandžiui.
  • Ak, dar sekmadienio rytą balkone gėriau mimozą su portugališku rožiniu putojančiu vynu...

Žodžiu, gastronomines atostogų patirtis vertinu penkiomis sardinėmis iš penkių!
Ačiū tiems, kas iki galo perskaitėte turbūt ilgiausią įrašą mano tinklaraštininkavimo istorijoje.
Bučkis
!

2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

Vištiena, marinuota persimonuose

Sausio pradžia man yra toks metų laikas, kai labiausiai norisi spalvų ir vitaminų. Šventiniu laikotarpiu į savo pirkinių krepšį mielai kraunu mandarinus, kad galėčiau juos kramsnoti pusryčiams, darbiniams užkandžiams ir vakarienei. Bet po kelių savaičių mandarinų manijos akys pradeda krypti ir į kitus oranžinės spalvos vaisius.

Pavyzdžiui, į apelsinus. Juos, pasirodo,labai skanu valgyti po treniruotės su varške, gausiai apibarstyta cinamonu, ir dar pridėti mažutėlytį šaukštelį aronijų uogienės. Arba, pavyzdžiui, į persimonus.

Džiugu, kad juos galima ne tik valgyti vienus, bet ir panaudoti „rimtiesiems“ patiekalams.

Vištiena, marinuota persimonuose
Maždaug 4-5 porcijoms reikės:
600 gramų vištienos šlaunelių mėsos
2 persimonų
vidutinio dydžio svogūno
2 šaukštų aliejaus
druskos, juodųjų pipirų

Nuluptus persimonus sutrinti maisto trintuvu kartu su svogūnu. Gautą masę pasūdyti ir pagardinti pipirais, išmaišyti, o tuomet į ją supilti aliejų.

Į persimonų masę sudėti vištieną ir laikyti šaltai apie valandą.

Sudėti viską į kepimo formą ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 50-60 minučių.

Patiekti su mėgstamomis daržovėmis – mano atveju, saldžiosiomis bulvėmis ir paprikomis, kurias kartu su vištiena iškepiau orkaitėje.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 7

Paprasčiau nebūna


Praėjo dvi sausio savaitės, pats metas pradėti žiūrėti, kiek naujųjų metų pažadų jau sulaužyta. Atrodo, kad su tais rutininiais įsipareigojimais sau – kasdien skirti laiko rusų kalbos pratimams, sportuoti bent tris kartus per savaitę ir susitvarkyti su žalingais įpročiais (alkoholiu, kruasanais ir makdonaldu) daugiau mažiau sekasi. Tik laiko sau (o iš tikrųjų – savo miegui) norėtųsi skirti daugiau. Tikiuosi, kad pasitaisysiu per likusias savaites.

Lygiai prieš tris metus pasakojau apie kvietinių kruopų salotas su persimonais - dar vienas įdomus eksperimentas virtuvėje tiems, kurie pasigenda spalvų aplink save.

Nors baltas sniego patalas irgi nėra jau taip blogai. Bent kuriam laikui.

2016 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

2016-ųjų istorijos

Kelionės, bėgimas ir meilė. Jeigu reikėtų apibendrinti svarbiausius 2016-ųjų dalykus, jie būtų būtent tokie.  


KELIONĖS
Londonas – ten, pakėlusi akis į dangų, kiekvieną kartą matydavau kylantį ar besileidžiantį lėktuvą (kaip žinia, tai man svarbu   apie tai, kiek vėliau). Tame gražiame ir ankstyvame pavasaryje su žydinčiais narcizais ir po parkus lakstančiomis voverėmis, kurias galima paglostyti, aš visai mielai būčiau ir likusi.

Ryga – šiemet pirmą kartą praleidau šiame mieste daugiau negu vieną dieną ir gavau progą apžiūrėti šiek tiek daugiau negu tik senamiestį. Pirmiausia bėgant aplinkui pusę miesto, vėliau - pasivaikštant ir sunkiai nešant nelabai norinčias atsigauti kojas.

Atėnai – pirmoji kelionė, į kurią išsiruošiau visiškai viena ir net neturėdama rimto plano, ką ten veiksiu. Rugpjūčio karštyje kasdien nueidavau daug kilometrų, suvalgydavau po ne vieną porciją ledų, susirasdavau draugų, o galiausiai sulaukiau ir pasiūlymo tekėti. Atėnus prisimenu su džiaugsmu, ten supratau, kad būti su savimi pačia man nėra nei nuobodu, nei sunku – atvirkščiai!

Šveicarija – nors Ciurichas, kuris buvo pagrindinis mano darbinės kelionės taškas, didelio įspūdžio nepaliko, kelionė traukiniu per šalį buvo kažkas tokio, kas privertė mane įtempti akis ir grožėtis grožėtis grožėtis, o po to ilgai medituoti sėdint ant suolelio prie geležinkelio stoties viduryje niekur.
Barselona
– mergaitiška gimtadienio kelionė su trimis Rasomis. Kelionė, pilna pokalbių, vyno ir cavos, juoko, maisto ir vėlgi daug nueitų kilometrų.

Stokholmas  trumputis pabėgimas laivu į lemputėmis pasipuošusį miestą buvo tai, ko reikėjo norint įsikrauti šventine nuotaika. 
Kitų metų planai? Kol kas savaitė Portugalijos keliuose vasarį ir žemėlapio apžiūra, ieškant kelionės taško rudeniui.


BĖGIMAS
Anot endomondo duomenų, šiemet nubėgau nei daug, nei mažai – 710 kilometrų. Sudalyvavau 7 varžybose, kurių atstumai svyravo nuo 3 kilometrų Šiaulių oro uosto orlaivių kilimo ir tūpimo taku iki 21,1 kilometrų aplink Rygos ar Vilniaus centrą.

Pusmaratonio distanciją įveikiau du kartus, kitąmet vėl planuoju pas jas sugrįžti (pilnas maratonas – dar tik tolimose svajonėse) ir, žinoma, gerinti rezultatus. Taip pat noriu išbandyti naujus bėgimo renginius ir naujas trasas, juk tikrai yra pasirinkimo!

Su sportu sieju ir daugiau Naujų metų planų. Visiškai tradicinis pasižadėjimas – tiesa, ne pradėti sportuoti, bet sportuoti daugiau negu iki šiol. Noriu 2017-aisiais pasijusti stipresnė ir padidinti raumenų tonusą. Pradžia Merginų garažo treniruotėse jau padaryta, reikia tik į jas dažniau nueiti ir viskas bus dar geriau!


MEILĖ
Per metus buvo keli susižavėjimai, kurie tam tikromis dienomis grasino išsprogdinti man smegenis. Buvo Tinder pasimatymų – ne vienas ir ne du, bet visi daugiau ar mažiau keisti. O tada, vieną vakarą, beveik netyčia, atsirado M.

Dabar kiekvieną dieną mokomės puoselėti savo santykius, kalbamės ir juokiamės bei pamažu drauge planuojame ateitį. Kas gali būti geriau?

O iš tiesų svarbiausia tai, kad per šiuos metus išmokau mylėti ir save pačią - tokią, kokia esu. Su nedidelėmis nuodėmėmis – priklausomybe nuo Candy Crush ar noru žiūrėti lėkštas romantines komedijas bei, žinoma, silpnybe kruasanams, su kiek naiviomis svajonėmis, bet su tvirtybe ir užsispyrimu siekti savo tikslo, nesvarbu, koks kvailas jis bebūtų.





Kaip visada, didelę gyvenimo dalį ir darbas pasiglemžė. Ypač vasarą, kai darbiniais reikalais teko kelis savaitgalius praleisti Kauno bei Palangos oro uostuose. Tad lėktuvų ir šiemet buvo nemažai. Vienas jų nuo spalio mėnesio visada su manimi – įsikūnijęs tatuiruote ant kojos. 

Taip pat šiemet išbandžiau dvigubą darbą – t.y. greta oro uostų dar mėginau komunikuoti kitame įdomiame projekte. Bet, deja, teko nuleisti rankas ir pasakyti, kad aš pernelyg mėgstu savo gyvenimą, kad visą jį atiduočiau darbui.

Lėktuvai liko. Ir grožėjimasis jais  tai turbūt niekada nenusibosta. 


Ir į tinklaraščio rašymą šiemet daugiau jėgų įdėjau  30 įrašų per metus gal ir nėra labai daug, bet ties kiekvienu padirbėta. Na, bent man taip atrodo. 

Populiariausieji šiemet:

Maisto pažadu neapleisti ir kitąmet. Žinoma, šioje srityje irgi turiu pamąstymų - pavyzdžiui, kad reikėtų riboti baltų miltų vartojimą ir pyragų mažiau kepti, kad reikėtų dar daugiau ir įvairesnių daržovių valgyti, ir, apskritai, daugiau galvoti apie sveiką ir švarią mitybą. Gal šiemet pagaliau pasiseks ir pavyks nuo žodžių pereiti prie darbų.


Susirašykim kitąmet, pažiūrėsim, kaip viskas einasi toliau!

Bučkis tiems, kurie skaito.

2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Moliūginiai „cantucci“ sausainiai

Viskas tradiciškai šiemet  Kalėdos ir vėl praėjo ramiai su daug nukeliautų kilometrų ir dar daugiau pokalbių bei juokų. Gaila, lygiai taip pat tradiciškai jos buvo be sniego. 

Snigo savaite anksčiau, kai sekmadienį Vilniaus kalėdiniame bėgime pasipuošiau Rudolfo ragais ir šiek tiek slidžiomis senamiesčio gatvėmis nubėgau 12 kilometrų. Va tokie dalykai man ir suteikia daugiausiai kalėdinės nuotaikos – šventiniai bėgimai sningant, besišypsantys žmonės, draugų susiėjimai, juokingi megztiniai su briedžiukais ir, žinoma, lemputės.

O kai gerą kalėdinę nuotaiką tenka gaudyti pačiai, visada padeda filmas „Love Actually“ (šiemet jį ir vėl pažiūrėjau, gal jau kokį 15-tą kartą) ir sausainių kepimas. Šį gruodį išbandžiau moliūginius „cantucci“ sausainius – t.y. itališkus, du kartus keptus džiūvėsėlius.

Dviem skardoms sausainių reikės:
100 gramų minkšto sviesto
200 gramų rudojo cukraus
4 šaukštelių vanilinio cukraus
4 kiaušinių
300 mililitrų moliūgų tyrės
500 gramų miltų
2 šaukštelių kepimo miltelių
100 gramų maltų migdolų
100 gramų džiovintų spanguolių
2 šaukštelių prieskonių mišinio meduoliams (cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, muskatas ir pan.)

Sviestą išsukti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Vis gerai išmaišant, dalimis sudėti moliūgų tyrę ir įmušti kiaušinius. Tuomet sudėti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, prieskonius, maltus migdolus ir kiek pasmulkintas džiovintas spanguoles. Viską gerai išmaišyti.

Drėgnomis rankomis suformuoti iš tešlos du pailgus volelius, sudėti juos ant skardos ir kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių.

Išėmus skardą, leisti jiems šiek tiek pravėsti ir dantytu peiliu supjaustyti volelius maždaug centimetro storio riekutėmis. 

Sudėti jas atgal ant skardos ir padžiovinti 150 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių (praėjus pusei šio laiko riekutes vertėtų apversti, kad sausainiai išdžiūtų tolygiai).

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“, Nr. 6

Skaniausia valgyti sausainius trumpam įmerkiant į arbatą. Galima ir į karštą vyną, žinoma.

Moliūginiai sausainiai buvo išdovanoti draugams per tradicinį kalėdinį pasisėdėjimą, o likusieji namie buvo greitai sunaikinti geriant pusryčių arbatą. Tad fotografijose – paskutiniai atsilaikiusieji. Visai neblogi buvo. 

Nors po to Kalėdoms ir dovanoms giminaičiams dar iškepiau tų cantucci, kurie man labiau prie širdies – su šokoladu.

--
O tarpušventis šiemet visiškai netradicinis – lovoje su antibiotikais, „Silva Rerum“ ir „Žvaigždžių karais“ (Kas galėjo pagalvoti, kad staiga tapsiu jų gerbėja? Tikrai ne aš!). Organizmas tarė savo žodį – reikia poilsio. Tai klausausi! Ir tikiuosi, kad Naujųjų naktį pakilsiu kaip Feniksas ir nealkoholinio putojančio vyno taurę išgersiu jau negrasindama sau iškosėti plaučio. 

Fingers crossed!


2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Avinžirnių kotletukai - falafeliai

In memoriam Albinai Mažeikienei.

Yra vietų, kurios nejučia prisipildo prisiminimų. Gruodžio pradžioje stovėjau ant senelių namų slenksčio ir mačiau, kaip prieš dvidešimt metų po žiemos atostogų buvau čia įkalinta su save didesnių sniego pusnų, tad senelis, pasikinkęs į vežimą arklį, visą šeimyną dvidešimt kilometrų vežė užpustytais kaimo keliais iki autobuso. Mačiau, kaip supdavausi ant obels šakos pakabintose sūpynėse. Mačiau, kaip išmokau karstytis po medžių viršūnes, kad tik pasiekčiau skaniausias trešnes. Mačiau, kaip susikuitusi lovoje skaičiau savo pirmuosius romanus apie laukinę Rozą, įkritusią į Rikardo sodą per gyvatvorę (čia buvo mano Haris Poteris). Mačiau, kaip pamilau šunis ir raudonavau, kai norėdavau užkalbinti labai simpatišką kaimo veterinarą. Mačiau, kaip su močiute sekmadieniais eidavome į bažnyčią ir kaip ji mokė mane giesmių.

Dabar ši vieta jau kitokia. Ji pasikeitė prieš daugiau nei 10 metų, o dabar ji jau visiškai tuščia. Ir pagalvojus apie tai, kad visos ant slenksčio pamatytos akimirkos vieną dieną gali išsitrinti iš mano atminties, suspaudžia širdį. Vis dėlto būtent ten - kažkur tarp Skaudvilės ir Šilalės, prabėgo mano vaikystė. Ir ta vieta visada bent iš dalies man priklausys, nesvarbu, kiek kartų man beteks joje apsilankyti.


Prisiminusi, kad vis dėlto mano blogas kulinarinis, bandžiau sugalvoti, su kokiu maistu man asocijuojasi močiutės virtuvė. Geriausiai atsimenu jos verdamus barščius - iki šiol dar nesu valgiusi skanesnių. O paskutiniaisiais metais, kol močiutė dar turėjo sveikatos, visada laukdama mūsų atvažiuojančių prigamindavo kotletų. Aš, žinoma, į juos pažiūrėjau moderniau ir sumeistravau avinžirnių kotletukus - t.y. falafelius.

5-6 porcijoms reikės:
400 gramų avinžirnių (pati dėjau 500 gramų, tai kitą kartą imčiau mažiau)
2 skiltelių česnako
3 šaukštų miltų
didelės saujos šviežių petražolių
2 šaukštų aliejaus + šiek tiek patepti skardai
druskos, pipirų, paprikos miltelių ar kitų mėgstamų prieskonių

Dieną prieš gaminimą avinžirnius užpilti vandeniu ir palikti per naktį išbrinkti. Ryte gali tekti vandens įpilti dar šiek tiek. Jei bus galimybė, vandenį reikėtų pakeisti likus kelioms valandoms iki gaminimo. Prieš gaminimą jo likutį nupilti ir avinžirnius gerai nuvarvinti.

Išbrinkintus avinžirnius, česnaką, petražoles sudėti į smulkintuvą ir sumalti į vientisą košę (įmanoma tai padaryti ir sutrynus avinžirnius, o kitus ingredientus smulkiai sukapojus). Pridėti prieskonių, miltų ir aliejaus. Viską gerai išmaišyti ir drėgnomis rankomis formuoti nedidelius kotletukus (man jie smarkiai byrėjo, tačiau nereikėtų nusigąsti, kepdami susiklijuos).

Dėti juos ant kepimo popieriumi išklotos ir aliejumi pateptos skardos. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį.

Patiekti su daržovėmis ir kokiu nors jogurtiniu arba kitokiu mėgstamu padažu.

Šaltinis - Būk turbo

Močiutė turbūt nebūtų supratusi tokio patiekalo. Na, bet man patiko. Ir M., kuris vis dar papriekaištauja man, kad reikia valgyti daugiau mėsos, visai džiaugėsi. Tai džiaugiuosi ir aš.


Kodėl šį įrašą skelbiu prieš pat šv. Kalėdas - juk jis nei šventiškas, nei ką? Tam, jog priminčiau, kad gyvenimas yra labai trapus dalykas. Murmėdami, kad ir vėl reikia dienas leisti prie maistu apkrauto stalo, ten pat apsižvalgykime, pažiūrėkime vieni kitiems į akis ir supraskime, kad buvimas drauge nėra amžinas. Vieną dieną, kai nebebus, kas paskambina paklausti, kokio dydžio vilnones kojines numegzti, ar nuvažiavus aplankyti neprikeps kalno kotletų, pasidarys liūdna. Ir galbūt imsite traukti iš prisiminimų tas gražiąsias akimirkas lygiai taip, kaip tai vieną šaltą gruodžio dieną padariau aš.

Apkabinkime vienas kitą dažniau. Jei sunku pripažinti, kad norisi švelnumo, sakykime, kad žiemą taip šilčiau.

Gražių šv. Kalėdų!

2016 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Moliūginis sūrio pyragas

Paskutinysis pusantro mėnesio buvo toks intensyvus, kad aš sugebėjau pasiilgti rutinos ir paprastų dalykų – savaitės meniu planavimo sekmadienio vakarą, įprastinės 5 minutes trunkančios rusų kalbos pamokėlės per pietus darbe, dienos apgalvojimo ir naujų planų susidėliojimo stovint po dušu vakare ir t.t., ir pan. Vietoj to pastaruoju metu įveikinėjau kilometrus automobiliais, autobusais, traukiniais, lėktuvais ar tiesiog bėgte ir bandžiau pasivyti savo gyvenimą.

Tai pavyko padaryti vieną ne itin gražią lapkričio dieną, kai teko gaminti gimtadienio pyragą. Kepiau jį du kartus – vieną M. progai, kitą – savajai. Ir abu kartus jis buvo nuostabus.

Moliūginis sūrio pyragas

Reikės:
180 gramų mėgstamo skonio SELGA sausainių
100 gramų sviesto + šiek tiek ištepti kepimo formą
2 šaukštų želatinos
250 gramų maskarponės sūrio
200 mililitrų moliūgų tyrės
*
5
šaukštų rudojo cukraus
šaukštelio cinamono
1,5 šaukštelio malto muskato

Sausainius sutrupinti iki smulkių trupinių ir sumaišyti su išlydytu sviestu. Paruoštą masę dėti į kepimo popieriumi išklotą ir sviestu pateptą atsegamą kepimo formą, išlyginti ir kepti 200 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 10 minučių. Kai sausainių masė šiek tiek apskrus, pyrago pagrindą išimti iš orkaitės ir palikti atvėsti.

Karštame vandenyje ištirpinti želatiną (tai padaryti reikėtų pagal ant pakelio pateiktas instrukcijas).

Maskarponę išplakti su ruduoju cukrumi bei moliūgų tyre. Supilti paruoštą želatiną bei suberti cinamoną ir muskatą. Gerai išmaišyti. Gautą kremą supilti ant atvėsusio sausainių pagrindo. Tortą uždengti maistine plėvele ir dėti į šaldytuvą bent kelioms valandoms, kad sustingtų.

Papuošti pagal norus ir sugebėjimus.

*Moliūgų tyrė: moliūgą supjaustyti į kelis didesnius gabalus, išimti sėklas ir dėti į kepimo popieriumi išklotą kepimo indą. Kepti 220 laipsnių kaitrumo orkaitėje, kol moliūgas smarkiai suminkštės. Gabalėliams pravėsus, išskobti moliūgo minkštimą ir sutrinti iki vientisos masės. Tinka užšaldyti.

Šaltinis – Cukrinis avinėlis

Iš viso savo dienos proga ragavau net tris tortus – ledų (citrininį, jei gerai pamenu) tą tikrąją dieną, meduoliškai bananinį - su draugais, o moliūginį - su kolegomis.


Gimimo dieną tikrai skanų ledų torto gabalėlį valgiau nedidelėje Barselonos kepyklėlėje, kurioje pardavėjos net nekalbėjo angliškai. Bet smagiausia tądien buvo tai, kad vaikščiojau po palmėmis, šokinėjau per Viduržemio jūros bangas, o galiausiai šildžiau veidą prieš saulytę paplūdimio bare gurkšnodama kataloniškąją cava, o su manimi drauge buvo trys gyvenimo Rasos. Sutapimas? Nemanau.

Tradiciją pasitikti gimtadienį svečioje šalyje noriu tęsti ir kitais metais. Tad labai gali būti, kad pradėjusi galvoti, kaip užpūsti 29 žvakes (o die, gi sunku tiek jų ir sutalpinti ant torto!), įsigysiu ir lėktuvo bilietus ten, kur lapkritį bent šiek tiek šilčiau ir smagiau negu Lietuvoje.


Tiesa, gyvenimą (ir dar šv. Kalėdas, nepamirškime ir jų!) reikia vytis ir toliau. Tai daryti ypatingai sunku, kai lauke beprotiškai slidu, juk gali labai lengvai nulėkti tiek nuo kelio, tiek nuo šaligatvio. Tad laikykimės ten!

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Ruduo įsibėgėjo šiek tiek per greitai. Visą rugsėjį aš kiek pakilusi nuo žemės skraidžiojau su vasaros prisiminimais, o štai spalis šaltu veidu nuleido mane ant žemės. Teko iš spintos gilumos išsitraukti šilumą palaikančią pūslę lovai šildyti, užsisandarinti langus, į mėgstamiausių rūbų sąrašą įtraukti šiltą megztinį ir tyliai pavirkauti, kodėl negaliu nešioti jo kasdien, įsigyti striukę su dirbtiniu kailiuku pamuštu gobtuvu (o tikrai kapišonas yra blogas žodis?) ir netgi susirasti žieminius batus. O juk iki tikros žiemos dar visas mėnuo! Dar tikrai nereikėtų norėti žiūrėti Vienas namuose ir gerti karšto vyno. Bet norisi. 

Norisi ir kepti pyragus – šokti virtuvėje maišant tešlą ir atsiraitojus rankoves šildytis prie kaistančios orkaitės. Tad ieškau naujų receptų ir jau išbandytus produktų derinius atrandu kitoje šviesoje.

Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Reikės:
360 ml (maždaug 1,5 vid. dydžio) tarkuotos cukinijos
200 g cukraus
žiupsnelio druskos
120 ml bekvapio aliejaus
banano
150 g miltų
50 g kakavos miltelių
šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnelio cinamono
100 g juodojo šokolado
saujos džiovintų spanguolių

Cukiniją sutarkuoti stambia tarka. Į tarkius suberti cukrų, druska, supilti aliejų. Bananą gerai sutrinti šakute ir taip pat sudėti į cukinijų masę, išmaišyti.

Kitame inde sumaišyti miltus, kakavą, cinamoną, kepimo miltelius. Šį mišinį sumaišyti su kito indo turiniu.

Šokoladą susmulkinti ir kartu su džiovintomis spanguolėmis suberti į tešlą. Gerai išmaišyti.

Kepimo formos dugną uždengti kepimo popieriumi. Į formą pilti tešlą ir kepti 170 laipsnių orkaitėje apie valandą ar net kiek ilgiau.

Valgyti visiškai atvėsusį.

Šaltinis – Septyni virtieniai

P.S. Jeigu pyragas apsieis be šokolado jis taps tikrai veganišku. Bet šokolado gabaliukai skonį pagerina, tad labai rekomenduoju, esant reikalui, surasti veganiško šokolado ir įmaišyti jo. Apsilaižysite pirštus.

Cukinijos ir šokoladas, kad ir kaip tai keistai skambėtų, puikiai dera. Anksčiau esu bandžiusi keletą jų derinių – keksiukus ir „sveikuoliškus“ sausainius. Jei tik į mane smerkiančiai nežiūrėtų visi dar neišbandyti receptai, tikrai kepčiau šiuos keksiukus ir sausainius dar kartą. Ir turbūt dar kartą. Ir dar. Iki pat pavasario.


Prie noro kepti pyragus prisideda ir šiuo metu skaitoma maisto blogerės Molly Wizenberg knyga „Gyvenimas, pagamintas namuose“. Į jos gyvenimo istorijas įpinami receptai dažnai priverčia mane atsistoti nuo fotelio ir nueiti į virtuvę paieškoti ko nors skanaus. Kad to išvengčiau, turėjau pradėti ją skaityti tik pusryčiaudama – tada jau iš karto valgau, nebereikia užkandžiauti papildomai.

Aš vis žadu sau, kad prie savojo blogo receptų reikėtų pridėti normalią istoriją, o ne tik savo gyvenimo nuotrupas. Gal vieną dieną taip ir nutiks – tuomet galėčiau plačiau papasakoti, kaip lietingą ir siaubingai šaltą naktį su M. grįžome namo prisišokę bliuzo ir gerdami degalinėje pirktą kavą ragavome šį pyragą. Dar panagrinėčiau, kaip jis padėjo nugalėti netikėtai užplūdusią nostalgiją ir lengvą liūdesį dėl neišsipildžiusių draugysčių. Ir dar pasakyčiau, kad jis labai tinka švęsti mažesnes ar didesnes dviejų žmonių sukaktis.

Geras pyragas. Tikrai. Bandykite.