Vištiena su brokoliais

Kartais atrodo, kad visiškai baigėsi jėgos. Norisi miegoti ir nieko, o daugiau nieko gyvenime neveikti, tik gulėti po antklode ir šildytis pro langą spindinčios saulės spinduliuose. Taip ir dariau praėjusią savaitę. Vietoj to, kad po intensyvių darbų (o jūs kada nors buvote rekonstrukcijai besiruošiančio oro uosto pr‘ščiku? Aha, aš irgi ne) bėgiočiau / gaminčiau / skaityčiau, aš tiesiog įsitaisydavau miegamajame taip, kad į mane šviestų saulė ir miegodavau. Vieną kartą pusę valandos, vieną – dvi su puse, o paskutinįjį – visą likusį ilgą penktadienio vakarą.

Tokio persijungimo tikrai reikėjo, nes galiausiai savaitgalį sutvarkiau virtuvę (nauji tapetai ir švarūs langai, jė!), pasidariau dvi sunkias bėgimo treniruotes, pabendravau su žmonėmis, prisivaikščiojau ir iki soties prisivalgiau vasaros gėrybių.

Dabar norėčiau surasti būdą, kaip save „perjungti“ greičiau negu per tris miegui dedikuotus vakarus. Pavyzdžiui, tame pačiame įtemptame darbe, kuriame pietūs kartais gali trukti vos 15 minučių. Tad jie turi būti tikrai skanūs!

Vištiena su brokoliais

4 porcijoms reikės:

apie 600 gramų vištienos filė
100 gramų kreminio sūrelio
vieno didelio brokolio
300 gramų grietinėlės
česnako skiltelės
džiovinto raudonėlio
druskos ir pipirų
gabalėlio sviesto

Vištieną pasmulkinti norimo dydžio gabalėliais/kepsneliais. Juos pabarstyti druska, pipirais ir džiovintu raudonėliu.

Gabalėlį sviesto ištirpdyti keptuvėje, jame apkepti išspaustą česnako skiltelę. Tuomet sudėti vištienos gabalėlius ir apkepti juos iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus. Vienai pusei derėtų skirti bent 5 minutes.

Brokolį išskaidyti nedideliais žiedynais, nuplikyti verdančiu vandeniu ir suberti į keptuvę su vištiena. Supilti grietinėlę ir sudėti kreminį sūrelį. Viską sumaišyti ir pakaitinti, kol padažas sutirštės.

Skanauti su grikiais arba kitu mėgstamu garnyru.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 9

O vis dėlto gerai būtų turėti „Restart“ mygtuką. Paspaudi, persikrauni ir toliau sparčiu žingsniu judi į priekį. Tik kartas nuo karto pasidaro baisu, kad visi tie dideli ir neatidėliojami reikalai, ilgos valandos prie kompiuterio su elektroniais baisiai svarbiais laiškais ir nesibaigiantys svarstymai, kas ir kaip turėtų būti daroma, yra nieko verti.

Juk daug svarbiau ramiai pasikalbėti su mylimu žmogumi, šeima ar draugais, nuoširdžiai nusijuokti, atsukti veidą saulei ir pasimėgauti ramybe, paklausyti paukščių čiulbėjimo, paglostyti šunį ar pamedituoti lėtai bėgant parko takeliais. Kasdien linkiu sau to nepamiršti.

Makaronai su krevetėmis

Atostogos. Ilgai lauktos ir planuotos jos praskriejo it nuo vandenyno pūstelėjusio vėjo gūsis, bet paliko šimtus nuotraukų kompiuteryje ir telefone bei dar daugiau įspūdžių širdyje. Kelionė maršrutu Vilnius – Beauvais (ala Paryžius) – Porto – Aveiro – Costa Nova – Nazare – Obidos – Sintra – Lisabona – Sines – Sagres – Lagos – Faro – Birmingemas – Vilnius truko 8 dienas ir kone visas jas grožėjomės portugališku pavasariu (kai Lietuvoje buvo -15 laipsnių, viename miestelyje valgiau ledus – true story).

Savaitė Portugalijoje į mano racioną atnešė nemažai naujų dalykų. Pavyzdžiui, įsimylėjau krevetes. Iki šiol jos man būdavo tik egzotiškas užkandis, kurį nelabai aktyviai bandžiau prisijaukinti. O štai per praėjusią savaitę jas valgiau kone kasdien. Ir netgi gaminau! Tiesa, vakarienės ruošimas apartamentų virtuvėlėje buvo M. mintis – man atostogos užsienyje asocijuojasi su valgymu, bet ne su gaminimu J 

Bet galiausiai buvo taip skanu, kad pilnas puodas makaronų su krevetėmis dingo per kelias akimirkas. Receptas negrasina virtuvei jokia revoliucija, tad svarbiausia rasti didelių ir gražių atšaldytų jau išvirtų krevečių.

Makaronai su krevetėmis

0,5 kilogramo krevečių (virtos, atšaldytos)
poros skiltelių česnako
žiupsnelio druskos, pipirų
gabalėlio sviesto
grietinėlės
kietojo sūrio
250 gramų mėgstamų makaronų

Veiksmas paprastas: makaronus išvirti pasūdytame vandenyje, krevetes išlukštenti.
Keptuvėje išlydyti gabalėlį sviesto, jame apkepti smulkiai supjaustytą česnaką. Tuomet sudėti išlukštentas krevetes ir kepti ant nedidelės ugnies, kol išgaruos susikaupęs skystis. Supilti grietinėlę (jos kiekį pasireguliuoti pagal norimą padažo kiekį ir tirštumą), pagardinti padažą druska bei pipirais ir dar minutėlę pakaitinti.
Padažą supilti ant išvirtų ir gerai nuvarvintų makaronų, gerai išmaišyti, apibarstyti tarkuotu kietuoju sūriu ir patiekti.

Vuolia!

Telefoninėje nuotraukoje rasite ir mane, stovinčią ant kėdės, taip.

Kas dar paliko įspūdį portugališkoje virtuvėje?

Pirmąją dieną ragavome francesinha – tradicinį Porto sumuštinį su trijų ar keturių skirtingų rūšių mėsa, daug sūrio ir dar aplietą padažu. Aišku, prie jo priklauso ir bulvytės, o M. dar ir kiaušinį ant viršaus iškepė. Buvau perspėta, kad šį patiekalą reikia valgyti tik tuomet, kai jau labai labai išalksti. Tiesa. O dabar internetuose perskaičiau, kad šis sumuštinis kai kam atrodo kaip infarktas lėkštėje. 

Po popietinio sumuštinuko galėjome ramiai iki sutemų vaikštinėti po apniukusį Porto, o po to nusiaubti arčiausiai hostelio buvusią parduotuvę ir prisipirkti saldumynų, riešutų bei čipsų vakarienei.

Francesinha - internetų nuotrauka, bet maniškis atrodė labai panašiai!

Lankantis Porto taip pat būtina paragauti tradicinio portveino – užtenka iš senamiesčio pereiti tiltu į kitą upės pusę ir užsukti į vieną iš daugelio ten esančių vyno daryklų. 

Ovos moles

Dauguma jų organizuoja degustacijas, kuriose galima paragauti kelių rūšių vyno. Iš asmeninės patirties sakau, kad dviejų degustacinių taurių gali puikiai pakakti. Mes su M. nuo gražiojo Porto tilto viršaus leidomės Teleferico de Gaia keltuvu ir už tai gavome nemokamą taurę vienoje iš daryklų. Galiu drąsiai rekomenduoti abi patirtis!

--

Jeigu Portugalijoje užsuksite į Aveiro apylinkes, ten reikia paragauti saldumyno, vadinamo ovos moles. Įvairių jūrinių formų saldainiai (nežinau, kaip geriau juos pavadinti) daromi iš kiaušinių trynių su cukrumi ir plonytės kvietinės tešlos, iš kurios gaminami ir Kūčių „plotkeliai“. Internetai sako, kad jie – vienuolių išradimas. Tiek konsistencija, tiek pats saldainio skonis kiek keistokas – tikrai labai saldu, bet paragauti autentikos tikrai verta.
Tik nesugalvokite antrojo saldainio, kurio nebeįveikėte, gražiai suvynioti į servetėlę ir palikti rankinėje iki kitos dienos. Mano klaida – kiaušininį įdarą nuo visų rankinėje buvusių daiktų valiau ilgai ir nuobodžiai.

--

Ryžiai su jūrų velniu ir krevetėmis, iš internetų

Nazare miestelyje (beje, išprotėję bangletininkai dabar ten išdarinėja va tokius dalykus su aukščiausiomis bangomis pasaulyje) netyčiomis užsukome į Taberna d‘Adelia ir ten valgėme tikrai labai skanų ryžių, jūrų velnio (na, monkfish skamba geriau) ir krevečių troškinį. Ta porcija dviems tikrai būtų galėję pasisotinti ir daugiau žmonių. 
O šiandien skaitau internetus ir randu, kad tas žavi užeiga įtraukta į Michelin siūlomų aplankyti restoranų Ispanijoje ir Portugalijoje sąrašą (žvaigždučių neturi, o gaila!).

Per atostogas tikrai daug gerų ir teisingų sprendimų visiškai intuityviai padarėme. 

--

Miestelyje, kuriame radome net kelias pasakų pilis – Sintroje, lankėmės restorane Apeadeiro (rekomendavo vietiniai, kurių stebuklingai gražiame The Five House name buvome apsistoję), kur vėlgi ragavau žuvį. Sakoma, kad menkė, portugališkai vadinama bacalhau, Portugalijoje gali būti patiekta šimtais skirtingų patiekalų. Ten ją valgiau su plonai pjaustytomis bulvėmis, kurios priminė bulvių traškučius, keliais griežinėliais kumpio, keptu kiaušiniu (!), alyvuogėmis, svogūnais ir keliais gabaliukais žiedinio kopūsto. Tiesą sakant, būtent iš tokio patiekalo galėjau tikėtis infarkto lėkštėje, nes visko neįveikiau. Galbūt dėl to padavėjas vėliau pavaišino mus mažyte porcija deserto ir taurele portveino.

Nuotrauka ir vėl iš internetų

Portugalai kiaušinius tikrai labai mėgsta. Jų tradicinis desertas pastel de nata taip pat gaminamas su kiaušininiu kremu. Pirmąjį tokį pyragėlį pirkau portugališkoje maximoje – nesužavėjo. Bet kai paragavau šviežio, norėjau dar ir dar. 

Skirtinguose miesteliuose tas pats pyragėlis gali vadintis kitaip. Galbūt ir receptūra keičiasi, skonių eksperte per savaitę netapau, bet be pastel de nata paragavau pastel de nazare ir pastel de belem. Visi buvo skanūs.

Pastel de Nata paplūdimyje Sagres miestelyje

Na, bet turbūt didžiausia maisto atrakcija manęs laukė Sines miestelyje (Vasco da Gamos gimtinė). Vaikščiodami šlapiomis gatvelėmis užsukome į užeigą, pavadinimu Adega de Sines. Kaip ir dauguma portugalų, vietos šeimininkai nesivargino su mumis kalbėtis kokia nors užsienio kalba, o vietoj angliško meniu nusivedė mane į virtuvę, kur parodė, kas šiuo metu kunkuliuoja puoduose. Nors išrinkau vištieną, virtuvės valdovė vėliau mums atnešė paragauti ir troškinio su jūrų gėrybėmis. 

Veido išraiška rodo, kad tokios nemenkos porcijos nebuvo tikėtasi

Kas dar? Kas dar?

• Obidos reikia paragauti Ginjinha (Ginja) vyšninio likerio – jį įpila į mažutį šokoladinį puodelį, kurį paskui reikia suvalgyti. Viena burnelė (labai geras žodis!) – vienas euras.
• Lisabonoje ragavome dar vieną portugališką sumuštinį – bifana. Bandėlėje slėpėsi kiaulienos kepsnys.
• Taip pat Lisabonoje netyčia atsidūrėme turguje Mercado de Campo de Ourique, kur ragavome tikrai labai skanius burgerius (tuo metu jau buvome pasiilgę normalaus maisto :) )

• Sardinės! Sumuštinis su keptomis sardinėmis buvo labai skanus, tad vėliau patys pirkome sardinių dėžutę. Joje buvo vos trys žuvytės, bet jau ir vienos užteko puikiam užkandžiui.
• Ak, dar sekmadienio rytą balkone gėriau mimozą su portugališku rožiniu putojančiu vynu...

Žodžiu, gastronomines atostogų patirtis vertinu penkiomis sardinėmis iš penkių!

Ačiū tiems, kas iki galo perskaitėte turbūt ilgiausią įrašą mano tinklaraštininkavimo istorijoje.
Bučkis!

Šokoladinis pyragas be miltų

Šiemet vasaris stebina gerų ir įdomių pasimatymų gausa. Mano nedarbinių veiklų knygelėje kone kiekvieną dieną smulkiomis raidėmis prirašyta vardų ir veiklų. Ir tai nebūtinai yra meilės paieškos!

Pirmadienis – moteriški paplepėjimai ir filmas su R., antradienis – treniruotė ir pažintis su nauju treneriu, trečiadienis – sveikatos gerinimo vizitas ir pasimatymas su gydytoja, ketvirtadienis – kava ir juokai su M., penktadienis – bučinys į metų (o gal net penkmečio) kelionę išvykstančiai I., šeštadienis – susitikimas su Naujininkų kalneliais bėgimo trasoje, sekmadienis – pažintis su Dubingiais ir apšalusiais keliukais bei upelių etalonais... Ir taip toliau, ir panašiai.

Tad galiausiai nusprendžiau nueiti į pasimatymą su savimi. O tam būtinai reikėjo iškepti pyragą – drėgną ir šokoladinį, bet bent truputį apsimetantį sveikuolišku. Todėl iš receptų archyvo (šiuo metu kaip tik jį sudarinėju – tai bus mano žiemos projektas!) ištraukiau braunį be miltų, bet su sorų kruopomis ir kriaušėmis. Savo pasirinkimo tikrai nepasigailėjau!

Šokoladinis pyragas be miltų

Reikės:

stiklinės sorų kruopų
2,5 stiklinių vandens
80 gramų maltų migdolų
šaukštelio vanilinio cukraus
150 ml plakamosios grietinėlės
50 ml aliejaus
150 gramų rudojo cukraus
130 gramų juodojo šokolado
5 šaukštų kakavos miltelių
2 šaukštelių kepimo miltelių
4 kupinų šaukštų bulvių krakmolo
3 kiaušinių
3 kriaušių
citrinos sulčių

Sorų kruopas paskleisti sausoje keptuvėje ir keletą minučių pakaitinti. Pamaišyti, kad nepridegtų. Tada kruopas suberti į sietelį ir perplauti po tekančiu vandeniu, dėti į puodą, užpilti 2,5 stiklinės vandens ir virti 20 minučių kartais pamaišant. Išvirusias kruopas atvėsinti ir sutrinti elektriniu trintuvu.

Grietinėlę supilti į nedidelį puodą, suberti rudąjį cukrų ir pakaitinti iki virimo. Nukelti nuo ugnies, suberti smulkintą juodąjį šokoladą ir maišyti, kol jis ištirps, tuomet palikti kiek pravėsti.

Į dubenį dėti sutrintas sorų kruopas, maltus migdolus, vanilinį cukrų, aliejų, kakavą, kepimo miltelius, kakavą, krakmolą ir gerai sumaišyti su šokolado mase. Tuomet po vieną įmušti kiaušinius.

Tešlą supilti į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą.

Kriaušes nuplauti ir supjaustyti skiltelėmis, apšlakstyti citrinos sultimis. Skilteles gražiai sukaišioti į tešlą, kad matytųsi tik kriaušės kraštelis.

Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą.

Šaltinis – žurnalas „Virtuvė. Nuo... Iki...“ (kuris numeris? O kad aš žinočiau!)

Taigi šv. Valentino dieną pakviečiau save į pasimatymą ir viena išgėriau arbatos bei suvalgiau gabalėlį pyrago. Beveik neskubėdama ir šiek tiek pamąstydama apie tai, kas šiuo metu vyksta aplinkui mane. O kol kas tai, kas dedasi, mane džiugina. Tad laikau čiurikus, kad viskas taip būtų ir toliau. 

Na, jeigu tą pačią šv. Valentino dieną bėgiodama pažliugusiais Pavilnio keliukais būčiau nenusitrynusi kojų iki kraujo, dabar būčiau dar laimingesnė. Na, bet love hurts, kaip dainavo sena sena grupė Nazareth (o aš netgi esu girdėjusi ją gyvai!). Tad galiausiai užsiklijavau žaizdas ir įveikusi dar valandą cardio treniruotės sporto salėje pamilau save dar labiau. Ir tikrai buvau verta to pyrago. Jo dar šiek tiek liko ir Lietuvos gimtadieniui atšvęsti, jėj!

Sluoksniuotos tešlos keksiukai su moliūgais

„Pas visus verda aistros, pas mane - grikiai“ - toks užrašas ilsisi mano virtuvėje, tačiau, manau, kad jį šiuo metu vertėtų pakeisti į tokį, kuris geriau atspindėtų realybę. Pavyzdžiui, „Gyvenimas verda intensyviau negu puodai“. 

Kas vyksta? Visa galva pasinėriau į sportą - vaikštau į treniruotes, bėgioju, darau pratimus namie, domiuosi sveiku maistu (Kalėdoms pasidovanosiu sau knygą apie supermaistą!) ir stengiuosi valgyti žaliau bei sveikiau. Sekasi sunkiai, bet motyvacija didėja su kiekviena treniruote, tad tikiu, kad jau tuoj tuoj seksis geriau. 

Tiesa, nenorėčiau šiame kelyje ko nors atsisakyti - juk turiu begalinę meilę kruasanams su šokoladu ir kitokiems kepiniams, taip lengvai jų nepaleisiu. Tad lieka tik deginti kalorijas. Kalėdinis įmonės vakarėlis parodė, kad tam kuo puikiausiai tinka intensyvūs šokiai. Turėsiu naują sporto salės alternatyvą!

Sluoksniuotos tešlos keksiukai su moliūgais

Reikės:

kelių lakštų sluoksniuotos bemielės tešlos

moliūgo 

kelių saulėje džiovintų pomidorų aliejuje

100-150 g tarkuoto fermentinio sūrio

2 kiaušinių

180 g neriebios grietinėlės

žiupsnelio druskos, džiovintų bazilikų

gabalėlio sviesto

Sluoksniuotos tešlos lakštus lengvai iškočioti, supjaustyti gabalėliais ir jais iškloti sviestu išteptas keksiukų formeles. 

Nuluptą moliūgą stambiai sutarkuoti. Į tarkius įpjaustyti saulėje džiovintus pomidorus, suberti tarkuotą sūrį, pagardinti druska ir džiovintais bazilikais. Supilti kiaušinius, išplaktus su grietinėle, ir gerai išmaišyti.

Įdarą dėti į paruoštus tešlos krepšelius, kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje 20-30 minučių arba, žinoma, kol iškeps.

Šaltinis - Cukrinis avinėlis

Receptą išbandžiau, kai ruošiausi įkurtuvėms naujojoje Tyzenhauzų rezidencijoje. Kadangi greitai keksiukai-kišiukai dingo nuo stalo, darau išvadą, kad draugams patiko. Kelis paslėpiau ir kitą dieną suvalgiau darbe pietums - buvo skanūs tiek šilti, tiek šalti.

Tai buvo mažiau nei prieš mėnesį, o man atrodo, kad praėjo jau visa amžinybė. Visi savaitgaliai nuo pat lapkričio pradžios buvo suplanuoti iki smulkmenų, artimiausias laikotarpis taip pat greičiausiai neleis atsikvėpti - vis dėlto šventės ant nosies... Kad jos nebūtų praleistos vien prie stalo, suplanavau sportinę pramogą - sudalyvauti Kalėdiniame bėgime. Tad jeigu gruodžio 27 d. būsite Vilniuje, atsikelsite anksčiau negu vidurdienį, ateikite ir pamojuokite man, kovojančiai su 12 km distancija. Mielas pusmaratoni, aš ateisiu ir pas Tave!

O kas dar įvyko per tą mėnesį? Buvo atostogos, buvo gimtadienis, buvo Paryžiaus gatvės, buvo skirtingos šokių aikštelės su skirtingais šokių stiliais, buvo kelios tikros ir suvaidintos ekstremalios situacijos, buvo lankomi barai, buvo daug visokių darbų, net įsimylėjimo ženklų šiek tiek buvo. Bet greitai praėjo. Matyt, kad dar nereikia.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Aš turiu gana keistą santykį su žodžiais - kartais man norisi kalbėti be perstojo, tada dar rašyti ir pasakoti viską, kas vyksta aplink mane, o kartais užtenka tylėti, vienumoje mąsliai šypsotis ir visus gerus dalykus laikyti vien sau. Taip nutiko ir pastarąjį mėnesį. O galbūt tiesiog per daug visokių žodžių pasakiau ir parašiau darbinėje bei papildomoje veikloje.

Žodžiu, baigiantis spaliui žvelgiu į savo darbotvarkę ir džiūgauju dėl planų - jau penktadienį prasidės atostogos, tada laukia skrydis į Paryžių ir gimtadienio šventimas, tuomet įkurtuvės, dar šiek tiek bliuzo, tada draugų vizitai su privalomaisiais nuotykiais ir jau bus galima žengti į žiemą.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Reikės:
mėgstamos formos makaronų (kiekis - pagal valgymo įpročius, aš gaminau tris porcijas)
100 gramų rūkytos lašišos
nedidelės cukinijos
nedidelio svogūno
3 skiltelių česnako
150 ml grietinėlės
saujos tarkuoto sūrio
pipirų
šlakelio citrinos sulčių

Lašišą pasmulkinti ir apkepti keptuvėje su lašeliu aliejaus. Tuomet sudėti smulkintą svogūną ir kepti, kol jo gabaliukai taps skaidrūs. Suberti smulkintą česnaką. Po kelių minučių į keptuvę dėti ir pusžiedžiais supjaustytą cukiniją, patroškinti, kol ji suminkštės. Pagardinti pipirais. Supilti grietinėlę, ją užvirinti, o tada jau galima keptuvę nukelti nuo ugnies. Jos turinį pilti ant jau išvirusių makaronų, gerai išmaišyti, pašlakstyti citrinos sultimis, apibarstyti sūriu ir skanauti.

Šaltinis - Širšių lizdas

Makaronai buvo gaminti dar kažkada rugsėjį, bet ilgai laukė fotoaparate, kol mano tyla baigsis. Atsimenu, kad tikrai buvo skanu. Kodėl makaronų spalvos skiriasi? Todėl, kad naudojau tiek įprastus, tiek pilno grūdo makaronus. Įsivaizduoju, kad taip darydama duodu bent truputį daugiau naudos savo organizmui.

---

O kas įdomaus nutiko per spalį? Pradėjau lankyti Running Conditioning treniruotes GET FIT'e - nors po kiekvienos iš jų kuri nors kūno dalis nustoja normaliai funkcionuoti ir skundžiasi, kad ji norėtų gyventi ramiai sau nejudinama, esu labai laiminga, kad pagaliau pradėjau ne tik bėgioti, bet ir stipriau treniruotis. Vis dėlto tas pusmaratonis gegužę pats nenusibėgs ir jam reikia ruoštis visais įmanomais būdais. Nežinau, ar čia momentinis sportinių įpročių poveikis ar daugiau visokių dalykų (kaip kad sumenkę pusryčiai ir vakarienės) susidėjo, bet kolegės pradėjo man kartoti, kad sulieknėjau. Tikiu.

Tačiau viena svarbiausių mano gyvenimo naujienų dabar - persikrausčiau. Nuo šiol gyvensiu viena. Na, turėsiu labai artimą kaimynę, bet turbūt labai norėdama galėčiau išvengti didesnio kontakto su ja. Vyrukai Žirmūnuose pernelyg neliūdėjo dėl mano sprendimo juos palikti, tad susikroviau šmutkes ir išvažiavau į Naujininkus - savo naująją rezidenciją Tyzenhauzų gatvėje.

Keulė Rūkė man dabar pasiekiama per daugiau mažiau penkias minutes - jau išbandyta! Pro septinto aukšto langą matosi nuostabūs saulėtekiai, o vakarais kambarį nušviečia LFF stadiono šviesos. Dar reikės iki galo susitvarkyti buitį ir būsiu pasiruošusi žiemoti. Tik gyvenk ir džiaukis, ar ne?

Moliūgų sriuba su apelsinais

Sparčiai artėjantis šaltasis metų laikas namus paverčia jaukia komforto zona, kurios nebesinori palikti. O iš tiesų, kas nori šalti nosį ir ausis lauke, kai galima susisukti į kamuoliuką ir visą vakarą murkti lovoje žiūrint filmus ar skaitant knygas? Tiesa, visaip stengiuosi neapkerpėti, vėl pradėjau po truputį judėti su 8 minučių treniruočių vyrukais ar bliuzo deivėmis. Tik nežinau, kiek ilgai man užteks jėgų atsispirti begalinio miego šauksmui...

Guodžiu save, kad jau po mėnesio vėl viskas pradės šviesėti ir atsiras viltis, kad gražus ir spalvotas pavasaris netruks ateiti. O kol kas namų jaukumas viršija visas ribas tik tuomet, kai išverdu moliūgų sriubos. Šį kartą - truputį kvepiančios šv. Kalėdomis.

Moliūgų sriuba su apelsinais

Reikės:
300 gramų moliūgo
didelės morkos
500 mililitrų daržovių arba vištienos sultinio
2 apelsinų
2 nedidelių svogūnų
50 mililitrų grietinėlės
skiltelės česnako
šaukštelio kario
druskos ir pipirų pagal skonį
aliejaus kepimui

Moliūgą supjaustyti kubeliais, dėti į puodą, kuriame virs sriuba ir kepti įkaitintame aliejuje, kol suminkštės. Tuomet sudėti kubeliais pjaustytą morką, smulkintą svogūną ir česnaką, įberti kario, druskos ir pipirų ir kepti dar apie 10 minučių.

Supilti sultinį ir išspaustas apelsinų sultis, pavirti dar apie 10 minučių.

Sriubą pertrinti per sietelį arba sutrinti trintuvu (kaip kitaip vadinasi blenderis?), pagardinti grietinėle. Ant viršaus dar galima pabarstyti pipirų, bet tik vos vos - dėl kvapo ir vaizdo.

Skanaus!

Šaltinis - RIMI receptų lapelis

Namie nuomonė dėl trintų sriubų šiek tiek išsiskiria, nes kai kam ji primena košę ir ligoninės maistą. Tai prisirankiojau ir kitokių sriubų receptų - tokių, kuriose būtų ką pakramtyti. Gal kada ateis ir jų eilė...

Ir ei, iki šv. Kalėdų liko mažiau negu mėnuo! Metas pradėti galvoti apie šventinius kepinius - imbierinius sausainius, biscotti ir gal net kūčiukus... Ir, žinoma, atrasti patį geriausią saldų ar nelabai saldų, bet gerai ilgas keliones atlaikantį pyragą šeimyniniam suvažiavimui.

Ir kalėdinius filmus reikia pradėti žiūrėti! Tas švenčių laukimas kiekvienais metais vis smagesnis darosi, jėj!

Pasta su mėlynojo pelėsio sūriu

Po ilgos ir sunkios savaitės, kai turėjau pamilti biomechaninę arba robotinę ranką, susipažinti su žemėlapiais ir jų sudarymo metodais, pasipykti su savimi ir kitais rašydama niekam neįdomius tekstus, pagaliau sulaukiau savaitgalio. Jis iš tiesų prasidėjo viršvalandžiais darbe ir pokaičio miegu autobuse, bet nuo to eina vis geryn ir geryn. Kaip visada!

Praėjusiais metais vasario 14-ąją praleidau su šokoladu ir alumi, šiemet viskas buvo truputį romantiškiau. Nors vakarienei Vapiano valgyti makaronai ir nepaliko stebuklingo įspūdžio. Mano pačios gaminta pasta su mėlynojo pelėsio sūriu palietė daugiau skonio receptorių.

Reikės (proporcijos - pagal porcijų skaičių):

mėgstamos formos makaronų

sūrio su mėlynuoju pelėsiu

gabalėlio poro

saujos vyšninių pomidorų

kepto vištienos ketvirčio

riebios grietinėlės

saujos svogūnų laiškų

saujos bazilikų

poros skiltelių česnako

druskos, pipirų

alyvuogių aliejaus

Makaronus išvirti al dente - t.y. virti viena kita minute trumpiau nei nurodyta ant pakelio.

Vištieną suplėšyti gabalėliais, pomidorus perpjauti per pusę, porą supjaustyti žiedais, česnako skilteles smulkiai sukapoti. Viską apkepinti keptuvėje įkaitintame alyvuogių aliejuje.

Į keptuvę sudėti makaronus, supilti grietinėlę ir pagardinti druska bei pipirais. Viską gerai išmaišius sudėti sutrupintą sūrį ir dar kelias minutes patroškinti. Apibarstyti kapotais žalumynais ir patiekti.

Šaltinis - Vilkyškių pieninės lankstinukas

Sūrio skonis gana stiprus, tad jo kiekį reikėtų pasireguliuoti pagal save. Man pirmą kartą pasirodė kiek per aštru (nežinau, ar tai yra teisingas žodis kalbant apie pelėsinį sūrį), bet pripratau, tad kitą kartą dėjau jo net daugiau. Galbūt ir šiam sūriui, kaip ir alyvuogėms, reikia subręsti. Šypt.

Kas dar įdomaus vyksta aplink mane? 

Antradienį apsilankiau tinklaraštininkės Renatos knygos "Sezoninė virtuvė" pristatyme. Nuostabi knyga, kurią būtinai įsigysiu knygų mugės metu, jei tik sugebėsiu porą kilogramų sveriantį leidinį parsitempti į namus.

Pristatymas buvo puiki proga ne tik paskanauti įvairių užkandėlių, bent iš tolo pažiūrėti, kaip atrodo maisto tinklaraštininkai ir dar pasimatyti su seniai nematytais žmonėmis iš senosios gerosios leidyklos. Beje, pasirodo, kad jie ieško žmogaus, galinčio dirbti su kulinarinėmis knygomis... Taip atitinku reikalavimus, kad net pikta - juk jeigu taip būtų buvę prieš metus... Na, bet nesvarbu.

Aš dabar interneto kursuose mokausi apie bitlus, toliau treniruojuosi špagatui, rašau ilgiausias darbų ataskaitas, prižiūriu filmavimus, pamažu įsimyliu ir... Ir džiaugiuosi gyvenimu:)

Vištienos suktinukai su paprikomis ir morkomis

Pastarosiomis dienomis jaučiuosi tikra miegapele - galėčiau miegoti kiaurą parą. Na, kartais atsikelčiau užkąsti ir pažiūrėti kokią naujo serialo seriją ir miegočiau toliau... Juk vis tiek didžiąją paros dalį dabar tamsu, turbūt mažai ką praleisčiau.

Kad išeičiau iš šiltos komforto zonos (namų arba, žinoma, darbo) į šaltį ir sniegą, man reikia tikrai daug valios pastangų ir kelių porų pirštinių. Turbūt už tai, kad nemėgstu žiemos, šiandien ji porą kartų rimtai kėsinosi mane pargriauti - ant apledėjusių universiteto laiptų vos vos išsigelbėjau!

Na, bet kalėdines eglutes mieste jau apžiūrėjau, lemputes virtuvėje vis dažniau įsijungiu, kalėdinių filmų sezonas taip pat pradėtas. Reikia išgyventi šias dvi savaites, o tada... Tada vėl viską pradėsim iš naujo - su pažadais, viltimis ir naujai aprengtomis svajonėmis.

---

Kepdama pyragą ir netikėtai neradusi cinamono prisiminiau, kad paskutinį kartą jį dėjau ne į kokį saldumyną, o į vištienos suktinukus su paprikų ir morkų šiaudeliais.

3 porcijoms reikės:
500 gramų vištienos filė juostelių
kelių šaukštelių medaus
vienos morkos
vienos saldžiosios paprikos
200 mililitrų neriebios grietinėlės
žiupsnelio druskos
šaukštelio cinamono

Vištienos juosteles įtrinti medumi, cinamonu ir druska.

Morką ir papriką supjaustyti šiaudeliais. Daržovių šiaudelius įsukti į vištienos juostelę ir ją sutvirtinti dantų krapštuku.

Kepimo indą iškloti folija, sudėti suktinukus, juos pabarstyti dar žiupsneliu cinamono ir užpilti grietinėle. Kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje apie 40 minučių kartais apverčiant arba apšlakstant viršų grietinėle iš indo.

Šaltinis - Cukrinis avinėlis

Paprasti ir skanūs pietūs į darbą išėjo. O vakarinis gaminimo procesas suteikė laiko meditacijai - tepliojantis su medumi ir formuojant suktinukus tai turbūt neišvengiama.

---

Gyvenime už virtuvės ribų tvyro ramybė. Tiksliau, apsipratau su streso kupina kasdienybe ir nuolatiniais "rašto darbais" - pavyzdžiui, šiandien išsiaiškinau, kas per vieni yra išmanieji keliai ir kur tokius galima pamatyti.

Prie nuolatinio skubėjimo bei planų gausos taip pat prisitaikiau. Ir nusprendžiau, kad šią savaitę leisiu sau pailsėti. Didelę įtaką tam padarė pradėtas žiūrėti naujas serialas "The Newsroom" - kaltinu kolegą, kuris man tris kartus apie jį papasakojo ir liepė pažiūrėti. Kai tai galiausiai padariau, neįstengiu atsiplėšti... Viena serija trunka apie valandą, tai įsivaizduojate, kiek miegapelė netenka miego laiko?

Dar sutikčiau savo miego laiką aukoti pyragams (bet šį kartą norėčiau, kad juos keptų man) ir pasimatymams. Netgi tokiems, kai vaikštoma po šventinį miestą sningant didžiuliais kąsniais, o geriant kakavą kalbama tik apie darbus ir senus gerus komfako laikus.

Sakiau, ramu.

Bulvių ir moliūgų apkepas su pelėsiniu sūriu

Ilgą laiką galvojau, kad aš atspari stresinėms situacijoms ir be nervų gadinimo, kurį vakare numalšina bokalas alaus, jokių pasekmių nejaučiu. Deja deja... Dar vasario mėnesį po vieno svarbiausių mano karjeroje knygos pristatymo turėjau užsidaryti leidyklos sandėliuke, kad pakvėpuočiau ir atsigaučiau po ūmaus panikos priepuolio. O pastaruoju metu nuo didelių darbinių apkrovų ima svaigti galva. Tiesiogine šių žodžių prasme. Bet vėlgi - pakvėpuoju, pažiūriu, kaip sninga, ir vėl grįžtu į tekstų, pranešimų ir informacijos karalystę kompiuterio ekrane.

Tiesa, pasakiau sau, kad vis dėlto mano prioritetas - laimingas asmeninis gyvenimas, kuriame visada rasčiau kuo džiaugtis, tad ieškau naujų galvos pravėdinimo būdų. Nesitikėjau, bet rusų kalbos žodžių mokymasis taip pat yra labai veiksmingas būdas.
Kitas, jau dažnai mano naudojamas būdas atsipalaiduoti - gaminti (nustebinau, ane?).

Bulvių ir moliūgų apkepas su pelėsiniu sūriu

Reikės:
4-5 bulvių
gabalėlio moliūgo
gabalėlio sviesto
sūrio su mėlynuoju pelėsiu
žiupsnelio druskos ir juodųjų pipirų
nutarkuotos pusės citrinos žievelės
200 gramų riebios grietinėlės

Bulves ir moliūgą nulupti ir supjaustyti plonais griežinėliais. Kepimo skardą ištepti sviestu ir sluoksniais sudėti bulves bei moliūgą. Pabarstyti druska, pipirais ir citrinos žievele, tada supilti grietinėlę. Galiausiai ant viršaus užtrupinti mėlynojo pelėsio skonį ir padėlioti nedidelių sviesto gabaliukų.
Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių.
Kepimo pabaigoje galima užbarstyti dar pelėsinio sūrio - jis apkepo tikrai nepagadins!

Šaltinis - Cukrinis avinėlis

Šiandien dar kartą supratau, kad nesu žiemos žmogus, ir man visiškai nepatinka nei sniegas, nei šaltis, nei gatvėje slidinėjantys troleibusai... Na, nebent galvoje ar ausinėse skamba gera muzika. Naujoji meilė ir vėl dainuoja apie visokius praradimus. O aš kaip tik tikiuosi imti ir  atrasti!
Bet tik laukiu laukiu laukiu...
Kantrybė - juk dorybė, tiesa?

Keptų nektarinų salotos su mocarela

Tik šiandien galų gale pastebėjau, kad medžiai nusispalvino lapus geltonai ir raudonai. Netikėtai pakėliau galvą nuo rusų kalbos konspektų (taip, dariau namų darbus tik važiuodama į pamoką) ir ruduo smogė man iš pasalų. Dabar yra tas gražiausias ir tikriausias rudens metas, kai galima rinkti lapus, į kišenes susikrauti dar nepastebėtus kaštonus, vaikštinėti gatvėmis su kavos ar arbatos puodeliu rankose ir džiaugtis, kad nelyja ar nesninga.

Bet ankstyvas kėlimasis ryte, kai už lango tamsu, o namie šalta kaip šaldytuve, greitai gali pribaigti visą norą džiaugtis grožiu aplinkui... Tad mintyse niūniuoju dainas apie formaldehidą ar cukrų ir savo nuotaiką gerinu saldumynais arba nektarinais.

Keptų nektarinų salotos su mocarela

Reikės: 
6 nektarinų
žiupsnelio druskos
3 didelių saujų gražgarsčių lapų
mėlynojo svogūno
mocarelos
4 šaukštų balzamiko acto
2 šaukštelių medaus
2 šaukštelių garstyčių
skiltelės česnako
6 šaukštų alyvuogių aliejaus
šaukšto riebios grietinėlės
druskos, juodųjų pipirų

Nektarinus padalinti ketvirčiais, išimti kauliukus, pabarstyti žiupsneliu druskos ir apšlakstyti alyvuogių aliejumi. Kepti gerai įkaitintoje orkaitėje ant grotelių, kol suminkštės.
Paruošti padažą: dubenyje sumaišyti actą, medų, garstyčias, trintą česnako skiltelę ir pamažu pilant alyvuogių aliejų maišyti, kol padažas taps vientisos konsistencijos. Įmaišyti grietinėlę, pagardinti druska ir pipirais.
Gražgarsčių lapelius ir griežinėliais pjaustytą svogūną sumaišyti su padažu. Ant viršaus dėti keptus nektarinus ir plėšytą mocarelą.


Šaltinis - "Virtuvė. Nuo... Iki..." (receptas iškirptas iš kažkurio numerio...)

Originaliame recepte kepami persikai, bet aš pamačiau akciją nektarinams ir išbandžiau su jais. Manau, kad nieko nepraradau. Visų iškeptų nektarinų nesudėjau į salotas - likusius suvalgiau vienus. Irgi buvo labai skanu.

Aktualijos iš darbinio fronto - persitvarkėme kabinetą ir dabar sėdžiu "kubike", kokius rodo per amerikiečių filmus bei serialus. Būtų visai smagu, jei kolegos kiekvieną kartą nejuokautų "eik atgal į būdą" tema. Nes trečią dieną iš eilės tai jau tikrai nebelinksmina.
Bet va, artėjant pusmečio sukakčiai universitete, pagaliau jaučiuosi sėdinti savo kėdėje ir susipažįstu su vis daugiau žmonių (turėti 2000 kolegų tikrai ne juokas!), o su kai kuriais jau pradedu "tujintis". Pasiekimai!
Tik galėtų tos atostogos greičiau ateiti...

Naminiai chalvos ledai

Atostogos turi vieną blogą savybę - jos baigiasi. Paskutinę naktį visada sapnuoju košmarus apie darbą ir atsibundu gal tūkstantį kartų, kad tik nepramiegočiau numatytųjų pusės septynių ryto. O tada viskas vėl stoja į savas vėžes. Įspūdžiai susiguli, išgerti alkoholio vienetai išgaruoja, bėgiojimo batelių pritrintos nuospaudos pranyksta, grybavimo laimikiai suvalgomi ir atostogos lieka tik prisiminimu apie kelias dienas, kai leidai sau veikti ką tik nori ar iš viso nieko neveikti.

Po ilgos dienos darbinėje palėpėje namo skubėjau su mintimi: pusę karalystės už ką nors saldaus! 
Tada prisiminiau, kad turiu chalvos. O dar vėliau supratau, kad turiu ir naminių chalvos ledų.

4 ir daugiau porcijų reikės:


180 gramų šalto maskarponės sūrio
150 gramų žemės riešutų chalvos
200 mililitrų šaltos riebios grietinėlės
100 gramų šalto pieno
100 gramų šalto kondensuoto pieno

Gaminimas labai labai paprastas: visas sudedamąsias dalis sumaišyti ir pertrinti trintuvu. Tuomet supilti į šaldymo indą, valandėlę palaikyti šaldytuve, o tuomet gerai permaišius palikti šaldiklyje iki sušals. Kas kelias valandas (arba iš ryto, jei šaldyti paliksite per naktį) patikrinti ir gerai išmaišyti šakute, kad nesusidarytų ledo gabalėliai.
Prieš tiekiant palaikyti kambario temperatūroje.

Šaltinis - "Virtuvė. Nuo... Iki..." Nr. 7 (49), 2013.


Nors aš ir pamiršau įpilti recepte nurodyto pieno, ledai išėjo be ledo kristalų ir švelnios tekstūros. Žinoma, jie subalansuoti tiems, kurie yra tikri chalvos gerbėjai - riebūs, saldūs ir labai žemėsriešutiški.


Ledai, gerai užšaldyti, neatšyla net per karštos dienos pusvalandį, kai keliauja iš virtuvės į seną-gerą ofisą tvankiame autobuse ir visai nevėsioje rankinėje.

Labai tinka valgyti skaitant linkėjimus iš tolimų šalių!

Off topic. Pabaigiau George R. R. Martin penkias knygas apie neįtikėtiną sostų žaidimą. Tai kaip dabar toliau gyventi, žinant, kad šeštoji ir priešpaskutinioji sagos dalis pasirodys (jei iš viso pasirodys) tik kitais metais? Ir būtent tada, kai, atrodo, prie mirties slenksčio itin priartėjo dar vienas mėgstamas veikėjas...

Beje, kad jau pasakoju apie knygas, nuo vienos žavios leidyklos gavau dovanų knygą apie Italijos virtuvę. Visą dieną varvinau seilę ir žymėjausi norimus išbandyti receptus! Manau, kad jau greitai rezultatais galėsiu pasidalinti ir čia. Na, bent tikiuosi, kad itališkų receptų eilė ateis greitai.
Šiuo metu ieškau paprasto, bet neprasto torto recepto. Proga ir valgytojas bus labai rimti - penkiasdešimtmetis maisto kritikas - t.y. mano tėtis. Gal kas turite pasiūlymų? :)

Naminiai mėtų ir bazilikų ledai

Lietuviška vasara ne visada leidžia iki soties pasidžiaugti visais šiltojo metų laiko malonumais - ežerais, jūra, naktiniais pasivaikščiojimais be šešių megztinių ir, žinoma, ledais. Jau ketverius metus iš eilės kiekvieną vasarą pamėginu bent vieną naminių ledų receptą.

Iš pradžių bandžiau atkartoti nuostabiuosius pistacijų skonio gelato iš Sicilijos ledainės, bet po kelių ne tokių vykusių mėginimų nuleidau rankas. O šį kartą mane įkvėpė Gdynioje suvalgyta porcija mėtinių ledų ir... Žurnalo "Lamų slėnis" liepos mėnesio numeris, kurį pavarčiau visai neseniai.

Mėtų ir bazilikų ledai
gana nemažam indui ledų reikės:

500 mililitrų pieno
200 gramų cukraus
500 mililitrų riebios grietinėlės
40 didelių mėtų lapų
12 didelių bazilikų lapelių

Cukrų ir pieną supilti į nedidelį puodą ir ant vidutinės ugnies kaitinti nuolat maišant, kol pienas užvirs, o cukrus ištirps. Nuėmus puodą nuo ugnies, pieną supilti į dubenį, uždengti ir pastatyti į šaldytuvą.
Kitame puode sumaišyti grietinėlę su smulkiai kapotais mėtų ir bazilikų lapais. Užvirti ant vidutinio kaitrumo ugnies ir taip pat uždengus padėti į šaldytuvą bent pusvalandžiui, kad grietinėlė įgytų prieskonių aromatą.
Po valandėlės abu mišinius supilti į didelį šaldymo indą, gerai išmaišyti ir padėti į šaldiklį. Po kelių valandų patikrinti, kaip ledams sekasi, šakute permaišyti, kad jie stingtų tolygiai. Tai padaryti reikėtų bent keletą kartų per šaldymo laiką.
Patiekiant galima pabarstyti smulkiai kapotomis mėtomis arba tarkuotu šokoladu, bet nebūtina, nes ir taip labai skanu.

Šaltinis - Lamų slėnis, liepa 2013 (19)

Šitie ledai labai gerai užšaldo liežuvį, bet vis tiek mėgsta greitai ištirpti...

Šiandien, kai su mama daug kalbėjome apie mano vaikystę, prisiminiau savo pirmąją pažintį su ledai kavinėje. Būdama dar visai mažas kleckas nesupratau, kad ledai gali būti be vaflio, ir į kavinėje padavėjos atneštą taurę su keliais truputį aptirpusiais ledų kaušeliais pažiūrėjau ypatingai įtariai. Kažkodėl pamaniau, kad mama nori mane apgauti ir pavaišinti... grietine. Ech, kiek ašarų tada buvo.
O dabar pati vaišinu mamą naminiais ledais.
Šypt.  

Keksiukai su rabarbarais ir trupinių kepure

Nupučiu dulkes nuo tinklaraščio ir trumpam čia užsuku pasipasakoti apie tai, kaip gyvenu šventine nuotaika.

Iš pradžių buvo ilgasis savaitgalis ir vidurvasario šventimas Taline, kur nuėjom begalę kilometrų vaikštinėdamos po senamiestį ir aplinkinius rajonus, o paskui stebėjom laivus uoste, klausėmės kiauksinčių ir miauksinčių žuvėdrų, gėrėm alų viešose vietose, tyčiojomės iš turistų, susiderinusių šeimos narių rūbus, skaniai valgėm, gulėjom ant suolelių ir saldžiai miegojom mediniame name. Dėl tokių proto atostogų buvo tikrai verta per tris paras beveik 18 valandų praleisti autobuse.

Į Estiją mane išlydėjo dusinantis karštis, kurio slegiama aš sugebėjau iškepti tokių sausainių ir sutepti tokių sumuštinių (maniškiai, žinoma, buvo truputį nevykėliai, bet, tikiu, ne mažiau skanūs). 

O jau pirmadienio vakare vėl paliksiu smegenis namie ir išvažiuosiu pas kitus kaimynus klausytis muzikos, maudytis šaltoje jūroje, gyventi palapinėje ir išmėginti keliavimą iškeltomis žmonių minios rankomis. Oh yeah!

Kol kas šventinė nuotaika supa ir darbo vietą, iš kurios retkarčiais galiu pasišalinti ir stebėti, kaip žmonės gauna bakalauro ar magistro diplomus. Šiandien ėjau pavėpsoti į aviatorių uniformas, bet vyrukai (na gerai, buvo ir merginų, bet negi man aktualu?) užsidengė mantijomis... Tada beliko galvoti, kad jei mano pavardė sutampa su karinių oro pajėgų vado pavarde, gal nebereikėtų siekti  aukštesnio išsilavinimo, kad pas juos patekčiau... Pasvajojau ir grįžau į sunkiųjų darbų kabinetą.

Visai neseniai (na, gal prieš kokį mėnesį) pirmą kartą nunešiau į naująją darbovietę savo keptų keksiukų. Teko nusistebėti, bet darbo pabaigoje dar buvo vienas likęs! Arba manimi nepasitiki, arba... Nežinau.

O keksiukai buvo su rabarbarais ir trupinių kepure.

20 ir gal net daugiau nedidelių keksiukų reikės:  

Keksiukams:
175 gramų rabarbarų
175 gramų cukraus
2 šaukštų aliejaus
kiaušinio
šaukštelio vanilinio cukraus
125 mililitrų riebios grietinėlės
200 gramų miltų
šaukštelio kepimo miltelių

Trupiniams:
50 gramų rudojo cukraus
50 gramų miltų
25 gramų avižinių dribsnių
50 gramų sviesto
šaukštelio malto cinamono

Pusvalandį prieš kepimą rabarbarų stiebus nulupti ir supjausčius užpilti cukrumi, kad išsiskirtų sultys. Tuomet rudąjį cukrų, miltus, avižinius dribsnius ir sviestą rankomis sutrinti į trupinius - iki kepimo juos reikėtų laikyti šaldytuve.
Į rabarbarus, jau paleidusius sultis, supilti grietinėlę, aliejų, įmušti kiaušinį ir gerai išmaišyti.
Atskirame inde sumaišyti miltus su kepimo milteliais ir vaniliniu cukrumi. Miltų mišinį supilti į skystąją dalį ir užmaišyti tešlą. Ją sukrėsti į sviestu pateptas arba popierėliais išklotas keksiukų formeles, viršų pabarstyti trupiniais ir kepti apie 15 minučių 200 laipsnių karštumo orkaitėje.

Šaltinis - Sezoninės virtuvės blogas.

Nors rabarbarų sezonas jau visiškai prie pabaigos, būtų smagu dar kartą tokių keksiukų iškepti. Bet kad turbūt nebus laiko... Prie viryklės šią savaitę prieinu tik užkaisti arbatinį rytinei arbatai arba... dušui. Neklauskit.

Dabar ateina mėlynių ir jų nuspalvinto liežuvio metas. Net sunku pagalvoti, kad pirmasis vasaros mėnuo jau visai netrukus pasibaigs, o po ilgojo festivalio nebebus nei atostogų, nei planų... Tik artėjančios dienos, kai reikės mojuoti draugams juos išlydint į tolimus kraštus, o pačiai liekant prie kompiuterio ir painiomis frazėmis prirašytų wordo lapų...

Bet kaip visada, nėra tokio liūdesio, kurio nenumalšintų saldumynai!

Nekeptas braškių tortas

Saulė nubučiavo skruostus, uodai nužymėjo kojas ir kaktą, ežero vanduo atvėsino dienos įkarštį, o dienos pramogos su stalo futbolu, Uno, saldainiais iš dangaus, gulėjimu ant žolės, masiniu šokiu viduryje pievos (jeigu jis kada išvys youtube platybes - parodysiu!) privertė pamiršti, kad šeštadienis buvo pusiau darbo diena. O kad visos darbo dienos būtų tokios... Tiesa, po jos būtina pratinginiauti visą sekmadienį ir atgauti jėgas.

O vakare prieš šventę Aukštadvaryje paminėjau kitokią šventę - Kometa atskrieja 2-ąjį gimtadienį. Prieš savaitę skelbtame konkurse sudalyvavo lygiai 3 žmonės (shame on you, draugai!), tad visi trys buvo pakviesti vakarienės, kurios vinimi tapo nekeptas braškių tortas.

 4 porcijoms reikės:

1,5 pakelio trapių sausainių (naudojau Selga su kondensuotu pienu)
80 gramų sviesto
žiupsnelio cinamono
250 ml plakamosios grietinėlės
2 šaukštų cukraus
braškių

Sausainius susmulkinti iki trupinių (tai padaryti padeda kočėlas arba bulvių grūstuvė) ir sumaišyti su cinamonu.
Sviestą išlydyti ir supilti ant trupinių, išmaišyti.
Apvalią atsegamą torto formą iškloti kepimo popieriumi, į ją supilti drėgnus trupinius ir prispaudžiant suformuoti būsimo torto padą ir kraštus. Uždengti maistine plėvele ir palikti šaldytuve bent pusvalandžiui.
Atšaldytą grietinėlę išplakti su keliais šaukštais cukraus iki standumo.
Ant sausainių pagrindo sudėti išplaktą grietinėlę, o torto viršų papuošti pjaustytomis braškėmis.

Šaltinis - Beatos virtuvė

Paprasta, greita ir labai skanu!

Galima sakyti, kad nuo šis receptas buvo mano kulinarinio kelio pradžia, nes būtent dėl šio torto gyvendama bendrabutyje nusipirkau kepimo formą, o vėliau net išmokau naudotis studentiška orkaite. Dabar visa tai kelia šypseną, bet tada, kai nešiau tortą A. taip didžiavausi savimi, kad net nepastebėjau po braškėmis pasislėpusio plauko... Tortas vis tiek buvo labai skaniai suvalgytas (plaukas pateko į mano pačios lėkštę, kiek pamenu), o ir dabar jis savo paprastumu nepraranda skonio taškų.

Kalbant apie praėjusius blogo metus ir statistiką, atsitiko štai kas: pamėgau nesaldžius pyragus ir salotas, vėl kepiau nemažai įvarių keksiukų ir sumeistravau pirmąjį tortą savo gyvenime, o populiariausias įrašas buvo apie gimtadienio užtepeles. Pasigyriau, o dabar einu gaminti toliau. Šypt.