Cukinijų pica

Prieš kelias savaites mane buvo apėmusi eilinė krizė – turbūt kitaip ir neįmanoma, kai gyvenimas pamažu artėja prie skaičiaus 30 žymos, o tu nežinai, ar tikrai darai tai, kas tau teikia daugiausiai džiaugsmo. Taip, #lovemyjob grotažymę aš naudoju ne tik tuomet, kai gaunu progą pasivaikščioti tarp lėktuvų, bet ir kitomis didesnėmis ar mažesnėmis progomis, bet galbūt dar laimingesnė būčiau, jeigu išmokčiau lituoti ir būtent tai per dienas ir veikčiau? Tad atsisėdusi pergalvojau, kas man suteikia daugiausiai džiaugsmo.

Išvados visiškai nenustebino – mano akys nušvinta, kai gaunu progą suplanuoti kelionę (ir ją įgyvendinti, žinoma!) ir kai susiduriu su iššūkiais virtuvėje.

Iššūkius gali sukelti ir visiškai paprasti dalykai, pavyzdžiui, didelė cukinija iš tetos daržo. Ir ją aš sudėjau ne į blynus ar pyragus, o į improvizuotos picos pagrindą.

Cukinijų pica

Vienai picai reikės:
600 gramų cukinijos
L dydžio kiaušinio
80 gramų tarkuoto puskiečio sūrio
4 šaukštų avižinių miltų
šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės
šaukšto smulkintų petražolių
druskos, juodųjų pipirų

Cukiniją sutarkuoti ir palikti 10-15 minučių pastovėti, o tuomet tarkius gerai nuspausti, kad cukinijose liktų kuo mažiau drėgmės.

Į gautą masę įmušti kiaušinį, suberti miltus (aš vietoj jų naudojau smulkiai sumaltus avižinius dribsnius), tarkuotą sūrį, citrinos žievelę ir petražoles. Gerai išmaišyti, pagardinti druska ir pipirais.

Kepimo skardoje, išklotoje kepimo popieriumi, suformuoti picos paplotį. Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių.

Tuomet papildyti picą priedais (šį kartą naudojau kumpį, paprikas, pievagrybius ir dar kietojo sūrio) ir kepti dar 15 minučių.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 11

Mano ir M. skoniams citrinos žievelės buvo kiek per daug, tai kitą kartą jos nedėčiau iš viso arba dėčiau vos vos. O visa kita – puikiai!

Žinoma, tai nėra tradicinė pica ir skonis jos kitoks, bet paeksperimentuoti tikrai galima. Valgykim daugiau daržovių, kaip sakoma.

O grįžtant prie žibančių akių, su M. stovėdami nuostabiame Kėdainių senamiestyje ir apžiūrinėdami dabar apgriuvusius namus, kurių greičiausiai po kelių metų nebeatpažinsime (nes tokie gražūs jie bus!), pradėjome svajoti, kad ir mums reikėtų čia įsikurti. Jis turėtų savo garažą, kuriame per dienas krapštytųsi, o aš galėčiau būti Instagram žvaigžde, kepti keksiukus, bėgioti palei upę ir rašyti kelionių patarimus.

Ateities vizija kardinaliai pasikeitė, kai sustojome Ukmergėje ir pamatėme puikią vietą prie upelio barui su lemputėmis...

Žodžiu, svajonių ir norų yra su kaupu. Gal kada nors suprasiu, kas iš jų mane labiausiai vilioja. O kol kas dar pasitvarkysiu su kasdieniais virtuviniais ir oro uostiniais iššūkiais. 

Avinžirnių kotletukai - falafeliai

In memoriam Albinai Mažeikienei.

Yra vietų, kurios nejučia prisipildo prisiminimų. Gruodžio pradžioje stovėjau ant senelių namų slenksčio ir mačiau, kaip prieš dvidešimt metų po žiemos atostogų buvau čia įkalinta su save didesnių sniego pusnų, tad senelis, pasikinkęs į vežimą arklį, visą šeimyną dvidešimt kilometrų vežė užpustytais kaimo keliais iki autobuso. Mačiau, kaip supdavausi ant obels šakos pakabintose sūpynėse. Mačiau, kaip išmokau karstytis po medžių viršūnes, kad tik pasiekčiau skaniausias trešnes. Mačiau, kaip susikuitusi lovoje skaičiau savo pirmuosius romanus apie laukinę Rozą, įkritusią į Rikardo sodą per gyvatvorę (čia buvo mano Haris Poteris). Mačiau, kaip pamilau šunis ir raudonavau, kai norėdavau užkalbinti labai simpatišką kaimo veterinarą. Mačiau, kaip su močiute sekmadieniais eidavome į bažnyčią ir kaip ji mokė mane giesmių.

Dabar ši vieta jau kitokia. Ji pasikeitė prieš daugiau nei 10 metų, o dabar ji jau visiškai tuščia. Ir pagalvojus apie tai, kad visos ant slenksčio pamatytos akimirkos vieną dieną gali išsitrinti iš mano atminties, suspaudžia širdį. Vis dėlto būtent ten - kažkur tarp Skaudvilės ir Šilalės, prabėgo mano vaikystė. Ir ta vieta visada bent iš dalies man priklausys, nesvarbu, kiek kartų man beteks joje apsilankyti.

Prisiminusi, kad vis dėlto mano blogas kulinarinis, bandžiau sugalvoti, su kokiu maistu man asocijuojasi močiutės virtuvė. Geriausiai atsimenu jos verdamus barščius - iki šiol dar nesu valgiusi skanesnių. O paskutiniaisiais metais, kol močiutė dar turėjo sveikatos, visada laukdama mūsų atvažiuojančių prigamindavo kotletų. Aš, žinoma, į juos pažiūrėjau moderniau ir sumeistravau avinžirnių kotletukus - t.y. falafelius.

5-6 porcijoms reikės:

400 gramų avinžirnių (pati dėjau 500 gramų, tai kitą kartą imčiau mažiau)

2 skiltelių česnako

3 šaukštų miltų

didelės saujos šviežių petražolių

2 šaukštų aliejaus + šiek tiek patepti skardai

druskos, pipirų, paprikos miltelių ar kitų mėgstamų prieskonių

Dieną prieš gaminimą avinžirnius užpilti vandeniu ir palikti per naktį išbrinkti. Ryte gali tekti vandens įpilti dar šiek tiek. Jei bus galimybė, vandenį reikėtų pakeisti likus kelioms valandoms iki gaminimo. Prieš gaminimą jo likutį nupilti ir avinžirnius gerai nuvarvinti.

Išbrinkintus avinžirnius, česnaką, petražoles sudėti į smulkintuvą ir sumalti į vientisą košę (įmanoma tai padaryti ir sutrynus avinžirnius, o kitus ingredientus smulkiai sukapojus). Pridėti prieskonių, miltų ir aliejaus. Viską gerai išmaišyti ir drėgnomis rankomis formuoti nedidelius kotletukus (man jie smarkiai byrėjo, tačiau nereikėtų nusigąsti, kepdami susiklijuos).

Dėti juos ant kepimo popieriumi išklotos ir aliejumi pateptos skardos. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį.

Patiekti su daržovėmis ir kokiu nors jogurtiniu arba kitokiu mėgstamu padažu.

Šaltinis - Būk turbo

Močiutė turbūt nebūtų supratusi tokio patiekalo. Na, bet man patiko. Ir M., kuris vis dar papriekaištauja man, kad reikia valgyti daugiau mėsos, visai džiaugėsi. Tai džiaugiuosi ir aš.

Kodėl šį įrašą skelbiu prieš pat šv. Kalėdas - juk jis nei šventiškas, nei ką? Tam, jog priminčiau, kad gyvenimas yra labai trapus dalykas. Murmėdami, kad ir vėl reikia dienas leisti prie maistu apkrauto stalo, ten pat apsižvalgykime, pažiūrėkime vieni kitiems į akis ir supraskime, kad buvimas drauge nėra amžinas. Vieną dieną, kai nebebus, kas paskambina paklausti, kokio dydžio vilnones kojines numegzti, ar nuvažiavus aplankyti neprikeps kalno kotletų, pasidarys liūdna. Ir galbūt imsite traukti iš prisiminimų tas gražiąsias akimirkas lygiai taip, kaip tai vieną šaltą gruodžio dieną padariau aš.

Apkabinkime vienas kitą dažniau. Jei sunku pripažinti, kad norisi švelnumo, sakykime, kad žiemą taip šilčiau.

Gražių šv. Kalėdų!

Trinta voveraičių sriuba su pesto padažu

Man atrodo, kad šiuos metus tikrai galėsiu pavadinti kelionių ir skrydžių metais. Ankstyvą pavasarį lankiau Londoną, vėlyvesnį pavasarį kelias lietingas dienas praleidau Rygoje, rugpjūtį kaitau Atėnuose, o štai rugsėjį įbridau į debesis ir pusnis Šveicarijos kalnuose.

Apie kelionę į Šveicariją niekada nesvajojau. Juo labiau niekada negalvojau, kad teks ten apsilankyti darbo tikslais ir pasakoti apie Lietuvą kaip apie turizmui patrauklią šalį, pristatyti mūsų miestus bei siūlomas veiklas. Partneriai šveicarai mane stulbino nuo pat akimirkos, kai įlipau į lėktuvą ir su šampano taure gavau šokolado bei atviruką nuo įgulos. Vienokie ar kitokie siurprizai manęs laukdavo kiekvienoje vietoje, kurioje turėdavau pasiimti bilietus ar užsiregistruoti kaip ypatingas svečias. Tikrai galėčiau priprasti taip keliauti – gal reikėtų pagalvoti apie darbo srities keitimą?

Po kelionės, kurioje vos per kelias dienas įvairių emocijų ir energijos įsikroviau bent kelioms savaitėms į priekį, grįždama namo kaimynų oro linijų žurnale perskaičiau jų rugsėjo mėnesio pasiūlymus. Vienas buvo toks – ragauti kuo daugiau patiekalų iš grybų, nes dabar pats jų sezonas. Tad taip ir darau!

Trinta voveraičių sriuba su pesto

4 porcijoms reikės:

didelio svogūno
dviejų česnako skiltelių
300 gramų voveraičių
dviejų bulvių
dviejų morkų
litro daržovių sultinio
druskos, pipirų
dviejų šaukštų pesto padažo
šakelės petražolių
gabalėlio sviesto

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepinti puode įkaitintame svieste, kol švelniai paruduos.
Sudėti kapotą česnaką ir minutėlę pakaitinti.
Tuomet sudėti vidutinio dydžio gabalėliais pjaustytas bulves bei morkas ir pakepti, kol daržovės suminkštės. Sudėti voveraites (jeigu jos nedidelės, galima net nesmulkinti), viską gerai išmaišyti ir dar kelias minutes pakaitinti.
Užpilti sultiniu ir virti ant vidutinio dydžio ugnies apie 15 minučių.
Išjungus ugnį leisti sriubai kiek pravėsti, tuomet gerai sutrinti ir įmaišyti pesto padažą.
Patiekti apibarstytą kapotomis petražolėmis, skanauti su skrebučiais.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjai. Food porn: žiemos numeris

Šiemet grybauti taip ir neprisiruošiau, tad ir grybų patiekalus išbandžiau vos kelis. Bet žiūriu į ateitį ir matau, kad rudenį gali ištikti trintų sriubų virimo pikas. Jau laukiu, kada vėl virsiu kokią nors moliūgienę. Tikrai žinau, kad sezoną pradės moliūgų sriuba su kokosų pienu (recepto čia dar nebuvo, kaip čia taip?). O kas bus toliau, jau niekas nežino.

Dar trumpam grįžtant prie kelionių temos – net ir kelios dienos užsienyje gali padėti susidėlioti tas mintis, kurios neduoda ramybės. Pavyzdžiui, medituodama ant suoliuko viename Šveicarijos miestelyje suvokiau, kad gyvenime vyksta geri pokyčiai – širdyje įsivyrauja ramybė, o, stovėdama sniege ant 3454 metrų aukščio kalno tik su sezoniniais batukais ir tikrai ne vilnonėmis kojinėmis, įspūdžiais noriu ir galiu pasidalyti ne tik su mama. Kas džiugiausia – atsakymas atlekia atgal nepraėjus nė minutei.

Tad pagrindinis prasidėjusio rudens aksesuaras – laiminga šypsena. Ją tikrai rekomenduočiau ir kaimynų oro linijų žurnalo mėnesio pasiūlymų skilčiai. 

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Kažkur nuo rugsėjo 1-osios, o gal net kiek anksčiau man prasidėjo mokslo metai. Dirbu su savimi ir bandau naujas gyvenimo taisykles – turiu jas išstudijuoti, sudėlioti tinkama tvarka, išmokti ir naudoti praktiškai.

• Kuo daugiau gyvenk šia diena ir šia akimirka.
• Pasitikėk savimi ir šalia esančiu žmogumi.
• Drąsiai ir nuoširdžiai sakyk, ko nori.
• Šypsokis ir švytėk, kad ir kaip kas nors stengtųsi išmušti iš vėžių.
• Būk stipri – tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet kartais leisk savimi pasirūpinti.

„Kuo mažiau angliavandenių vakarais“ taisyklę jau buvau išmokusi anksčiau, tad vakarienei ir toliau bandau visokias salotas. Paskutinįjį vasaros vakarą prieš iškeliaudama traukinių stoties perone klausytis pučiamųjų muzikos pasigaminau tuno ir avokado salotas su agurkais. Buvo gerai! Tiek namų virtuvėje, tiek koncerte.

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Vienai didelei porcijai reikės:

pusės indelio tuno savo sultyse
dviejų trumpavaisių agurkų
pusės avokado
didelės saujos špinatų
citrinos sulčių
saujelės petražolių
šaukštelio aliejaus
druskos, pipirų

Avokadą supjaustyti kubeliais ir apšlakstyti citrinos sultimis.
Agurką supjaustyti nedideliais gabalėliais, susmulkinti petražoles.
Viską dėti į dubenį ir užpylus iš aliejaus, citrinos sulčių, druskos ir pipirų suplaktu salotų užpilu, gerai išmaišyti.

Skanauti vienas arba su riekele juodos duonos (jei dar ruošiatės ką nors tą vakarą veikti arba tokias salotas valgysite pietums).

Šaltinis – Athletic Duo

Tunas į mano racioną atėjo dar pakankamai neseniai - su aktyvesniu sportu ir sporto klubu (į kurį, beje, jau reikėtų grįžti, vis dėlto vasara baigėsi), kai ieškojau, ką lengvo valgyti po vakarinės treniruotės. Tai šios salotos tikrai galės tapti naujojo sezono atradimu ir papildyti vakarienių meniu nauja opcija. 

Kiek keistoka, bet kartu su rudeniu atėjo įkvėpimas gaminti – vėl galiu leisti dieną virtuvėje pjaustydama kalną obuolių ir žiūrėdama, kaip jie pamažu virsta į pyragą. Dar keisčiau tai, kad su tuo pačiu rudeniu ateina ir įkvėpimas gyventi – planuoti, svajoti, ieškoti naujų veiklų, bėgti ir judėti. Bet šiek tiek stabdau save ir prisimenu pirmąją taisyklę – kuo daugiau gyvenk šia akimirka. Ateitis bus rytoj, o šiandiena yra tik viena.  

Jogurte marinuota vištiena su kuskuso salotomis

Aš esu iš tų žmonių, kurie prieš priimdami bet kokį svarbesnį gyvenimo sprendimą turi parymoti, pagalvoti ir apsvarstyti visus pliusus ir minusus. Mintyse perbėgu kone visus įmanomus variantus, bandau nuspėti, ar vienoks arba kitoks ėjimas padarys mane laimingą, klausiu savęs, ko aš noriu dabar, o ko norėsiu po kelių mėnesių ar metų, kvaršinu galvą kitiems, skundžiuosi, dėlioju sąrašus, skaičiuoju, planuoju... O gal viskas yra daug paprasčiau? Gal tiesiog reikia leistis pasroviui ir daryti tai, ko nori širdis? Juk kelyje iškilusias problemas bus galima spręsti ir vėliau, nebūtina dabar susidėlioti visų galimų scenarijų.

Taip ir kalbuosi su savimi, o pertraukose pamirkau kojas ežere, suvalgau didelę porciją ledų, sėdžiu pavėsyje, uostau gėles ir bandau savo ištvermę bėgiodama, kai temperatūra siekia 30 laipsnių karščio. Ir nieko blogo nenutinka. Gal taip bus ir toliau?

Jogurte marinuota vištiena su kuskuso salotomis

Reikės:

2 vištienos krūtinėlių

6 šaukštų natūralaus skonio jogurto

šaukšto tarkuotos citrinos žievelės 

citrinos sulčių

300 gramų kuskuso

4 pomidorų

2 agurkų

saujelės svogūnų laiškų

saujelės šviežių mėtų ir pertražolių

druskos ir pipirų 

alyvuogių aliejaus 

Vištieną supjaustyti norimo dydžio gabalėliais ir sudėti į dubenį kartu su jogurtu, druska, pipirais ir citrinos žievele. Gerai išmaišyti, kad vištiena pasidengtų jogurtu. Marinuoti mažiausiai 2 valandas. Tuomet vištieną iškepti įkaitintame alyvuogių aliejuje.

Kuskusą paruošti pagal nurodymus ant pakelio. Atvėsintas kruopas sudėti į dubenį kartu su smulkintomis mėtomis, petražolėmis ir svogūnų laiškais. Supjaustyti pomidorus ir agurkus bei sudėti juos į salotas. Pagardinti druska, pipirais, citrinos sultimis ir alyvuogių aliejumis. Gerai išmaišyti.

Vištieną patiekti su salotomis ir šviežia duona.

Šaltinis - Surfing the world cuisine

Nors vištiena, marinuota jogurte, man nebuvo staigmena (seniai seniai, dar tik pradėjusi savo virtuvinę karjerą, marinavau vištieną braškiniame jogurte ir patiekiau su šviežiomis braškėmis), buvo smagu tai prisiminti ir išbandyti iš naujo.

Kuskusą man taip pat norisi valgyti dažniau, tačiau vis nerandu gerų jo ir kitokių ingredientų derinių. Vienas paskutiniųjų gerų dalykų buvo kuskusas su porais ir pistacijomis.

---

O grįžtant prie gyvenimo dilemų... Tikiu, kad viskas bus gerai. Tik reikia visame gyvenimo siunčiamame sraute atrasti svarbiausius dalykus ir jų laikytis. 

Va taip va, negi tikrai po pokalbių su mama ateina gyvenimo išmintis? Šypt.

Daugiaryžis su voveraitėmis

Paskutinė atostogų diena visada priverčia susimąstyti apie darbus - apie tuos, kurie dar tik bus ateityje, ir apie tuos, kurie laukia sugrįžtant. Prie vieno smagiausių darbų - kuitimosi virtuvėje jau sugrįžau, dabar belieka aprašyti tai, kas įdomaus ten įvyko.

Po savaitės, praleistos Italijoje (apie tai skaitykite žemiau, jei įdomu), grįžusi namo turėjau pasakoti įspūdžius ir rodyti nuotraukas tiems, kurie labiausiai laukė - buto draugams. Tuo pačiu jie, žinoma, ir vakarienę išsireikalavo. Tad įkvėpta italų meilės sezoniškumui ir šviežiems bei kokybiškiems produktams, pasirinkau daugiaryžį su voveraitėmis. 

4 porcijoms reikės:

200 gramų apvaliagrūdžių ryžių (pavyzdžiui, Arborio)
litro karšto daržovių sultinio
100 mililitrų baltojo sausojo vyno
200 gramų šviežių voveraičių
didelės saujos parmezano sūrio
50 gramų sviesto
svogūno
1-2 skiltelių česnako
saujelės smulkintų petražolių
druskos, maltų juodųjų pipirų

Puode ištirpinti pusę sviesto, jame pakepinti smulkintą svogūną, suberti ryžius ir nuolat maišant kepti 2-3 minutes, kol ryžiai taps permatomi. Supilti vyną ir kaitinti, kol skystis išgaruos. Įpilti samtį vištienos sultinio ir nuolat maišant kaitinti ant nedidelės ugnies, kol ryžiai sugers skystį. Tuomet vėl pilti sultinį ir toliau maišant kaitinti. Taip tęsti apie 15 minučių, kol ryžiai išvirs al dente - t.y. viduje dar bus truputį kietoki.

Keptuvėje ištirpinti likusį sviestą, jame pakepinti smulkintus česnakus, suberti voveraites (jų smulkinti nebūtina, jeigu nėra itin didelės) ir pakepinti 8-10 minučių. Iškepusias voveraites sumaišyti su jau išvirusiais ryžiais, pagardinti druska bei pipirais ir palaikyti uždengus keletą minučių.

Tuomet suberti tarkuotą parmezano sūrį, suberti petražoles ir viską gerai išmaišius patiekti.

Šaltinis - Virtuvė. Nuo... Iki..., 2014 m. Nr. 7-8 (61-62)
Daugiaryžį arba rizotą viriau jau nebe pirmą kartą (čia ankstesnis bandymas su moliūgu), bet šį sykį, manau, pavyko pasiekti kreminę konsistenciją ir švelnų ryžių skonį. 

Tiesa, tikro itališko rizoto taip ir neparagavau... Nors Romoje praleidau penkias dienas, dažniausias mano patiekalas vis dėlto buvo pica - vien dėl to, kad ja prekiavo ir universiteto, kuriame dalyvavau tobulinimosi/mokymosi/dalinimosi patirtimi seminaruose, valgykla. Žinoma, įvairiose kavinėse buvo išbandyta ir pasta, ir brusketos, ir salotos, ir lazanija, ir tiramisu, ir ne viena rūšis ledų. Na, o rizotui kažkaip nebeliko nei laiko, nei vietos skrandyje... Bet dabar turėsiu priežastį grįžti į Italiją!

Grįžti į Romą taip pat rasčiau vieną didelę priežastį - nepamačiau Trevi fontano visame jo gražume. Ir taip atsitiko ne todėl, kad būčiau tinginė (Romoje nuėjau tikrai ne vieną dešimtį kilometrų!), bet todėl, kad jis dabar tvarkomas ir liūdi be vandens. Tiesa, ne visi turistai tuo nusivylė - jie ir toliau tiki fontano stebuklais ir savo monetas meta ne į vandenį, o tiesiog į aptvertą teritoriją... 

Mano tikslai Romoje buvo gana dideli - nusifotografuoti su popiežiumi, pasivažinėti motoroleriu ir sulaukti pasiūlymo ištekėti. Kai kas išsipildė, kai kam dar reikės pastangų ateityje. Tikiu, kad dar sugrįšiu. Gi ne taip ir toli toji Italija.

Topinambų salotos su riešutais

Kartais gyvenimas priverčia paspausti pertraukos mygtuką ir išmeta iš įprastinės rutinos tam, kad apsižvalgytum aplinkui ir pamatytum, ką praleidai skubėdamas. Pavyzdžiui, vakar pamačiau, kad prie Prezidentūros jau žydi kaštonai! Būtų pats metas bučiuotis po jais, tik kad  žmogus, su kuriuo norėčiau tai daryti, šiuo metu gyvena bibliotekoje ir vaikšto į pasimatymus su manimi tik per savo kavos pertraukėles.

Tad prisiminiau, kaip laiką leisdavau viena. Išvedžiau Bagirą (savo leopardiniais raštais margintą dviratį) pasivažinėti, išmėginau šokių salės grindų slidumą darydama špagatą (po trečios vyno taurės man visada užeina noras tai daryti), pažaidžiau stalo žaidimus ant pievutės (ir juos laimėjau!), netgi paskaičiau knygas ir kulinarinius žurnalus, besikaupiančius ant stalo ir prašančius daugiau dėmesio.

Ir turgų aplankiau! Tarp pavasarių žolių mačiau ir žieminių bulvių - topinambų, kurių salotomis maitinausi po šv. Velykų ir močiutės daržo iškapstymo.

Topinambų salotos su riešutais

3 porcijoms reikės:
500 gramų topinambų
50 gramų lazdynų riešutų
50 gramų kietojo sūrio
saujos kapotų petražolių
2 šaukštų citrinų sulčių
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
druskos, maltų juodųjų pipirų

Topinambus nuplauti ir nulupti, supjaustyti griežinėliais ir apipilti šviežiai spaustomis citrinų sultimis, kad nepajuoduotų.

Lazdynų riešutus nuolat maišant paskrudinti sausoje keptuvėje. Praaušusius patrinti tarp pirštų, kad nusiluptų luobelė. Riešutus stambiai sukapoti.

Sūrį supjaustyti gabaliukais.

Pjaustytus topinambus apibarstyti kapotomis petražolėmis, aplieti alyvuogių aliejumi, pagardinti druska bei maltais juodaisiais pipirais ir gerai išmaišyti. Tuomet sudėti sūrį ir riešutus ir dar kartą gerai permaišius patiekti.

Šaltinis - Sezoninė virtuvė, Smaguris, 2014

Topinambai, kitaip dar vadinami bulvinėmis saulėgrąžomis, žieminėmis bulvėmis arba Jeruzalės artišokais, yra labai naudinga daržovė, kurioje gausu įvairių organizmui reikalingų medžiagų. Anot internetų, jie nekaupia savyje nitratų, sunkiųjų metalų ar radioaktyvių medžiagų ir patys kartais pavadinami natūraliais probiotikais, nes padeda išlaikyti sveiką žarnyno ekologiją. Žodžiu, kas nori daugiau pagyrų, tegul paskaito jas čia.

Ir valgyti juos galima žalius!

Paragaukite, kol dar sezonas.

Vištienos karis su kokosų pienu ir bananais

Ką aš išmokau/sužinojau per antrąją balandžio savaitę:

• pirmadienio vakarai daug įdomesni, kai į jų programą įtraukiami ne tik šokiai, bet ir "Game of Thrones";
• stalo žaidimuose sėkmė mane aplanko vis rečiau ir rečiau, bet, kai taip nutinka, būna labai smagu;
• Wesas Andersonas vis dar yra mieliausių mano akiai filmų kūrėjas;
• kai darbe paskelbia cheminį pavojų, tai gali atnešti daug įdomių gyvenimiškų patirčių;
•  pavargusi aš galiu užmigti taip, kad manęs nepažadins net šalia gitaromis grojantys ir garsiai dainuojantys vyrai;
• Vilniuje jau pražydo sakuros! Ir šiaip, pavasaris jau labai rimtai elgiasi;
• aš galiu pagaminti skanų indišką patiekalą!

Vištienos curry su kokosų pienu ir bananais

4 porcijoms reikės:

500 gramų vištienos krūtinėlės

didelio banano

kapoto svogūno

2-3 skiltelių kapoto česnako

skardinės kokosų pieno

cinamono lazdelės

0,5 šaukštelio tarkuoto muskato

2 šaukštelių kario prieskonių

šaukštelio aitriosios paprikos

0,5 vištienos sultinio kubelio

saujos kapotų petražolių

citrinos sulčių

aliejaus

Krūtinėlę supjaustyti kąsnio dydžio gabaliukais, dėti į keptuvę ir įpilti šiek tiek verdančio vandens. Kartais pamaišant ant nedidelės ugnies kaitinti apie 10 minučių, stebint, kad vanduo visiškai neišgaruotų.

Kitoje keptuvėje įkaitinti aliejų, sudėti cinamono lazdelę ir aitriąsias paprikas, pakaitinti minutę. Suberti svogūnus ir česnakus, kepti, kol jie suminkštės. Suberti kario prieskonius, įpilti šiek tiek karšto vandens ir pakaitinti porą minučių. Jei padažas per tirštas, įpilti dar vandens. Suberti muskatą, sutrupinti sultinio kubelį ir supilti kokosų pieną. Ant nedidelės ugnies kaitinti apie 5 minutes. 

Sudėti apvirtus vištienos gabalėlius, pjaustytą bananą ir viską troškinti dar apie 10 minučių, kartais pamaišant ir stebint, kad padažas būtų norimo tirštumo (jeigu ką - įpilti vandens).

Patiekti apšlaksčius citrinos sultimis ir pagardinus kapotomis petražolėmis.

Šaltinis - dangiški migdolai

O paskutinė pamoka - bėgiojimas tikrai išvalo mintis. Tik man vis dar sunkiai sekasi su norimais nubėgti atstumais... Gerai, kad iki pirmojo viešojo sezono starto dar liko daugiau nei mėnuo, nes man reikės rimtų treniruočių.

Ir gero plano, kaip toliau tvarkyti savo gyvenimo reikalus.

Trinta bulvių sriuba su pievagrybiais

Pavasaris veržiasi pro atvirus langus. Širdyje pavasaris apsigyveno dar tada, kai buvo 20 laipsnių žemiau nulio. Jau net pabodo sakyti, kad esu laiminga, kad esu apkabinama, kai sunku ar kai lengva, kad esu stebinama, kad kuriu visokius juokingus planus ir kartais noriu gyventi dar greičiau, kad pamatyčiau, kaip čia viskas klostysis toliau...

Žodžiu, pavasari, keliauk čia, nes man pažadėjo priskinti puokštę žibuoklių.

O kol kas verdu sau sriubas ir laikau liežuvį už dantų, kad neprikalbėčiau kokių nesąmonių.

 Trinta bulvių sriuba su pievagrybiais
Reikės:
750 gramų bulvių
2 svogūnų
morkos
poro
sviesto
1,5 litro daržovių sultinio
druskos, pipirų
tepamojo sūrelio
didelės saujos pievagrybių
petražolių

Bulves nuskusti ir supjaustyti, sudėti į puodą, užpilti vandeniu, uždengti ir palikti pastovėti.

Svogūnus, morką ir baltąją poro dalį nuvalyti ir stambiai supjaustyti.
Keptuvėje ištirpdyti porą šaukštų sviesto, jame apkepinti daržoves.
Nuo bulvių nupilti vandenį, sudėti apkeptas daržoves, sumaišyti ir užpylus sultiniu virti apie 45 minutes.
Kol sriuba verda, nuplauti pievagrybius, juos supjaustyti skiltelėmis ir lengvai apkepinti šaukšte sviesto.
Sriubą pertrinti, pagardinti prieskoniais, įmaišyti šaukštą tepamojo sūrelio. Patiekiant ant viršaus uždėti keletą pievagrybių riekučių, pabarstyti kapotomis pertražolėmis.

Šaltinis - Geri receptai. 100 lengvai paruošiamų patiekalų , Laisvos valandos

O su artėjančiu pavasariu, kaip visada, ateina slogos ir visokios kitokios bacilų atakos, taip pat noras sveikiau valgyti, daugiau sportuoti ir geriau miegoti, dar truputį entuziasmas daryti naujus dalykus pakyla - pavyzdžiui, mokytis science of gastronomy ar šokti bliuzą... Žiūrėsim, kaip viską spėsiu.

Na, bet žmonės kalba, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai. Patikrinsiu!

Ryžių salotos su avokadu

Jei nieko nelauksi, tai nieks neateis nei jūros pakrante, nei pienių laukais, - dainuoja mano mintyse ir grotuve Saulius Mykolaitis. Aš labai laukiau pokyčių gyvenime - gavau. Įdomiausia tai, kad man jie niekada nepasitaiko po vieną.

Tad artimiausiu metu ne tik pradėsiu naujus darbus ir tobulinimąsi kiek neįprastoje švietimo ir mokslo srityje, bet ir persikelsiu į naują butą arčiau Vilniaus centro. Ne toks malonus, bet taip pat pokytis - nebeturėsiu kassavaitgalinių svečių iš Kauno ir pusryčiams vėl valgysiu paprasčiausią jogurtą su dribsniais. Na, bent kol artimiausiame turgelyje neatsiras braškių.

Viskas tik į gera - nauji žmonės, nauji įspūdžiai, naujos vietos, nauji jausmai. Tik gal pietūs, pakuojami į darbą, išliks panašūs.

Ryžių salotos su avokadu

Proporcijos - pagal norus ir galimybes:

ryžiai
ilgavaisis agurkas
morkos
ridikėliai
avokadas
petražolės
apelsinų sultys
citrinų sultys
balzamiko actas
alyvuogių aliejus
druska, pipirai

Ryžius išvirti ir atvėsinti.
Daržoves (agurką, ridikėlius, morkas, avokadą) susmulkinti.
Iš dviejų dalių citrinų sulčių, vienos dalies citrinų sulčių, vienos dalies acto ir vienos dalies aliejaus sumaišyti salotų užpilą. Pagardinti prieskoniais, įmaišyti smulkintų petražolių.
Ryžius sumaišyti su daržovėmis, užpilti užpilu ir ragauti.

Idėją radau pas save kompiuteryje - ten guli failas "dietiniai". Nežinau iš kur jis atsirado ir kada, bet pabandžiau.

Tokie buvo mano pietūs po pavasarinės fizikų šventės. Kol joje vis dar būnu pavadinama mergaite ir man duoda skrajutes su nuolaida studentams, dar galiu ramiai apsimesti naivia filologe, nieko nesuprantančia apie dirbtinius žaibus ir fontanus.
Va tada ir pasitaiko ne tik seniai matytų ir jau kiek primirštų žmonių, kurie, pasirodo, nė kiek nesikeičia ir vis dar pradeda pokalbį ta pačia nuvalkiota nešvankia fraze, bet ir naujų vyrukų, kurie nori ir gali mane nešioti ant rankų.

Man vėl iš naujo reikia pratintis prie studentiškos kompanijos, nes sugrįšiu į ją jau po kelių savaičių. Ne ne, ne studijuoti, o dirbti su viešaisiais ryšiais. Bus įdomu!

---

O dar prieš kraustydamasi į naują butą suprantu, kiek daug turto užgyvenau. Vis dėlto, kai beveik du metus gyveni vienoje vietoje, prisikaupia visokio šlamštelio, kuris, atrodo, vieną dieną galės praversti.
Tad jau greitai pradėsiu akciją "Pasiimk ką nors iš mano spintos" - ir pradėsiu nuo mano prisiminimus sukaupusių suknelių. Interesantams galėsiu ir istorijų papasakoti.
Jei jos nebus labai intymios.
Šypt.

P.S. Mano Kornelijui jau užaugo plaukai! Kiekvieną dieną jie vis ilgėja, tad jau greitai galėsiu pinti kasas ne tik sau, bet ir jam.
Ir tada abu būsim laimingi. Nors... Dabar irgi esam!

Dar paklausom dainos - Baltasis kiras "Lūpytės"

Užtepėlių balius

Pastaruoju metu gyvenu visiškam kostmose. Visų pirma, atvažiavo trys draugai pietiečiai, tai užleidau savo kambarį bučiokei ir namie būdavau tik valandėlę ryte. Po to išvažiavau į pajūrį, kur apsimetinėjau alternatyviosios muzikos gerbėja, o iš tiesų džiaugiausi grynu oru, atitrūkimu nuo civilizacijos ir fantazijos protrūkiais, kurie labai praversdavo į saugomą teritoriją nešant alaus skardines.

Ir dabar, kai jau išsikračiau Šventosios smėlį net iš antakių, tas grįžimas į realybę yra labai sunkus. Norisi ir toliau juoktis, džiaugtis gyvenimu, nemiegoti naktimis, žaisti stalo futbolą (ir net kartais laimėti!), svajoti apie ateitį ir kurti planus, kaip į festivalius reikės vežtis šunį.

Realybė smukdo žemyn. Pavyzdžiui, per vakarėlį antradienio naktį atvažiuoja dėdės su uniformomis. Kažkas sudegina indelį, į kurį beprotiškai talpiai susidėdavai sumuštinius ar net cepelinus. Nuo pusryčių lovoje ant paklodės atsiranda obuolienės dėmės... Ir iki vasaros pabaigos lieka tik dvi savaitės.

Draugų vakarėliui Kostmose priruošėm paprastučių užtepėlių, kurios tikrai skaniai susivalgė prie alaus. Ir vyno.


Paskanintas varškės kremas


Reikės:
dviejų indelių varškės kremo
petražolių
raudonos saldžiosios paprikos
šaukšto pomidorų padažo

Kremą sudėti į atskirus indelius.
Į vieną jų įmaišyti kapotas petražoles. Skonį pareguliuoti druska ir pipirais.
Į kitą indelį sudėti smulkiai pjaustytą papriką, sumaišyti su pomidorų padažu.
Viskas!
Šaltinis - "Geri receptai", 2010 Vilnius, Laisvos valandos

Agurkėlių užtepėlė

Reikės:
agurkų
kiaušinių
majonezo
garstyčių

Proporcijos - pagal norus.
Susmulkinti agurkus, pabarstyti juos druska ir palikti valandai pastovėti.
Kiaušinius išvirti, pravėsinti ir supjaustyti gabaliukais.
Nuo agurkų nupilti susikaupusį skystį, sudėti kiaušinius, sumaišyti su majonezu ir garstyčiomis.
Šaltinis - receptų knyga iš kortelių. Manau, kad dauguma žino, apie ką aš.

Daržovių mirkalas


Labai juokingai skambantis, bet pats populiariausias vakaro užkandis.

Reikės:
grietinės
pomidorų padažo
garstyčių
krienų
morkų, kalafijoro, paprikos

Proporcijų nežinau, nes gaminau ne aš, bet vėlgi, reikia atsižvelgti į savo skonio receptorius.
Pagrindinis ingridientas - grietinė, tad jos imti daugiausiai. Tuomet dėti pomidorų padažą, šiek tiek garstyčių ir krienų. Gerai išmaišyti. Viskas!
Mišinyje mirkyti pjaustytas morkas, smulkintą kalafijorą ar papriką.

Šiaip, krienų nemėgstu, bet čia jie suteikė idealaus aštrumo.

Nuotraukų, deja, nėra, nes buvo tamsus, buitiškas, tačiau geras vakarėlis.