2018 m. vasario 8 d., ketvirtadienis

2017-ųjų istorijos


Šie metai Kostmose buvo tylesni – mažiau įrašų, mažiau patiekalų, mažiau pasipasakojimų. Tiesa, už kompiuterio klaviatūros ribų gyvenimas virė daug smarkiau negu puodai. Ką nuveikiau?

Papildžiau bėgimo medalių kolekciją ir užsiėmiau bėgimo turizmu.

Buvau sau iškėlusi tikslą – „surinkti“ daugiau kilometrų negu 2016-aisiais. Pritrūko ne tiek ir daug, jeigu pastaruosius du mėnesius išsigandusi gydytojų žodžių nebūčiau persikėlusi į sporto salę, nubėgtų kilometrų skaičius tikrai būtų rekordinis.

Varžybos: sausio 13-osios bėgime labiausiai bijojau, kad ant Narbuto kalbo mane aplenks dainas traukianti karių kuopa, balandžio pirmą pavasaris Visagine iškrėtė pokštą ir davė labai mažai šilumos bei nepagailėjo lietaus, birželį Kaune maudžiausi balose ir savo pusmaratonio rekordo nepagerinau, liepą Marijampolėje naktinis bėgimas praėjo dar kaitriai šviečiant saulei ir kepinant nemažam karščiui (ir tai buvo turbūt vienintelės „šiltos“ šių metų varžybos, kai nesnigo ir nelijo), rugpjūtį Biržuose per tris trasos ratus patyriau visą vasaros permainingumą ir po paskutiniame kilometre užklupusios liūties (su kruša!) turėjau išsigręžti net apatinius, Kijeve pirmi 13 pusmaratonio kilometrų buvo lengvi ir smagūs, o tada prasidėjo ilgos įkalnės, kurios grasino man visu kuo baisiausia, bet vis tiek galiausiai „tilpau“ į dvi valandas ir po taurės vyno galiausiai tapau savimi patenkinta.



Aplankiau daug naujų vietų Lietuvoje.

Taip jau nutiko, kad kone visą vasarą neturėjau atostogų, tad didžiąją dalį šiltojo metų laiko savaitgalių praleidau važinėdama po Lietuvą. Prie to labai smarkiai prisidėjo puslapis 100kelionė.lt, kuris už kiekvieno jų paminėto objekto aplankymą davė po tašką. Viskas baigėsi tuo, kad metų pabaigoje buvo aplankytos visos
!
Didžiausią įspūdį paliko kosminis Molėtų etnokosmologijos muziejus, Žagarėje surastas „raganų“ namelis, Lyduvėnų geležinkelio tiltas, Kėdainių senamiestis, Žuvinto rezervatas ir Siauruko muziejus Anykščiuose. Taigi yra ypatingų vietų Lietuvoje, tik reikia įdėti šiek tiek pastangų, kad jas atrastum. 


Visai nemažai naujų vietų atradau ir už Lietuvos ribų.

Kai jau pavyko atsitraukti nuo darbų, išnaudojau kelionėms turbūt visą įmanomą laiką.

Pavasarį praleidau savaitę Portugalijoje keliaudama iš šalies šiaurės į pietus (vasaris vis dėlto nėra pats tinkamiausias metas ten važiuoti, bet net ir tuomet ji stulbina savo vaizdais), po to kelias dienas praleidau Belfaste. Nors išvyka buvo komandiruotės pobūdžio, pagrindinį miesto simbolį – „Titaniko“ statyklą pamatyti ir apžiūrėti pavyko.

Baltijos jūros paplūdimiai Latvijoje daug tuštesni. Žinoma, buvau ten ne tokį savaitgalį, kai kepino saulė, bet tos ramybės tuo metu labiausiai reikėjo. Triukšmingiau ir karščiau buvo pietų Italijoje, kur rugsėjo pirmąją pasitikau rudenį kelione į Kaprio salą.

Rudenį aplankiau Kijevą ir Černobylio zoną, kur sausainiu maitinau lapę iš delno (!) ir atradau apleistus miestus ir kaimus miškuose, po to trumpam dar kartą užsukau į Neapolį bei nakčiai užstrigau Stambule. Gimtadienį atšvenčiau Venecijoje, Milane įsimylėjau Aperol Spritz, o po trumpo sustojimo Bergame užsinorėjau į kalnus. Deja, po kelių dienų aplankytame Miunchene jų nei aplankyti, nei pamatyti iš tolo nepavyko, užtat apvažiavau didžiulį ir įspūdingą Miuncheno oro uostą bei išragavau tikrai ne vieną alaus bei dešrelių rūšį.


Dirbau prie vieno didžiausių infrastruktūrinių projektų šalyje.

Šiuo metu atrodo, kad jeigu kas nors dar kartą pakartos kodinį žodžių junginį „KTT rekonstrukcija“, smogsiu jam per veidą. Praėjusiai vasarai ir ypatingam 35 dienų laikotarpiui ruošiausi nuo pat tos dienos, kai pradėjau dirbti Lietuvos oro uostuose – t.y. prieš 2,5 metų. Ir pagaliau ta diena, kai ji iš tiesų fiziškai prasidėjo, išaušo. Tiesa, iššūkių daugiausiai teko įveikti iki tol, kai teko kiekvieną dieną atsakinėti į nesibaigiančias žiniasklaidos užklausas ir tikinti visuomenę, kad tikrai viskas bus gerai. Juk ir buvo!

Ant mano darbo stalo dabar stovi nedidelis mėgintuvėlis su skalda nuo to senojo Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako, o aš jaučiu, kad praėjusią vasaros darbiniais įspūdžiais ateityje „perspjauti“ bus ypač sunku.



Ak, meilė dar buvo labai svarbi.

Dėl meilės palikau savo pamiltą butuką gražaus vardo Tyzenhauzų gatvėje su vaizdu į besileidžiančius lėktuvus. Dėl meilės pirmą kartą gyvenime dariau remontą ir klijavau tapetus, kad naujieji namai būtų dar jaukesni. Tik dėl meilės pavyko tiek daug važinėti Lietuvos ir ne tik jos keliais, dėl jos išmokau būti visai pakenčiamu šturmanu. Dėl meilės darbinė vasara buvo ne tokia jau baisi, nes vyriškis namie visuomet praskaidrindavo man nuotaiką, pagamindavo vakarienę (ar parnešdavo picos), o ir nuo žemės tikrai pakylėdavo tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.


O dėl visų įkvėpimų, kuriuos radau per 2017-uosius, nusprendžiau, kad metas Kometai skrieti šiek tiek kita kryptimi. Nuo šiol naujų atradimų ir pabėgimų nuo kasdienybės ieškokite čia – www.kometaatskrieja.com.
Maisto bus mažiau, pasakojimų – daugiau.

Susirašysime!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą