Pyragėliai su rabarbarais ir šilauogėmis

Pastarųjų mano įrašų aktualija – kankinantis nuovargis. Ir dabar dar šiek tiek apie jį. Bet šį kartą ne apie tą protinį nuovargį, kai atrodo, kad galvoje išsitiesė baltas lapas, ant kurio neįstengi parašyti nė vieno žodžio, bet apie tą fizinį, kai nebegali pastovėti vienoje vietoje, kad ir kaip norėtum.

Šis man patinka labiau, nes dažniausiai taip save nuvarginu ilgomis bėgimo distancijomis ir būnu apdovanojama medaliais bei saldumynais. Praėjusį sekmadienį prasibėgau Kaune – visus 21,1 kilometrų bėgau ganėtinai stabiliai ir mintyse vis skaičiavau – kiek liko iki vandens stotelės, kada pagaliau pamatysiu trasoje WC, kiek smarkiai į priekį išsiveržę lyderiai, kiek žmonių aplenkiau ir koks bus mano galutinis rezultatas. Jis nepradžiugino taip smarkiai, kaip kad norėjau, tačiau tarp visų 230 finišavusių moterų pasirodžiau tikrai neblogai. O ir erdvės rekordams ir geriausiam sezono rezultatui liko su kaupu.

Po mažiau nei dviejų valandų nepertraukiamo bėgimo, vizitas Vytauto Didžiojo Karo muziejuje šiek tiek mane kankino. Na, bent iki Dariui ir Girėnui skirtos salės su „Lituanikos“ nuolaužomis – ten tiesiog prilipau prie stiklo. Avia bacila jau rimtai mane apsėdo.

Pats savaitgalis Kaune buvo tikrai geras – ir pramogų, ir poilsio, ir piknikų prasme. Besigrožėdami Kauno mariomis ir ten vykstančiu vandens formulių čempionatu ragavome vienus vasariškiausių ir paprasčiausių mano keptų pyragėlių – su rabarbarais ir šilauogėmis.

Pyragėliai su rabarbarais ir šilauogėmis

Reikės (ingredientų kiekį pasireguliuokite pagal tai, kiek pyragėlių norisi):
šaldytos sluoksniuotos mielinės tešlos
rabarbarų stiebų
cukraus
cinamono
šilauogių

Tešlą atšildyti ir iškočioti. Tuomet supjaustyti norimo dydžio gabalėliais.

Cukrų sumaišyti su cinamonu (mano proporcija buvo 1:1). Rabarbarus nulupti ir supjaustyti tešlos gabalėlio ilgio juostelėmis.

Tešlos gabalėlius apibarstyti cukraus ir cinamono mišiniu, ant viršaus išdėlioti rabarbarus ir nuplautas šilauoges. Vėl užberti šiek tiek cukraus ir cinamono.

 Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 20 minučių.

Šaltinis – žurnalas-albumas „Vasara pagal Virtuvės mitų griovėjus“ Nr. 1, 2013

Prie protinio ir fizinio nuovargio temos šią vasarą turbūt sugrįšiu dar ne vieną sykį. Dabar aplinkui vyksta tokie dalykai, kurie verčia mane sėdėti išplėtus akis ir laukti, kuo pasibaigs purvini įtakos žaidimai, arba tiesiog verstis per galvą, kad pateisinčiau visus tuose žaidimuose man keliamus lūkesčius. Lieka stebėti ir mokytis, į kokias situacijas gyvenime įmanoma pakliūti ir kaip reikėtų iš jų suktis.

O pabaigai – šiek tiek optimizmo. Kometa atšventė šeštąjį gimtadienį ir, manau, kad švęs tuos gimtadienius ir toliau. Pradėti rašyti buvo vienas geriausių sprendimų, kuriuos priėmiau savo gyvenime. Ateityje, tikiu, aš dar tikrai juo pasidžiaugsiu.

Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais

Mane vis dar šiek tiek išmuša iš vėžių, kai parduotuvėje, turguje arba kokioje kitokioje viešoje vietoje mane garsiai pavadina „mergaite“. Tuomet pagalvoju, iš kur jie žino, kad po rimtąja karjeros siekiančios moters (į pilnametystę įžengiau beveik prieš dešimtmetį, jau galiu save taip vadinti, taip?) kauke vis dar slepiasi maža mergaitė?

Ta, kuri mieliau gyvena fantazijų pasaulyje, o ne realybėje. Ta, kuri dažnai kur nors vėluoja vien dėl to, kad per ilgai šypsojosi veidrodžiui. Ta, kuri žinodama, jog jau reikia eiti miegoti/dirbti/plauti indus vis tiek pasigarsina muziką ir tobulina šokių judesius. Ta, kuri iki galo neapgalvoja savo sprendimų, o tuomet kremą, kurį norėjo greičiau išplakti, jai tenka valyti nuo megztinio, plaukų, šaldytuvo ir kitų virtuvės vietų, po kurias jis išsitaškė.

Taip nutiko su desertu, kurį pagaminti svajojau jau ilgai, tačiau laukiau tinkamiausios progos – improvizuotu Virtuvės mitų griovėjų tiramisu su varškės sūreliais.

Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais

Dviems didelėms porcijoms reikės:
2 kiaušinių trynių
50 gramų cukraus
250 gramų maskarponės sūrio
50 ml kavos likerio
4 šokoladu glaistytų varškės sūrelių
šaukšto kakavos
didelės saujos šilauogių

Kiaušinių trynius ištrinti su cukrumi, gerai sumaišyti su maskarpone ir kavos likeriu. Kremas turėtų būti vientisas ir be gumuliukų.

Į stiklines sluoksniuoti desertą – dėti dalį varškės sūrelio, tada – sluoksnį kremo, jį pabarstyti kakava, užberti šilauogių. Tuomet vėl dėti sūrelį, kremą, kakavos, šilauogių ir t.t.

Iki patiekiant geriausia laikyti šaldytuve.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjų albumas-žurnalas (nepamenu kuris, nes perfotografuotas receptas kurį laiką buvo mano telefone)

Šis desertas buvo puiki vakarienės su mama pabaiga – jis ne tik apsaldino širdis, bet ir šiek tiek apsvaigino protus. Galbūt neapskaičiavusi šliūkštelėjau kiek daugiau likerio negu 50 mililitrų, kas čia supaisys dabar... Juk amžius, įrašytas asmens dokumente, leidžia kartais visko skrupulingai neskaičiuoti.

--

O grįžtant prie mergaitės su moters kauke, aš vis tiek ja džiaugiuosi. Tai, kad ji vis dar manyje gyvena, reiškia, kad dar nepraradau savo esybės – vis dar esu ta pati „always in love“ Agnytė. Tik turiu kiek daugiau virtuvės ir gyvenimo įgūdžių, tad savo fantazijų pasaulį galiu kryptingai susiplanuoti ir paversti realybe. 

Anksčiau ar vėliau.

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis

Man reikėjo laiko, kad priprasčiau būti viena – anksčiau likusi tuščiuose namuose per naktį net neužmigdavau ir prisikurdavau baisiausių scenarijų, kas čia man galėtų nutikti. Dabar toji vienatvė taip smarkiai nebegąsdina ir kitų įsibrovimas į ją tik sutrikdo. Juk reikia rasti kompromisus ir susiderinti bendrai skaičiuojamą laiką ir atliekamus veiksmus, galiausiai nuvalyti dulkes ne tik nuo baldų, bet ir nuo socialinių situacijų.

Tiesa, kartais vienatvė vis dar sugeba skaudžiai man smogti ir pasakyti, kad dabar turiu būti kaip niekada stipri. Niekas nebestovi šalia ir neskanduoja palaikymo šūksnių, nepasveikina ką nors pasiekus, nepaglosto galvos, kai liūdna, ar neįpila taurės vyno, kai po sunkios dienos vos parvelki kojas namo. Tiek su džiaugsmais, tiek su vargais tenka tvarkytis pačiai. Ir su maistu, žinoma. Niekaip neišmokstu gaminti vienam kartui. Tad net ir pusryčius savaitgaliais valgau dvigubus – taip netyčia išeina. Bet jeigu skanu, juk nieko tokio, tiesa?

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis buvo vienas iš tų skaniųjų variantų, kuriuos galima pasiruošti iš vakaro, o ryte lėtai mėgautis laukiant, kol kūnas pagaliau nubus iš naktinio sąstingio.

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis

Vienai didelei porcijai reikės:

50 gramų avižinių dribsnių
200 gramų grūdėtos varškės
šaukštelio skysto medaus
šaukštelio cinamono
dviejų didelių saujų šilauogių

Varškę (nuvarvinti jos nereikia) sumaišyti su avižiniais dribsniais, medumi ir cinamonu. Pusę mišinio sudėti į stiklainį ar pasirinktą indą, kuriame galima sluoksniuoti būsimus pusryčius.

Tuomet suberti saują šilauogių, o ant jų viršaus sudėti likusį avižų ir varškės mišinį. Paskutinis sluoksnis – šilauogių.

Uždaryti stiklainį ir palikti šaldytuve nakčiai.

Šaltinis – Ika Adams „Supermaistas, Obuolys, 2016 

Receptas toks paprastas, kad net gėda, bet aš pati tikrai nebūčiau sugalvojusi maišyti avižinių dribsnių ir varškės. Tad, manau, jog šį derinį su mėgstamomis šviežiomis uogomis tikrai verta išbandyti kiekvienam, vertinančiam gardžius pusryčius, suteikiančius energijos pliūpsnį.

--

Pastarosiomis dienomis praėjau buitinių nesėkmių ruožą (užblokuota internetinė bankininkystė, bankomato „sukramtyta“ debetinė kortelė, laikinas interneto ryšio atjungimas namie, bėgimo treniruočių nutraukimas, duriantis kojos skausmas ir t.t., ir pan.), tad galiausiai vieną rytą, apšviesta tekančios saulės spindulių, nusprendžiau, kad turiu padovanoti sau ką nors gero – t.y. atostogas. Bilietai jau nupirkti, rugpjūčio mėnesį manęs lauks nuotykiai, kuriuos vėlgi pasiryžau patirti viena. 

Bus įdomu!