Tuno ir avokado salotos su agurkais

Kažkur nuo rugsėjo 1-osios, o gal net kiek anksčiau man prasidėjo mokslo metai. Dirbu su savimi ir bandau naujas gyvenimo taisykles – turiu jas išstudijuoti, sudėlioti tinkama tvarka, išmokti ir naudoti praktiškai.

• Kuo daugiau gyvenk šia diena ir šia akimirka.
• Pasitikėk savimi ir šalia esančiu žmogumi.
• Drąsiai ir nuoširdžiai sakyk, ko nori.
• Šypsokis ir švytėk, kad ir kaip kas nors stengtųsi išmušti iš vėžių.
• Būk stipri – tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet kartais leisk savimi pasirūpinti.

„Kuo mažiau angliavandenių vakarais“ taisyklę jau buvau išmokusi anksčiau, tad vakarienei ir toliau bandau visokias salotas. Paskutinįjį vasaros vakarą prieš iškeliaudama traukinių stoties perone klausytis pučiamųjų muzikos pasigaminau tuno ir avokado salotas su agurkais. Buvo gerai! Tiek namų virtuvėje, tiek koncerte.

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Vienai didelei porcijai reikės:

pusės indelio tuno savo sultyse
dviejų trumpavaisių agurkų
pusės avokado
didelės saujos špinatų
citrinos sulčių
saujelės petražolių
šaukštelio aliejaus
druskos, pipirų

Avokadą supjaustyti kubeliais ir apšlakstyti citrinos sultimis.
Agurką supjaustyti nedideliais gabalėliais, susmulkinti petražoles.
Viską dėti į dubenį ir užpylus iš aliejaus, citrinos sulčių, druskos ir pipirų suplaktu salotų užpilu, gerai išmaišyti.

Skanauti vienas arba su riekele juodos duonos (jei dar ruošiatės ką nors tą vakarą veikti arba tokias salotas valgysite pietums).

Šaltinis – Athletic Duo

Tunas į mano racioną atėjo dar pakankamai neseniai - su aktyvesniu sportu ir sporto klubu (į kurį, beje, jau reikėtų grįžti, vis dėlto vasara baigėsi), kai ieškojau, ką lengvo valgyti po vakarinės treniruotės. Tai šios salotos tikrai galės tapti naujojo sezono atradimu ir papildyti vakarienių meniu nauja opcija. 

Kiek keistoka, bet kartu su rudeniu atėjo įkvėpimas gaminti – vėl galiu leisti dieną virtuvėje pjaustydama kalną obuolių ir žiūrėdama, kaip jie pamažu virsta į pyragą. Dar keisčiau tai, kad su tuo pačiu rudeniu ateina ir įkvėpimas gyventi – planuoti, svajoti, ieškoti naujų veiklų, bėgti ir judėti. Bet šiek tiek stabdau save ir prisimenu pirmąją taisyklę – kuo daugiau gyvenk šia akimirka. Ateitis bus rytoj, o šiandiena yra tik viena.  

Makaronų salotos su tunu

Atgavau gyvenimo pusiausvyrą ir harmoniją: įpratau keltis pusę septynių, darbinis stalas jau apklijuotas spalvotais lapeliais su must-do darbais, popamokinė veikla taip pat šiek tiek judinama, o mėgavimasis pavasariu vyksta tokiu tempu, kokiu tik įmanoma.

Kiekvienais metais pavasarį, kai tik stoviu po pražydusiais medžiais ir kvėpdama jų aromatą pagalvoju, kad tai yra tobulas metų laikas, atsitinka kokia nors nesąmonė. Pavyzdžiui, šiemet nusipirkau naujus lengvus batelius ir jie taip bjauriai nutrynė kojas, kad kelias dienas vaikščiojau šlubuodama ir keikdama visą pasaulį. Praėjusiais metais turbūt buvo taip pat...

O kol laukiu visų žaizdų užgijimo, nukeliavau iki turgaus. O-die-ve, kiek ten gėrybių! Grįžau pilnu krepšiu bazilikų, gražgarsčių, raudonėlių, rabarbarų ir visokių kitų gerų dalykų. Tad geriausi pavakariai prieš Freaks on Floor koncertą buvo makaronų salotos su tunu.

Trijų merginų pavakariams reikės:

300 gramų makaronų
skardinės tuno aliejuje
didelės saujos vyšninių pomidorų
didelės saujos alyvuogių
nedidelio raudonojo svogūno
šaukšto citrinos sulčių
saujos baziliko lapelių
druskos, pipirų

Makaronus išvirti al dente gerai pasūdytame vandenyje.
Vyšninius pomidorus ir alyvuoges perpjauti per pusę, svogūną supjaustyti pusžiedžiais, bazilikus susmulkinti. Į dubenį dėti makaronus ir visus smulkintus ingredientus bei tuną su aliejumi. Išmaišyti. Pagardinti druska ir pipirais, apšlakstyti citrinų sultimis.

Šaltinis - Virtuvė. Nuo... Iki..., 2011 m. Nr. 6 (25)


 Jau girdžiu, kaip kažkas sako, kad čia labai paprastas receptas ir nevertas atskiro publikavimo... Bet man tunas su raudonuoju svogūnu yra kažkas tooookio skanaus, kad turiu būtinai apie tai papasakoti iš naujo. Nes salotos su tunu ir vynuogėmis buvo visiškai kitoks dalykas!
Na, o kitą kartą jau tikrai papasakosiu apie įdomesnius patiekalus, kuriais buvo išbandyta ir pagirta naujoji orkaitė.

 Dar prabėgusio savaitgalio pastebėjimų:

• kai išeini į kiemą, visada susirandi draugų. Nesvarbu, kad jiems daugiausiai šeši metai ir jie nekalba lietuviškai. Tad šypsaisaisi ir tiek.
• nuolat girdžiu, kad lietuviai mažai šypsosi. Šiandien mačiau tiek šypsenų troleibuse, kad net pati nustebau. Jų priežastis - bobulytė su savo šuniuku. Šunys visada šypsenų kiekį padaugina bent dviem kartais.
• atidariau maudymosi lietuje sezoną. Tiesa, netyčia.
• šeštadienio koncerte ne tik buvau paparacių žvaigždutė, bet ir noriai pozavau prieš objektyvą, prieš kurį į mane smarkiai pūstelėjo oro srove. Va taip, kaip čia. Saviškę gal irgi kada nors parodysiu. Kol kas ji puošia veidrodį ir rytais primena man, kad galima atrodyti ir blogiau. Šypt.
• pagirias po sunkaus vakaro geriausiai išbaido maisto ruošimas ir šampano bei apelsinų sulčių koktelis. Išbandyta - veikia puikiai.

Pabaigai - štai taip aš atrodau šiek tiek "išėjusi iš savęs" ir kai skaitau apie betono savybes.

Spagečiai su tunu, alyvuogėmis ir citrina

Savaitgalis ir vėl:
Baimių nugalėjimas ir važinėjimas dviračiu Šiauliuose - yra. Streso nebebuvo, nors Kaprizas (čia naujas dviračio vardas) visaip bandė mane erzinti ir bauginti.
Maudymosi sezono atidarymas - yra. Deginimasis truko lygiai penkias minutes, o tada prapliupo lietus.
Mėlynės - yra. Po nežinau kelių metų pertraukos rinkau jas savomis rankomis! Ir greitai parašysiu apie skaniuosius ir šviežiuosius keksiukus su mėlynėmis.
Nauja suknelė - yra. Po savaitgalio spinta papilnėjo net trimis suknelėmis. Kaimiški antrų rankų turgeliai labai maloniai nustebino.
Knygos ir pokalbiai apie jas - yra. Pastaruoju metu visos mano skaitomos knygos susijusios su svetimais kraštais. Labiausiai, žinoma, su Prancūzija ir Paryžiumi.

Viktoras Hugo "Paryžiaus katedra"
Originalų šį romaną (o ne iliustruotos didžiosios klasikos leidimą) bandžiau skaityti ne vieną kartą, bet palūždavau ties eiliniu plačiu Paryžiaus architektūros aprašymu. Šį kartą irgi maniau nesužinosianti tikrosios Esmeraldos istorijos, bet šiaip ne taip pasiekiau knygos veiksmą. Ir užsikabinau!
Piktinausi tiek kapitonu Febu, tiek filosofu Grenguaru (jį, beje, įtarinėjau nelabai leistinais santykiais su ožka), tiek kunigu, tiek jo broliu, tiek pačia Esmeralda, kuri buvo tokia akla ir nematė, kad jos mylimasis net jos vardo nesugeba įsiminti. Žodžiu, buvo verta pagaliau perskaityti ir pamatyti, kad šioje meilės istorijoje tikrai negalėjo būti laimingos pabaigos.

Receptas visiškai ne paryžietiškas, bet labai tinkantis naujų atostogų pradžiai, kai ruošiamasi ir kaupiamos jėgos naujiems nuotykiams.

Spagečiai su tunu ir citrina
Dviems didelėms porcijoms reikės:
200 gramų spagečių
druskos
citrinos
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
skiltelės česnako
2 šaukštų konservuotų kaparėlių
didelė sauja juodųjų alyvuogių be kauliukų
indelio konservuoto tuno savo sultyse
šviežiai maltų juodųjų pipirų
šviežių baziliko lapelių

Makaronus išvirti dideliame kiekyje vandens su druska.
Nuo citrinos nutarkuoti žievelę. Į keptuvę pilti alyvuogių aliejų, sudėti smulkintą česnaką ir kaparėlius. Tada pripjaustyti alyvuogių ir sudėti nusunktą tuną. Kai truputį pašyla, sudėti citrinos žievelę ir įspausti citrinos sulčių. Pagardinti pipirais, įpilti kelis šaukštus vandens, kuriame virė makaronai.
Išvirusius spagečius dėti į keptuvę su tunu ir alyvuogėmis, gerai išmaišyti, kad makaronai apliptų padažu (jei reikia, galima įpilti dar aliejaus). Dėti baziliko lapelius, dar pašlakstyti citrinos sultimis, pagardinti sūriu (jei norisi) ir patiekti.

Šaltinis - Beatos virtuvė, Laisvos valandos, 2009.

O dar iš savaitgalio:
protingi ir apsiskaitę jauni vyrukai, su kuriais įdomu valandas diskutuoti apie kultūrą, meną, santykius, politiką, sportą... - yra!
Šia viltinga gaida išvykstu savaitei prie jūros klausytis muzikos ir būti lenkiškame kostmose.

Tuno salotos su vynuogėmis

Šiandien bandžiau pasijusti jauna profesionale ir važiavau į progreso konferenciją "Login". Smagu.

Labiausiai įstrigusi mintis - dėl mobilių programėlių (apps'ų) pradedame sportuoti. Pergalvojau ir supratau, kad tai tiesa! Pati ėmiau bėgioti po to, kai FB pamačiau, kaip lengvai risnoja mano buvusi grupiokė. Deja, man jos lygio iki šiol nepavyko pasiekti. Turbūt dėl to, kad nedraugauju su išmaniaisiais prietaisais. Šypt. 

Mano bėgiojimo programa atsilieka visa savaite ir vienu kilometru. Blogai. Labai blogai.

Dėl to nedaviau sau vakarienės, o rytojaus pietums pasidariau kalną salotų. Kad tik po jų vėl nepajusčiau silpnumo pamačiusi vitrinoje liūdintį keksiuką su mėlynėmis.

O čia daug seniau gamintų salotų su tunu ir vynuogėmis receptas.

Tuno salotos su  vynuogėmis

Dviems porcijoms reikės:

indelio tuno aliejuje

2 šaukštų natūralaus jogurto

2 šaukštelių garstyčių

šaukšto citrinų sulčių

druskos, maltų pipirų

200 gramų įvairių salotų

saujos mėlynųjų vynuogių

pusės raudonojo svogūno

Vynuoges perpjauti pusiau. Svogūną supjaustyti plonais žiedais. Dubenyje sumaišyti salotų mišinį su vynuogėmis ir svogūnu.

Paruošti užpilą: nedideliame dubenėlyje sumaišyti jogurtą, garstyčias ir citrinų sultis, pagardinti druska ir pipirais. Užpilti salotas prieš pat tiekiant.

Šaltinis - Pietūs dėžutėje, Laisvos valandos, 2010.

O dar... Šiandien blondinių dienos proga tapau beveik blondine. Gerai, kad tik piešinyje. Bet akys žiba lygiai taip pat.

Ir paskutinis dalykas šiandien - perskaičiau Gabrielio Garcia Markeso "Patriarcho ruduo".

Mane truputį erzino tai, kad knygoje kone nėra pastraipų ir, atrodo, visas tekstas yra tarsi vienas ilgas sakinys. Kaip tokiu atveju pasižymėti, kiek perskaitei ir nepamiršti paskutinės minties? Man, mėgėjai skaityti viešajame transporte, kiekvieną kartą tekdavo atversti puslapį atgal ir bent permesti akimis tekstą, kad suprasčiau, apie ką eina kalba.

O ji ėjo apie daugiau nei du šimtus metų gyvenantį generolą ir apie jo rudenį - t.y. senatvę. Fantastinis pasakojimas vietomis žavėjo, vietomis atrodė absurdiškas. Žinoma, man ir vėl labiausiai įstrigo generolo meilės istorijos: lūšnyno gražuolė, dėl kurios patriarchas "užsakė" net saulės užtemimą, mokinukė, kuri vėliau pasirodo besanti prostitutė, pasamdyta tam, kad generolas turėtų su kuo užsiimti erotiniais žaidimais, ir jo gyvenimo meilė - buvusi vienuolė, išmokiusi generolą ne tik skaityti ir rašyti, bet ir nusivilkti drabužius gulantis į lovą. 

Tai jau buvo ne pirmoji perskaityta Markeso knyga, tad jau žinojau, kad reikia tikėtis daug detalių, magijos, Lotynų Amerikos kvapų, spalvų ir nuotaikų... 

Bet "Šimtas metų vienatvės" man vis tiek patiko labiau. 

Tuno tortas

Pastaruoju metu jaučiu, kaip visur noriu, visur skubu, visko reikia. Belieka bėgti. Ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Bet tikrojo bėgimo sezono dar neatidariau. Niekada nebuvau prisiekusi bėgikė - simuliuodavau, greit pavargdavau, neberasdavau laiko ir draugų...
Pažadu sau - šiemet tikrai bėgiosiu! O kol kas su sportiniais pasižadėjimais aš visai gražiai bendrauju, tad tikiu, kad ir šitą įvykdysiu. Kažkokie pokyčių metai... Ne veltui Drakono.

Velykos niekada nebuvo mano mėgstamiausia šventė. Šiemet jos privertė susimąstyti apie šeimos vertybes, laikinumą ir tą pro šalį labai greitai bėgantį laiką (kažin, kur jis savo bėgiojimo batelius įsigijo). Rimtų ir dažniausiai ne pačių linksmiausių minčių į šalį nuvyti nesugebėjo net tuno tortas.
Žiauriai skanus dalykas!

Tuno tortas
Reikės:
5 Napoleono lakštų
4 didelių svogūnų
didelės tuno skardinės
4 kietai virtų kiaušinių
5 dideli šaukštai majonezo

Svogūnus susmulkiname ir pakepiname aliejuje iki jie taps gražios auksinės spalvos.
Kiaušinius susmulkiname, nupilame aliejų nuo tuno ir šakute tuną susmulkiname. Ingredientus gerai sumaišome su majonezu (jo negailime, turi gautis šlapoka masė).
Į lėkštę dedame Napoleono lakštą ir gausiai aptepame tuno mase. Lengvai prispaudžiame antrą lakštą. Taip susluoksniuojame 4 lakštus. Viršų taip pat aptepame tuno.
Vieną torto lakštą sutrupiname, gautais trupiniais apibarstome torto viršų ir šonus.
Tortą dedame į šaldytuvą kelioms valandoms - kol lakštai suminkštės.

Transportuoti tokį tortą nėra labai lengva, nes lakštai mėgsta trupėti, bet tortas skanus net tada, kai apkeliauja pusę Lietuvos. Išbandyta!

Ryžių ir tuno apkepas

Man kartais atrodo, kad pavasaris, o ypač ši savaitė, yra viena ištisa šventė. Kasdien galima minėti kokią nors ypatingą dieną ir kelti taures. Galvojat, nesąmonė?

Pirmadienis – pempės diena ir kliento diena;

Antradienis – Žemės diena ir pavasario lygiadienis;

Trečiadienis – miego diena, poezijos diena ir dar kelios minėtinos progos;

Ketvirtadienis – vandens diena;

Penktadienis – meteorologijos diena,

Šeštadienis – tuberkuliozės diena,

Sekmadienis – gandro diena...

O jeigu dar prisimintume praėjusį savaitgalį, kai praūžė žaliojo Patriko virusas... Labai pamėgau vieno žinių portalo rubriką „Dienos DNR“, kur surašytos visos minėtinos šventės ar progos. Juk visada smagu sužinoti, kad kas nors pasaulyje švenčia savo juokingą šventę. Pavyzdžiui, šokoladinio sūrio pyrago dieną... 

Kol sūrio pyragų švenčių proga nekepu, receptas iš vieno savaitgalio - tuno ir ryžių apkepas.

Tuno ir ryžių apkepas      

4 porcijoms reikės:

200 gramų virtų ryžių

1 skardinės tuno savo sultyse

saujos saulėje džiovintų pomidorų

1 didelės tarkuotos morkos

2 šaukštų džiovintų Provanso žolelių

50 gramų fetos

50 gramų tarkuoto fermentinio sūrio

3 lengvai išplaktų kiaušinių

pipirų

Sumaišyti virtus ryžius, nusunktą tuną, smulkintus saulėje džiovintus pomidorus, tarkuotą morką, žoleles bei du trečdalius trupintos fetos ir tarkuoto fermentinio sūrio mišinio. Supilti kiaušinių plakinį, pagardinti pipirais ir gerai išmaišyti.

Masę sukrėsti į riebalais pateptą kepimo formą ir išlyginti paviršių. Pabarstyti likusia feta.

Kepti 25-30 minučių iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje arba kol apkepas sutvirtės ir gražiai parus. Ištraukus iš orkaitės palikti kelioms minutėms pravėsti.

Adaptuota pagal - Pietūs dėžutėje, Laisvos valandos, 2010.

          

Valgė net tėtis! Tiesa, nesigardžiavo ir sakė, kad tuną mieliau kabintų iš skardinės, bet pats matė, ką dėjau į vidų.

Ir dar apie šventinius reikalus. Vakar gavau progą darbo reikalais parašyti laišką vienai iš savo kulinarinių dievaičių, tai vos vos sulaikiau pirštus nuo kokių nesąmoningų pagyrų spausdinimo. Jei kada susitiksim, vis tiek išmekensiu kokią banalybę, pažįstu save.

O kol kas šypsausi sau ir gyvenu su savaitgalio (buvusio ir gal būsimo) daina: Edward Shape and the Electric Zeros „Home“.

P.S. ryt važiuoju į Kauną ir nesivežu keksiukų. Ups!