Ir vakarykštė mano vakarienė buvo paprasta, bandyta jau nebe pirmą kartą. Smagiausia joje tai, kad voveraitės buvo rinktos mano pačios rankomis.
Grybavimas nuo seno buvo mano šeimos tradicinis užsiėmimas. Pamenu, kad jau vaikystėje žinojau, kokie grybai nuodingi, o kurių paspirti praeinant negalima. Turbūt mėgstamiausias mano tėčio užsiėmimas yra vaikščioti po mišką ir gainioti mane su mama, sakant: "Einam einam, čia niekada nieko nerasdavom. Va ten, pamiškėj voveruškos augdavo..." Ir tikrai - pirmą kartą voveraites rinkau pievoje. Ten, kur ir sakė tėtis.
 |
| Dviejų valandų vaikščiojimo laimikis |
O apie vakarienę galiu pasakyti tik tiek - užtrukau kiek mažiau nei pusvalandį, bet paskui indus ploviau dar 10 minučių.
Makaronai su voveraičių padažu
Vienai didelei porcijai reikėtų:
nedidelio raudonojo svogūno
150 mililitrų grietinėlės
gabalėlio sviesto
dviejų didelių saujų voveraičių
trijų didelių saujų mėgstamos formos makaronų
saujos sūrio
druskos, šviežiai maltų pipirų ir mėgstamų žolelių
Makaronus išvirti pasūdytame vandenyje.
Kol verda makaronai, susmulkinti svogūną ir didesnes voveraites, sutarkuoti sūrį. Keptuvėje ištirpinti sviestą, apkepti svogūnus, tada sudėti voveraites ir apkepus užpilti grietinėle. Paskaninti druska ir šviežiai maltais pipirais. Patroškinti ant nedidelės ugnies, kol padažas sutirštės. Tada į keptuvę suversti išvirtus makaronus, sumaišyti su padažu, truputį pakaitinti, apibarstyti žolelėmis. Patiekti su sūriu.
O šiaip... Morališkai ruošiuosi permainoms darbe ir kostmose, tad laukiu, kol atsitiks kažkas naujo. Ir kai kuriose sferose patylėti negaliu. Nors, kaip pasakė draugė R. "kas daugiau palinksmins gyvenimą, jei ne pati."
Tad klausau dainos iš fantastiškai gražaus filmo "Mėnesienos karalystė" ir vėl pradedu galvoti apie prancūzų kalbos pamokas... Mano vardas Prancūzijoje būtų Inès ir aš galėčiau ne tik po nosimi niūniuoti melodiją, bet ir pati dainuoti apie Le temps de l'amour.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą