Orkaitėje kepti kiaušiniai su cukinija ir feta

Trumpos ir šviesios birželio naktys veda mane iš proto. Norisi visą naktį šokti ir džiaugtis gyvenimu, o tada tyliai pasitikti aušrą ir plačiai atmerktomis akimis stebėti, kaip lėtai iš snaudulio išsijudina mano mylimas miestas. Žinoma, vietoj to, aš vakarais ilgiausiai kankinuosi, kol pagaliau sutemsta, ir po ilgų barnių su savimi prisiverčiu eiti miegoti, kad sapnuočiau neramius sapnus. O ryte stebiu, kaip pro užuolaidas tiesiai į mano lovą plūsta saulės spinduliai ir nebenoriu niekur eiti. Juk visada labiausiai norisi to, ko neturi.

Užplūdęs karštis ištuštino miestą – saulės nutviekstomis gatvėmis daugiausiai vaikšto tik turistai ir tie, kuriuos vienokios ar kitokios priežastys privertė čia likti, o tuomet išspausti iš savaitgalio viską, ką tik įmanoma. Tad esu gyva ledais, trešnėmis, braškėmis su pienu ir šaltais kavos kokteiliais.

Bet kad ryte užtektų jėgų nueiti iki turgaus ir papildyti uogų atsargas, reikia gerų pusryčių.

Orkaitėje kepti kiaušiniai su cukinija

2 porcijoms reikės:

svogūno
gabalėlio sviesto
cukinijos
vidutinio gabalėlio fetos sūrio
4 kiaušinių
pipirų, džiovintų bazilikų ar kitokių mėgstamų žolelių

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepti su gabalėliu sviesto keptuvėje. Svogūnams suminkštėjus, iš keptuvės juos perkelti į kepimo formą ir padengti jos dugną.

Cukiniją supjaustyti griežinėliais ir kelias minutes pakaitinti keptuvėje, kurioje prieš tai kepė svogūnai. Apkeptus griežinėlius vienu sluoksniu sudėti ant kepimo formoje jau laukiančių svogūnų. Apibarstyti smulkintu fetos sūriu, pagardinti pipirais ir džiovintomis žolelėmis, o tuomet įmušti kiaušinius.

Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje 15-20 minučių.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjų žurnalas-albumas (nepamenu kuris tiksliai).

Pagaminama pakankamai greitai ir neeikvojant daug jėgų. Žinoma, jeigu turite jautrias akis, rytą pradėsite nuo ašarų (kaip kad man visada nutinka!). Bet aš tuomet prisimenu savo matematikos mokytojos žodžius – verkti sveika, ašaros išvalo iš organizmo šlakus. O visas blogas rytmetines emocijas tikrai išvalys tokie pusryčiai.

--

Negaliu patikėti, kad jau kitą savaitę su bliuzo festivaliu ant Lūksto ežero kranto prasidės liepa. Kad bijūnai jau nužydėjo, kad prie jazminų krūmo penkias minutes šiemet stovėjau tik vieną kartą, kad rabarbarų sezonas jau baigiasi, o dar neišmėginau visų norėtų iškepti pyragų, kad jau nuo šio savaitgalio trumposios naktys ilgės, o šviesūs dangaus ruožai vidurnaktį taip ryškiai nebesimatys.

Bet bet bet artėja vienas labai geras dalykas – atostogos! Liko kiek daugiau nei mėnuo – t.y. keturi savaitgaliai, iš kurių nesuplanuotas vienut vienutėlis, tad buvimo tik su savimi, tikėkimės, bus kiek mažiau.

Rabarbarų šerbetas

„Turbūt dar visai anksti, bet Vilnius tuščias. Vilnius kasdien vis tuštesnis – juo tuštesnis, juo didesnė gatvėse spūstis.“ (Ričardas Gavelis)

Tokiais žodžiais prasidėjo „Vilniaus paraštėse“ gautas laiškas nuo Ričardo Gavelio. Iki paimdama į rankas primargintą popieriaus lapą, skubėjau senamiesčiu ir stebėjausi, kaip šaltokas šeštadienio rytas išgainiojo Vilniaus vietinius ir atidavė gatves turistams. O tada pati apsimečiau turiste ir išėjau pasivaikščioti literatūriniu keliu, kuriame ne tik pamačiau seniai pažįstamus objektus naujoje šviesoje, bet ir suradau naujienų, kurios užgniaužė man kvapą.

Po visko, kai kiaurai peršlapusi, bet su šypsena iki ausų, grįžau namo, prisiminiau visai neseniai man užduotą klausimą – jei galėtum rinktis bet kurią pasaulio vietą, kur norėtum gyventi? Ir vėl atsakiau sau taip pat – tik čia, tik Vilniuje.Tada susisukau į pledą ir klausydamasi lietaus barbenimo bandžiau apsimesti, kad vis dėlto vasara niekur nepasislėpė, tad užšaldžiau save rabarbarų šerbetu.

Rabarbarų šerbetas

Originalus receptas sako, kad reikėtų:

3,5 puodelio nuluptų ir supjaustytų rabarbarų (4-5 stiebai)
2,5 puodelio vandens
1,5 puodelio cukraus
2 šaukštelių tarkuoto šviežio imbiero
nutarkuotos vieno apelsino žievelės
žiupsnelio druskos

Smulkintus rabarbarus, tarkuotą imbierą, apelsino žievelę ir cukrų sumaišyti nelabai dideliame puode ir užpilti vandeniu. Kaitinti ant vidutinės ugnies, kol masė užvirs, o tada, sumažinus ugnį iki minimalios, uždengti puodą ir pavirti maždaug 5 minutes, kol cukrus ištirps, o rabarbarai kiek pasitroškins.

Pravėsusią masę pertrinti maisto smulkintuvu, supilti į norimą indą ir dėti į šaldiklį. Stebėti, kas vyksta, ir maždaug kas valandą ledus gerai permaišyti šakute, kad tolygiai sušaltų ir juose neliktų ledo gabaliukų. 

Prieš patiekiant 10 minučių palaikyti nebe šaldiklyje, o šaldytuve, kad ledai kiek atitirptų. 

Šaltinis – Simply Recipes

Aš dar įmaišiau į ledus kelias smulkiai pjaustytas braškes ir šlakelį kondensuoto pieno įpyliau prieš šaldymo procesą. Nežinau, ar reikėjo, ar kas nors nuo to pasikeitė... Skanu tiek su priedais, tiek be jų. 

Šiltus vasaros vakarus (nedaug jų tebuvo dar, deja) šie ledai puikiai gaivino.

--

Tęsiant Vilniaus istorijas – šiandien mačiau, kaip Bernardinų sode antis nuo upės kranto atkrypavo pasisveikinti su mažute mergaite. Priėjo visiškai arti – dar akimirka ir, atrodė, leisis paglostoma. Dar mačiau, kaip iš vieno troleibuso į kitą perbėgti nespėjusi daili vyresnio amžiaus dama ryškiai raudonai dažytomis lūpomis stotelėje mojuoja viduriniu pirštu. Pro abi herojes prabėgau su šypsena. 

„Žmonės yra miesto žodžiai“, -  laiške atsisveikino Ričardas Gavelis mūsų kelionės po Vilnių pabaigoje. Na, ir negaliu jam nepritarti.

Lašiša su pistacijomis ir šparagais

„Visi gyvi daiktai turi lašelį tam tikro pamišimo, kuris juos varinėja keistais, kartais nepaaiškinamais būdais. Tas pamišimas gali ir išgelbėti, tai neatskiriama sugebėjimo prisitaikyti dalis. Be jo neišgyventų nė viena rūšis.“ (Yann Martel „Pi gyvenimas“)

Žiūrint iš toli, aš tikrai neatrodau pamišusi. Anaiptol, esu tikrai rami ir net ne per daug emocinga mergina. Tačiau mano viduje dažniausiai siaučia audros. Kad jas nuraminčiau ir nukreipčiau energiją tinkama linkme, kartais turiu imtis drastiškų sprendimų. Pavyzdžiui, šeštadienio rytą atsikelti 4:45 ir po 15 minučių jau žvaliai risnoti Vilniaus gatvėmis, kurios tokiu metu tikrai nemiega – net negali pasakyti, ar miestas jau nubudo ar po gaivališkos nakties dar neužmigo...

Arba į savo ir taip suspaustą laisvalaikį įgrūsti dar vieną darbinį projektą. Tiesa, jis žada naujas patirtis, įdomius įspūdžius ir aplinkui skambančią muziką. Atšvęsti šį naują etapą reikėjo skaniai ir kiek prabangiai.

Lašiša su pistacijomis ir šparagais

Dviems porcijoms reikės:

300 gramų lašišos (filė arba didkepsnių)
didelės saujos sūdytų pistacijų
pundelio šviežių šparagų
kelių šaukštų tarkuoto parmezano
šviežiai maltų pipirų
alyvuogių aliejaus
pusės citrinos sulčių
šaukšto medaus
šaukšto garstyčių

Dubenėlyje sumaišyti citrinos sultis, medų, garstyčias ir šlakelį alyvuogių aliejaus. Į didesnį indą guldyti lašišos gabalėlius ir užlieti marinatu. Gerai išmaišyti, kad lašiša juo pasidengtų, ir palikti marinuotis kambario temperatūroje 1–1,5 val.

Išlukštenti ir sukapoti pistacijas – nereikia persistengti, lai lieka didesni gabalėliai.

Išsimarinavusią lašišą apvolioti pistacijose, lengvai paspausti, kad riešutai priliptų. Tuomet žuvį dėti į alyvuogių aliejumi pateptą kepimo indą ir 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje kepti 5-10 min (kepimo laikas priklauso nuo lašišos gabalėlių storio, tad reikia stebėti situaciją).

Dubenėlyje šparagus apšlakstyti alyvuogių aliejumi, pabarstyti šviežiai maltais pipirais ir tarkuotu parmezanu. Tuomet guldyti juos šalia jau apkepusios lašišos ir grąžinti į orkaitę dar maždaug 10 minučių, kol išsilydys sūris, o pistacijos švelniai paruduos.

Papildomų garnyrų jau kaip ir nebereikia.

Šaltinis – Mūza su kočėlu

Šparagų (a.k.a. smidrų) sezonas nėra labai ilgas – skubėkite ragauti ir mėgautis! Kol kas aš dar nesu didi jų gaminimo meistrė, bet jau žinau, kad šparagai puikiai tinka tiek prie žuvies (įrodyta šiuo receptu), tiek prie paprasčiausių minkštai virtų kiaušinių, tiek paįvairinti įprastas salotas.

--

O pabaigai, dar viena citata iš mano pamėgto tinklaraščio „Proto aistros“ – „Tik batai turi būti patogūs, visi kiti pasirinkimai turi būti tikri ir ne dėl patogumo“. Žinoma, ši mintis parašyta galvojant apie vyrus ir tai, kad nereikia rinktis „patogaus“ varianto, o nepasiduoti ieškant to tikrojo. Bet ji puikiai tinka ir kitiems gyvenimo sprendimams.

Ne viskas turi būti patogu ir paprasta. Iššūkių irgi reikia. Tad dabar atėjo metas griebti juos už ragų. 

Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais

Mane vis dar šiek tiek išmuša iš vėžių, kai parduotuvėje, turguje arba kokioje kitokioje viešoje vietoje mane garsiai pavadina „mergaite“. Tuomet pagalvoju, iš kur jie žino, kad po rimtąja karjeros siekiančios moters (į pilnametystę įžengiau beveik prieš dešimtmetį, jau galiu save taip vadinti, taip?) kauke vis dar slepiasi maža mergaitė?

Ta, kuri mieliau gyvena fantazijų pasaulyje, o ne realybėje. Ta, kuri dažnai kur nors vėluoja vien dėl to, kad per ilgai šypsojosi veidrodžiui. Ta, kuri žinodama, jog jau reikia eiti miegoti/dirbti/plauti indus vis tiek pasigarsina muziką ir tobulina šokių judesius. Ta, kuri iki galo neapgalvoja savo sprendimų, o tuomet kremą, kurį norėjo greičiau išplakti, jai tenka valyti nuo megztinio, plaukų, šaldytuvo ir kitų virtuvės vietų, po kurias jis išsitaškė.

Taip nutiko su desertu, kurį pagaminti svajojau jau ilgai, tačiau laukiau tinkamiausios progos – improvizuotu Virtuvės mitų griovėjų tiramisu su varškės sūreliais.

Tiramisu improvizacija su varškės sūreliais

Dviems didelėms porcijoms reikės:
2 kiaušinių trynių
50 gramų cukraus
250 gramų maskarponės sūrio
50 ml kavos likerio
4 šokoladu glaistytų varškės sūrelių
šaukšto kakavos
didelės saujos šilauogių

Kiaušinių trynius ištrinti su cukrumi, gerai sumaišyti su maskarpone ir kavos likeriu. Kremas turėtų būti vientisas ir be gumuliukų.

Į stiklines sluoksniuoti desertą – dėti dalį varškės sūrelio, tada – sluoksnį kremo, jį pabarstyti kakava, užberti šilauogių. Tuomet vėl dėti sūrelį, kremą, kakavos, šilauogių ir t.t.

Iki patiekiant geriausia laikyti šaldytuve.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjų albumas-žurnalas (nepamenu kuris, nes perfotografuotas receptas kurį laiką buvo mano telefone)

Šis desertas buvo puiki vakarienės su mama pabaiga – jis ne tik apsaldino širdis, bet ir šiek tiek apsvaigino protus. Galbūt neapskaičiavusi šliūkštelėjau kiek daugiau likerio negu 50 mililitrų, kas čia supaisys dabar... Juk amžius, įrašytas asmens dokumente, leidžia kartais visko skrupulingai neskaičiuoti.

--

O grįžtant prie mergaitės su moters kauke, aš vis tiek ja džiaugiuosi. Tai, kad ji vis dar manyje gyvena, reiškia, kad dar nepraradau savo esybės – vis dar esu ta pati „always in love“ Agnytė. Tik turiu kiek daugiau virtuvės ir gyvenimo įgūdžių, tad savo fantazijų pasaulį galiu kryptingai susiplanuoti ir paversti realybe. 

Anksčiau ar vėliau.

Rabarbarų, braškių ir čijos sėklų desertas

Vieną saulėtą šeštadienio rytą vos pradėjusi savo įprastinę ilgųjų bėgimų trasą sutikau vyriškį, kuris jau buvo gerokai pasivaišinęs svaigiaisiais gėrimais (o gal gėrimų galia dar nebuvo palikusi jo nuo vakaro, kas čia supaisys tuos Naujininkų vyriškius?). Žinoma, iš karto buvau jo pastebėta ir užkalbinta - „Tu ir taip turi puikią figūrą, kam dar bėgioji?“ (paprastasis vertimas iš rusų kalbos). Nelėtindama žingsnio išsišiepiau nuo ausies iki ausies ir likusius 15 trasos kilometrų tikrai galvojau apie tai, kodėl.

Pradėjau seniai, kaip sakoma, before it was so cool. Pirmąsias bėgimo programas gūdžiais 2012-aisiais man atsiuntė draugė, o aš jas bandydavau viename iš Karoliniškių stadionų. Po kelių mėnesių treniruočių nubėgau 5 km, bet sustojau. Tuomet norėjau gražesnių kojų ir vidinės ištvermės, o jos niekaip neatsirado. Per ketverius metus kojos mažai pasikeitė, bet ištvermės atsirado tiek, kad praėjusią savaitę pelniau pirmąjį medalį už pusmaratonio distanciją. Nežinantiems – tai yra 21,097 km.

Nebuvo lengva. Bet ir tokių sunkumų, apie kokius galvojau prieš stodama prie starto linijos, nepatyriau. Paskutinį kilometrą sugebėjau spurtuoti, finišą pasiekiau su plačia šypsena, o užsikabinusi ant kaklo medalį net šiek tiek susigraudinau, bet galų gale emocijų potvynis toli nenunešė – tik šampano į artimiausią romantišką kavinukę.

O visgi – kodėl? Dėl minčių švaros, dėl raumenų lengvumo, dėl akimirkos džiaugsmo, dėl vidinių demonų nugalėjimo, dėl skanėstų, dėl širdies bėdų užmiršimo, o labiausiai dėl iššūkių, kuriuos galiu pati sau iškelti ir už kurių įveikimą tik pati viena ir esu atsakinga.

Kalbant apie skanėstus, prasidėjo mano mėgstamiausias metas – ta metų dalis, kai galima valgyti rabarbarus!

Rabarbarų, braškių ir ispaninio šalavijo (čijos) sėklų desertas

1 turbo porcijai reikės:

100 gramų rabarbarų

šaukštelio rudojo cukraus

4 šaukštų čijos sėklų

nepilnos stiklinės avižų pieno

saujos braškių

žiupsnelio druskos

šaukštelio kakavos

Rabarbarų stiebus nulupti ir supjaustyti nedideliais gabalėliais. Juos apibarstyti ruduoju cukrumi ir kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 min.

Čijos sėklas sumaišyti su kakava ir druska bei užpilti avižų pienu (galima naudoti ir kitokį augalinį pieną). Gerai išplakti, o tuomet palikti bent pusvalandžiui, kad išbrinktų.

Sluoksniuoti desertą – ant išbrinkusių čijos sėklų sudėti keptus rabarbarus, o ant jų – supjaustytas braškes.

Šaltinis – vmgonline.lt 

Blogo statistika rodo, kad čijos sėklos šiuo metu yra ant pačios didžiausios bangos, nes vasario įrašas apie jų pudingą kol kas yra metų skaitomiausias.

O mano asmeninė statistika sufleruoja, kad metas ieškoti naujų rabarbarų panaudojimo būdų, nes per penkerius blogo rašymo metus (!) vis sugebėdavau atrasti ką nors įdomaus. Nesinori daryti išimčių.

Grįžtant prie istorijų apie bėgimą – esu labai dėkinga R., kuri įkalbėjo išbandyti Rygos maratoną. Nors bendrai sutarėme, kad trasa ten gana nuobodi, savaitgalis Latvijos sostinėje tikrai buvo įsimintinas ne tik dėl dviejų valandų, praleistų su 32 tūkstančių bėgikų minia. Tikrai įsiminsiu tą kiaurai merkiantį lietų, pabandymą padaryti atsispaudimą pasipuošus Latvijos kariuomenės atributika ir užsidėjus 20 kilogramų kuprinę, dar šampaną ir ženklus „My next husband will be normal“ bei „I once went on a diet for a month and all I lost was 30 days“, Art nouveau rajoną, nuostabią mūsų namų lokaciją, avietinį pyragėlį ir vos 35 minutes trukusį skrydį atgal namo.

O dabar belieka sulaukti I., kuri pažadėjo uždėti tiarą dėl įveiktos distancijos, ir vėl sugrįžti į bėgimo trasą. Jau prisikaupė minčių, kurias reikėtų pergalvoti ir sudėlioti į reikiamus galvos stalčiukus. 

Vištienos troškinys su šparaginėmis pupelėmis

Gyvenime mane labiausiai įkvepia aplinkinių žmonių istorijos.

Draugė, kuri metė darbą ir išvažiavo daugiau negu trims mėnesiams pakeliauti po Aziją, įkvėpė mane pačią išbandyti atostogas vienumoje. Žinoma, aš tik kelioms dienoms skrisiu apžiūrėti tikrojo Akropolio, bet gera pradžia – jau pusė darbo. Draugė, kuri aktyviai bėgioja, įkvepia mane apsiauti bėgimo batelius net tada, kai ypatingai sunku, ir kovoti su begaliniu tinguliu bei noru gulėti ant lovos šlamščiant šokoladą. Draugė, kuri tiesiog akyse auga kaip profesionalė, sukirbina ir manyje norą žinoti daugiau, mokytis ir tapti geresne negu esu. Draugė, kuri puikiai šoka ir mokosi stovėti ant peties (!), įkvepia mane žengti ant parketo ir leisti kūnui prisiminti, ką jis turėtų jausti žavių vyrukų vedamas į dešinę arba į kairę. 

Perskaitytos istorijos įkvepia mane daugiau savo gyvenimo nuotrupų perkelti į virtualią erdvę ir gražiai prisegti jas prie išbandytų receptų. Gaminti man šiuo metu daug įkvėpimo nereikia – užtenka nueiti į turgų ir apžiūrėti jo gėrybes, o galvoje tuo metu persiverčia tūkstančiai kulinarinių knygų, žurnalų ir tinklaraščių puslapių bei receptų.

Taip vieną vėsoką pavasario dieną ant stalo atsirado vištienos troškinys su šparaginėmis pupelėmis.

2-3 porcijoms reikės:

400 gramų vištų krūtinėlės

2 pomidorų

mėlynojo svogūno

raudonos saldžiosios paprikos

200 gramų šparaginių pupelių

2 skiltelių česnako

gabalėlio imbiero

100 ml kokosų pieno

šaukštelio Kajeno paprikos

šaukštelio ciberžolės

kelių baziliko lapelių

druskos

Supjaustyti svogūną, papriką, česnako skilteles, krūtinėlę kubeliais. Sutarkuoti imbierą. Pomidorus nuplikyti verdančiu vandeniu, leisti pastovėti kelias minutes, o tada nulupti odelę ir susmulkinti.

Didelėje keptuvėje apkepinti svogūną, česnaką, papriką ir imbierą. Tam reikėtų skirti maždaug 5 min. Tuomet sudėti luptus pomidorus, gerai išmaišyti ir dar minutėlę pakepinti.

Į keptuvę sudėti pjaustytą vištieną ir suberti Kajeno papriką, ciberžolę bei druską. Sumažinti kaitrą, supilti kokosų pieną ir virti apie 10 minučių.

Sudėti šparagines pupeles (aš naudojau šaldytas), gerai sumaišyti, uždengti ir troškinti dar apie 15 min. Nukėlus nuo ugnies įberti smulkintų baziliko lapelių. Patiekti su ryžiais.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2016.

Žiūrėdama į pastarąsias dienas supratau, kad vienas didžiausių mano variklių - atostogų jausmas. Likus savaitei iki trumpučio poilsio ir kelių atitrūkimo nuo viso pasaulio akimirkų pasijutau galinti nuversti kalnus, tad užsiėmiau įvairiausiomis veiklomis - tiek darbinėmis, tiek asmeninėmis. Dalyvavau parodos oro uoste atidaryme, prakaitavau bėgiodama pagreitėjimo ruožus į kalną, stebėjau lietumi nupraustą saulėtekį Užutrakio dvare, gurkšnojau šampaną Nacionalinėje dailės galerijoje... Tad paskutinį vakarą prieš prailgintą savaitgalį Latvijoje iki nakties rašiau elektroninius laiškus ir tvarkiau reikalus, o pamiegojusi vos keturias valandas jaučiausi tokia žvali, kokia kartais nebūnu net po daugiau nei dvigubai ilgesnio pamiegojimo.

Tikiuosi, kad šis įkvėpimas džiaugtis gyvenimu manęs dar kurį laiką neapleis ir pralinksmins pastebėtomis smulkmenomis net ir šiek tiek atvėsusiomis pavasario dienomis.

Veganiški blynai su obuoliais ir bananais

Blynai man visada asocijuojasi su šeštadienio rytais pas mamą. Tokia yra mūsų tradicija tais gana retais savaitgaliais, kuriuos praleidžiu vaikystės namuose Saulės mieste. Tėtis yra kiaušinienės su lašinukais (pastaruosius aš vis dėlto išrankioju) meistras, dar jis geba išvirti sriubą beveik iš nieko, bet būtent mama šeimoje gamina geriausiai ir skaniausiai.

Aš dabar pretenzingai bandau ją įveikti ir mėginu vis naujus receptus, tačiau grįžtu namo ir ji nugali mane paprasčiausiais blynais. Jų galiu suvalgyti tiek, kad dauguma aplinkinių nusistebi, kaip tokiame ne itin dideliame žmoguje gali tilpti tiek daug maisto.

Kai mama savaitgaliui atvažiavo pas mane, pabandžiau suderinti mūsų pomėgius – mano norą ieškoti naujovių ir jos gaminimo įgūdžius. Išėjo tikrai nuostabiai!

Veganiški blynai su obuoliais ir bananais

3-4 porcijoms reikės:

3 obuolių

banano

250 mililitrų sojų pieno

šaukštelio obuolių sidro acto

250 mililitrų pilno grūdo miltų

0,5 šaukštelio sodos

šaukšto rudojo cukraus

Į pieną įpilti šaukštelį acto ir palikti 5 minutėms.
Obuolius sutarkuoti, bananą supjaustyti griežinėliais.
Sodą įmaišyti į miltus, supilti pieną ir gerai išmaišyti. Tuomet sudėti tarkuotus obuolius ir pjaustytą bananą ir suberti cukrų.
Išmaišyti tešlą ir kepti blynus gerai įkaitintoje keptuvėje su šiek tiek aliejaus.

Šaltinis – Lazy vegan.

Blynus galima valgyti su mėgstama uogiene, šviežiomis uogomis ar jogurtu. Aš pati išbandžiau aviečių uogienę ir šilauoges, tikrai buvo labai skanu.

Su šiais blynais atidariau sėdėjimo balkone sezoną. Nesvarbu, kad tą sekmadienį tikrai nebuvo labai šilta, o galiausiai pradėjo lyti lietus, kuris pusryčių nors ir nesugadino, bet padarė juos žvarbesnius ir privertė išgerti daugiau arbatos.

P.S. Už gražias nuotraukas dėkoju Viktorija Gajauskaitė Photography

--- 

Dabar pagaliau jau tikrai atėjęs pavasaris iš karto apsimeta vasara ir kviečia sėdėti lauko kavinėse, degintis balkonuose pliurpiant su draugais arba skaityti ten knygas, vaikščioti vėlais vakarais ir grožėtis miestu arba sustoti šalia žydinčio medžio ir iš visų plaučių kvėpti į save lengvai svaiginantį aromatą. Būtent tokiu metu – kai viskas aplinkui skleidžiasi, žydi, kvepia, mane apima lengva melancholija, nuo kurios, deja, nėra jokių vaistų. Reikia pačiai su ja susidraugauti ir žingsnis po žingsnio išvesti iš proto ar išvaryti iš namų. Tad kabinuosi į visokias pramogas – šoku, bėgioju, apsipirkinėju, vaikštau į renginius, būnu tarp naujų žmonių ir tikiuosi, kad jau tuoj tuoj viskas sugrįš į savo vėžes.

Kiekvieną kartą keičiantis metų laikams man užsinori ką nors keisti savo gyvenime. Dažniausiai tai nelieka tik norais, o būna vienaip ar kitaip įgyvendinama. Tad dabar atidžiai stebiu aplinką ir laukiu ženklo, kuris tiksliai nurodytų, ką ir kaip keisti reikėtų šį sezoną.