Avinžirnių kotletukai - falafeliai

In memoriam Albinai Mažeikienei.

Yra vietų, kurios nejučia prisipildo prisiminimų. Gruodžio pradžioje stovėjau ant senelių namų slenksčio ir mačiau, kaip prieš dvidešimt metų po žiemos atostogų buvau čia įkalinta su save didesnių sniego pusnų, tad senelis, pasikinkęs į vežimą arklį, visą šeimyną dvidešimt kilometrų vežė užpustytais kaimo keliais iki autobuso. Mačiau, kaip supdavausi ant obels šakos pakabintose sūpynėse. Mačiau, kaip išmokau karstytis po medžių viršūnes, kad tik pasiekčiau skaniausias trešnes. Mačiau, kaip susikuitusi lovoje skaičiau savo pirmuosius romanus apie laukinę Rozą, įkritusią į Rikardo sodą per gyvatvorę (čia buvo mano Haris Poteris). Mačiau, kaip pamilau šunis ir raudonavau, kai norėdavau užkalbinti labai simpatišką kaimo veterinarą. Mačiau, kaip su močiute sekmadieniais eidavome į bažnyčią ir kaip ji mokė mane giesmių.

Dabar ši vieta jau kitokia. Ji pasikeitė prieš daugiau nei 10 metų, o dabar ji jau visiškai tuščia. Ir pagalvojus apie tai, kad visos ant slenksčio pamatytos akimirkos vieną dieną gali išsitrinti iš mano atminties, suspaudžia širdį. Vis dėlto būtent ten - kažkur tarp Skaudvilės ir Šilalės, prabėgo mano vaikystė. Ir ta vieta visada bent iš dalies man priklausys, nesvarbu, kiek kartų man beteks joje apsilankyti.

Prisiminusi, kad vis dėlto mano blogas kulinarinis, bandžiau sugalvoti, su kokiu maistu man asocijuojasi močiutės virtuvė. Geriausiai atsimenu jos verdamus barščius - iki šiol dar nesu valgiusi skanesnių. O paskutiniaisiais metais, kol močiutė dar turėjo sveikatos, visada laukdama mūsų atvažiuojančių prigamindavo kotletų. Aš, žinoma, į juos pažiūrėjau moderniau ir sumeistravau avinžirnių kotletukus - t.y. falafelius.

5-6 porcijoms reikės:

400 gramų avinžirnių (pati dėjau 500 gramų, tai kitą kartą imčiau mažiau)

2 skiltelių česnako

3 šaukštų miltų

didelės saujos šviežių petražolių

2 šaukštų aliejaus + šiek tiek patepti skardai

druskos, pipirų, paprikos miltelių ar kitų mėgstamų prieskonių

Dieną prieš gaminimą avinžirnius užpilti vandeniu ir palikti per naktį išbrinkti. Ryte gali tekti vandens įpilti dar šiek tiek. Jei bus galimybė, vandenį reikėtų pakeisti likus kelioms valandoms iki gaminimo. Prieš gaminimą jo likutį nupilti ir avinžirnius gerai nuvarvinti.

Išbrinkintus avinžirnius, česnaką, petražoles sudėti į smulkintuvą ir sumalti į vientisą košę (įmanoma tai padaryti ir sutrynus avinžirnius, o kitus ingredientus smulkiai sukapojus). Pridėti prieskonių, miltų ir aliejaus. Viską gerai išmaišyti ir drėgnomis rankomis formuoti nedidelius kotletukus (man jie smarkiai byrėjo, tačiau nereikėtų nusigąsti, kepdami susiklijuos).

Dėti juos ant kepimo popieriumi išklotos ir aliejumi pateptos skardos. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį.

Patiekti su daržovėmis ir kokiu nors jogurtiniu arba kitokiu mėgstamu padažu.

Šaltinis - Būk turbo

Močiutė turbūt nebūtų supratusi tokio patiekalo. Na, bet man patiko. Ir M., kuris vis dar papriekaištauja man, kad reikia valgyti daugiau mėsos, visai džiaugėsi. Tai džiaugiuosi ir aš.

Kodėl šį įrašą skelbiu prieš pat šv. Kalėdas - juk jis nei šventiškas, nei ką? Tam, jog priminčiau, kad gyvenimas yra labai trapus dalykas. Murmėdami, kad ir vėl reikia dienas leisti prie maistu apkrauto stalo, ten pat apsižvalgykime, pažiūrėkime vieni kitiems į akis ir supraskime, kad buvimas drauge nėra amžinas. Vieną dieną, kai nebebus, kas paskambina paklausti, kokio dydžio vilnones kojines numegzti, ar nuvažiavus aplankyti neprikeps kalno kotletų, pasidarys liūdna. Ir galbūt imsite traukti iš prisiminimų tas gražiąsias akimirkas lygiai taip, kaip tai vieną šaltą gruodžio dieną padariau aš.

Apkabinkime vienas kitą dažniau. Jei sunku pripažinti, kad norisi švelnumo, sakykime, kad žiemą taip šilčiau.

Gražių šv. Kalėdų!

Moliūginis sūrio pyragas

Paskutinysis pusantro mėnesio buvo toks intensyvus, kad aš sugebėjau pasiilgti rutinos ir paprastų dalykų – savaitės meniu planavimo sekmadienio vakarą, įprastinės 5 minutes trunkančios rusų kalbos pamokėlės per pietus darbe, dienos apgalvojimo ir naujų planų susidėliojimo stovint po dušu vakare ir t.t., ir pan. Vietoj to pastaruoju metu įveikinėjau kilometrus automobiliais, autobusais, traukiniais, lėktuvais ar tiesiog bėgte ir bandžiau pasivyti savo gyvenimą.

Tai pavyko padaryti vieną ne itin gražią lapkričio dieną, kai teko gaminti gimtadienio pyragą. Kepiau jį du kartus – vieną M. progai, kitą – savajai. Ir abu kartus jis buvo nuostabus.

Moliūginis sūrio pyragas

Reikės:

180 gramų mėgstamo skonio SELGA sausainių
100 gramų sviesto + šiek tiek ištepti kepimo formą
2 šaukštų želatinos
250 gramų maskarponės sūrio
200 mililitrų moliūgų tyrės*
5 šaukštų rudojo cukraus
šaukštelio cinamono
1,5 šaukštelio malto muskato

Sausainius sutrupinti iki smulkių trupinių ir sumaišyti su išlydytu sviestu. Paruoštą masę dėti į kepimo popieriumi išklotą ir sviestu pateptą atsegamą kepimo formą, išlyginti ir kepti 200 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 10 minučių. Kai sausainių masė šiek tiek apskrus, pyrago pagrindą išimti iš orkaitės ir palikti atvėsti.

Karštame vandenyje ištirpinti želatiną (tai padaryti reikėtų pagal ant pakelio pateiktas instrukcijas).

Maskarponę išplakti su ruduoju cukrumi bei moliūgų tyre. Supilti paruoštą želatiną bei suberti cinamoną ir muskatą. Gerai išmaišyti. Gautą kremą supilti ant atvėsusio sausainių pagrindo. Tortą uždengti maistine plėvele ir dėti į šaldytuvą bent kelioms valandoms, kad sustingtų.

Papuošti pagal norus ir sugebėjimus.

*Moliūgų tyrė: moliūgą supjaustyti į kelis didesnius gabalus, išimti sėklas ir dėti į kepimo popieriumi išklotą kepimo indą. Kepti 220 laipsnių kaitrumo orkaitėje, kol moliūgas smarkiai suminkštės. Gabalėliams pravėsus, išskobti moliūgo minkštimą ir sutrinti iki vientisos masės. Tinka užšaldyti.

Šaltinis – Cukrinis avinėlis

Iš viso savo dienos proga ragavau net tris tortus – ledų (citrininį, jei gerai pamenu) tą tikrąją dieną, meduoliškai bananinį - su draugais, o moliūginį - su kolegomis.

Gimimo dieną tikrai skanų ledų torto gabalėlį valgiau nedidelėje Barselonos kepyklėlėje, kurioje pardavėjos net nekalbėjo angliškai. Bet smagiausia tądien buvo tai, kad vaikščiojau po palmėmis, šokinėjau per Viduržemio jūros bangas, o galiausiai šildžiau veidą prieš saulytę paplūdimio bare gurkšnodama kataloniškąją cava, o su manimi drauge buvo trys gyvenimo Rasos. Sutapimas? Nemanau.

Tradiciją pasitikti gimtadienį svečioje šalyje noriu tęsti ir kitais metais. Tad labai gali būti, kad pradėjusi galvoti, kaip užpūsti 29 žvakes (o die, gi sunku tiek jų ir sutalpinti ant torto!), įsigysiu ir lėktuvo bilietus ten, kur lapkritį bent šiek tiek šilčiau ir smagiau negu Lietuvoje.

Tiesa, gyvenimą (ir dar šv. Kalėdas, nepamirškime ir jų!) reikia vytis ir toliau. Tai daryti ypatingai sunku, kai lauke beprotiškai slidu, juk gali labai lengvai nulėkti tiek nuo kelio, tiek nuo šaligatvio. Tad laikykimės ten!

Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Ruduo įsibėgėjo šiek tiek per greitai. Visą rugsėjį aš kiek pakilusi nuo žemės skraidžiojau su vasaros prisiminimais, o štai spalis šaltu veidu nuleido mane ant žemės. Teko iš spintos gilumos išsitraukti šilumą palaikančią pūslę lovai šildyti, užsisandarinti langus, į mėgstamiausių rūbų sąrašą įtraukti šiltą megztinį ir tyliai pavirkauti, kodėl negaliu nešioti jo kasdien, įsigyti striukę su dirbtiniu kailiuku pamuštu gobtuvu (o tikrai kapišonas yra blogas žodis?) ir netgi susirasti žieminius batus. O juk iki tikros žiemos dar visas mėnuo! Dar tikrai nereikėtų norėti žiūrėti Vienas namuose ir gerti karšto vyno. Bet norisi. 

Norisi ir kepti pyragus – šokti virtuvėje maišant tešlą ir atsiraitojus rankoves šildytis prie kaistančios orkaitės. Tad ieškau naujų receptų ir jau išbandytus produktų derinius atrandu kitoje šviesoje.

Beveik veganiškas šokoladinis cukinijų pyragas

Reikės:

360 ml (maždaug 1,5 vid. dydžio) tarkuotos cukinijos
200 g cukraus
žiupsnelio druskos
120 ml bekvapio aliejaus
banano
150 g miltų
50 g kakavos miltelių
šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnelio cinamono
100 g juodojo šokolado
saujos džiovintų spanguolių

Cukiniją sutarkuoti stambia tarka. Į tarkius suberti cukrų, druska, supilti aliejų. Bananą gerai sutrinti šakute ir taip pat sudėti į cukinijų masę, išmaišyti.

Kitame inde sumaišyti miltus, kakavą, cinamoną, kepimo miltelius. Šį mišinį sumaišyti su kito indo turiniu.

Šokoladą susmulkinti ir kartu su džiovintomis spanguolėmis suberti į tešlą. Gerai išmaišyti.

Kepimo formos dugną uždengti kepimo popieriumi. Į formą pilti tešlą ir kepti 170 laipsnių orkaitėje apie valandą ar net kiek ilgiau.

Valgyti visiškai atvėsusį.

Šaltinis – Septyni virtieniai

P.S. Jeigu pyragas apsieis be šokolado jis taps tikrai veganišku. Bet šokolado gabaliukai skonį pagerina, tad labai rekomenduoju, esant reikalui, surasti veganiško šokolado ir įmaišyti jo. Apsilaižysite pirštus.

Cukinijos ir šokoladas, kad ir kaip tai keistai skambėtų, puikiai dera. Anksčiau esu bandžiusi keletą jų derinių – keksiukus ir „sveikuoliškus“ sausainius. Jei tik į mane smerkiančiai nežiūrėtų visi dar neišbandyti receptai, tikrai kepčiau šiuos keksiukus ir sausainius dar kartą. Ir turbūt dar kartą. Ir dar. Iki pat pavasario.

Prie noro kepti pyragus prisideda ir šiuo metu skaitoma maisto blogerės Molly Wizenberg knyga „Gyvenimas, pagamintas namuose“. Į jos gyvenimo istorijas įpinami receptai dažnai priverčia mane atsistoti nuo fotelio ir nueiti į virtuvę paieškoti ko nors skanaus. Kad to išvengčiau, turėjau pradėti ją skaityti tik pusryčiaudama – tada jau iš karto valgau, nebereikia užkandžiauti papildomai.

Aš vis žadu sau, kad prie savojo blogo receptų reikėtų pridėti normalią istoriją, o ne tik savo gyvenimo nuotrupas. Gal vieną dieną taip ir nutiks – tuomet galėčiau plačiau papasakoti, kaip lietingą ir siaubingai šaltą naktį su M. grįžome namo prisišokę bliuzo ir gerdami degalinėje pirktą kavą ragavome šį pyragą. Dar panagrinėčiau, kaip jis padėjo nugalėti netikėtai užplūdusią nostalgiją ir lengvą liūdesį dėl neišsipildžiusių draugysčių. Ir dar pasakyčiau, kad jis labai tinka švęsti mažesnes ar didesnes dviejų žmonių sukaktis.

Geras pyragas. Tikrai. Bandykite.

Vištiena su svogūnais, obuoliais ir cinamonu

Pats geriausias jausmas – pirkti skrydžių bilietus. Arba traukinių ar autobusų – tų, kurie veža toliau negu gimtasis miestas. Na, gal kiek perdedu, yra ir geresnių jausmų. Tačiau kelionės bilietai visada atneša daugiau džiaugsmo negu nauja suknelė spintoje. Nors suknelių naujų dabar irgi norėtųsi.

Dar visai geras jausmas yra sėdėti šiltoje virtuvėje ir uosti iš orkaitės sklindantį cinamono kvapą. Ir nebūtinai tuo metu joje turi slėptis koks nors pyragas. Vištiena ir cinamonas bei obuoliai taip pat puikiai dera.

Vištiena su svogūnais, obuoliais ir cinamonu
2 porcijoms reikės

4 vištos blauzdelių
4 skiltelių česnako
svogūno
saldžios raudonosios paprikos
4 šaukštų aliejaus
šaukštelio druskos
0,5 šaukštelio saldžių raudonųjų paprikų miltelių
šaukštelio cinamono
100 mililitrų baltojo vyno
2 vidutinio dydžio obuolių
ryšelio svogūnų su ropelėmis

Svogūną supjaustyti plonais šiaudeliais, stipriai pamaigyti rankomis, sutrinti česnako skilteles. Sumaišyti svogūnus, aliejų, česnaką, druską, paprikų miltelius, cinamoną, vyną. Gauta mase įtrinti blauzdeles ir palikti marinuotis kelias valandas arba per naktį.

Obuolius supjaustyti stambiomis skiltelėmis, svogūnų ropeles – puselėmis, papriką – norimo dydžio gabalėliais. Viską sudėti į kepimo formą, o ant viršaus – vištieną. Formą uždengti aliuminio folija.

Kepti 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą, tada atidengti ir kepti dar pusvalandį jau nuėmus foliją.

Šaltinis – „Verdu ir kepu“ Nr. 5

Žurnalas sako, kad patiekti reikėtų su mėgstamu garnyru. Bet man papildomo garnyro jau kaip ir nebereikėjo – užteko keptų obuolių ir paprikų.

Kaip dažnai pasitaiko, dabar norėčiau pavirkauti apie laiko trūkumą - ilgos, bet gana produktyvios darbo valandos, renginių ir įspūdžių kupini savaitgaliai, dar šiek tiek pramogų vakarais ir štai, blogas tylėjo beveik tris savaites. Bet vis tiek šiandien, vietoj to, kad iš sporto salės (grįžau į anksčiau smarkiai mylėtą GET FIT, buvo sunku) kuo greičiau skubėčiau namo ir gulčiau į karšto vandens pūslės prišildytą lovą, energingai parėjau namo pėsčiomis, kad pasigrožėčiau rudens vakaru ir šiek tiek pamąstyčiau apie gyvenimą. Artėjantis gimtadienis bando primėtyti man į galvą visokių blogų minčių, bet kol kas jas atmušinėju ir stengiuosi į viską žiūrėti optimistiškai.

Gimtadienį švęsiu Barselonoje - kaip galima apie tai galvoti be šypsenos? Niekaip.

Pirmąją dovaną sau jau pasidariau - ant mano kojos nutūpė lėktuvas, įamžinantis dabartinį gyvenimo etapą. Taip, darbas oro uoste padarė didelę įtaką tatuiruotei, bet ji nėra skirta vien tik tam, kad paliudyčiau priklausomybę nuo jo. Žiūrėdama į savąjį boeing'ą vis dar šypsausi. Ir netgi pradedu svajoti, ką dar galėčiau tokiu būdu įamžinti. Na, bet gal kitąmet.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Besiruošdama jau apipasakotai komandiruotei, supratau, kad vis dar esu kuo puikiausiai įvaldžiusi atidėliojimo meną. Patį pristatymą paruošti nebuvo taip sunku, kaip sunku buvo sąmoningai prie jo prisėsti ir susikaupus išlaikyti dėmesį ilgiau negu penkias minutes. Tuomet viskas pradėdavo judėti tinkama kryptimi ir reikiamu greičiu. Bet iki tol sugalvodavau milijoną priežasčių atidėti darbą – juk reikėdavo ir sutvarkyti namus, ir nueiti į parduotuvę, ir pasigaminti trijų patiekalų pietus, ir iškepti pyragą sekmadienio desertui...

Tad jeigu kam nors reikia kaip nors naudingai „prastumti“ laisvą laiką, kol pagaliau įsijungs „šikna dega“ režimas, nebeleidžiantis ilgiau atidėlioti svarbių darbų, obuolių pyragas su graikiniais riešutais tiesiog šaukiasi į pagalbą. Reikės nulupti ir supjaustyti nemažai obuolių bei sukapoti ne vieną saują riešutų. Tad jeigu dar fone pasistatysite kompiuterį su mėgstamo serialo serija, valanda ar net kelios prabėgs nepastebimai.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

Reikės:

kilogramo obuolių
150 gramų cukraus „Farinas“ (tinka ir paprastas rudasis)
150 gramų miltų
150 gramų kapotų graikinių riešutų
3 kiaušinių
šaukštelio kepimo miltelių
šaukštelio sodos
šaukšto cinamono
žiupsnelio druskos

Obuolius nulupti, supjaustyti kubeliais, užberti cukrumi ir cinamonu bei palikti valandai.
Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymų. Trynius supilti į obuolius, taip pat ten pat suberti riešutus, druską bei miltus, persijotus drauge su kepimo milteliais ir soda. Gerai išmaišyti.
Baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standžių putų ir atsargiai per 2-3 kartus sumaišyti su obuolių mase.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi. Tešlą supilti į kepimo formą ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą (man užtruko kiek ilgiau – ar iškepęs tikrinau mediniu iešmeliu, smeigiamu pyrago viduryje).

Iškepusį galima pabarstyti milteliniu cukrumi (a.k.a. cukraus pudra), bet tikrai nebūtina.

Šaltinis – žurnalas „Verdu ir kepu“ Nr. 5

Kai pamačiau šio pyrago, romantiškai pavadinto „Voveraitė“, receptą žurnale, supratau – tikrai turiu jį kepti. Vienas žmogus tikrai gali paliudyti, kad susitikimas ir pasilabinimas su tikra vovere Londono Green parke man buvo viena laimingiausių akimirkų šiemet. Nesvarbu, kad naująją draugę prisiviliojau tik sausainio su šokoladu trupiniu ir kad sugraužusi saldumyną ji ėmėsi doroti mano pirštą. 

--

Ruduo man dažniausiai keistą ilgesį atneša ir norą kažką išmesti iš savo gyvenimo. Šiemet viskas klostosi, kiek kitaip: norisi visko kuo daugiau – įspūdžių, sporto, veiklų, kelionių, laimės ir meilės. Tad ne tik svajoju apie tai, bet planuoju. Juk geras planas – visa ko pradžia.

Trinta voveraičių sriuba su pesto padažu

Man atrodo, kad šiuos metus tikrai galėsiu pavadinti kelionių ir skrydžių metais. Ankstyvą pavasarį lankiau Londoną, vėlyvesnį pavasarį kelias lietingas dienas praleidau Rygoje, rugpjūtį kaitau Atėnuose, o štai rugsėjį įbridau į debesis ir pusnis Šveicarijos kalnuose.

Apie kelionę į Šveicariją niekada nesvajojau. Juo labiau niekada negalvojau, kad teks ten apsilankyti darbo tikslais ir pasakoti apie Lietuvą kaip apie turizmui patrauklią šalį, pristatyti mūsų miestus bei siūlomas veiklas. Partneriai šveicarai mane stulbino nuo pat akimirkos, kai įlipau į lėktuvą ir su šampano taure gavau šokolado bei atviruką nuo įgulos. Vienokie ar kitokie siurprizai manęs laukdavo kiekvienoje vietoje, kurioje turėdavau pasiimti bilietus ar užsiregistruoti kaip ypatingas svečias. Tikrai galėčiau priprasti taip keliauti – gal reikėtų pagalvoti apie darbo srities keitimą?

Po kelionės, kurioje vos per kelias dienas įvairių emocijų ir energijos įsikroviau bent kelioms savaitėms į priekį, grįždama namo kaimynų oro linijų žurnale perskaičiau jų rugsėjo mėnesio pasiūlymus. Vienas buvo toks – ragauti kuo daugiau patiekalų iš grybų, nes dabar pats jų sezonas. Tad taip ir darau!

Trinta voveraičių sriuba su pesto

4 porcijoms reikės:

didelio svogūno
dviejų česnako skiltelių
300 gramų voveraičių
dviejų bulvių
dviejų morkų
litro daržovių sultinio
druskos, pipirų
dviejų šaukštų pesto padažo
šakelės petražolių
gabalėlio sviesto

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepinti puode įkaitintame svieste, kol švelniai paruduos.
Sudėti kapotą česnaką ir minutėlę pakaitinti.
Tuomet sudėti vidutinio dydžio gabalėliais pjaustytas bulves bei morkas ir pakepti, kol daržovės suminkštės. Sudėti voveraites (jeigu jos nedidelės, galima net nesmulkinti), viską gerai išmaišyti ir dar kelias minutes pakaitinti.
Užpilti sultiniu ir virti ant vidutinio dydžio ugnies apie 15 minučių.
Išjungus ugnį leisti sriubai kiek pravėsti, tuomet gerai sutrinti ir įmaišyti pesto padažą.
Patiekti apibarstytą kapotomis petražolėmis, skanauti su skrebučiais.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjai. Food porn: žiemos numeris

Šiemet grybauti taip ir neprisiruošiau, tad ir grybų patiekalus išbandžiau vos kelis. Bet žiūriu į ateitį ir matau, kad rudenį gali ištikti trintų sriubų virimo pikas. Jau laukiu, kada vėl virsiu kokią nors moliūgienę. Tikrai žinau, kad sezoną pradės moliūgų sriuba su kokosų pienu (recepto čia dar nebuvo, kaip čia taip?). O kas bus toliau, jau niekas nežino.

Dar trumpam grįžtant prie kelionių temos – net ir kelios dienos užsienyje gali padėti susidėlioti tas mintis, kurios neduoda ramybės. Pavyzdžiui, medituodama ant suoliuko viename Šveicarijos miestelyje suvokiau, kad gyvenime vyksta geri pokyčiai – širdyje įsivyrauja ramybė, o, stovėdama sniege ant 3454 metrų aukščio kalno tik su sezoniniais batukais ir tikrai ne vilnonėmis kojinėmis, įspūdžiais noriu ir galiu pasidalyti ne tik su mama. Kas džiugiausia – atsakymas atlekia atgal nepraėjus nė minutei.

Tad pagrindinis prasidėjusio rudens aksesuaras – laiminga šypsena. Ją tikrai rekomenduočiau ir kaimynų oro linijų žurnalo mėnesio pasiūlymų skilčiai. 

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Kažkur nuo rugsėjo 1-osios, o gal net kiek anksčiau man prasidėjo mokslo metai. Dirbu su savimi ir bandau naujas gyvenimo taisykles – turiu jas išstudijuoti, sudėlioti tinkama tvarka, išmokti ir naudoti praktiškai.

• Kuo daugiau gyvenk šia diena ir šia akimirka.
• Pasitikėk savimi ir šalia esančiu žmogumi.
• Drąsiai ir nuoširdžiai sakyk, ko nori.
• Šypsokis ir švytėk, kad ir kaip kas nors stengtųsi išmušti iš vėžių.
• Būk stipri – tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet kartais leisk savimi pasirūpinti.

„Kuo mažiau angliavandenių vakarais“ taisyklę jau buvau išmokusi anksčiau, tad vakarienei ir toliau bandau visokias salotas. Paskutinįjį vasaros vakarą prieš iškeliaudama traukinių stoties perone klausytis pučiamųjų muzikos pasigaminau tuno ir avokado salotas su agurkais. Buvo gerai! Tiek namų virtuvėje, tiek koncerte.

Tuno ir avokado salotos su agurkais

Vienai didelei porcijai reikės:

pusės indelio tuno savo sultyse
dviejų trumpavaisių agurkų
pusės avokado
didelės saujos špinatų
citrinos sulčių
saujelės petražolių
šaukštelio aliejaus
druskos, pipirų

Avokadą supjaustyti kubeliais ir apšlakstyti citrinos sultimis.
Agurką supjaustyti nedideliais gabalėliais, susmulkinti petražoles.
Viską dėti į dubenį ir užpylus iš aliejaus, citrinos sulčių, druskos ir pipirų suplaktu salotų užpilu, gerai išmaišyti.

Skanauti vienas arba su riekele juodos duonos (jei dar ruošiatės ką nors tą vakarą veikti arba tokias salotas valgysite pietums).

Šaltinis – Athletic Duo

Tunas į mano racioną atėjo dar pakankamai neseniai - su aktyvesniu sportu ir sporto klubu (į kurį, beje, jau reikėtų grįžti, vis dėlto vasara baigėsi), kai ieškojau, ką lengvo valgyti po vakarinės treniruotės. Tai šios salotos tikrai galės tapti naujojo sezono atradimu ir papildyti vakarienių meniu nauja opcija. 

Kiek keistoka, bet kartu su rudeniu atėjo įkvėpimas gaminti – vėl galiu leisti dieną virtuvėje pjaustydama kalną obuolių ir žiūrėdama, kaip jie pamažu virsta į pyragą. Dar keisčiau tai, kad su tuo pačiu rudeniu ateina ir įkvėpimas gyventi – planuoti, svajoti, ieškoti naujų veiklų, bėgti ir judėti. Bet šiek tiek stabdau save ir prisimenu pirmąją taisyklę – kuo daugiau gyvenk šia akimirka. Ateitis bus rytoj, o šiandiena yra tik viena.