Bulvių ir moliūgų apkepas su pelėsiniu sūriu

Ilgą laiką galvojau, kad aš atspari stresinėms situacijoms ir be nervų gadinimo, kurį vakare numalšina bokalas alaus, jokių pasekmių nejaučiu. Deja deja... Dar vasario mėnesį po vieno svarbiausių mano karjeroje knygos pristatymo turėjau užsidaryti leidyklos sandėliuke, kad pakvėpuočiau ir atsigaučiau po ūmaus panikos priepuolio. O pastaruoju metu nuo didelių darbinių apkrovų ima svaigti galva. Tiesiogine šių žodžių prasme. Bet vėlgi - pakvėpuoju, pažiūriu, kaip sninga, ir vėl grįžtu į tekstų, pranešimų ir informacijos karalystę kompiuterio ekrane.

Tiesa, pasakiau sau, kad vis dėlto mano prioritetas - laimingas asmeninis gyvenimas, kuriame visada rasčiau kuo džiaugtis, tad ieškau naujų galvos pravėdinimo būdų. Nesitikėjau, bet rusų kalbos žodžių mokymasis taip pat yra labai veiksmingas būdas.
Kitas, jau dažnai mano naudojamas būdas atsipalaiduoti - gaminti (nustebinau, ane?).

Bulvių ir moliūgų apkepas su pelėsiniu sūriu

Reikės:
4-5 bulvių
gabalėlio moliūgo
gabalėlio sviesto
sūrio su mėlynuoju pelėsiu
žiupsnelio druskos ir juodųjų pipirų
nutarkuotos pusės citrinos žievelės
200 gramų riebios grietinėlės

Bulves ir moliūgą nulupti ir supjaustyti plonais griežinėliais. Kepimo skardą ištepti sviestu ir sluoksniais sudėti bulves bei moliūgą. Pabarstyti druska, pipirais ir citrinos žievele, tada supilti grietinėlę. Galiausiai ant viršaus užtrupinti mėlynojo pelėsio skonį ir padėlioti nedidelių sviesto gabaliukų.
Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių.
Kepimo pabaigoje galima užbarstyti dar pelėsinio sūrio - jis apkepo tikrai nepagadins!

Šaltinis - Cukrinis avinėlis

Šiandien dar kartą supratau, kad nesu žiemos žmogus, ir man visiškai nepatinka nei sniegas, nei šaltis, nei gatvėje slidinėjantys troleibusai... Na, nebent galvoje ar ausinėse skamba gera muzika. Naujoji meilė ir vėl dainuoja apie visokius praradimus. O aš kaip tik tikiuosi imti ir  atrasti!
Bet tik laukiu laukiu laukiu...
Kantrybė - juk dorybė, tiesa?

Turbotinginys su karamele

Kol vieni žmonės primygtinai iš manęs reikalauja pyragų ar tortų, kitiems malonu juos daryti ir dovanoti net be jokių užuominų. Tiesa, šiuo metu, kai darbotvarkėje įsirašau net tą valandą, kai tikrai ruošiu rusų namų darbus (na, gal truputį perdedu, nes va, įrašų papildymui laiko atrandu), pyragų maišymui ir kepimui nelabai turiu noro.
Bet tada, pasitarusi su mama, atradau greitąjį ir skanųjį turbotinginį!

Turbotinginys su karamele
nemažam pyragui reikės:

300 gramų saldžių traškių sausainių - krekerių (ypač tinka su aguonomis)
skardinės karamelizuoto sutirštinto pieno ("Rududu")
200 gramų sviesto
poros saujų mėgstamų riešutų
poros saujų razinų
poros gabalėlių šokolado

Viskas vyksta labai paprastai ir greitai: kambario temperatūros sviestą išsukti su karamele iki vientisos masės. Į ją suberti krekerius ir gerai išmaišyti.
Atsegamos torto formos dugną uždengti maistine plėvele. Į formą dėti pusę karamelės ir krekerių masės, ją suspausti bulvių grūstuvu arba tiesiog šaukštu. Užberti pasmulkintų riešutų ir razinų. Tuomet sudėti likusią masę ir gražiai paskirstyti ją formoje. Viršų apibarstyti tarkuotu šokoladu ar pabarstukais. 
Uždengti maistine plėvele ir dėti į šaldytuvą nakčiai.
Viskas!

Prisipažinsiu, kad man šio pyrago gamyboje daugiausiai laiko atima ne riešutų smulkinimas ar maišymo procesai, bet karamelės skardinės atidarymas. Niekaip nesusidraugauju su atidarytuvu, o galiausiai dar ir susipjaustau pirštus. Bet vis tiek verta!

Dabar, kai galiausiai išbandžiau šitą paprastutį receptą (o jis sugebėjo tarp mano užrašų pasimesti lygiai tris kartus - tiek pat kartų prašiau mamos pakartoti, lyg iš tiesų čia būtų ko neatsiminti), tikiuosi, kad turbotinginys taps dažnu svečiu mano virtuvėje.
Jei tik kas nors sukonstruotų man robotą, atidarantį visas skardines...

---
Na, kol virtuvėje nesiimu didelių iššūkių ir negaminu įmantrių patiekalų, nauji išmėginimai ateina į darbinę sritį. Rytoj laukia net ne vienas, o keli interviu - su linksmais studentais kalbėsim apie makaronus (!), o su rimta dekane - apie ekonomiką ir verslą. Atrodo, po tiesioginio eterio išbandymų kojos tikrai neturėtų drebėti, bet kažkodėl vis tiek nejauku.
Bet va, gal pagaliau imsiu ir tapsiu žurnaliste, kaip kad svajojau mokykloje. Kitos svajonės išsipildymo - knygos pasirodymo - dar teks palūkėti.

Kol kas. Tikiuosi, kad tik iki Knygų mugės.

It's a wonderful, wonderful life, kaip dainuoja Smith & Burrows.

Canelloni su varške, špinatais ir pomidorų pasta

Šią savaitę turėjau vieną didžiausių ir labiausiai nusisekusių projektų savo darbinėje karjeroje. Simboliška, kad jis buvo susijęs su makaronais! Trumpas reziumė: studentai iš spageti makaronų ir klijų gamino tiltus, kurie turėjo sverti ne daugiau kaip vieną kilogramą, būti ne ilgesni negu vienas metras ir ne aukštesni negu 60 centimetrų. Renginio esmė: toks tiltas turėjo atlaikyti kuo didesnę apkrovą, matuojamą specialiu įtaisu iš laboratorijos.

Nuo pirmadienio iki penktadienio skambinėjau žurnalistams, prižiūrėjau filmavimus, rašiau straipsnius, pranešimus, naujienas, laiškus... Ir net pati pakliuvau į kelis reportažus - pirmajame pavadavau žurnalistą ir buvau mikrofono laikytoja, kitame - neapskaičiavau kameros filmavimo rakurso ir stovėjau kadro kampe šypsodamasi universiteto valdžiai.

O po renginio, kai dalyviai sakėsi kurį laiką nebegalėsiantys į makaronus net žiūrėti, aš kaip tik užsinorėjau ko nors skanaus... Ir spintoje radau canelloni dėžutę!

Canelloni su varške, špinatais ir pomidorų pasta

Reikės:
70 gramų špinatų lapelių
350 gramų riebios varškės
100 gramų grietinės
žiupsnelio malto muskato
druskos, pipirų
70 gramų tarkuoto sūrio
10 canelloni vamzdelių
260 gramų pomidorų pastos
šaukštelio raudonojo vyno acto
2 česnako skiltelių
šaukšto džiovintų bazilikų
alyvuogių aliejaus
gabalėlio sviesto

Špinatus nuplikyti karštu vandeliu, tada perlieti šaltu. Taip padaryti keletą kartų ir gerai nuvarvinti. Susmulkinti.
Varškę ištrinti su keliais šaukštais grietinės, įberti žiupsnelį malto muskato, pagardinti druska ir pipirais, sudėti smulkintus špinatus ir saują tarkuoto sūrio. Gerai išsukti ir gautu įdaru prikimšti canelloni vamzdelius.
Kepimo indą gerai ištepti sviestu, jame gražiai sudėlioti makaronus.

Sukapotą česnaką apkepti alyvuogių aliejuje, sudėti pomidorų pastą, įpilti šaukštelį raudonojo vyno acto. Įmaišyti likusią grietinę, įberti džiovintų bazilikų ir kelias minutes pakaitinti ant nedidelės ugnies. Gautu padažu užpilti makaronus. Apibarstyti likusiu sūriu.

Kepimo indą uždengti folijos lapu ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje apie pusvalandį.

Šaltinis - Tasty art (ten rastumėte ir žingsnis-po-žingsnio instrukciją, bet viskas ir taip pakankamai aišku, tiesa?)

Šis įrašas dar turėtų įrodyti, kad aš ne vien pyragus valgau, bet ir normalų maistą!
---
Kaip visada, artėjant žiemos šventėms (na, šiandien ryte pamačiau pirmąjį sniegą, tai ir apie tas šventes jau nebe per anksti kalbėti), naujus įrašus rengti pasidarė daug sunkiau. Pavyzdžiui, kad normaliai nufotografuočiau savo pietus, juos turėčiau pradėti gaminti vos atsikėlusi (t.y. vidurdienį)... Na, bet iš tiesų, liko mažiau nei 40 dienų ir šviesos vėl pradės gausėti!

Bet tas dienas dar reikia išgyventi... Tuo metu klausantis apie bangas ir apie proto pametimą. Na, ir, žinoma, šypsantis gyvenimui ir jo staigmenoms.

 

Obuolių tortas su klevų sirupo pertepimu

Taip netikėtai vieną dieną nubudau būdama 25-erių. Pamenu, kad vaikščiojant bendrabučio koridoriais ar piknikaujant su alumi bei submarinu, šis skaičius buvo toks, apie kurį sakydavom nebe toks jaunas. Dabar jau taip nebegalvoju. Ir toliau elgiuosi taip lyg nebūčiau sulaukusi pilnametystės.
Tik atsakomybės jausmas verčia susikaupti ir pripažinti, kad tas ketvirtis amžiaus vis dėlto jau silpnai, bet po truputį atsispindi akyse ir šypsenoje. Nors... Draugai sveikinimo filmuke mane pravirkdė sakydami "O su metais TIKĖKIMĖS ateis ir išmintis".

Tai aš irgi tikiuosi, kad toji išmintis jau nebe už kalnų ir greitai nebesijausiu kaip kvailutė mokinukė. O kol kas, gyvenam kaip jau išeina.
---
Kaip visada, gimimo dienos proga reikalingas tortas. Šį kartą jis buvo obuolių skonio ir su klevų sirupo pertepimu.

Pagrindui reikės:
80 gramų razinų
4 šaukštų vandens
3 obuolių
100 gramų kambario temperatūros sviesto
160 gramų cukraus
2 kiaušinių
280 miltų
1,5 šaukštelio druskos
1 šaukštelio kepimo miltelių
1 šaukštelio cinamono
nutarkuotos citrinos žievelės
2 kiaušinių baltymų

Pertepimui:
100 gramų kambario temperatūros sviesto
100 gramų rudojo cukraus
85 mililitrų klevų sirupo
300 gramų tepamo grietinėlės sūrio (pvz. Philadelphia)

Pirmiausia gaminti pagrindą: razinas dėti į nedidelį puodą, užpilti vandens ir kaitinti ant silpnos ugnies, kol razinos sugers vandenį. Nukelti nuo ugnies ir palikti atvėsti.
Obuolius nulupti ir supjaustyti nedideliais kubeliais.
Sviestą išsukti su cukrumi iki purumo, po vieną įmušti ir išmaišyti kiaušinius. Sudėti obuolius, razinas, citrinos žievelę ir išmaišom.
Miltus, druską, kepimo miltelius ir cinamoną sumaišyti atskirame dubenyje ir įmaišyti į tešlą. Kiaušinio baltymus išplakti iki standžių putų ir taip pat įmaišyti į tešlą.

Tešlą supilti į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą ir kepti maždaug 1 ar 1,5 valandos 170 laipsnių temperatūroje. Kai pagrindas iškeps (patikrinimui, kaip visada, naudoti pagaliuko testą), palikti jį atvėsti formoje.

Gaminti pertepimą: sviestą išsukti su cukrumi iki purios masės, supilti klevų sirupą, išsukti. Tuomet įmaišyti kreminį sūrį.

Pyrago pagrindą perpjauti išilgai pusiau, užtepti pusę pertepimo masės. Ant viršaus dėti likusį pagrindo lakštą, o tada viršų bei šonus aptepti likusiu glaistu. Papuošti migdolų plokštelėmis.

Šaltinis - Little World

Torto užteko 11 žmonių! 

Tiek tortas, tiek šampanas buvo greitai sunaikintas, tad dabar gimimo dieną man primena raudonas (!) skrudintuvas virtuvėje ir gėlės ant mano stalo. Galėčiau gimtadienį švęsti kelis kartus metuose vien dėl gaunamų gėlių... Ir dėl tų pačių gėlių bei didesnio uogų pasirinkimo norėčiau būti gimusi vasarą... Bet ir rudenį įmanoma suktis iš padėties.
O gimtadienines depresijas, kaip visada, vaikau darbais. Ką gali žinoti, gal ir ten kas nors įdomaus gali nutikti?

Obuolių ir kuskuso plokštainis

Kai kolegos pradeda klausinėti, kada aš iškepsiu arba bent parodysiu kokį nors pyragą, tenka atsidusti ir nubraukti dulkes nuo receptų knygų bei archyvų ir surasti laisvą valandėlę kepimui bei rašymui.
Kartais norisi, kad paroje būtų bent keliomis valandomis daugiau, - tada spėčiau parašyti ar atrašyti laiškus seniems draugams, pasimokyti rusų ir kitokių kalbų, rasti ir nusipirkti gražiausią suknelę gimtadieniui, sutvarkyti namus, padaryti dar melejoną smulkių darbelių, o galiausiai išsimiegoti.

Bet, kaip pasakė vienas labai mane prajuokinęs internetinis paveikslėlis: adulthood - if you're not tired, you're not doing it right.

Obuolių ir kuskuso plokštainis

0,5 stiklinės kuskuso kruopų
0,5 stiklinės miltų
0,5 stiklinės rudojo cukraus
200 gramų sviesto
3 didelių obuolių

Dubenyje sumaišyti kuskuso kruopas, miltus ir rudąjį cukrų. Sviestą ištirpdyti ir sumaišyti su sausaisiais produktais.
Obuolius nulupti ir supjaustyti skiltelėmis. Sumaišyti su tešla.
Gautą masę sudėti į kepimo popieriumi išklotą formą ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje apie 50 minučių.

Šaltinis - Rudens žaidimai pagal Virtuvės mitų griovėjus, 2013 Nr. 2
 
Pyragas švelniai karamelinis ir tikrai visai skanus. O pagaminimas užtrunka realiai tik vos ilgiau nei tiesiog supjaustyti obuolius. Pyragą dar galima cukraus pudra pabarstyti, bet man nieko nebereikėjo. Tiesa, šiek tiek jautėsi kietesni kuskuso grūdeliai, bet pabrinkinus juos svieste kiek ilgiau (t.y. nors truputį pabrinkinus, nes aš to nedariau), saldumynas turėtų tapti tobulas!

Ruduo ir Berlyne ruduo

Savaitgalį, kai jau galutinai atsigausiu po trumpų atostogų Vokietijos sostinėje, laukia dar vieno - jau antrojo - gyvenime torto kepimas. Kaip gaila, kad negimiau vasarą, kai aplinkui pilna visokių uogų, kurie puikiai tinka saldumynams... Rudenį dažniausiai tenka suktis iš padėties ir šokoladintis arba ieškoti naujų skonių, kaip kad aš ir pasistengsiu padaryti.

Tad savaitgalio planai tokie, kaip ir visai neseniai vienoje S raide pažymėtoje knygoje perskaitytas sakinys: Tačiau dabar jos pačios darbų sąraše daugybė nepalyginamai svarbesnių dalykų: a) išgelbėti svogūnus, kurie tuoj pridegs keptuvėje; b) pagaminus tobulą lazaniją išgelbėti ateitį su Viliu; c) išgelbėti pasaulį.

Keksiukai su kriaušėmis

Rytais be žadintuvo labiausiai nemėgstu to tylaus, bet labai įkyraus balselio galvoje, kuris pradeda kalbėti vos pirmą kartą prabundu iš sapnų. Jis dažniausiai pasakoja man, ką turėčiau šiandien nuveikti ir kaip aš švaistau tą brangų laiką gulėdama lovoje. Kartais man pavyksta jį nutildyti ir dar ramiai pamiegoti iki tokio paros laiko, kai jau nebereikia pusryčių ir iš karto galima gaminti pietus, bet kartais pasijaučiu labai kalta ir dar truputį pasiginčijusi su savimi skubu keltis.

Šį savaitgalį turėjau visokiausių planų, bet lengva ranka jų atsisakiau, kad galėčiau daryti tai, ko tą akimirką labiausiai norėjosi, pavyzdžiui, išgerti dar vieną taurę vyno ar žiūrėti interviu su A.M, net tada, kai tai reiškė smarkų vėlavimą į vakaro pasimatymą su giminaičiais.
Juk kartais to laisvės jausmo ir pritrūksta iki pilnos laimės. Tiesa, kartais užtenka vieno keksiuko...

Keksiukai su kriaušėmis

16 nedidelių keksiukų reikės:
2 kiaušinių
70 gramų cukraus
50 gramų miltų
gabalėlio imbiero (apie 3 cm ilgio)
0,5 šaukštelio kepimo miltelių
3 nedidelių kriaušių

Baltymus atskirti nuo trynių.
Trynius išplakti su cukrumi iki purios masės. Įtarkuoti imbierą, suberti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais.
Baltymus išplakti iki standžių putų, atsargiai sumaišyti su trynių mase.
Vieną kriaušę nulupti ir supjaustyti kubeliais. Sumaišyti su tešla.
Likusias kriaušes (lupti nebūtina) supjaustyti skiltelėmis.
Tešlą supilti į formeles, į kiekvieną keksiuką įsmeigti po kelias kriaušės skilteles.
Kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje apie 15-20 minučių.

Šaltinis - Rudens žaidimai pagal Virtuvės mitų griovėjus, žurnalas-albumas 2013 m. Nr. 2

Tiesa, VMG šiuos keksiukus kepė su obuoliais, bet tą dieną, kai aš norėjau tai daryti, visi namie laukę obuoliai jau buvo įdaryti džiovintomis slyvomis ir kepė orkaitėje, tad teko suktis iš padėties.
Keksiukai buvo labai minkšti ir purūs, tokius valgiau tikrai pirmą kartą.

Dar kalbant apie savaitgalio aktualijas - viduryje nakties važiuojant namo ir stebint miesto šviesas labai tinka garsiai klausytis dainos apie proto praradimą. O tada persukti laikrodžio rodykles ir miegoti miegoti miegoti žinant, kad pusryčiams bus galima suvalgyti dar vieną keksiuką nesibaiminant dėl pasikeisiančių apimčių.

Pappardele makaronai su pomidorais, gražgarstėmis ir mocarela

Pastaruoju metu per dieną parašau apie 20 darbinių laiškų, kartais dar sukurpiu kilometro ilgio laišką toli esantiems draugams, beriu žodžius ant elektroninio popieriaus lapo word'e... Raštu pasakoju apie naujus išradimus, bendradarbiavimo formas, sutartis, garsius mokslininkus ir dar melejoną dalykų, kurie dažniausiai man neatrodo labai įdomūs, tad labai stengiuosi, kad jie tokiais taptų. Tad kartais susikaupti ilgesniems pasakojimams čia tiesiog nebeturiu jėgų.
Ypač tokiomis dienomis kaip ši - apniukusiomis, vėjuotomis ir lietingomis. Tada tiesiog norisi sėdėti su aviečių arbatos puodeliu ir susisukus į pledą užsimiršti su užrašytomis ar suvaidintomis kitų žmonių istorijomis, nes savosios kelia norą bėgti.

Žmonės (ir gūglas) kalba, kad angliavandeniai kelia nuotaiką, tad pamėginkim! Pappardele makaronai su pomidorais, gražgarstėmis ir mocarela ilgai laukė savo eilės ir va, pagaliau  pasirodo.

4 porcijoms reikės:
400 gramų pappardele makaronų
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
česnako skiltelės
350 gramų vyšninių pomidorų (tinka, žinoma, ir paprasti)
poros saujų gražgarsčių lapelių
gabalėlio mocarelos
druskos, pipirų
tarkuoto parmezano

Dideliame puode pasūdytame vandenyje išvirti makaronus al dente, o kol makaronai verda pasiruošti produktus: česnako skiltelę sukapoti, vyšninius pomidorus perpjauti per pusę, mocarelą susmulkinti.
Keptuvėje įkaitinti alyvuogių aliejų, jame nuolat maišant apkepti česnaką. Sudėti pomidorus, juos pagardinti druska bei pipirais, kaitinti 2-3 minutes, kol suminkštės.
Išvirusius makaronus nuvarvinti ir dėti į keptuvę su pomidorais. Tuomet sudėti gražgarsčių lapelius ir mocarelą, maišant dar pakaitinti, kol lapeliai suvirs.
Apibarstyti parmezanu ir patiekti!

Šaltinis - Italijos virtuvė. Žingsnis po žingsnio, Smaguris, 2013.

Knyga "Italijos virtuvė. Žingsnis po žingsnio" man labai patinka dėl savo paveikslėlių, galėčiau kasdien vartyti ir seilę varvinti, gal net valgyti nebereikėtų... Būtų gerai! O šiaip... Apie Italijos virtuvę dar ne viskas pasakyta! Laikau čiūrikus, kad mano ilgi pavasario vakarai apie ją skaitant nenueitų šuniui po uodega...

Kaip šeštadienį dainavo Foje (o paskui man dar ilgai ilgai skambėjo galvoje) - aš tikiu, kad viskas bus gerai ir mes gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai...

 
Dar vienas būdas atitrūkti nuo savo gyvenimo ir jo problemų ar neaiškumų - susipažinti su naujais žmonėmis ir pabūti su jais kelias valandas nedidelėje uždaroje erdvėje. Pavyzdžiui, automobilyje, riedančiame keliu Šiauliai - Vilnius. Ne visos patirtys ten būna malonios, bet štai šį savaitgalį susipažinau su kalėjimo prižiūrėtoju, turizmo agentūros atstovu, kuris žino visus pigius skrydžius, mergina, mokančia akrobatikos triukų ant stulpo, ir kultūristų porele, kurie kilogramais valgo mėsą, bet niekada neragauja pyragų ar bandelių... Kaip taip įmanoma???
Bet reikės ir man kada pradėti mažinti saldumynų kiekį. Na, nuo kito mėnesio. Ne, nuo Naujųjų pavyzdžiui. Arba tada, kai sukaks trisdešimt. Tai dar turiu laiko! :)