2015-ųjų istorijos

Tęsiu jau 5 (jubiliejus!) metus skaičiuojančią tradiciją ir baigiantis metams noriu apžvelgti, kas įdomaus mano gyvenime įvyko per paskutinius 12 mėnesių. O šiemet įvyko tikrai daug, nes 2015-ieji man buvo pokyčių metai.

Visų pirma pakeičiau darbą. Kurį laiką darbinėje palėpe vyrojo visiška depresija, nes visi norėjo veikti ką nors kita negu tuo metu veikė. Tiesą sakant, anksčiau ar vėliau visi iš ten ir išėjome. Vilties akimirką toje pačioje palėpėje nuskambėjo žodžiai, kuriuos netgi užsirašiau – aš gal ir nesu labia protingas, bet, kaip pastebėjau iš tendencijų, visi, kas išeina iš VGTU, būna žiauriai laimingi. Ir iš tiesų perkėlusi savo mintis į oro uostą esu daug laimingesnė. Žinoma, darbo daugiau, bet kartu daugiau ir naujų pažinčių, iššūkių bei įdomių projektų, apie kuriuos galima kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.

Ir nuo pat gegužės, kai pirmą kartą nebe keliautojos akimis pažiūrėjau į visus tris Lietuvos oro uostus, vis dar negaliu atsižavėti lėktuvais ir vis dar taip pat noriu į juos fotografuoti ir dalintis savo darbinėmis akimirkomis su visais aplinkiniais. 

Tuomet pakeičiau vyrą. Nors gal teisingiau būtų sakyti, kad pakeičiau statusą. Iš įsimylėjusios šeimyniškos merginos tapau savarankiška vieniše (man labiau patinka angliškas žodis single, nes jo reikšmėje daugiau dalykų telpa negu tik vienatvė).

Iki šiol nesuprantu, kas nutiko, kad daugiau nei metus puoselėti santykiai nutrūko, bet vieną dieną supratau, kad tuomet priėmiau gerą sprendimą ir kad dabar viskas būtų visiškai kitaip, jeigu būčiau ir toliau laikiusis įsikibusi į žmogų, kuris manęs nemylėjo taip smarkiai, kaip man reikėjo. Šiandien pagaliau ir vėl esu laiminga - net ir būdama vieniša. 

Aukščiau aprašytas pokytis lėmė ir tai, kad teko keisti gyvenamąją vietą. Nusileidau žemyn nuo kalno, bet likau tuose pačiuose Žirmūnuose. Pro buto, kuriame gyvenau su dviem vaikinais, ir savo kambario langą mačiau privataus namo kiemą. Vasarą ten stebuklingai čiulbėdavo paukščiai – jie leisdavo man pasijusti lyg gyvenčiau ne judriame mieste, o visiškame kaime. Tylą drumsdavo tik kylančių lėktuvų gausmas – kaip simboliška, tiesa?

Rudeniop pavargau iš darbo namo per automobilių spūstis keliauti beveik valandą laiko, tad pradėjau žvalgytis naujos vietos. Ir radau! Persikėliau į Stoties rajoną arba, paprasčiau tariant, Naujininkus. Dabar Aušros vartus pėsčiomis pasiekiu per maždaug penkias-septynias minutes ir jaučiuosi gyvenanti kone pačiame miesto centre. Čia taip pat gaudžia lėktuvai, į langus kartais spigina LFF stadiono šviesos, o prieš miegą galiu klausytis apačioje gyvenančių kaimynų pokalbių lyg jie būtų tame pačiame kambaryje, bet man Tyzenhauzų rezidencija dabar yra pati mieliausia vieta – mano vieta.

Kažkaip netyčia pasikeitė ir gyvenimo būdas. Sumažėjo pyragų skaičius (jų vietą užėmė kruasanai, cha cha), padaugėjo trintų kokteilių, salotų ir grikių ar kitokių kruopų porcijų kiekis mano racione. Bėgimo sezoną šiemet pradėjau kovo 8 d., o paskutinę šių metų bėgimo distanciją įveikiau gruodžio 27 d. Ir per rekordinį laiką! Varžybose sėkmingai įveikiau vieną 5 km distanciją, keturis kartus bėgau 10 km, o paskutinįjį kartą susitvarkiau ir su 12 km. Horizonte jau matosi Rygos pusmaratonis!

Šiemet rimčiau pažiūrėjau ir į namų sportą – įveikiau mėnesio pritūpimų iššūkį, ilgai nesiskyriau su 8 minučių mankštą siūlančiais vyrukais, o galiausiai pribrendau sporto klubui ir bandau įveikti štangos spaudimo ar pritūpimo su štanga pratimus. Dar kitąmet noriu vėl padaryti špagatą. Reikės treniruotis!

O galiausiai prie visų pokyčių prisidėjo ir mano galva – ji numetė plaukus. Ne ne, ne visus, bet didžiąją dalį. Ilgus metus augintos kasos buvo skubiai sušluotos, kad nesukeltų man šoko, o aš tą vakarą grįžau namo tarsi sklęsdama oru (iš tiesų slydau pirmuoju rimtu žiemos sniegu ir ledu, bet juk reikia kaip nors poetiškai tai pavadinti) ir pasiruošusi pasitikti Naujuosius atvira širdimi. Šių metų pokyčius suvaldžiau, jei jų bus ir kitąmet – susitvarkysiu ir su tais, dar tik manęs laukiančiais. Kitaip nė būti negali.

Prie šių metų pokyčių galima pridėti ir pertrauką bloge – iš pradžių, užklupta šeimyninės rutinos, jo atsisakiau. Vėliau, jau beveik sugrįžusi į tikrąją savo odą, vėl prie jo grįžau ir kol kas nesiruošiu apleisti. Pagamintų ir nufotografuotų receptų archyvas plečiasi, man tik reikia rasti laiko ir noro rašyti. Ir jų bus!

Tad laukite J

P.S. Šiemet vykdžiau Instagram projektą ir šiandien turiu 365 (na, tiek bus iki vidurnakčio!) nuotraukas, iliustruojančias mano metus. Tų, kurios nepateko į blogo iliustracijas, ieškokite čia.