Kepta lašiša su medaus glajumi

Lankydamasi svetimame mieste visada pagalvoju, ar norėčiau jame pabūti ilgiau ir įsijausti į vietinės gyventojos vaidmenį. Atostogos Londone į mano „galėčiau ten gyventi“ miestų sąrašą įtraukė ir Didžiosios Britanijos sostinę. Puikiai įsivaizduoju save rytais skaitančią knygą prigrūstame metro vagone, o po to spėriai žingsniuojančią į darbą gatvėmis, kuriose susipina senoji ir naujoji architektūra. Taip pat puikiai matau save sėdinčią parke ant suolelio ar tiesiog ant žolės ir maitinančią voveres sausainiais (su šokoladu!). O savaitgaliais galėčiau arčiausiai namų esančiame bare valgyti angliškus pusryčius ir pradėti savo dieną nuo pintos elio.

Svajonė kurį laiką pagyventi kitoje šalyje manyje atgyja po kiekvienų atostogų užsienyje, tad naujos panašių emocijų bangos lauksiu jau pavasariui įsibėgėjus. O kol dar gyvenu po truputį blėstančiais prisiminimais apie Londoną, įkvėpta tradicinio britiško „fish and chips“ noriu parodyti, kokia žuvis lankosi mano virtuvėje.

Iš tiesų su žuvimi bandau susidraugauti jau kelerius metus, tačiau mūsų santykiai vis dar gana komplikuoti. Tikiuosi, jog po šio paprastučio, bet labai gardaus patiekalo, šviežia lašiša į mano namus atkeliaus dažniau.

Kepta lašiša su medaus glajumi

Reikės:

lašišos filė (vienai porcijai – 120 g)
2 šaukštų medaus
gabalėlio šviežio imbiero
šaukštelio Dižono garstyčių
žaliosios citrinos sulčių
druskos

Paruošti glajų: nedideliame dubenėlyje sumaišyti pašildytą medų su Dižono garstyčiomis, įmaišyti luptą ir tarkuotą arba labai smulkiai supjaustytą imbierą ir žaliosios citrinos sultis. Gauta mase aplieti lašišos filė. Pagardinti druska.

Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių arba kol lašiša gražiai paruduos.

Patiekti su karštu vandeniu nuplikytais brokoliais ir orkaitėje keptomis batatų lazdelėmis. Arba su mėgstamomis salotomis, žinoma.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2015 m.

Mano racione daug dažniau pasitaiko rūkyta lašiša – ji tinka tiek su salotomis, tiek su grikiais, tiek su makaronais, tiek su paprasta duona. Menu, kad špinatų ir lašišos pyragas, keptas, atrodo, prieš šimtą metų (tada dar gyvenau Karoliniškėse su dviem žaviomis damomis) buvo labai skanus, reikės jį įtraukti į pavasario meniu. 

Na, o britų nacionalinis patiekalas „fish and chips“ didelio įspūdžio man nepaliko. Žinoma, buvo skanu – menkę, apkeptą tešloje, pub‘as „Punch & Judy” (įkurtas dar 1787 metais!) patiekė su apskrudusiomis bulvytėmis, žirneliais, marinuotais svogūnais, duona su sviestu ir keliais padažais. Pastarųjų, mano kuklia nuomone, ten niekam nebereikėjo, skonių užteko ir taip. 
Angliški pusryčiai pub‘e buvo kiek įdomesnė gastronominė patirtis. Bet greičiausiai dėl to, kad mane, nelabai mėgstančią pupeles, labai maloniai nustebino būtent jų skonis. Ir gal dar dėl to, kad šalimais sėdėję ir apie gyvenimą pliurpę vyriškiai išlenkė bent po kelis bokalus alaus (o dar net vidurdienio nebuvo!). Na, bet o kam nepasitaiko tokių savaitgalių...?