Kiniška kiauliena su pekino kopūstu

Paskutinėmis vasaros ir pirmosiomis rudens dienomis leptelėjau sau, kad jau pasiilgau... drabužių! Kiekvieną rytą išeiti į darbą nuogomis kojomis buvo smagu, tačiau kasdien plūktis oro stokojančiame viešajame transporte ir jausti, kaip per blauzdą varva prakaito lašai, nebuvo taip jau ir malonu.

Tačiau vis dėlto aš dar nebuvau pasiruošusi drastiškam temperatūros kritimui, lietui ir tamsiems, niūriems rytams, kai nesinori lįsti iš lovos. Tad po darbų grįžusi namo ir išsidžiovinusi peršlapusias kojines susisuku į pledą ir stengiuosi nejudėti.

Na, gerai, nėra viskas jau taip dramatiška. Žinau, kad dar bus šiltesnių ir saulėtų dienų, kad dar leisiu vakarus bėgimo trasoje, kad dar avėsiu lengvus batelius, nors kišenėse jau barškės kaštonai, kad mano plaukai dar plaikstysis drauge su voratinkliais parke, kad dar... Bus daug gražių rudens dalykų.

Ir bus daug skanaus maisto. Vėl pajutau, kaip smagu yra gaminti ir valgyti šiltą, naminį maistą. Atrodo, kad to nedariau visą vasarą, tad per pirmąsias rudens dienas stengiausi kaip reikiant atsigriebti. Taip į mano virtuvę atkeliavo kiniška kiauliena su pekino kopūstu.

Kiniška kiauliena

Dviems porcijoms reikės:
200 g kiaulienos mentės
2 morkų
50 g pievagrybių
svogūno
skiltelės česnako
4 šaukštų sojų padažo
šaukštelio bulvių krakmolo
stiklinės daržovių sultinio
druskos, juodųjų pipirų
kininio kopūsto

Kiaulienos nugarinę nuplauti, nusausinti, supjaustyti juostelėmis ir apkepti iš abiejų pusių įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu aliejaus. Išimti kiaulieną ir nusausinti popieriniu rankšluosčiu.
Morkas supjaustyti griežinėliais ir apkepti. Sudėti pjaustytus pievagrybius, svogūną ir česnaką. Taip pat kelias minutes pakepti.
Tuomet sudėti apkeptą kiaulieną, užpilti šiltu sultiniu ir patroškinti, kol daržovės suminkštės. Prieš baigiant troškinti, sojų padažą sumaišyti su trupučiu vandens ir bulvių krakmolu. Užpilti ant mėsos ir daržovių, pamaišyti, kol padažas sutirštės. Pagal skonį pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais.
Valgyti su ryžiais ir kininiu kopūstu.

Receptas rekomenduoja mėsą ir daržoves iš karto apibarstyti kapotu kininiu kopūstu, bet man buvo smagiau jį valgyti atskirai. Jūs galite pamėginti ir kitus variantus.

Šaltinis - Neringa Kalasauskaitė-Lewandowska, Renata Ničajienė, Asta Černė "Didžioji troškinių, sriubų ir kitų šildančių patiekalų knyga", Smaguris, 2014 m.

---

O kol kas galiu gyventi tais lengvais rudeniškais įspūdžiais - saule, nudažančia dangų rožiniais ir raudonais atspalviais kiekvieną rytą ir vakarą, dulkėtais sporbačiais (juk jie kartais gana intensyviai naudojami), krepšinio žiūrėjimu, ilgais mergaitiškais pokalbiais ir romantiniais filmais, pasisėdėjimu kavinėje prie upės vakarop, kol dar nešalta, rytiniais juokais prieš darbą, mažučiu kaštonu kišenėje ir svajonėmis apie atostogas ten toli toli. Paryžiuje.

Nebe tiek daug ir liko - tik keli mėnesiai.
Jėj.

Mėlynių ir kefyro kokteilis

Baigėsi viena sunkiausių mano gyvenimo vasarų. Visus tris mėnesius kovojau, įrodinėjau, kad esu stipri moteris ir galiu atlaikyti visus nesklandumus, kurie tik pasitaikys mano kelyje. Ir galiausiai pati savimi patikėjau.

Per šiuos metus išliejau nemažai ašarų, tad atėjo metas liautis gailėtis savęs, įsileisti į aplinką daugiau pozityvių minčių ir imtis pokyčių. Net ir sugriuvus puoselėtiems santykiams, aš vis dar tikiu meile - žinau, kad ji ateis, kai mažiausiai to tikėsiuosi. Neskubinu savęs, nors nujaučiu, kad jau esu pasirengusi ir šį kartą jau geriau žinočiau, ko noriu iš artimo žmogaus ir ką pati galiu jam duoti.

Dabar aš pasiruošusi būti laiminga. Iš tiesų jau ir dabar esu laiminga - susitaikiusi su pasikeitimais, įpratusi prie lėktuvų gausmo ir nesibaigiančio elektroninių laiškų srauto, išmokusi gyventi viena ir sužinojusi apie save nemažai naujų dalykų. Tad dabar galiu ramiai laukti žmogaus, kuris norės būti laimingas su manimi - kaprizinga, reiklia, ironiška, priekaištaujančia, bet smarkiai mylinčia. O kol kas labiausiai myliu save pati ir lepinuosi besibaigiančiais vasaros malonumais.

Ši vasara man buvo labai nekulinarinė - pereiti į gaminimo tik vienam zoną man vis dar yra iššūkis. Kaip ir pusryčiai 6 valandą ryto. Tad dažnai mano vakarienė buvo tik vaisiai ar trinti jų kokteiliai. Didžiausias atradimas - mėlynių (arba šilauogių) kokteilis.

Mėlynių ir kefyro kokteilis

Reikės:
dviejų didelių saujų mėlynių (tinka ir šilauogės)
banano
kefyro
šaukštelio medaus
linų sėmenų

Mėlynes perrinkti, kad neliktų jokių šapelių. Bananą supjaustyti, medų pašildyti, kad suskystėjų. Į smulkintuvo indą dėti mėlynes, pjaustytą bananą, užpilti norimu kiekiu kefyro, įdėti šaukštelį medaus ir apibarsčius linų sėmenimis gerai sutrinti.
Gerti ir mėgautis!

P.S. Nuotraukoje matosi, kam naudojau likusias mėlynes - keksiukų receptas čia.

---
Nežinau, ar čia sugrįžimas į blogosferą, ar tiesiog noras pasipasakoti, kad man viskas gerai. Ruduo visada naujų iššūkių atneša, tai gal tvarkydamasi su jais brūkštelėsiu ką nors. Jei tik virtuvėje (na, arba gyvenime) įvyks kas nors įdomesnio, apie ką būtų verta papasakoti internetams.

2014-ųjų istorijos

2014-ieji buvo dar vieni geri gyvenimo metai. Netgi labai labai geri. Metai, kai nepakeičiau darbo, turėjau ilgesnes nei dviejų savaičių atostogas, keliavau (komandiruočių reikalais, bet jie iš tiesų labai smagiai dera su atostoginiais reikalais), gana daug vaikščiojau į teatrą, bėgiojau, šokau, mylėjau ir mėgavausi gyvenimu.

---

Visų pirma, 2014-ieji buvo meilės metai. Naujųjų metų naktį sutikau žmogų, su kuriuo dabar dalijamės ne tik vakarienes, bet ir šildymo sąskaitas ne itin sandariame bute Žirmūnuose. Dėl mudviejų jausmo aš lengva ranka susikraučiau lagaminą ir išvažiuočiau gyventi į Grenlandiją (tie, kurie žino mano ir žiemos santykius, turėtų suprasti, kad čia tikrai big deal!). Juk dviese ten gyventi būtų tikrai smagiau...

2014-ieji buvo bliuzo metai. Valentino dieną praleidau su žmonėmis, šokančiais bliuzą, ir susižavėjau. Pavasarį pati pradėjau lankyti pamokas, vasarą pirmą kartą dalyvavau ne tik legendiniame bliuzo festivalyje Varniuose, bet ir šokių stovykloje, rudenį buvau šiek tiek nurimusi, bet po kalėdinio vakarėlio prisakiau sau, kad jeigu kažkas man teikia tiek džiaugsmo, kodėl turėčiau to atsisakyti?

Tad šokius pelnytai galiu laikyti praėjusių metų atradimu. Aš taip ir jaučiau, kad pirmame kurse reikėjo pradėti lankyti lindyhopą, dabar viskas būtų dar smagiau ir paprasčiau. Na, bet geriau vėliau negu niekada!

Tai buvo dar vieni mergaičių metai! Grupiokės pradėjo masiškai tekėti pernai prie altoriaus palydėjome net tris gražuoles. Šiems metams vestuvių kol kas dar nenumatyta, tiesa, panašu, kad įkurtuvių teks aplankyti netgi ne vienas. 

Praėjusiais metais susikūrė naujas ratelis leidėjos ir jų gerbėjai  - dabar mes visi sunkiai telpame prie vieno stalo, nebent jis tikrai didelis. Ir jau šiemet šį ratelį papildysime vienu nauju mažu nariu!

2014-ieji buvo tikri bėgimo metai: sezoną pradėjau dar kovo pabaigoje, o užbaigiau lapkričio viduryje. Sudalyvavau keturiuose varžybose - trijose pasirinkau 5 kilometrų atstumą (vienas etapas buvo siaubingai karštas, kitas - gana šaltas, o trečias - fiziškai sunkus dėl išvakarėse vykusio vakarėlio), o Vilniaus maratone sėkmingai finišavau 10 kilometrų distancijoje. Ją įveikiau netgi kokiomis penkiomis minutėmis anksčiau negu tikėjausi! Šiemet savo rezultatus norėčiau gerinti tiek atstumo, tiek minučių prasme. O kad tik man užtektų stiprybės ir kantrybės!

Na, ir maisto metai buvo. Nors 2014-aisiais parašiau vos 38 įrašus, virtuvėje, manau, praleidau daugiau laiko nei įprastai... Populiariausi metų įrašai pagal peržiūrų skaičių:

1. Paprastasis rabarbarų pyragas - retas pyragas sulaukia tiek mano dėmesio ir užkariauja virtuvę ilgiau negu keliems kartams. Šis turi kažką stebuklingo - vasariško, kvapnaus ir saldžiarūgščio...
2. Riešutiniai morenginiai sausainiai - niekada negalvojau, kad morenginiai sausainiai taip lengvai iškepami. Žinoma, prieš tai reikia gerai pasidarbuoti plaktuvu.
3. Bananiniai keksiukai su karamele - vienas mano praėjusių metų atradimų - karamelė. 
4. Svogūnų laiškų ir sūrio keksas - kai norisi ko nors pikantiško prie gero dubens salotų.
5. Wok makaronai su vištiena ir imbieru - iš Jamie Oliverio receptų archyvo atkeliavęs patiekalas tapo L. firminiu, dėl ko aš labai džiaugiuosi, nes man netenka jo gaminti pačiai. Tik skanauti!

O šie metai, tikiuosi, bus tokie patys geri ir net dar geresni negu praėjusieji. Metų užduotys ir tikslai sudėlioti ir gražiai surašyti, planai, kaip juos įgyvendinti taip pat kuriami. Tad ramia širdimi išleidžiu kometą neribotų kūrybinių atostogų.

Nors pažvelgusi į pirmąjį įrašą suprantu, kad virtuvės sferoje gerokai patobulėjau, tačiau po 3,5 metų dar nesijaučiu tikra maisto tinklaraštininke, kuri galėtų dalytis patarimais, kaip geriau padaryti tą ar aną. Man prie širdies ir toliau lieka paprasti dalykai, su kuriais nereikia ilgai vargti. O tokių juk pilnas internetas ir kulinarinės knygos... Tad kol neatradau tikrosios ir man mieliausios krypties, pailsėsiu ir paveiksiu kitus dalykus.

Grįšiu tada, kai galėsiu pasakyti apie maistą daugiau negu apie save. Arba norėsiu papasakoti ką nors ypatingo. Galbūt ilgai laukti nereikės.

Kalėdiniai cantuccini sausainiai su šokoladu

Ką veikti savaitgalį prieš Kalėdas? Žinoma, kad kepti sausainius. Pageidautina, kad jie būtų skirtingų rūšių. Dar galima pakuoti dovanas klausant šventinių melodijų (mano favoritė šiemet Let it snow). Valgyti ledus pergrūstame prekybos centre po šventinio apsipirkimo. Šokiai irgi visai nieko užsiėmimas. Dainuoti irgi. Daug miegoti. Susitikti su geriausiais draugais ir pasimėgauti draugija, pokalbiais ir juokais. Nusipirkti bilietus į labai gražaus balso savininko koncertą. Žiūrėti optimistinius filmus. Iki vidurnakčio kalbėtis apie šventines tradicijas namuose.

Žodžiu, daryti viską, kad prieššventinis pirmadienis būtų kuo nedarbingesnė diena.

Kalėdiniai cantuccini su šokoladu

Vienai didelei skardai džiuvėsėlių reikės:
250 gramų miltų
250 gramų miltelinio cukraus
1,75 šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
dviejų kiaušinių + vieno kiaušinio trynio
100 gramų skrudintų lazdyno riešutų
100 gramų šokolado

Miltus, miltelinį cukrų, kepimo miltelius ir druską sumaišyti, persijoti į didelį indą. Į mišinio vidurį įmušti kiaušinius ir kiaušinio trynį, atsargiai išsukti masę.
Pridėti smulkintų skrudintų lazdyno riešutų ir kapoto šokolado, gerai išmaišyti.
Drėgnomis rankomis formuoti iš tešlos kepaliukus - geriausia, kokio centimetro storio ir kelių centimetrų pločio (bet čia jau kaip išeis). Juos dėti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti 170 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį.
Tuomet kepaliukus supjaustyti riekutėmis (atsargiai, karšta!) ir dėti atgal į skardą taip, kad prieš tai vidine puse buvusi dabar būtų viršuje. Kepti 5 minutes 150 karštumo laipsnių orkaitėje, tada riekutes apversti ir dar truputį padžiovinti. Atvėsinti. Laikyti sandariame inde,
Mėgautis ir valgyti pamirkant į arbatą.

Šaltinis - žurnalas "Virtuvė", nr. 12 (66), 2014.

Nom nom nom.

O iš tiesų po tokio gražaus ir jaukaus savaitgalio man Kalėdos jau prasidėjo. Ir tikiuosi, kad jos tęsis taip pat gražiai, ramiai ir sklandžiai. Į jas, kaip visada, įeis kelionės po Lietuvą su pyragais ant kelių, aguonų pieno ir silkės degustacijos (šiemet silkę jau ragavau per draugės vestuves, gal to metams ir užteks?) ir šventiniai juokai.

Bet šiemet visa tai vyks kartu su žmogumi, į kurio ranką galėsiu bet kuriuo momentu įsikibti. Ir dėl to viskas bus šimtą kartų geriau!

P.S. Jam patiko sausainiai! Retas ir dėl to labai džiuginantis komplimentas.

Spragintų kukurūzų ir karamelės skanėstas

Gyvenimas kartais užknisa. Tu gali sau gražiai susiplanuoti jaukią ir malonią ateitį, pasimatuoti naujo įvaizdžio batus, susapnuoti, kaip gerai viskas klojasi, laikyti kumščius už savo sėkmę, o tada... Nieko negauti ir grįžti atgal į savo kasdienybę, kurioje, jeigu iki tol viskas atrodė visai neblogai, dabar lieka tik pusėtinai.

Taip jau nutinka su planais. Tad truputį (lengvai lengvai) pasigailėjau savęs, pasvajojau, kaip kada nors išvažiuosiu gyventi į Grendlandiją ir važinėsiu šunų kinkiniu, o tuomet po truputį mintyse sudėliojau planą B. Jį pradėsiu nuo to, kad pasimokysiu, kaip reikėtų išmintingai kalbėti ir galvoti apie planuos prisidedant prie jų išsipildymo.

O kol kas virtuvėje sukasi tie patys ir jau daug kartų matyti patiekalai bei žiemos tamsa, neleidžianti nieko fotografuoti. Tad noriu pasidalyti receptu, kuris mane sužavėjo blogerės Renatos knygos "Nostalgiški saldumynai" pristatyme.

 Spragintų kukurūzų ir karamelės skanėstas 

Skanėstui reikės:
300 gramų karamelinių irisų
100 gramų sviesto
100 gramų spragintų kukurūzų
šaukštelio cinamono

Kukurūzus išspraginti: į keptuvę pilti tiek aliejaus, kad plonu sluoksniu padengtų dugną. Įmesti tris kukurūzus ir palaukti, kol jie susproginės. Tuomet keptuvę nuimti nuo ugnies, suberti likusius kukurūzus (jie keptuvės dugną turėtų padengti vienu sluoksniu), gerai sukratyti, kad karštas aliejus tinkamai pasiskirstytų, grąžinti ant nedidelės ugnies ir uždengti dangčiu. Kai nebesigirdės spragsėjimų arba jie pasidarys gana reti, ugnį išjungti. (Sveriamų kukurūzų spraginimui galima nusipirkti visose didesnėse parduotuvėse, tikrai apsimoka labiau negu pakuotės, jau paruoštos spraginimui mikrobangėje - pastarosios daug greičiau pridega ir viską sugadina).

Sviestą išlydyti, sudėti karamelinius irisus ir kaitinant ant mažos ugnies nuolat maišyti, kol masė taps vientisa.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi. Į ją sudėti spragintus kukurūzus, sumaišytus su karamelės ir sviesto mase, viršų pabarstyti cinamonu ir palikti sustingti.

Šaltinis - "Nostalgiški saldumynai", Sezoninė virtuvė, 2014

Tiesa, mano pirkti karameliniai irisai nebuvo tokie, kokių tikėjausi, tad skanėstas buvo toks... "Plombatraukis". Kai kurie žmonės, kurie spragintus kukurūzus namuose valgo saujomis, šito limpančio jausmo burnoje negalėjo pakęsti ir suvalgė tik vieną kąsnį. Kone visas kitas likęs gabalas liko mano jėgoms. Kas irgi nebuvo blogai!

Tačiau  kitam kartui turbūt keisčiau dalį karamelės į "Rududu".

---
Kol graužiu spragintus kukurūzus, imberiniai sausainiai ar kitokie šventiniai kepiniai į virtuvę atkeliauti dar nespėjo. Kaip ir kalėdinė nuotaika.
Kasdien žiūrėdama į kalendorių vis dar negaliu patikėti, kad tos šventės jau net nebe už kalnų, bet jau beveik ranka pasiekiamos.

Gerai, kad bent kelias dovanas jau sugalvojau.

Dabar beliko tik jas pagaminti!

Moliūgų sriuba su apelsinais

Sparčiai artėjantis šaltasis metų laikas namus paverčia jaukia komforto zona, kurios nebesinori palikti. O iš tiesų, kas nori šalti nosį ir ausis lauke, kai galima susisukti į kamuoliuką ir visą vakarą murkti lovoje žiūrint filmus ar skaitant knygas? Tiesa, visaip stengiuosi neapkerpėti, vėl pradėjau po truputį judėti su 8 minučių treniruočių vyrukais ar bliuzo deivėmis. Tik nežinau, kiek ilgai man užteks jėgų atsispirti begalinio miego šauksmui...

Guodžiu save, kad jau po mėnesio vėl viskas pradės šviesėti ir atsiras viltis, kad gražus ir spalvotas pavasaris netruks ateiti. O kol kas namų jaukumas viršija visas ribas tik tuomet, kai išverdu moliūgų sriubos. Šį kartą - truputį kvepiančios šv. Kalėdomis.

Moliūgų sriuba su apelsinais

Reikės:
300 gramų moliūgo
didelės morkos
500 mililitrų daržovių arba vištienos sultinio
2 apelsinų
2 nedidelių svogūnų
50 mililitrų grietinėlės
skiltelės česnako
šaukštelio kario
druskos ir pipirų pagal skonį
aliejaus kepimui

Moliūgą supjaustyti kubeliais, dėti į puodą, kuriame virs sriuba ir kepti įkaitintame aliejuje, kol suminkštės. Tuomet sudėti kubeliais pjaustytą morką, smulkintą svogūną ir česnaką, įberti kario, druskos ir pipirų ir kepti dar apie 10 minučių.

Supilti sultinį ir išspaustas apelsinų sultis, pavirti dar apie 10 minučių.

Sriubą pertrinti per sietelį arba sutrinti trintuvu (kaip kitaip vadinasi blenderis?), pagardinti grietinėle. Ant viršaus dar galima pabarstyti pipirų, bet tik vos vos - dėl kvapo ir vaizdo.

Skanaus!

Šaltinis - RIMI receptų lapelis

Namie nuomonė dėl trintų sriubų šiek tiek išsiskiria, nes kai kam ji primena košę ir ligoninės maistą. Tai prisirankiojau ir kitokių sriubų receptų - tokių, kuriose būtų ką pakramtyti. Gal kada ateis ir jų eilė...

Ir ei, iki šv. Kalėdų liko mažiau negu mėnuo! Metas pradėti galvoti apie šventinius kepinius - imbierinius sausainius, biscotti ir gal net kūčiukus... Ir, žinoma, atrasti patį geriausią saldų ar nelabai saldų, bet gerai ilgas keliones atlaikantį pyragą šeimyniniam suvažiavimui.

Ir kalėdinius filmus reikia pradėti žiūrėti! Tas švenčių laukimas kiekvienais metais vis smagesnis darosi, jėj!

Indiškas kario troškinys su moliūgais

Kada darbe būna geriausias pirmadienis? Kai grįžti iš komandiruotės užsienyje ir dar šventi savo gimimo dieną. Atrodo, tuomet esi pats įdomiausias pašnekovas, kurio visi klausinėja apie užsienį, apie gautą patirtį, o tada vienas per kitą giria namie gamintą tortą ir sveikina su tuo, kad neatrodau nė trupučio vyresnė. Na gerai, gal šiek tiek perdedu, bet turbūt pirmą kartą grįžau namo po pirmadienio tokia laiminga.

O gal čia buvo kaltas cukraus perteklius?

Turbotinginys jau kažkada buvo aprašytas bloge, dabar metas papasakoti apie naujus atradimus. Pirmasis jų - moliūgų derinys su kokosų pienu. Švelnus ir nerealus! Apskritai, aš kiekvieną rudenį stengiuosi moliūgus į savo racioną įtraukti kuo smarkiau, tačiau man ne visada pavyksta. Na, bet bent kelis naujus patiekalus atrandu kasmet - džiaugiuosi bent tuo.

Indiškas kario troškinys su moliūgais

2-4 porcijoms reikės:

svogūno
poros šaukštų aliejaus
300 gramų moliūgo
didelės paprikos
400 gramų vištienos
2 šaukštelių kario
300 mililitrų vištienos arba daržovių sultinio
400 gramų kokosų pieno
3 šaukštų žaliųjų citrinų sulčių
3 šaukštų žuvies padažo
2 šaukštelių cukraus
aitriosios paprikos
žiupsnelio šviežių kalendrų

Dideliame puode įkaitintame aliejuje apkepinti šiaudeliais pjaustytą svogūną, užberti kario ir maišant šiek tiek pakepinti. Suberti kubeliais pjaustytą vištieną, papriką ir moliūgą, išmaišyti. Tuomet supilti sultinį ir kokosų pieną. Troškinti ant nedidelės ugnies 20-30 minučių, kol sutirštės.

Supilti žuvies padažą, žaliųjų citrinų sultis, suberti cukrų ir dar truputį pakaitinti.

Troškinį patiekti apibarsčius kapotomis kalendromis ir smulkiai pjaustyta aitriąja paprika.

Šaltinis - Virtuvės mitų griovėjų žurnalas-albumas "Rudens žaidimai", Nr. 2, 2013

Kad jau netyčia rimiake gavau asmeninę nuolaidą kokosų pienui (Laimuse, Tavo įtaka?), matyt, teks greitu metu kartoti. Atsimenu, ir namai labai skaniai kvepėjo nuo šio troškinio... Ir išrankusis valgytojas buvo patenkintas. Tai kaip ir vieni pliusai!

O grįžtant prie gimtadienio ir Kopenhagos reikalų - iš pradžių maniau, kad gimtadienis užsienyje bus tik viena paprasta diena, kai pamiršiu, kad ji kažkuo ypatinga. Anaiptol! Draugai užvertė sveikinimais, tad pusę dienos krykštaudama lindėjau telefone, tada vaišinausi daniškais ir turkiškais skanumynais (visada tarptautiniuose renginiuose apsimoka atsisėsti prie turkų, man atrodo, jie visur savo saldainius nešiojasi), vaikštinėjau aptemusiomis Kopenhagos gatvėmis, valgiau pyragėlį su braškėmis ir jaučiausiai labai mylima ir labai laiminga.

Geras ženklas tai, kad tas laimės jausmas kol kas vis dar neblėsta!