Rabarbarų, braškių ir čijos sėklų desertas

Vieną saulėtą šeštadienio rytą vos pradėjusi savo įprastinę ilgųjų bėgimų trasą sutikau vyriškį, kuris jau buvo gerokai pasivaišinęs svaigiaisiais gėrimais (o gal gėrimų galia dar nebuvo palikusi jo nuo vakaro, kas čia supaisys tuos Naujininkų vyriškius?). Žinoma, iš karto buvau jo pastebėta ir užkalbinta - „Tu ir taip turi puikią figūrą, kam dar bėgioji?“ (paprastasis vertimas iš rusų kalbos). Nelėtindama žingsnio išsišiepiau nuo ausies iki ausies ir likusius 15 trasos kilometrų tikrai galvojau apie tai, kodėl.

Pradėjau seniai, kaip sakoma, before it was so cool. Pirmąsias bėgimo programas gūdžiais 2012-aisiais man atsiuntė draugė, o aš jas bandydavau viename iš Karoliniškių stadionų. Po kelių mėnesių treniruočių nubėgau 5 km, bet sustojau. Tuomet norėjau gražesnių kojų ir vidinės ištvermės, o jos niekaip neatsirado. Per ketverius metus kojos mažai pasikeitė, bet ištvermės atsirado tiek, kad praėjusią savaitę pelniau pirmąjį medalį už pusmaratonio distanciją. Nežinantiems – tai yra 21,097 km.

Nebuvo lengva. Bet ir tokių sunkumų, apie kokius galvojau prieš stodama prie starto linijos, nepatyriau. Paskutinį kilometrą sugebėjau spurtuoti, finišą pasiekiau su plačia šypsena, o užsikabinusi ant kaklo medalį net šiek tiek susigraudinau, bet galų gale emocijų potvynis toli nenunešė – tik šampano į artimiausią romantišką kavinukę.

O visgi – kodėl? Dėl minčių švaros, dėl raumenų lengvumo, dėl akimirkos džiaugsmo, dėl vidinių demonų nugalėjimo, dėl skanėstų, dėl širdies bėdų užmiršimo, o labiausiai dėl iššūkių, kuriuos galiu pati sau iškelti ir už kurių įveikimą tik pati viena ir esu atsakinga.

Kalbant apie skanėstus, prasidėjo mano mėgstamiausias metas – ta metų dalis, kai galima valgyti rabarbarus!

Rabarbarų, braškių ir ispaninio šalavijo (čijos) sėklų desertas

1 turbo porcijai reikės:

100 gramų rabarbarų

šaukštelio rudojo cukraus

4 šaukštų čijos sėklų

nepilnos stiklinės avižų pieno

saujos braškių

žiupsnelio druskos

šaukštelio kakavos

Rabarbarų stiebus nulupti ir supjaustyti nedideliais gabalėliais. Juos apibarstyti ruduoju cukrumi ir kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 min.

Čijos sėklas sumaišyti su kakava ir druska bei užpilti avižų pienu (galima naudoti ir kitokį augalinį pieną). Gerai išplakti, o tuomet palikti bent pusvalandžiui, kad išbrinktų.

Sluoksniuoti desertą – ant išbrinkusių čijos sėklų sudėti keptus rabarbarus, o ant jų – supjaustytas braškes.

Šaltinis – vmgonline.lt 

Blogo statistika rodo, kad čijos sėklos šiuo metu yra ant pačios didžiausios bangos, nes vasario įrašas apie jų pudingą kol kas yra metų skaitomiausias.

O mano asmeninė statistika sufleruoja, kad metas ieškoti naujų rabarbarų panaudojimo būdų, nes per penkerius blogo rašymo metus (!) vis sugebėdavau atrasti ką nors įdomaus. Nesinori daryti išimčių.

Grįžtant prie istorijų apie bėgimą – esu labai dėkinga R., kuri įkalbėjo išbandyti Rygos maratoną. Nors bendrai sutarėme, kad trasa ten gana nuobodi, savaitgalis Latvijos sostinėje tikrai buvo įsimintinas ne tik dėl dviejų valandų, praleistų su 32 tūkstančių bėgikų minia. Tikrai įsiminsiu tą kiaurai merkiantį lietų, pabandymą padaryti atsispaudimą pasipuošus Latvijos kariuomenės atributika ir užsidėjus 20 kilogramų kuprinę, dar šampaną ir ženklus „My next husband will be normal“ bei „I once went on a diet for a month and all I lost was 30 days“, Art nouveau rajoną, nuostabią mūsų namų lokaciją, avietinį pyragėlį ir vos 35 minutes trukusį skrydį atgal namo.

O dabar belieka sulaukti I., kuri pažadėjo uždėti tiarą dėl įveiktos distancijos, ir vėl sugrįžti į bėgimo trasą. Jau prisikaupė minčių, kurias reikėtų pergalvoti ir sudėlioti į reikiamus galvos stalčiukus. 

Vištienos troškinys su šparaginėmis pupelėmis

Gyvenime mane labiausiai įkvepia aplinkinių žmonių istorijos.

Draugė, kuri metė darbą ir išvažiavo daugiau negu trims mėnesiams pakeliauti po Aziją, įkvėpė mane pačią išbandyti atostogas vienumoje. Žinoma, aš tik kelioms dienoms skrisiu apžiūrėti tikrojo Akropolio, bet gera pradžia – jau pusė darbo. Draugė, kuri aktyviai bėgioja, įkvepia mane apsiauti bėgimo batelius net tada, kai ypatingai sunku, ir kovoti su begaliniu tinguliu bei noru gulėti ant lovos šlamščiant šokoladą. Draugė, kuri tiesiog akyse auga kaip profesionalė, sukirbina ir manyje norą žinoti daugiau, mokytis ir tapti geresne negu esu. Draugė, kuri puikiai šoka ir mokosi stovėti ant peties (!), įkvepia mane žengti ant parketo ir leisti kūnui prisiminti, ką jis turėtų jausti žavių vyrukų vedamas į dešinę arba į kairę. 

Perskaitytos istorijos įkvepia mane daugiau savo gyvenimo nuotrupų perkelti į virtualią erdvę ir gražiai prisegti jas prie išbandytų receptų. Gaminti man šiuo metu daug įkvėpimo nereikia – užtenka nueiti į turgų ir apžiūrėti jo gėrybes, o galvoje tuo metu persiverčia tūkstančiai kulinarinių knygų, žurnalų ir tinklaraščių puslapių bei receptų.

Taip vieną vėsoką pavasario dieną ant stalo atsirado vištienos troškinys su šparaginėmis pupelėmis.

2-3 porcijoms reikės:

400 gramų vištų krūtinėlės

2 pomidorų

mėlynojo svogūno

raudonos saldžiosios paprikos

200 gramų šparaginių pupelių

2 skiltelių česnako

gabalėlio imbiero

100 ml kokosų pieno

šaukštelio Kajeno paprikos

šaukštelio ciberžolės

kelių baziliko lapelių

druskos

Supjaustyti svogūną, papriką, česnako skilteles, krūtinėlę kubeliais. Sutarkuoti imbierą. Pomidorus nuplikyti verdančiu vandeniu, leisti pastovėti kelias minutes, o tada nulupti odelę ir susmulkinti.

Didelėje keptuvėje apkepinti svogūną, česnaką, papriką ir imbierą. Tam reikėtų skirti maždaug 5 min. Tuomet sudėti luptus pomidorus, gerai išmaišyti ir dar minutėlę pakepinti.

Į keptuvę sudėti pjaustytą vištieną ir suberti Kajeno papriką, ciberžolę bei druską. Sumažinti kaitrą, supilti kokosų pieną ir virti apie 10 minučių.

Sudėti šparagines pupeles (aš naudojau šaldytas), gerai sumaišyti, uždengti ir troškinti dar apie 15 min. Nukėlus nuo ugnies įberti smulkintų baziliko lapelių. Patiekti su ryžiais.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2016.

Žiūrėdama į pastarąsias dienas supratau, kad vienas didžiausių mano variklių - atostogų jausmas. Likus savaitei iki trumpučio poilsio ir kelių atitrūkimo nuo viso pasaulio akimirkų pasijutau galinti nuversti kalnus, tad užsiėmiau įvairiausiomis veiklomis - tiek darbinėmis, tiek asmeninėmis. Dalyvavau parodos oro uoste atidaryme, prakaitavau bėgiodama pagreitėjimo ruožus į kalną, stebėjau lietumi nupraustą saulėtekį Užutrakio dvare, gurkšnojau šampaną Nacionalinėje dailės galerijoje... Tad paskutinį vakarą prieš prailgintą savaitgalį Latvijoje iki nakties rašiau elektroninius laiškus ir tvarkiau reikalus, o pamiegojusi vos keturias valandas jaučiausi tokia žvali, kokia kartais nebūnu net po daugiau nei dvigubai ilgesnio pamiegojimo.

Tikiuosi, kad šis įkvėpimas džiaugtis gyvenimu manęs dar kurį laiką neapleis ir pralinksmins pastebėtomis smulkmenomis net ir šiek tiek atvėsusiomis pavasario dienomis.

Veganiški blynai su obuoliais ir bananais

Blynai man visada asocijuojasi su šeštadienio rytais pas mamą. Tokia yra mūsų tradicija tais gana retais savaitgaliais, kuriuos praleidžiu vaikystės namuose Saulės mieste. Tėtis yra kiaušinienės su lašinukais (pastaruosius aš vis dėlto išrankioju) meistras, dar jis geba išvirti sriubą beveik iš nieko, bet būtent mama šeimoje gamina geriausiai ir skaniausiai.

Aš dabar pretenzingai bandau ją įveikti ir mėginu vis naujus receptus, tačiau grįžtu namo ir ji nugali mane paprasčiausiais blynais. Jų galiu suvalgyti tiek, kad dauguma aplinkinių nusistebi, kaip tokiame ne itin dideliame žmoguje gali tilpti tiek daug maisto.

Kai mama savaitgaliui atvažiavo pas mane, pabandžiau suderinti mūsų pomėgius – mano norą ieškoti naujovių ir jos gaminimo įgūdžius. Išėjo tikrai nuostabiai!

Veganiški blynai su obuoliais ir bananais

3-4 porcijoms reikės:

3 obuolių

banano

250 mililitrų sojų pieno

šaukštelio obuolių sidro acto

250 mililitrų pilno grūdo miltų

0,5 šaukštelio sodos

šaukšto rudojo cukraus

Į pieną įpilti šaukštelį acto ir palikti 5 minutėms.
Obuolius sutarkuoti, bananą supjaustyti griežinėliais.
Sodą įmaišyti į miltus, supilti pieną ir gerai išmaišyti. Tuomet sudėti tarkuotus obuolius ir pjaustytą bananą ir suberti cukrų.
Išmaišyti tešlą ir kepti blynus gerai įkaitintoje keptuvėje su šiek tiek aliejaus.

Šaltinis – Lazy vegan.

Blynus galima valgyti su mėgstama uogiene, šviežiomis uogomis ar jogurtu. Aš pati išbandžiau aviečių uogienę ir šilauoges, tikrai buvo labai skanu.

Su šiais blynais atidariau sėdėjimo balkone sezoną. Nesvarbu, kad tą sekmadienį tikrai nebuvo labai šilta, o galiausiai pradėjo lyti lietus, kuris pusryčių nors ir nesugadino, bet padarė juos žvarbesnius ir privertė išgerti daugiau arbatos.

P.S. Už gražias nuotraukas dėkoju Viktorija Gajauskaitė Photography

--- 

Dabar pagaliau jau tikrai atėjęs pavasaris iš karto apsimeta vasara ir kviečia sėdėti lauko kavinėse, degintis balkonuose pliurpiant su draugais arba skaityti ten knygas, vaikščioti vėlais vakarais ir grožėtis miestu arba sustoti šalia žydinčio medžio ir iš visų plaučių kvėpti į save lengvai svaiginantį aromatą. Būtent tokiu metu – kai viskas aplinkui skleidžiasi, žydi, kvepia, mane apima lengva melancholija, nuo kurios, deja, nėra jokių vaistų. Reikia pačiai su ja susidraugauti ir žingsnis po žingsnio išvesti iš proto ar išvaryti iš namų. Tad kabinuosi į visokias pramogas – šoku, bėgioju, apsipirkinėju, vaikštau į renginius, būnu tarp naujų žmonių ir tikiuosi, kad jau tuoj tuoj viskas sugrįš į savo vėžes.

Kiekvieną kartą keičiantis metų laikams man užsinori ką nors keisti savo gyvenime. Dažniausiai tai nelieka tik norais, o būna vienaip ar kitaip įgyvendinama. Tad dabar atidžiai stebiu aplinką ir laukiu ženklo, kuris tiksliai nurodytų, ką ir kaip keisti reikėtų šį sezoną. 

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis

Man reikėjo laiko, kad priprasčiau būti viena – anksčiau likusi tuščiuose namuose per naktį net neužmigdavau ir prisikurdavau baisiausių scenarijų, kas čia man galėtų nutikti. Dabar toji vienatvė taip smarkiai nebegąsdina ir kitų įsibrovimas į ją tik sutrikdo. Juk reikia rasti kompromisus ir susiderinti bendrai skaičiuojamą laiką ir atliekamus veiksmus, galiausiai nuvalyti dulkes ne tik nuo baldų, bet ir nuo socialinių situacijų.

Tiesa, kartais vienatvė vis dar sugeba skaudžiai man smogti ir pasakyti, kad dabar turiu būti kaip niekada stipri. Niekas nebestovi šalia ir neskanduoja palaikymo šūksnių, nepasveikina ką nors pasiekus, nepaglosto galvos, kai liūdna, ar neįpila taurės vyno, kai po sunkios dienos vos parvelki kojas namo. Tiek su džiaugsmais, tiek su vargais tenka tvarkytis pačiai. Ir su maistu, žinoma. Niekaip neišmokstu gaminti vienam kartui. Tad net ir pusryčius savaitgaliais valgau dvigubus – taip netyčia išeina. Bet jeigu skanu, juk nieko tokio, tiesa?

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis buvo vienas iš tų skaniųjų variantų, kuriuos galima pasiruošti iš vakaro, o ryte lėtai mėgautis laukiant, kol kūnas pagaliau nubus iš naktinio sąstingio.

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis

Vienai didelei porcijai reikės:

50 gramų avižinių dribsnių
200 gramų grūdėtos varškės
šaukštelio skysto medaus
šaukštelio cinamono
dviejų didelių saujų šilauogių

Varškę (nuvarvinti jos nereikia) sumaišyti su avižiniais dribsniais, medumi ir cinamonu. Pusę mišinio sudėti į stiklainį ar pasirinktą indą, kuriame galima sluoksniuoti būsimus pusryčius.

Tuomet suberti saują šilauogių, o ant jų viršaus sudėti likusį avižų ir varškės mišinį. Paskutinis sluoksnis – šilauogių.

Uždaryti stiklainį ir palikti šaldytuve nakčiai.

Šaltinis – Ika Adams „Supermaistas, Obuolys, 2016 

Receptas toks paprastas, kad net gėda, bet aš pati tikrai nebūčiau sugalvojusi maišyti avižinių dribsnių ir varškės. Tad, manau, jog šį derinį su mėgstamomis šviežiomis uogomis tikrai verta išbandyti kiekvienam, vertinančiam gardžius pusryčius, suteikiančius energijos pliūpsnį.

--

Pastarosiomis dienomis praėjau buitinių nesėkmių ruožą (užblokuota internetinė bankininkystė, bankomato „sukramtyta“ debetinė kortelė, laikinas interneto ryšio atjungimas namie, bėgimo treniruočių nutraukimas, duriantis kojos skausmas ir t.t., ir pan.), tad galiausiai vieną rytą, apšviesta tekančios saulės spindulių, nusprendžiau, kad turiu padovanoti sau ką nors gero – t.y. atostogas. Bilietai jau nupirkti, rugpjūčio mėnesį manęs lauks nuotykiai, kuriuos vėlgi pasiryžau patirti viena. 

Bus įdomu!

Brokolių ir vištienos salotos su džiovintomis spanguolėmis

Pirmą kartą apie tai, kad reikėtų parašyti naują blogo įrašą, pagalvojau prieš dvi savaites, kai vėlyvą sekmadienio vakarą ėjau namo iš kino teatro po tragikomiško filmo. Buvo apėmusi sentimentali nuotaika, koja už kojos judėjau link namų ir norėjau šypsotis visiems gatvėje sutiktiems žmonėms, o galiausiai grįžusi į savo rajoną sustojau po pumpurus kraunančiais medžiais pasiklausyti, kaip čiulba vienišas paukštis. Tada susimąsčiau, kad ir pati jaučiuosi kaip tas medis - kaupianti energiją ir besiruošianti staiga išskleisti lapus ir/ar parodyti gražiausius žiedus.

Žinoma, po to atėjo sunkios darbinių ir popamokinių veiklų dienos, tad vakar pakėlusi galvą nuo asfalto plytelių pamačiau, jog kaštonų pumpurai jau sprogo – bent stotelėje prie namų jau tikrai galima apžiūrėti dar gležnus, bet tikrų tikriausius jų lapus. Tad suėmiau save į rankas, nubraukiau praėjusių savaičių nuovargį gerai išsimiegodama, praleidau šiek tiek kokybiško laiko su draugais ir dabar vėl esu pasiruošusi skleisti žiedus.

O kad tam nepritrūktų vidinės energijos, jos pasikraunu vakarais kapodama salotas (išskyrus tuos vakarus, kai kapoju ledus).

Brokolių ir vištienos salotos su džiovintomis spanguolėmis

Vienai didelei porcijai reikės:

brokolio

pusės vištienos krūtinėlės

saujos džiovintų spanguolių

saujos saulėgrąžų sėklų

poros šaukštų natūralaus jogurto

druskos, pipirų

Brokolį susmulkinti žiedynais ir gausiai perlieti ką tik užvirusiu vandeniu (galima ir minutėlę apvirti, bet man visiškai užtenka jį tiesiog nuplikyti).

Vištienos krūtinėlę susmulkinti norimo dydžio gabalėliais ir su lašeliu aliejaus apkepti keptuvėje. Kepant pabarstyti vištieną druska ir pipirais. Iškepusius gabalėlius nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

Saulėgrąžų sėklas lengvai apkepinti sausoje keptuvėje.

Dideliame dubenyje smulkintą brokolį, vištieną, saulėgrąžų sėklas ir džiovintas spanguoles sumaišyti su natūraliu jogurtu.

Viskas!

Dar galima įpjaustyti raudonojo svogūno ar poro, bet tikrai nebūtina.

Šis receptas mano gyvenime atsirado nuo šv. Kalėdų, kai ant šventinio stalo jas atnešė teta. Tad dabar naudojuosi kone kiekviena prekybos centrų akcija brokoliams ir džiovintoms spanguolėms, kad turėčiau ingredientų šioms salotoms.

--

Kol manęs dar nebuvo emociškai perkrovusi darbinė atmosfera (aš myliu savo darbą, bet kartais enough is enough), emocijas dirgino „Kino pavasaris“. Žiūrėjau tiek filmų, kiek tik įstengiau – per dvi savaites pamačiau devynis. Kone visus juos žiūrėjau eidama į kino teatrą viena – pradžioje tai atrodė keista ir prieštaravo visiems mano susikurtiems ritualams, tačiau pripratau ir įsitikinau, kad iš tiesų vienatvė nėra pati blogiausia kompanija. Su erzinančiais žmonėmis gali būti daug blogiau.

Kepta lašiša su medaus glajumi

Lankydamasi svetimame mieste visada pagalvoju, ar norėčiau jame pabūti ilgiau ir įsijausti į vietinės gyventojos vaidmenį. Atostogos Londone į mano „galėčiau ten gyventi“ miestų sąrašą įtraukė ir Didžiosios Britanijos sostinę. Puikiai įsivaizduoju save rytais skaitančią knygą prigrūstame metro vagone, o po to spėriai žingsniuojančią į darbą gatvėmis, kuriose susipina senoji ir naujoji architektūra. Taip pat puikiai matau save sėdinčią parke ant suolelio ar tiesiog ant žolės ir maitinančią voveres sausainiais (su šokoladu!). O savaitgaliais galėčiau arčiausiai namų esančiame bare valgyti angliškus pusryčius ir pradėti savo dieną nuo pintos elio.

Svajonė kurį laiką pagyventi kitoje šalyje manyje atgyja po kiekvienų atostogų užsienyje, tad naujos panašių emocijų bangos lauksiu jau pavasariui įsibėgėjus. O kol dar gyvenu po truputį blėstančiais prisiminimais apie Londoną, įkvėpta tradicinio britiško „fish and chips“ noriu parodyti, kokia žuvis lankosi mano virtuvėje.

Iš tiesų su žuvimi bandau susidraugauti jau kelerius metus, tačiau mūsų santykiai vis dar gana komplikuoti. Tikiuosi, jog po šio paprastučio, bet labai gardaus patiekalo, šviežia lašiša į mano namus atkeliaus dažniau.

Kepta lašiša su medaus glajumi

Reikės:

lašišos filė (vienai porcijai – 120 g)
2 šaukštų medaus
gabalėlio šviežio imbiero
šaukštelio Dižono garstyčių
žaliosios citrinos sulčių
druskos

Paruošti glajų: nedideliame dubenėlyje sumaišyti pašildytą medų su Dižono garstyčiomis, įmaišyti luptą ir tarkuotą arba labai smulkiai supjaustytą imbierą ir žaliosios citrinos sultis. Gauta mase aplieti lašišos filė. Pagardinti druska.

Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių arba kol lašiša gražiai paruduos.

Patiekti su karštu vandeniu nuplikytais brokoliais ir orkaitėje keptomis batatų lazdelėmis. Arba su mėgstamomis salotomis, žinoma.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2015 m.

Mano racione daug dažniau pasitaiko rūkyta lašiša – ji tinka tiek su salotomis, tiek su grikiais, tiek su makaronais, tiek su paprasta duona. Menu, kad špinatų ir lašišos pyragas, keptas, atrodo, prieš šimtą metų (tada dar gyvenau Karoliniškėse su dviem žaviomis damomis) buvo labai skanus, reikės jį įtraukti į pavasario meniu. 

Na, o britų nacionalinis patiekalas „fish and chips“ didelio įspūdžio man nepaliko. Žinoma, buvo skanu – menkę, apkeptą tešloje, pub‘as „Punch & Judy” (įkurtas dar 1787 metais!) patiekė su apskrudusiomis bulvytėmis, žirneliais, marinuotais svogūnais, duona su sviestu ir keliais padažais. Pastarųjų, mano kuklia nuomone, ten niekam nebereikėjo, skonių užteko ir taip. 
Angliški pusryčiai pub‘e buvo kiek įdomesnė gastronominė patirtis. Bet greičiausiai dėl to, kad mane, nelabai mėgstančią pupeles, labai maloniai nustebino būtent jų skonis. Ir gal dar dėl to, kad šalimais sėdėję ir apie gyvenimą pliurpę vyriškiai išlenkė bent po kelis bokalus alaus (o dar net vidurdienio nebuvo!). Na, bet o kam nepasitaiko tokių savaitgalių...?

Sumuštiniai su vištiena ir troškintais svogūnais

Pastarosiomis dienomis supratau, kad turbūt niekada nėra tinkamo laiko atostogoms. Atrodo, kad būtent prieš jas atsiranda begalė projektų, kuriais būtinai reikia pasirūpinti, ir visokių smulkmenų, su kuriomis reikia susitvarkyti iki penktadienio popietės. Ir štai, kone visa savaitė prieš atostogas būna kupina streso ir įtampos – po jos tiesiog būtina pailsėti. Tad dabar pagaliau tą ir darau – kol kas veikiu beveik nieką ir rūpinuosi vien savo įgeidžių išpildymu. Skaitau, gražinuosi, vaikštau po parduotuves, perku smulkmenas, kurios nuspalvins mano pavasarį, žiūriu filmus ir pan.

Tiesa, nemiegu tiek, kiek norėčiau, nes sugalvojau, kad rytus reikia išnaudoti geresniems tikslams – pavyzdžiui, išeiti pabėgioti ir užbėgti į vaikystėje milžinišku atrodžiusį kalną arba pakeliauti rytiniu traukiniu ir pažiūrėti, ar jis toks pat pilnas kaip ir vakarinis. Na, bet dabar galiu sau leisti nusnūsti pokaičio ir šia proga naudojuosi!

Prie visiško savo norų pildymo reikėtų pridėti ir skanų bei sveiką maistą, kuriuo nereikėtų smarkiai rūpintis. Tokie buvo šie sumuštiniai, kuriuos gaminau vieno vasario sekmadienio išvykai į Dubingius.

Sumuštiniai su vištiena ir troškintais svogūnais

Reikės (ingredientų kiekį derėtų pasireguliuoti pagal planuojamų sumuštinių skaičių):

2 didelių svogūnų
šaukšto balzamiko acto
šaukšto cukraus
4 šaukštų žemės riešutų sviesto
virtos vištienos krūtinėlės
sumuštinių duonos
mėgstamų salotų lapų
aliejaus
druskos, pipirų

Svogūnus supjaustyti šiaudeliais ir dėti į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Kepti, kol svogūnai suminkštės, suberti cukrų, supilti actą ir gerai išmaišius dar pakaitinti, kol svogūnai karamelizuosis.

Paskrudinti sumuštinių duoną (aš tai dariau orkaitėje, bet puikiai tinka ir skrudintuvas). Abi vieno sumuštinio riekes patepti žemės riešutų sviestu, ant vienos dėti mėgstamų salotų lapų, smulkintos virtos vištienos ir šaukštą karamelizuotų svogūnų, pagardinti druska ir pipirais, o tuomet užvožti antrąją duonos riekę ir šiek tiek paspausti.

Šaltinis – kažkuris Virtuvės mitų griovėjų žurnalas 

Pasigirsiu, tikrai geri sumuštiniai išėjo, puikiai tiko improvizuotam piknikui automobilių stovėjimo aikštelėje prie nedidelio miestelio bažnyčios. Tikiu, jog tiktų ir popiečio darbiniam užkandžiui, kai vakare ruošiamasi eiti į treniruotę. Arba šiaip be progos, kai tiesiog norisi sumuštinio, bet įspūdingesnio negu įprastinio duona-dešra-agurkas derinio.

Žemės riešutų sviestas iš naujo rado kelią į mano gyvenimą. Prieš daug metų mane su juo supažindino buvusi sugyventinė L., kuri išmokė valgyti sumuštinį skrebutis-žemės riešutų sviestas-aviečių uogienė. Kurį laiką tai buvo pats mėgstamiausias mano desertas ir netgi geriausias pusryčių ar vakarienės patiekalas. Tada netgi bandžiau pati pasigaminti žemės riešutų sviesto, juk baisiai paprasta – receptas čia. 

Dabar jau išbandau ir kitokius sumuštinio derinius – pavyzdžiui, su kviečių trapučiu ir kokiais nors vaisiais ar uogomis – bananais, braškėmis, šilauogėmis ar kiviais (pastaruoju metu jie yra mano favoritas dėl savo sultingumo ir vitamino C kiekio).

Bet gal reikėtų prisiminti ir senąjį gerąjį desertą? Arba šiaip kokį nors desertą? Juk atostogos..!