Baklažanai, įdaryti grybais, sūriu ir skrebučiais

Tos išsvajotos dvi savaitės arba penkiolika laisvų dienų, kai kas rytą neskambėjo žadintuvas (arba bent skambėjo ne 6 valandą ryto) pralėkė su vėjeliu ir nuotykiais. Iš pradžių jos buvo pažymėtos lietumi, paskui – graikišku karščiu, vėliau – vėlgi lietumi ir alumi, dar vėliau – širdį virpinančiu naikintuvų gausmu, o galiausiai – vaivorykštėmis, kai lietus maišosi su saulės spinduliais.

Gerosios ir ilgai lauktos dienos baigėsi, į sostinę ir į darbus grįžtu lengvos melancholijos palytėta širdimi ir galva, pilna apmąstymų, kaip reikėtų planuoti gyvenimą, kad patiriami nuotykiai teiktų dar daugiau džiaugsmo ir keltų mažiau abejonių, ar tikrai vertėjo į juos leistis.

O į ką tikrai verta leistis? Į kulinarines keliones ir atradimus! Štai į mano virtuvę atkeliavo baklažanas, tad teko su juo susipažinti ir paieškoti skaniausio būdo jį sunaudoti. Pavyko tikrai neblogai.

Baklažanai, įdaryti grybais, sūriu ir skrebučiais

Dviems porcijoms reikės:

didelio baklažano
150 gramų pievagrybių
pusės nedidelio svogūno
česnako skiltelės
2 šaukštelių miltų
100 mililitrų pieno
50 gramų brie sūrio
šaukšto sviesto
riekelės (ar kelių) mėgstamo batono
druskos, pipirų ir mėgstamų džiovintų žolelių – rozmarino, baziliko ar kt.
sojų padažo

Baklažaną perpjauti per pusę. Minkštimą įpjauti grotelėmis, bet odelės neperpjauti. Apibarstyti druska bei pipirais ir kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie pusvalandį.

Kol baklažanas kepa, svieste pakepinti smulkiai supjaustytą svogūną. Sudėti smulkintą česnaką ir pjaustytus grybus, kepti dar kelias minutes. Įpilti šaukštą ar porą sojų padažo ir gerai išmaišyti. Tuomet įberti porą šaukštelių miltų ir dar kiek pakepinti. Maišant supilti pieną ir kaitinti, kol padažas sutirštės. Įberti mėgstamų druskos, pipirų bei mėgstamų žolelių – prieskonių kiekį taikyti pagal savo skonį.

Iškepusius baklažanus išimti iš orkaitės. Šaukštu atsargiai išimti jų minkštimą, jį susmulkinti ir sudėti į grybų padažą. Tuomet gautą įdarą sudėti atgal į baklažanus, apibarstyti supjaustytu sūriu, ant viršaus dėti kubeliais supjaustytą batoną. Įdarytus baklažanus kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 15 minučių, kol skrebučiai įgaus auksinį atspalvį.

Šaltinis – vanilla-blonde.blogspot.lt

Šiuos baklažanus gaminau dar pavasarį, tad naudojau pievagrybius. Spėju, kad su miško grybais šis patiekalas įgautų kitokį skonį – galbūt netgi geresnį? Mėgstantys grybauti miške arba turguje tikrai turėtų išbandyti tokią variaciją. Skirtingi sūriai taip pat naujus skonius atneštų. Žodžiu, šis patiekalas – transformeris, kuriam galima sunaudoti šaldytuve turimus produktus ir taip išgauti unikalų derinį.
--

Prisimenant atostogas – Atėnai buvo nuostabūs. Taip, buvo karšta – 38 laipsniai net ir man, mėgstančiai šilumą, jau buvo ganėtinai daug. Bet užtat galėjau išragauti ne vieną ledų ar šaltų gėrimų rūšį bei ramiai pasėdėti ant marmurinio suoliuko medžių pavėsyje bei pasiklausyti cikadų čirpimo. Keliauti vienai nebuvo nei taip baisu, nei taip nuobodu, kaip kad tikėjausi. Tad jeigu gyvenimo situacija ir toliau liks tokia pati, kitąmet ir vėl kur nors keliausiu viena.

O paskutines vasaros akimirkas pasirinkau pasitikti atvira ir ramia širdimi bei laisvais vakarais. Tiesa, iki Vilniaus maratono liko mažiau negu mėnuo, tad prisiminiau, kaip dėliojamas intensyvus treniruočių grafikas ir dalį tų likusių rugpjūčio vakarų leisiu sukdama ratus rajono gatvėmis. Juk pasižadėjau sau pagerinti Rygos pusmaratonio rezultatą, o pažadus sau tikrai reikia tesėti – net ir tuos, kurie juokingi. Jie vėlgi gali nuvesti į gyvenimo nuotykius.

Mėlynių ir persikų pyragas

Ką veikia žmonės, kai jų gana tvarkingai suplanuotoje dienotvarkėje nežinia iš kur atsiranda laisvas vakaras?
a) Apsidžiaugia ir imasi tų darbų, kurie laukia eilėje – valo dulkes ir kuopia namus, planuoja atostogas, moka mokesčius, vietoj greitų salotų pasigamina ką nors skanaus vakarienei, gūglina, kuo skiriasi angina nuo laringito, ir ieško liaudies medicinos receptų, išgelbėsiančių nuo antrą kartą per mėnesį užpuolusių sveikatos problemų;

b) Į viską numoja ranka ir anksti eina miegoti;

c) Pradingsta pinterest‘e ar kitokiuose internetuose;

d) Slankioja iš kampo į kampą ir mąsto, kas ne taip vyksta gyvenime, kad jame atsirado laiko užsiimti nežinia kuo.

Teisingai. Bandau gelbėti save nuo D varianto ir papasakoti apie sekmadienio vakarą, kurio planas buvo išeiti pasivaikščioti po saulėtą Vilnių, prisijaukinti vienatvę geriant kavą „Pinavijoje“, nusipirkti rugiagėlių ir iškepti pyragą. Tuomet viskas pavyko puikiai.

Mėlynių ir persikų pyragas

Reikės:
8 šaukštų sviesto
150 gramų + šaukštelis rudojo cukraus
3 kiaušinių
180 gramų pilno grūdo kvietinių miltų
šaukštelio vanilinio cukraus
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
persiko
kelių didelių saujų mėlynių 

Kambario temperatūros sviestą išsukti su ruduoju cukrumi. Įmušti kiaušinius ir gerai išsukti, suberti vanilinį cukrų ir dar kartą gerai išmaišyti.
Miltus sumaišyti su kepimo milteliais, tuomet – su kiaušinių, sviesto ir cukraus mišiniu. Išeis gana tiršta tešla. 
Ją paskleisti kepimo popieriumi išklotoje kepimo formoje. Į tešlą lengvai įspausti saują mėlynių, ant viršaus išdėlioti plonomis skiltelėmis supjaustytą persiką, o tada užberti likusias mėlynes. 
Galiausiai viską pabarstyti šaukšteliu rudojo cukraus ir kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių.
Iškeptą pyragą atsargiai išimti iš skardos ir palikti atvėsti.

Šaltinis – Pinch of yum (atrasta per pinterest‘ą, žinoma!)

Labai skanus, fotogeniškas ir netgi beveik nenuodėmingas pyragas, kurį labai smagu valgyti pusryčių desertui. Tik nepadarykite klaidos – karštą dieną nepalikite jo saulėkaitoje ant virtuvės stalo, nes jam tikrai gali nutikti šis bei tas blogo. Kalba asmeninė patirtis.

Savaitė prabėgo galvojant apie keliones ir skrydžių bilietus. Dabar jau turiu tris – į Atėnus, į Ciurichą ir į Barseloną. Pirmųjų panaudojimo laukti liko jau visai nedaug. Net keista, kad gana ilgai laukus šių atostogų, jos ateina visiškai netikėtai ir galiausiai net be didelių emocijų. Žinoma, pamatysiu, kaip man seksis, kai galų gale pažvelgsiu į Akropolį ar gatvėse mėginsiu iššifruoti graikiškus užrašus.

„...nes juk niekas taip nebaugina nei netikėtas netikėtai išsipildžiusios labai ilgai godotos svajonės veidas,“ – sakė Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum“ knygoje, kurią iš naujo perskaičiau ieškodama atsakymų. Tik man vis dar nebaisu. Baisiau, kad kai kurios svajonės gali taip imti ir neišsipildyti, tad paatostogavus reikės pasiraitoti rankoves ir imtis plano B.

Vokiškos salotos su ridikėliais

Kelis savaitgalius iš eilės leidau kelyje – važinėjau po Lietuvą ir grožėjausi, kokių nuostabių vietų čia yra. O šiandien, kai kelias valandas vaikštinėjau po mišką, nuo Vilniaus centro nutolusį vos kelis kilometrus, pagalvojau – o kas man patinka labiau? Miestų industrija ar gamtos ramybė? Kur aš mieliau leisčiau savo vasaras – ar senamiesčio name su gražiu balkonu ir galimybe nusileidus į gatvę iš karto gauti kavos ir kanelių, ar kaime prie ežero, ant kurio tiltelio rytais prieš nusilenkdama saulei sveikinčiausi su paukščiais? Tiek vienas, tiek kitas variantas man suteikia daug džiaugsmo, tad atsakymo dar kurį laiką paieškosiu.

Prie egzistencinių klausimų priveda ir vasaros malonumai. Pavyzdžiui, vaikštinėjant turguje ir besirenkant, kokias uogas šiandien rinktis kokteiliui – mėlynes ar juoduosius serbentus, tikrai gali įsiskaudėti galva. Tada pradedi pirkti viską iš eilės. Taip vieną ankstyvesnę vasaros dieną Halės turguje mano pirkinių krepšį papildė bulvės, ridikėliai ir gražgarstės. Gerai, kad iš jų išėjo puikios salotos.

Vokiškos salotos su ridikėliais

2 porcijoms reikės:
4-5 vienodo dydžio nedidelių šviežių bulvių
4-6 ridikėlių
4 riekelių šoninės
80 gramų gražgarsčių
šaukštelio grūdėtųjų garstyčių
šaukštelio medaus
3 šaukštelių baltojo vyno acto
2 šaukštų aliejaus
druskos

Garstyčias, baltojo vyno actą, aliejų ir medų sumaišyti, pagardinti druska.
Neskustas, bet gerai nuplautas bulves išvirti. Jas dar šiltas supjaustyti ir sumaišyti su dalimi pasigaminto užpilo.
Šoninės juosteles pakepinti sausoje keptuvėje, ridikėlius supjaustyti. 

Dėti į lėkštę gražgarstes, bulves, ridikėlius, šoninės juosteles. Visus ingredientus sumaišyti ir apšlakstyti likusiu užpilu.

Šaltinis – Verdu ir kepu, Nr. 4 (vasara)

Aš ilgą laiką norėjau pasigaminti kokių nors bulvių salotų, bet vis neprisiruošdavau. Per vieną konferenciją paragavau tarp užkandžių pasislėpusių vokiškų salotų ir jos tikrai nepaliko didelio įspūdžio, bet nusprendžiau, kad vos po vieno prasto susitikimo dar negaliu jų išbraukti iš virtuvės sąrašų. Ir štai! Džiaugiuosi, kad suteikiau joms dar vieną šansą, nes dvi pasiruoštas porcijas „sukapojau“ per vieną kartą ir tą popietę tikrai buvau labai laiminga. Tad rekomenduoju ir jums.

Lietuva yra puiki atostogų vieta net tikrąją lietuviškąją vasarą, kai vieną akimirką lyja, o kitą – jau kaitriai šviečia saulė. Laiką maloniai ir smagiai galima leisti tiek vaikštinėjant prie marių, tiek ilsintis ant ežero kranto, tiek kopiant į piliakalnius ir apžvalgos bokštus. Bet iki mano karštų (orų prognozė skelbia, kad visas dienas bus daugiau nei +30) graikiškų atostogų liko tik savaitė ir aš pradėjau beprotiškai jų laukti. Štai, prisipažinau. Ir einu dar šiek tiek paskaityti, ką įdomaus galėsiu ten pamatyti ir nuveikti.

Arbūzų, pomidorų ir fetos salotos

Vasara įpusėjo – per vieną savaitę supratau, kokia vis dėlto ji gali būti intensyvi tiek darbinėje (o gal geriau sakyti darbinėse?), tiek asmeninėje erdvėse. Buvau pasiekusi visišką kosmosą, kai darbe teko atsidurti pusę keturių ryto, o namo išeiti – lygiai po dvylikos valandų. Bet kažkodėl vis tiek, vos atsigavusi po tokio darbinio nokauto, vėl leidausi į naktinę avantiūrą ir savo balkone stebėjau, kaip pamažu šviesėja dangus.

Pagaliau pavyko išsimaudyti tiek ežere, tiek lietuje, nudegti nugarą, pašokti po žvaigždėtu dangumi, pabraidyti po balas ir įkvėpti laisvės.

Bliuzo naktyse šiemet pamečiau auskarą, balsą ir kompleksus. Labiausiai gaila auskaro, nes balsas jau viliojamas arbata su medumi, tad netruks sugrįžti, o kompleksai užkalbinti nepažįstamus žmones ir lengvai su jais bendrauti man niekada ir nebuvo itin reikalingi. 

O kiek anksčiau pamečiau ir tingulį gaminti. Juk karščiu alsuojančiomis dienomis taip pat norisi ko nors skanaus, bet, pageidautina, gaivaus. Šaltibarščiai ne visada yra geriausia išeitis, tad pabandžiau arbūzų, pomidorų ir fetos salotas.

Arbūzų, pomidorų ir fetos salotos

Reikės:

arbūzo
vyšninių pomidorų
mažučio svogūno
gabalėlio fetos sūrio
druskos, juodųjų pipirų
alyvuogių aliejaus, balzamiko acto
medaus, citrinos sulčių

Arbūzą, pomidorus ir fetos sūrį supjaustyti norimo dydžio gabalėliais, svogūną – griežinėliais.

Iš alyvuogių aliejaus, balzamiko acto, medaus ir citrinų sulčių sumaišyti padažą ir juo aplieti jau paruoštus salotų ingredientus. Pagardinti druska ir juodaisiais pipirais. Gerai sumaišyti ir skanauti.

Šaltinis – Cukrinis avinėlis

Salotų ingredientų proporcijas reikėtų pasireguliuoti pagal savo pomėgius ir šaldytuvo turinį. Aš pati nesu didelė pomidorų gerbėja, tad mano lėkštėje karaliavo arbūzas ir feta. Pastarosios buvo tiek, kad net druskos papildomai berti jau nebereikėjo. 

Derinys – arbūzas ir feta – man pasirodė įstabus. Grįš šiluma, grįš ir šios salotos. Taurė atšaldyto baltojo vyno – taip pat būtų labai malonus jų priedas, nors ir nebūtinas. 

--

O šiluma grįš. Juk kai labai lauki, viskas anksčiau ar vėliau sugrįžta. Tiek žmonės, tiek jausmai, tiek viltys. Dabar belieka laukti, ką naujo šie sugrįžimai gali man atnešti.

Orkaitėje kepti kiaušiniai su cukinija ir feta

Trumpos ir šviesios birželio naktys veda mane iš proto. Norisi visą naktį šokti ir džiaugtis gyvenimu, o tada tyliai pasitikti aušrą ir plačiai atmerktomis akimis stebėti, kaip lėtai iš snaudulio išsijudina mano mylimas miestas. Žinoma, vietoj to, aš vakarais ilgiausiai kankinuosi, kol pagaliau sutemsta, ir po ilgų barnių su savimi prisiverčiu eiti miegoti, kad sapnuočiau neramius sapnus. O ryte stebiu, kaip pro užuolaidas tiesiai į mano lovą plūsta saulės spinduliai ir nebenoriu niekur eiti. Juk visada labiausiai norisi to, ko neturi.

Užplūdęs karštis ištuštino miestą – saulės nutviekstomis gatvėmis daugiausiai vaikšto tik turistai ir tie, kuriuos vienokios ar kitokios priežastys privertė čia likti, o tuomet išspausti iš savaitgalio viską, ką tik įmanoma. Tad esu gyva ledais, trešnėmis, braškėmis su pienu ir šaltais kavos kokteiliais.

Bet kad ryte užtektų jėgų nueiti iki turgaus ir papildyti uogų atsargas, reikia gerų pusryčių.

Orkaitėje kepti kiaušiniai su cukinija

2 porcijoms reikės:

svogūno
gabalėlio sviesto
cukinijos
vidutinio gabalėlio fetos sūrio
4 kiaušinių
pipirų, džiovintų bazilikų ar kitokių mėgstamų žolelių

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepti su gabalėliu sviesto keptuvėje. Svogūnams suminkštėjus, iš keptuvės juos perkelti į kepimo formą ir padengti jos dugną.

Cukiniją supjaustyti griežinėliais ir kelias minutes pakaitinti keptuvėje, kurioje prieš tai kepė svogūnai. Apkeptus griežinėlius vienu sluoksniu sudėti ant kepimo formoje jau laukiančių svogūnų. Apibarstyti smulkintu fetos sūriu, pagardinti pipirais ir džiovintomis žolelėmis, o tuomet įmušti kiaušinius.

Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje 15-20 minučių.

Šaltinis – Virtuvės mitų griovėjų žurnalas-albumas (nepamenu kuris tiksliai).

Pagaminama pakankamai greitai ir neeikvojant daug jėgų. Žinoma, jeigu turite jautrias akis, rytą pradėsite nuo ašarų (kaip kad man visada nutinka!). Bet aš tuomet prisimenu savo matematikos mokytojos žodžius – verkti sveika, ašaros išvalo iš organizmo šlakus. O visas blogas rytmetines emocijas tikrai išvalys tokie pusryčiai.

--

Negaliu patikėti, kad jau kitą savaitę su bliuzo festivaliu ant Lūksto ežero kranto prasidės liepa. Kad bijūnai jau nužydėjo, kad prie jazminų krūmo penkias minutes šiemet stovėjau tik vieną kartą, kad rabarbarų sezonas jau baigiasi, o dar neišmėginau visų norėtų iškepti pyragų, kad jau nuo šio savaitgalio trumposios naktys ilgės, o šviesūs dangaus ruožai vidurnaktį taip ryškiai nebesimatys.

Bet bet bet artėja vienas labai geras dalykas – atostogos! Liko kiek daugiau nei mėnuo – t.y. keturi savaitgaliai, iš kurių nesuplanuotas vienut vienutėlis, tad buvimo tik su savimi, tikėkimės, bus kiek mažiau.

Rabarbarų šerbetas

„Turbūt dar visai anksti, bet Vilnius tuščias. Vilnius kasdien vis tuštesnis – juo tuštesnis, juo didesnė gatvėse spūstis.“ (Ričardas Gavelis)

Tokiais žodžiais prasidėjo „Vilniaus paraštėse“ gautas laiškas nuo Ričardo Gavelio. Iki paimdama į rankas primargintą popieriaus lapą, skubėjau senamiesčiu ir stebėjausi, kaip šaltokas šeštadienio rytas išgainiojo Vilniaus vietinius ir atidavė gatves turistams. O tada pati apsimečiau turiste ir išėjau pasivaikščioti literatūriniu keliu, kuriame ne tik pamačiau seniai pažįstamus objektus naujoje šviesoje, bet ir suradau naujienų, kurios užgniaužė man kvapą.

Po visko, kai kiaurai peršlapusi, bet su šypsena iki ausų, grįžau namo, prisiminiau visai neseniai man užduotą klausimą – jei galėtum rinktis bet kurią pasaulio vietą, kur norėtum gyventi? Ir vėl atsakiau sau taip pat – tik čia, tik Vilniuje.Tada susisukau į pledą ir klausydamasi lietaus barbenimo bandžiau apsimesti, kad vis dėlto vasara niekur nepasislėpė, tad užšaldžiau save rabarbarų šerbetu.

Rabarbarų šerbetas

Originalus receptas sako, kad reikėtų:

3,5 puodelio nuluptų ir supjaustytų rabarbarų (4-5 stiebai)
2,5 puodelio vandens
1,5 puodelio cukraus
2 šaukštelių tarkuoto šviežio imbiero
nutarkuotos vieno apelsino žievelės
žiupsnelio druskos

Smulkintus rabarbarus, tarkuotą imbierą, apelsino žievelę ir cukrų sumaišyti nelabai dideliame puode ir užpilti vandeniu. Kaitinti ant vidutinės ugnies, kol masė užvirs, o tada, sumažinus ugnį iki minimalios, uždengti puodą ir pavirti maždaug 5 minutes, kol cukrus ištirps, o rabarbarai kiek pasitroškins.

Pravėsusią masę pertrinti maisto smulkintuvu, supilti į norimą indą ir dėti į šaldiklį. Stebėti, kas vyksta, ir maždaug kas valandą ledus gerai permaišyti šakute, kad tolygiai sušaltų ir juose neliktų ledo gabaliukų. 

Prieš patiekiant 10 minučių palaikyti nebe šaldiklyje, o šaldytuve, kad ledai kiek atitirptų. 

Šaltinis – Simply Recipes

Aš dar įmaišiau į ledus kelias smulkiai pjaustytas braškes ir šlakelį kondensuoto pieno įpyliau prieš šaldymo procesą. Nežinau, ar reikėjo, ar kas nors nuo to pasikeitė... Skanu tiek su priedais, tiek be jų. 

Šiltus vasaros vakarus (nedaug jų tebuvo dar, deja) šie ledai puikiai gaivino.

--

Tęsiant Vilniaus istorijas – šiandien mačiau, kaip Bernardinų sode antis nuo upės kranto atkrypavo pasisveikinti su mažute mergaite. Priėjo visiškai arti – dar akimirka ir, atrodė, leisis paglostoma. Dar mačiau, kaip iš vieno troleibuso į kitą perbėgti nespėjusi daili vyresnio amžiaus dama ryškiai raudonai dažytomis lūpomis stotelėje mojuoja viduriniu pirštu. Pro abi herojes prabėgau su šypsena. 

„Žmonės yra miesto žodžiai“, -  laiške atsisveikino Ričardas Gavelis mūsų kelionės po Vilnių pabaigoje. Na, ir negaliu jam nepritarti.

Lašiša su pistacijomis ir šparagais

„Visi gyvi daiktai turi lašelį tam tikro pamišimo, kuris juos varinėja keistais, kartais nepaaiškinamais būdais. Tas pamišimas gali ir išgelbėti, tai neatskiriama sugebėjimo prisitaikyti dalis. Be jo neišgyventų nė viena rūšis.“ (Yann Martel „Pi gyvenimas“)

Žiūrint iš toli, aš tikrai neatrodau pamišusi. Anaiptol, esu tikrai rami ir net ne per daug emocinga mergina. Tačiau mano viduje dažniausiai siaučia audros. Kad jas nuraminčiau ir nukreipčiau energiją tinkama linkme, kartais turiu imtis drastiškų sprendimų. Pavyzdžiui, šeštadienio rytą atsikelti 4:45 ir po 15 minučių jau žvaliai risnoti Vilniaus gatvėmis, kurios tokiu metu tikrai nemiega – net negali pasakyti, ar miestas jau nubudo ar po gaivališkos nakties dar neužmigo...

Arba į savo ir taip suspaustą laisvalaikį įgrūsti dar vieną darbinį projektą. Tiesa, jis žada naujas patirtis, įdomius įspūdžius ir aplinkui skambančią muziką. Atšvęsti šį naują etapą reikėjo skaniai ir kiek prabangiai.

Lašiša su pistacijomis ir šparagais

Dviems porcijoms reikės:

300 gramų lašišos (filė arba didkepsnių)
didelės saujos sūdytų pistacijų
pundelio šviežių šparagų
kelių šaukštų tarkuoto parmezano
šviežiai maltų pipirų
alyvuogių aliejaus
pusės citrinos sulčių
šaukšto medaus
šaukšto garstyčių

Dubenėlyje sumaišyti citrinos sultis, medų, garstyčias ir šlakelį alyvuogių aliejaus. Į didesnį indą guldyti lašišos gabalėlius ir užlieti marinatu. Gerai išmaišyti, kad lašiša juo pasidengtų, ir palikti marinuotis kambario temperatūroje 1–1,5 val.

Išlukštenti ir sukapoti pistacijas – nereikia persistengti, lai lieka didesni gabalėliai.

Išsimarinavusią lašišą apvolioti pistacijose, lengvai paspausti, kad riešutai priliptų. Tuomet žuvį dėti į alyvuogių aliejumi pateptą kepimo indą ir 190 laipsnių kaitrumo orkaitėje kepti 5-10 min (kepimo laikas priklauso nuo lašišos gabalėlių storio, tad reikia stebėti situaciją).

Dubenėlyje šparagus apšlakstyti alyvuogių aliejumi, pabarstyti šviežiai maltais pipirais ir tarkuotu parmezanu. Tuomet guldyti juos šalia jau apkepusios lašišos ir grąžinti į orkaitę dar maždaug 10 minučių, kol išsilydys sūris, o pistacijos švelniai paruduos.

Papildomų garnyrų jau kaip ir nebereikia.

Šaltinis – Mūza su kočėlu

Šparagų (a.k.a. smidrų) sezonas nėra labai ilgas – skubėkite ragauti ir mėgautis! Kol kas aš dar nesu didi jų gaminimo meistrė, bet jau žinau, kad šparagai puikiai tinka tiek prie žuvies (įrodyta šiuo receptu), tiek prie paprasčiausių minkštai virtų kiaušinių, tiek paįvairinti įprastas salotas.

--

O pabaigai, dar viena citata iš mano pamėgto tinklaraščio „Proto aistros“ – „Tik batai turi būti patogūs, visi kiti pasirinkimai turi būti tikri ir ne dėl patogumo“. Žinoma, ši mintis parašyta galvojant apie vyrus ir tai, kad nereikia rinktis „patogaus“ varianto, o nepasiduoti ieškant to tikrojo. Bet ji puikiai tinka ir kitiems gyvenimo sprendimams.

Ne viskas turi būti patogu ir paprasta. Iššūkių irgi reikia. Tad dabar atėjo metas griebti juos už ragų.