Šokoladinis pyragas su avietėmis

Ruduo kiekvieną dieną vis nuožmiau braunasi į namus. Darbe trindama suledėjusius pirštus svajoju apie šildymo sezono pradžią , o namie susisuku į pledą, apsiaunu vilnones kojines ir kaip ir kasmet internete ieškau gražiausių megztinių pavyzdžių. Žinoma, iš mėgstamiausių sąrašo vis dar nesitraukia megztiniai su šunimis. Arba lapėmis. Arba pelėdomis.

Kai vasaros prisiminimai pamažu susidėjo į internetinius nuotraukų albumus,  paskutinius jos kvapus gaudžiau kepdama šokoladinį pyragą su avietėmis.

Reikės:

100 gramų aviečių

180 gramų sviesto

180 gramų juodojo šokolado

80 gramų miltų

40 gramų kakavos miltelių

3 kiaušinių

280 gramų cukraus

Į puodą sudėti gabalėliais supjaustytą sviestą ir laužytą šokoladą. Jį įstatyti į kitą, didesnį puodą su verdančiu vandeniu. Maišant kaitinti, kol šokoladas su sviestu ištirps ir taps vientisa mase. Nukelti nuo ugnies ir palikti praaušti.

Kiaušinius plakti su cukrumi, kol masė taps puri. Į pravėsusį šokolado ir sviesto mišinį įmaišyti plaktus kiaušinius ir po truputį superti miltų, kepimo miltelių ir kakavos mišinį. Į paruoštą tešlą įmaišyti avietes ir supilti į kepimui skirtą skardą, išklotą kepimo popieriumi.

Kepti 160 laipsnių kaitrumo orkaitėje 30-35 minutes, kol jis apkeps, tačiau viduryje dar liks šiek tiek skystas ir nevisiškai iškepęs. Ištraukti iš orkaitės, pravėsinti ir kelioms valandoms statyti į šaldytuvą, kad dar labiau atšaltų ir sukietėtų.

Šaltinis - "Sezoninė virtuvė", Smaguris, 2014

Tikra šokolado ir kalorijų bomba! Su merginomis anksčiau juokaudavome, kad tokie pyragai kartais tiesiog gelbsti gyvybes, nesvarbu, mūsų pačių ar aplinkinių. Ir tokiu atveju užtenka vieno nedidelio gabalėlio, kad gyvenime vėl viskas pasidarytų gerai...

Gyvenimas su žmogumi, kuris nemėgsta pyragų ir daugelio saldumynų, turi savų pliusų. Pavyzdžiui, iškepusi pyragą visada esu tikra, kad jis taip ir liks šaldytuve ar spintelėje man ir tik man. 

Cha!

Chilli con carne (čili troškinys)

Pailsėjau. Na, bent norėčiau taip sakyti. Vasaros pabaiga ir rudens pradžia buvo gana beprotiška - atostogos, mergvakaris, šokių stovykla, persikraustymas, tada šiek tiek ligų, vestuvės, bėgimas, įkurtuvės... Atrodo, kad tik dabar galiu ramiai atsisėsti ir gerdama arbatą pasiklausyti, kaip smarkiai lyja, o tuomet pasidžiaugti, kad aš namie ir kad šią akimirką tikrai niekur nereikia skubėti.

Naujuose namuose kol kas rutinos tvarkaraštis dar tik dėliojasi: kas keliasi pirmas, kas atneša arbatos į lovą, kas išjungia šviesą prieš miegą, kas vaikšto į parduotuvę, o kas siurbia kilimą - visi klausimai kiekvieną dieną sprendžiami iš naujo. Tiesa, pagrindinis jų - kas daugiau gamina, man atrodo, atsakytas jau seniai. Tad belieka tik džiaugtis tais vakarais, kai virtuvėje laiką leidžiu ne aš.

O kol kas receptas iš vasaros (tai, kad nieko nerašiau, nereiškia, kad nieko ir negaminau) ir tokios pačios lietingos dienos - chilli con carne arba čili troškinys.

3-4 porcijoms reikės:
300 gramų maltos jautienos
svogūno
pusės česnako
aitriųjų paprikų (pagal mėgstamą aštrumo lygį)
šaukštelio maltos saldžiosios paprikos
50 mililitrų raudonojo vyno
400 gramų savo sultyse konservuotų pomidorų
druskos, juodųjų pipirų
kupino šaukšto kakavos miltelių
šaukšto raudonojo vyno acto
šaukštelio cukraus
200 gramų konservuotų raudonųjų pupelių
kalendros
fermentinio sūrio

Keptuvėje gerai paskrudinti jautieną, kad išgaruotų visas joje esantis vanduo. Apkeptą mėsą perkelti į puodą, kuriame virs troškinys.

Į tą pačią keptuvę, kurioje kepė mėsa, sudėti pjaustytą svogūną. Jam suminkštėjus, pridėti smulkiai pjaustytą česnaką. Truputį pakaitinus sudėti smulkintas aitriąsias paprikas ir suberti maltą saldžiąją papriką. Viską gerai sumaišyti ir nukėlus nuo ugnies dėti į puodą su mėsa.

Į puodą pilti vyno ir smarkiai pavirinti, kad dalis jo nugaruotų, tuomet sudėti konservuotus pomidorus, įpilti stiklinę vandens, pridėti druskos ir pipirų, gerai išmaišyti ir ant nedidelės ugnies virti apie valandą.

Troškiniui bebaigiant virti, pridėti kakavos, išmaišyti. Įpilti raudonojo vyno acto, pridėti šaukštelį cukraus ir supilti pupeles (skysčio, kuriame jos konservavosi, nereikia). Kai jos sušils, nukelti puodą nuo ugnies, pilti troškinį į dubenėlius, ant viršaus pabarstyti tarkuoto sūrio ir smulkintų kalendrų.

Skanauti su paskrudintu batonu arba tortilijų traškučiais. 

Šaltinis - Beatos virtuvė, Laisvos valandos, 2009

Dabar, kai sinoptikai teigia, jog pasidžiaugėme užsitęsusiais gražiais orais, ir užteks, toks troškinys namuose galėtų garuoti ir dažniau. Puikiai sušildo tiek vidų, tiek išorę. Tik gal kiek ilgokai užtrunka, bet, kol tą valandą mėsa troškinasi, kuo puikiausiai galima paskaityti knygą, pažiūrėti serialą ar tiesiog pabendrauti.

---
Rudenį jau pajutau pati - savaitgalį prisikroviau pilnas kišenes kaštonų ir pabraidžiau po jau nukritusius lapus, o šiandien prisėmiau batus baloje... Jeigu taip ir toliau, mano vaistų gėrimo seansai niekada nesibaigs.

Einu dar arbatos.

Tortilijos su vištiena

Laukti man niekada nepatiko. Gaila, kad mažai kas šiame gyvenime įvyksta tą pačią akimirką – kartais reikia ilgo pasiruošimo ir kantrybės, kad išsipildytų svajonės ar pasiteisintų lūkesčiai. Dabar morališkai ruošiu save permainoms ir kraustynėms į dar vienus namus – mažesnius, jaukesnius, paprastesnius. Į tokius, kuriuose telpa tik du žmonės.

Sukaustyta beribio darbinio tingulio naršau po namų dekoro idėjų puslapius ir žymiuosi, kokių dalykų norėsiu savo naujuose namuose, galvoju, kaip patogiausia mažoje erdvėje paskirstyti miego, darbo ir laisvalaikio zonas, svajoju, kad būsiu greitesnė bėgikė, nes manęs ir bėgimo autostrados – Neries paupio – nebeskirs kelių kilometrų atstumas...

Ir geriausią patiekalą įkurtuvių vakarėliui jau radau. 

Tortilijos su vištiena

8 tortilijoms reikės:

8 tortilijų paplotėlių

300 gramų vištienos krūtinėlės

50 gramų mocarelos

kelių jalapeno pipirų (lietuviškai jie iš tiesų vadinasi chalapos paprikos)

8 šaukštų konservuotų kukurūzų

keturių šaukštų aštraus pomidorų padažo

keturių šaukštų grietinės

pusės nedidelės raudonosios paprikos

pusės nedidelės cukinijos
nedidelio pomidoro

keturių kininio kopūsto lapų

saujos tarkuoto sūrio

druskos, juodųjų pipirų

Vištienos krūtinėlę supjaustyti ir kepti keptuvėje, kol gražiai paruduos, pagardinti druska bei pipirais. Išjungus ugnį vištieną apibarstyti plėšyta mocarela ir leisti sūriui išsilydyti.

Cukiniją supjaustyti griežinėliais, papriką – juostelėmis. Apkepti keptuvėje. Jalapeno pipirus ir pomidorą susmulkinti.

Tortilijos papločius patepti pomidorų padažu, sumaišytu su grietine, kraštus apibarstyti sūriu. Toje vietoje, kurioje bus suktinuko viršus, uždėti smulkintų kinino kopūsto lapų, o papločio viduryje sudėti likusį įdarą – kelis vištienos gabalėlius, šaukštą konservuotų kukurūzų, keptų cukinijos ir paprikos bei pomidoro gabalėlių, pagardinti jalapeno pipirais. Viską dar kartą pabarstyti tarkuotu sūriu ir sulankstyti – užlenkti apačią ir šonus, kad neiškristų įdaras. Sutvirtinti dantų krapštukais.

Taip suruošti visus papločius ir pašildyti juos iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje maždaug penkias minutes.

Viskas, skanaus!

Vištienos idėja – Virtuvės mitų griovėjai, žurnalas-albumas, pavsaris 2014, Nr.4 

Tortilijos – patys smagiausi kebabai, kurių įdarą visada galima pareguliuoti pagal šaldytuvo turinį. Puikiai tinka norint sunaudoti visokius daržovių likučius!

---

Tad laukiu rugsėjo.

O kol kas dar reikia sutvarkyti visus kitus gyvenimo reikalus – peržiūrėti dabartinį užgyventą turtą ir išmesti tai, ko man nebereikia, išparduoti nenešiojamas sukneles ir neskaitomas knygas (kulinarinės naudojamos visos! Arba bent bus naudojamos!), po ilgos pertraukos ir vėl viešai parodyti, kad aš moku šokti, dar praleisti šiek tiek laiko su mergaitėmis, išmokti pasidaryti pačią gražiausią šukuoseną, tinkančią prie atvirų pečių suknelės... Na, ir padaryti dar milijoną mažų dalykų.

Vienas iš jų – dar šiek tiek padirbėti iki atostogų. Liko viena diena, cha!

Voveraičių sriuba

Praėjusią savaitę norėjau papasakoti, kad smegenys perdegė. Dabar, anot sinoptikų, atplūdus naujai karščio bangai, viskas netikėtai vėl grįžo į savo vėžes. Ir dėl to labiausiai reikia dėkoti vandens pramogoms - kankinančiam irklavimui ir baimės priepuoliams Vilnelėje, kur bandžiau susimedžioti antį, ir Neryje, kur pakliuvau į lašalų spiečių, Antavilių ir Žaliesiems ežerams, prie kurių kartais sunku surasti lietuviškai kalbančių žmonių, bet plaukioti vis tiek yra smagu, ir dar arbūzui, kuris iš pradžių įgijo vakaro svečio veidą, o paskui buvo negailestingai išskaptuotas.

Karštis veda prie beribio tingulio - pastaruoju metu man norisi tik gulėti ant žolės (iš bėdos tinka ir lova ar darbo stalas po kondicionieriumi) ir klausyti bliuzo. Na, ir galvoti apie ateitį. Kaip čia viskas bus rugsėjį, kaip čia susitvarkyti permainas gyvenime, kaip susitaikyti su draugų gyvenimų pasikeitimais, kaip daryti tą ar aną, kaip kalbėti, kaip mylėti save ir kitus...

Save aš dažniausiai (pa)myliu skaniai valgydama.

Voveraičių sriuba

Reikės:
0,5 litro voveraičių
svogūno
3 šviežių morkų
3 šviežių bulvių
4 šaukštų perlinių kruopų
2 litrų daržovių sultinio
gabaliuko sviesto
kelių lauro lapelių ir pipirų žirnelių
saujos smulkintų krapų
druskos

Perlines kruopas kelioms valandoms užmerkti šaltame vandenyje.

Švarias voveraites apkepti svieste su pjaustytu svogūnu tame pačiame puode, kuriame po to virs sriuba. Suberti pjaustytas morkas, pasūdyti, išmaišyti ir dar keletą minučių pakepinti.

Į puodą pilti sultinį, sudėti pjaustytas bulves, nuoplautas kruopas, laurų lapelius ir pipirų žirnelius. Virti, kol daržovės suminkštės.
Išvirusią sriubą apibarstyti smulkintais krapais ir uždengus puodą palikti jį penkioms minutėms, kad sriuba įsiskonėtų.

Skanaus!

Šaltinis - "Sezoninė virtuvė", Smaguris, 2014.

Po truputį artėjant rudeniui man visada kyla noras eiti į mišką pagrybauti. Štai ką reiškia būti iš grybautojų šeimos. Šypt. Gerai, kad artėja dar vienos, trumpos, bet jaukios atostogos, galbūt mano norams bus lemta išsipildyti.

Žinoma, dar norėčiau įmerkti koją į Baltijos jūrą, paglostyti šunį, paragauti šašlykų, pabraidyti po ką tik nupjautą žolę, vėl pradėti bėgioti ir jau rimtai ruoštis Vilniaus maratonui bei savo mažajai distancijai, gal truputį palenktyniauti su likimo draugėmis, prikepti pyragų, miegoti iki pietų, paspoksoti į žvaigždes...

Va taip ir svajoju burzgiant kondicionieriui.

Jogurte marinuota vištiena su kuskuso salotomis

Aš esu iš tų žmonių, kurie prieš priimdami bet kokį svarbesnį gyvenimo sprendimą turi parymoti, pagalvoti ir apsvarstyti visus pliusus ir minusus. Mintyse perbėgu kone visus įmanomus variantus, bandau nuspėti, ar vienoks arba kitoks ėjimas padarys mane laimingą, klausiu savęs, ko aš noriu dabar, o ko norėsiu po kelių mėnesių ar metų, kvaršinu galvą kitiems, skundžiuosi, dėlioju sąrašus, skaičiuoju, planuoju... O gal viskas yra daug paprasčiau? Gal tiesiog reikia leistis pasroviui ir daryti tai, ko nori širdis? Juk kelyje iškilusias problemas bus galima spręsti ir vėliau, nebūtina dabar susidėlioti visų galimų scenarijų.

Taip ir kalbuosi su savimi, o pertraukose pamirkau kojas ežere, suvalgau didelę porciją ledų, sėdžiu pavėsyje, uostau gėles ir bandau savo ištvermę bėgiodama, kai temperatūra siekia 30 laipsnių karščio. Ir nieko blogo nenutinka. Gal taip bus ir toliau?

Jogurte marinuota vištiena su kuskuso salotomis

Reikės:

2 vištienos krūtinėlių

6 šaukštų natūralaus skonio jogurto

šaukšto tarkuotos citrinos žievelės 

citrinos sulčių

300 gramų kuskuso

4 pomidorų

2 agurkų

saujelės svogūnų laiškų

saujelės šviežių mėtų ir pertražolių

druskos ir pipirų 

alyvuogių aliejaus 

Vištieną supjaustyti norimo dydžio gabalėliais ir sudėti į dubenį kartu su jogurtu, druska, pipirais ir citrinos žievele. Gerai išmaišyti, kad vištiena pasidengtų jogurtu. Marinuoti mažiausiai 2 valandas. Tuomet vištieną iškepti įkaitintame alyvuogių aliejuje.

Kuskusą paruošti pagal nurodymus ant pakelio. Atvėsintas kruopas sudėti į dubenį kartu su smulkintomis mėtomis, petražolėmis ir svogūnų laiškais. Supjaustyti pomidorus ir agurkus bei sudėti juos į salotas. Pagardinti druska, pipirais, citrinos sultimis ir alyvuogių aliejumis. Gerai išmaišyti.

Vištieną patiekti su salotomis ir šviežia duona.

Šaltinis - Surfing the world cuisine

Nors vištiena, marinuota jogurte, man nebuvo staigmena (seniai seniai, dar tik pradėjusi savo virtuvinę karjerą, marinavau vištieną braškiniame jogurte ir patiekiau su šviežiomis braškėmis), buvo smagu tai prisiminti ir išbandyti iš naujo.

Kuskusą man taip pat norisi valgyti dažniau, tačiau vis nerandu gerų jo ir kitokių ingredientų derinių. Vienas paskutiniųjų gerų dalykų buvo kuskusas su porais ir pistacijomis.

---

O grįžtant prie gyvenimo dilemų... Tikiu, kad viskas bus gerai. Tik reikia visame gyvenimo siunčiamame sraute atrasti svarbiausius dalykus ir jų laikytis. 

Va taip va, negi tikrai po pokalbių su mama ateina gyvenimo išmintis? Šypt.

Agrastų pyragas su morengu

Nors šiemet jau turėjau tikrai ilgas ir turiningas atostogas, vis tiek negaliu atsikratyti jausmo, kad vasara eina pro šalį, o aš nespėju kartu su ja. Gaudau vasarą - noriu, kad saulės spinduliai nurausvintų odą, kad vanduo ją atgaivintų, kad žolė pakutentų padus, kad sūpuoklės ir lengvas vėjas suveltų plaukus, kad ledai atšaldytų liežuvį, kad uogos pripildytų organizmą vitaminų, kad... Šį sąrašą turbūt galima tęsti be galo!

Šią vasarą pirmą kartą išmėginau desertą su agrastais - pati jų nevalgiau turbūt nuo mokyklos laikų, kai močiutės sode lankydavausi kiek dažniau nei dabar. Tad buvo labai smagu prisiminti tą saldžiarūgštį skonį ir šiek tiek pasižaisti virtuvėje.

Agrastų pyragas su morengu

Tešlai reikės:
220 gramų miltų
100 gramų sviesto
šaukšto cukraus
4 šaukštų šalto vandens
žiupsnelio druskos

Įdarui:
500 gramų šviežių agrastų
100 gramų cukraus
50 gramų sviesto
gabalėlio šviežio imbiero

Morengui:
4 kiaušinių baltymų
200 gramų cukraus
2 šaukštelių kukurūzų miltų

Tešlai miltus, šaltą sviestą, cukrų ir druską kapoti, kol taps panašūs į trupinius. Tuomet supilti vandenį ir išminkyti tešlą. Ją bent pusvalandžiui dėti į šaldytuvą.
Kepimo formą ištepti sviestu ir į ją kloti iškočiotą tešlą, nepamiršti padaryti pyrago kraštelių. Tešlos dugną subadyti šakute ir kepti apie 15 minučių iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Įdaro ruošimas: puode žemoje temperatūroje išlydyti sviestą, suberti cukrų ir maišyti, kol masė pradės tirštėti ir taps karamele (tai užtruks!). Atsargiai - ji linkusi degti! Tuomet į puodą suberti švarius perrinktus agrastus, įtarkuoti imbiero ir gerai išmaišyti, kad karamelė padengtų kiekvieną uogą.
Morenginiam viršui išplakti baltymus, kol taps standūs, tada plakant į juos supilti cukrų, o kiek vėliau - ir kukurūzų miltus. Baltymus plakti, kol jie pradės blizgėti.
Ant iškepusio tešlos pagrindo supilti karamelizuotus agrastus, o ant jų šaukštu paskirstyti plaktus baltymus. Kepti 140 laipsnių karštumo orkaitėje apie 40 minučių. Pjaustyti ir ragauti jau atvėsusį.

Šaltinis - Sezoninė virtuvė, Smaguris, 2014

Su šiuo pyragu tikrai yra ką veikti, bet jis vertas kiekvienos karamelės maišymui paaukotos minutės. Agrastai suteikia rūgštumo, karamelė - saldumo, o morenginis viršus - traškumo... Žodžiu, kaip pasakytų L., žiauriai geras!

---
O grįžtant prie vasaros temos - supratau, kad karštomis popietėmis Saulėtekio miškai kvepia lygiai taip pat kaip Kuršių Nerijos pušynai, tuomet norisi bėgti takeliu tolyn, kad kuo greičiau galėtum panirti į jūrą...
Šiemet kelias karštas vasaros dienas praleidau lietuviškame paplūdimyje ir, manau, kad jas prisiminsiu kaip vienas geriausių ir smagiausių vasaros akimirkų.
O, vasara, tęskis dar ilgai ilgai!

Sekmadienio nuotaikai ir pyrago degustacijai rekomenduoju - Etta James "A Sunday Kind of Love".

Daugiaryžis su voveraitėmis

Paskutinė atostogų diena visada priverčia susimąstyti apie darbus - apie tuos, kurie dar tik bus ateityje, ir apie tuos, kurie laukia sugrįžtant. Prie vieno smagiausių darbų - kuitimosi virtuvėje jau sugrįžau, dabar belieka aprašyti tai, kas įdomaus ten įvyko.

Po savaitės, praleistos Italijoje (apie tai skaitykite žemiau, jei įdomu), grįžusi namo turėjau pasakoti įspūdžius ir rodyti nuotraukas tiems, kurie labiausiai laukė - buto draugams. Tuo pačiu jie, žinoma, ir vakarienę išsireikalavo. Tad įkvėpta italų meilės sezoniškumui ir šviežiems bei kokybiškiems produktams, pasirinkau daugiaryžį su voveraitėmis. 

4 porcijoms reikės:

200 gramų apvaliagrūdžių ryžių (pavyzdžiui, Arborio)
litro karšto daržovių sultinio
100 mililitrų baltojo sausojo vyno
200 gramų šviežių voveraičių
didelės saujos parmezano sūrio
50 gramų sviesto
svogūno
1-2 skiltelių česnako
saujelės smulkintų petražolių
druskos, maltų juodųjų pipirų

Puode ištirpinti pusę sviesto, jame pakepinti smulkintą svogūną, suberti ryžius ir nuolat maišant kepti 2-3 minutes, kol ryžiai taps permatomi. Supilti vyną ir kaitinti, kol skystis išgaruos. Įpilti samtį vištienos sultinio ir nuolat maišant kaitinti ant nedidelės ugnies, kol ryžiai sugers skystį. Tuomet vėl pilti sultinį ir toliau maišant kaitinti. Taip tęsti apie 15 minučių, kol ryžiai išvirs al dente - t.y. viduje dar bus truputį kietoki.

Keptuvėje ištirpinti likusį sviestą, jame pakepinti smulkintus česnakus, suberti voveraites (jų smulkinti nebūtina, jeigu nėra itin didelės) ir pakepinti 8-10 minučių. Iškepusias voveraites sumaišyti su jau išvirusiais ryžiais, pagardinti druska bei pipirais ir palaikyti uždengus keletą minučių.

Tuomet suberti tarkuotą parmezano sūrį, suberti petražoles ir viską gerai išmaišius patiekti.

Šaltinis - Virtuvė. Nuo... Iki..., 2014 m. Nr. 7-8 (61-62)
Daugiaryžį arba rizotą viriau jau nebe pirmą kartą (čia ankstesnis bandymas su moliūgu), bet šį sykį, manau, pavyko pasiekti kreminę konsistenciją ir švelnų ryžių skonį. 

Tiesa, tikro itališko rizoto taip ir neparagavau... Nors Romoje praleidau penkias dienas, dažniausias mano patiekalas vis dėlto buvo pica - vien dėl to, kad ja prekiavo ir universiteto, kuriame dalyvavau tobulinimosi/mokymosi/dalinimosi patirtimi seminaruose, valgykla. Žinoma, įvairiose kavinėse buvo išbandyta ir pasta, ir brusketos, ir salotos, ir lazanija, ir tiramisu, ir ne viena rūšis ledų. Na, o rizotui kažkaip nebeliko nei laiko, nei vietos skrandyje... Bet dabar turėsiu priežastį grįžti į Italiją!

Grįžti į Romą taip pat rasčiau vieną didelę priežastį - nepamačiau Trevi fontano visame jo gražume. Ir taip atsitiko ne todėl, kad būčiau tinginė (Romoje nuėjau tikrai ne vieną dešimtį kilometrų!), bet todėl, kad jis dabar tvarkomas ir liūdi be vandens. Tiesa, ne visi turistai tuo nusivylė - jie ir toliau tiki fontano stebuklais ir savo monetas meta ne į vandenį, o tiesiog į aptvertą teritoriją... 

Mano tikslai Romoje buvo gana dideli - nusifotografuoti su popiežiumi, pasivažinėti motoroleriu ir sulaukti pasiūlymo ištekėti. Kai kas išsipildė, kai kam dar reikės pastangų ateityje. Tikiu, kad dar sugrįšiu. Gi ne taip ir toli toji Italija.