Avižinė košė su obuoliais, imbierais ir cinamonu

Praėjusią savaitę daug galvojau apie draugystę ir koks keistas dalykas ji vis dėlto yra. Su vienais žmonėmis gali kasdien pliurpti apie visokius menkniekius ir dalytis internetiniais juokais bei gyvenimo smulkmenomis, tačiau nieko nežinoti apie tai, ką jie mąsto svarbesniais klausimais ar už ką balsuoja rinkimuose. Su kitais gali nesimatyti daugiau nei pusę metų, o tuomet susitikti, greitai apsižiūrėti, kas naujo išvaizdoje (plaukų, svorio, tatuiruočių pokyčiai), o tada jaustis taip, lyg tų pusės metų nė nebuvo. Su trečiais kartais nereikia net kalbėtis, nes atrodo, kad visais rimtais bei ne tokiais rimtais dalykais galima pasidalyti vien susėdus šalia.

Ir visi tie žmonės yra draugai – branginami, mylimi ir nepakeičiami. Nors su kiekvienu iš jų esi šiek tiek kitoks ir savo istorijas pasakoji suteikdamas joms skirtingų spalvų.

Viena draugė prieš daug daug metų mane supažindino su avižine koše. Mano šeimoje toks pusryčių patiekalas niekada nebuvo populiarus – tiesa, dabar ją darbo dienų rytais tikrai rasčiau tėvų virtuvėje. Maniškėje košė pusryčiams garuoja tik savaitgaliais. Ir turiu prisipažinti, kad skanesnės už tą, kurią išbandžiau paskutinį kartą, dar neteko ragauti.

Avižinė košė su obuoliais, imbierais ir cinamonu

Vienai didelei porcijai reikės:

30 gramų avižų dribsnių

vidutinio dydžio obuolio

300 ml įvairių grūdų arba migdolų pieno

gabalėlio imbiero

šaukšto cinamono

šaukšto sėlenų

šlakelio medaus arba klevų sirupo

Obuolį supjaustyti smulkiais kubeliais, imbierą susmulkinti arba sutarkuoti.

Puode ant vidutinės ugnies pakaitinti pieną. Suberti avižų dribsnius, obuolį, imbierą, sėlenas ir cinamoną. Pavirti 5-7 minutes. Išjungti ugnį ir dar kelias minutes palaikyti košę puode, uždengtame dangčiu.

Pagardinti medumi ir skanauti. Mano atveju, pagardinimas buvo keli riešutai išgriebti iš medaus, riešutų ir aviečių uogienės stiklainėlio, gauto per Kalėdas. Saldumo daugiau tikrai nebesinorėjo.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2015 m.

Namai pakvipo taip, tarsi kepčiau obuolių pyragą, o pusryčiai suteikė tiek energijos, kurios neišnaudojau net per dviejų valandų treniruotę ir 5 kilometrų pasivaikščiojimą link namų po jos.

O eidama supratau, kad iš tiesų jau visai nebetoli pavasaris ir bent savaitė atostogų. Jų jau tikrai reikia, nes jaučiu, kaip kartas nuo karto netikėtai mano baterijos „nusėda“ ir joms vėl įkrauti reikia daugiau laiko negu anksčiau. Tad jau reikėtų pradėti planuoti, kokios spalvos hiacintą šiemet pasistatysiu ant palangės ir ką norėsiu pamatyti bei nuveikti, kai atsidursiu mieste prie Temzės. Nuo vasario jau galėsiu pradėti skaičiuoti dienas. Iki vasario irgi jau nebe tiek daug liko!

Pasta su avokadų padažu

Dar praėjusiais metais vieną vakarą eidama iš darbo stebėjau, kaip aerodrome stovintys lėktuvai pradingsta tirštame rūke ir pagalvojau, kad tai tikrai įspūdingas vaizdas. Dabar stebiu, kaip pamažu mano smegenis uždengia lygiai toks pats rūkas, kuris tikrai neleis čia nutūpti jokioms protingoms mintims - joms teks kurį laiką skraidyti aplinkui, o paskui greičiausiai leistis atsarginiame oro uoste. Apie ką aš čia?

2016-ieji prasidėjo gana įdomiai, bet su šventinio laikotarpio pabaiga jie galiausiai grįžta į tas pačias vėžes. Tad tikiuosi, kad rūkas galvoje nesilaikys taip ilgai, kaip stingdančiai šalta minusinė temperatūra lauke, ir išsisklaidys man nespėjus pridaryti nesąmonių.

Žodis „nesąmonė“ pamažu pradeda apimti ir daugiau dalykų – pavyzdžiui, darbe eiti pietų į artimiausią kavinę, kurioje visas maistas dažniausiai esti vienodo skonio. Tad ir toliau ieškau pačių geriausių „pietų iš dėžutės“ išeičių. Vienas naujausių atradimų – pasta su avokadų padažu.

Pasta su avokadų padažu

2 mergaitiškoms porcijoms reikės:

200 gramų makaronų (geriausia, kad jie būtų pilno grūdo)

gerai prinokusio avokado

saujos špinatų lapų

nedidelio svogūno

kelių saulėje džiovintų pomidorų

saujelės sūdytų žemės riešutų (nebūtina)

pipirų, druskos, džiovintų žolelių ir kitų mėgstamų prieskonių

Avokadą sutrinti su žiupsneliu druskos ir kitais pasirinktais prieskoniais. Įpilti šaukštą ar kelis vandens, kad būsimasis padažas būtų skystesnis.

Keptuvėje su lašeliu aliejaus pakepinti smulkintą svogūną, tada sudėti saulėje džiovintus pomidorus, riešutus bei špinatus ir dar minutėlę pakaitinti.

Makaronus išvirti, nusunkti ir grąžinti į puodą. Sumaišyti su trintu avokadu ir pakepintais ingredientais.

Skanauti iš karto!

Šaltinis – ozveris.net

Avokadas man vis dar yra ne iki galo atrastas vaisius, kurį pamažu jaukinuosi. Atrodo, kad su šiuo pastos receptu gerokai pasistūmėjau į priekį.

Vieną dieną interneto platybėse perskaičiau tikrai įdomią mintį – tie žmonės, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nekontroliuoja savo gyvenimo, dažnai imasi atidžiai prižiūrėti savo kūną ir jiems tai puikiai išeina. Dabartinės mano aplinkybės taip pat veda link šio scenarijaus.

Neturėtų būti labai blogai. Bent daugiau naujų sveikuoliškų receptų išbandysiu.

2015-ųjų istorijos

Tęsiu jau 5 (jubiliejus!) metus skaičiuojančią tradiciją ir baigiantis metams noriu apžvelgti, kas įdomaus mano gyvenime įvyko per paskutinius 12 mėnesių. O šiemet įvyko tikrai daug, nes 2015-ieji man buvo pokyčių metai.

Visų pirma pakeičiau darbą. Kurį laiką darbinėje palėpe vyrojo visiška depresija, nes visi norėjo veikti ką nors kita negu tuo metu veikė. Tiesą sakant, anksčiau ar vėliau visi iš ten ir išėjome. Vilties akimirką toje pačioje palėpėje nuskambėjo žodžiai, kuriuos netgi užsirašiau – aš gal ir nesu labia protingas, bet, kaip pastebėjau iš tendencijų, visi, kas išeina iš VGTU, būna žiauriai laimingi. Ir iš tiesų perkėlusi savo mintis į oro uostą esu daug laimingesnė. Žinoma, darbo daugiau, bet kartu daugiau ir naujų pažinčių, iššūkių bei įdomių projektų, apie kuriuos galima kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.

Ir nuo pat gegužės, kai pirmą kartą nebe keliautojos akimis pažiūrėjau į visus tris Lietuvos oro uostus, vis dar negaliu atsižavėti lėktuvais ir vis dar taip pat noriu į juos fotografuoti ir dalintis savo darbinėmis akimirkomis su visais aplinkiniais. 

Tuomet pakeičiau vyrą. Nors gal teisingiau būtų sakyti, kad pakeičiau statusą. Iš įsimylėjusios šeimyniškos merginos tapau savarankiška vieniše (man labiau patinka angliškas žodis single, nes jo reikšmėje daugiau dalykų telpa negu tik vienatvė).

Iki šiol nesuprantu, kas nutiko, kad daugiau nei metus puoselėti santykiai nutrūko, bet vieną dieną supratau, kad tuomet priėmiau gerą sprendimą ir kad dabar viskas būtų visiškai kitaip, jeigu būčiau ir toliau laikiusis įsikibusi į žmogų, kuris manęs nemylėjo taip smarkiai, kaip man reikėjo. Šiandien pagaliau ir vėl esu laiminga - net ir būdama vieniša. 

Aukščiau aprašytas pokytis lėmė ir tai, kad teko keisti gyvenamąją vietą. Nusileidau žemyn nuo kalno, bet likau tuose pačiuose Žirmūnuose. Pro buto, kuriame gyvenau su dviem vaikinais, ir savo kambario langą mačiau privataus namo kiemą. Vasarą ten stebuklingai čiulbėdavo paukščiai – jie leisdavo man pasijusti lyg gyvenčiau ne judriame mieste, o visiškame kaime. Tylą drumsdavo tik kylančių lėktuvų gausmas – kaip simboliška, tiesa?

Rudeniop pavargau iš darbo namo per automobilių spūstis keliauti beveik valandą laiko, tad pradėjau žvalgytis naujos vietos. Ir radau! Persikėliau į Stoties rajoną arba, paprasčiau tariant, Naujininkus. Dabar Aušros vartus pėsčiomis pasiekiu per maždaug penkias-septynias minutes ir jaučiuosi gyvenanti kone pačiame miesto centre. Čia taip pat gaudžia lėktuvai, į langus kartais spigina LFF stadiono šviesos, o prieš miegą galiu klausytis apačioje gyvenančių kaimynų pokalbių lyg jie būtų tame pačiame kambaryje, bet man Tyzenhauzų rezidencija dabar yra pati mieliausia vieta – mano vieta.

Kažkaip netyčia pasikeitė ir gyvenimo būdas. Sumažėjo pyragų skaičius (jų vietą užėmė kruasanai, cha cha), padaugėjo trintų kokteilių, salotų ir grikių ar kitokių kruopų porcijų kiekis mano racione. Bėgimo sezoną šiemet pradėjau kovo 8 d., o paskutinę šių metų bėgimo distanciją įveikiau gruodžio 27 d. Ir per rekordinį laiką! Varžybose sėkmingai įveikiau vieną 5 km distanciją, keturis kartus bėgau 10 km, o paskutinįjį kartą susitvarkiau ir su 12 km. Horizonte jau matosi Rygos pusmaratonis!

Šiemet rimčiau pažiūrėjau ir į namų sportą – įveikiau mėnesio pritūpimų iššūkį, ilgai nesiskyriau su 8 minučių mankštą siūlančiais vyrukais, o galiausiai pribrendau sporto klubui ir bandau įveikti štangos spaudimo ar pritūpimo su štanga pratimus. Dar kitąmet noriu vėl padaryti špagatą. Reikės treniruotis!

O galiausiai prie visų pokyčių prisidėjo ir mano galva – ji numetė plaukus. Ne ne, ne visus, bet didžiąją dalį. Ilgus metus augintos kasos buvo skubiai sušluotos, kad nesukeltų man šoko, o aš tą vakarą grįžau namo tarsi sklęsdama oru (iš tiesų slydau pirmuoju rimtu žiemos sniegu ir ledu, bet juk reikia kaip nors poetiškai tai pavadinti) ir pasiruošusi pasitikti Naujuosius atvira širdimi. Šių metų pokyčius suvaldžiau, jei jų bus ir kitąmet – susitvarkysiu ir su tais, dar tik manęs laukiančiais. Kitaip nė būti negali.

Prie šių metų pokyčių galima pridėti ir pertrauką bloge – iš pradžių, užklupta šeimyninės rutinos, jo atsisakiau. Vėliau, jau beveik sugrįžusi į tikrąją savo odą, vėl prie jo grįžau ir kol kas nesiruošiu apleisti. Pagamintų ir nufotografuotų receptų archyvas plečiasi, man tik reikia rasti laiko ir noro rašyti. Ir jų bus!

Tad laukite J

P.S. Šiemet vykdžiau Instagram projektą ir šiandien turiu 365 (na, tiek bus iki vidurnakčio!) nuotraukas, iliustruojančias mano metus. Tų, kurios nepateko į blogo iliustracijas, ieškokite čia.

Avižinių dribsnių batonėliai

Kalėdos šiemet atėjo nepastebėtos. Gruodžio pradžioje pažiūrėjau amžinąjį "Love actually", o po to paėmiau ir pamiršau visas artėjančias šventes. Tad šiek tiek nustebau, kai vieną vakarą teko sėsti į traukinį ir išvažiuoti tų švenčių minėti. Nors turbūt reikėtų sakyti, jog Kalėdos šiemet tiesiog pasimetė tarp visų kitų tuo metu gyvenime vykusių dalykų - darbų, kelionių ir kitokio lakstymo pirmyn-atgal.

Namų papuošti taip ir nespėjau. Bet kelis vakarus kalėdinės nuotaikos ieškojau ne tik žiūrėdama filmus, bet ir gamindama dovanas - energijos suteikiančius javainius. Sukramsnoji gabaliuką tokio javainio ir stebi, kaip nutyla gurgiantis pilvas, šiek tiek prašviesėja smegenys ir nurimsta širdis, reikalavusi ko nors saldaus. 

Avižinių dribsnių batonėliai 
Vienai stačiakampei vidutinio dydžio kepimo formai reikės:
200 gramų avižinių dribsnių
4 šaukštų kokoso drožlių
4 šaukštų goji (dygliuotojų ožerškių) uogų
4 šaukštų džiovintų spanguolių
30 migdolų
3 šaukštų medaus
3 kiaušinių
šaukštelio vanilės ekstrakto

Avižinius dribsnius, kokoso drožles, smulkintus migdolus ir džiovintas uogas sumaišyti.
Medų ištirpdyti ir sumaišyti su išplaktais kiaušiniais bei vanilės ekstraktu.
Įmaišyti skystą mišinį į sausus ingredientus.
Kepimo formą iškloti kepimo popieriumi, sudėti mišinį ir tolygiai paskirstyti. Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie 20-25 minutes arba kol kepinys gražiai paruduos. Atvėsusį didelį javainį supjaustyti norimo dydžio gabalėliais.

Laikyti sandariame inde, kad per daug nesukietėtų. 

Šaltinis - Ilka Rae Adams "Super maistas", Obuolys, 2015

Visą gruodžio mėnesį reikėjo tikrai daug energijos - teko susitvarkyti su keliais renginiais kituose miestuose, įvairiomis kalėdinėmis akcijomis, Kliento diena, kurioje ne tik išbandžiau savo jėgas aviacijos saugumo patikroje, bet ir padėjau kolegai vesti ekskursijas po oro uostą. Tad nenuostabu, kad gruodį buvo tokia diena, kai pirmą kartą savo - suaugusios moters - gyvenime nuėjau miegoti devintą valandą vakaro. Ir dėl to nė trupučio nesigailėjau!

Būtent energijos man norisi ir kitiems metams. Ta didžiulė jėga viduje padėtų įveikti kalnus laukiančių darbų, leistų bėgioti maratonus ir kilnoti štangą, įgalintų nenuleisti rankų asmeninėje erdvėje ir pagelbėtų galiausiai ją susikurti iš naujo.

O dar, žinoma, norėtųsi kiek mažiau dramų. Arba kad bent tos dramos būtų tikros, o ne iš piršto laužtos ir pačios susigalvotos. Kelias savaites mane iš proto kraustęs susižavėjimas ramiai nuslopo prieš pat šventes ir parodė, kad galima smagiai gyventi net tada, kai širdies ritmas yra visiškai normalus. Prie šio nusiraminimo taip pat prisidėjo jau aukščiau aprašytieji batonėliai! Jie, pasirodo, turi ir stebuklingų galių!

Tad to ir linkiu metų pabaigai - kasdienybėje pasitaikančių mažų stebuklų.

Sluoksniuotos tešlos keksiukai su moliūgais

„Pas visus verda aistros, pas mane - grikiai“ - toks užrašas ilsisi mano virtuvėje, tačiau, manau, kad jį šiuo metu vertėtų pakeisti į tokį, kuris geriau atspindėtų realybę. Pavyzdžiui, „Gyvenimas verda intensyviau negu puodai“. 

Kas vyksta? Visa galva pasinėriau į sportą - vaikštau į treniruotes, bėgioju, darau pratimus namie, domiuosi sveiku maistu (Kalėdoms pasidovanosiu sau knygą apie supermaistą!) ir stengiuosi valgyti žaliau bei sveikiau. Sekasi sunkiai, bet motyvacija didėja su kiekviena treniruote, tad tikiu, kad jau tuoj tuoj seksis geriau. 

Tiesa, nenorėčiau šiame kelyje ko nors atsisakyti - juk turiu begalinę meilę kruasanams su šokoladu ir kitokiems kepiniams, taip lengvai jų nepaleisiu. Tad lieka tik deginti kalorijas. Kalėdinis įmonės vakarėlis parodė, kad tam kuo puikiausiai tinka intensyvūs šokiai. Turėsiu naują sporto salės alternatyvą!

Sluoksniuotos tešlos keksiukai su moliūgais

Reikės:

kelių lakštų sluoksniuotos bemielės tešlos

moliūgo 

kelių saulėje džiovintų pomidorų aliejuje

100-150 g tarkuoto fermentinio sūrio

2 kiaušinių

180 g neriebios grietinėlės

žiupsnelio druskos, džiovintų bazilikų

gabalėlio sviesto

Sluoksniuotos tešlos lakštus lengvai iškočioti, supjaustyti gabalėliais ir jais iškloti sviestu išteptas keksiukų formeles. 

Nuluptą moliūgą stambiai sutarkuoti. Į tarkius įpjaustyti saulėje džiovintus pomidorus, suberti tarkuotą sūrį, pagardinti druska ir džiovintais bazilikais. Supilti kiaušinius, išplaktus su grietinėle, ir gerai išmaišyti.

Įdarą dėti į paruoštus tešlos krepšelius, kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje 20-30 minučių arba, žinoma, kol iškeps.

Šaltinis - Cukrinis avinėlis

Receptą išbandžiau, kai ruošiausi įkurtuvėms naujojoje Tyzenhauzų rezidencijoje. Kadangi greitai keksiukai-kišiukai dingo nuo stalo, darau išvadą, kad draugams patiko. Kelis paslėpiau ir kitą dieną suvalgiau darbe pietums - buvo skanūs tiek šilti, tiek šalti.

Tai buvo mažiau nei prieš mėnesį, o man atrodo, kad praėjo jau visa amžinybė. Visi savaitgaliai nuo pat lapkričio pradžios buvo suplanuoti iki smulkmenų, artimiausias laikotarpis taip pat greičiausiai neleis atsikvėpti - vis dėlto šventės ant nosies... Kad jos nebūtų praleistos vien prie stalo, suplanavau sportinę pramogą - sudalyvauti Kalėdiniame bėgime. Tad jeigu gruodžio 27 d. būsite Vilniuje, atsikelsite anksčiau negu vidurdienį, ateikite ir pamojuokite man, kovojančiai su 12 km distancija. Mielas pusmaratoni, aš ateisiu ir pas Tave!

O kas dar įvyko per tą mėnesį? Buvo atostogos, buvo gimtadienis, buvo Paryžiaus gatvės, buvo skirtingos šokių aikštelės su skirtingais šokių stiliais, buvo kelios tikros ir suvaidintos ekstremalios situacijos, buvo lankomi barai, buvo daug visokių darbų, net įsimylėjimo ženklų šiek tiek buvo. Bet greitai praėjo. Matyt, kad dar nereikia.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Aš turiu gana keistą santykį su žodžiais - kartais man norisi kalbėti be perstojo, tada dar rašyti ir pasakoti viską, kas vyksta aplink mane, o kartais užtenka tylėti, vienumoje mąsliai šypsotis ir visus gerus dalykus laikyti vien sau. Taip nutiko ir pastarąjį mėnesį. O galbūt tiesiog per daug visokių žodžių pasakiau ir parašiau darbinėje bei papildomoje veikloje.

Žodžiu, baigiantis spaliui žvelgiu į savo darbotvarkę ir džiūgauju dėl planų - jau penktadienį prasidės atostogos, tada laukia skrydis į Paryžių ir gimtadienio šventimas, tuomet įkurtuvės, dar šiek tiek bliuzo, tada draugų vizitai su privalomaisiais nuotykiais ir jau bus galima žengti į žiemą.

Makaronai su lašiša ir cukinija

Reikės:
mėgstamos formos makaronų (kiekis - pagal valgymo įpročius, aš gaminau tris porcijas)
100 gramų rūkytos lašišos
nedidelės cukinijos
nedidelio svogūno
3 skiltelių česnako
150 ml grietinėlės
saujos tarkuoto sūrio
pipirų
šlakelio citrinos sulčių

Lašišą pasmulkinti ir apkepti keptuvėje su lašeliu aliejaus. Tuomet sudėti smulkintą svogūną ir kepti, kol jo gabaliukai taps skaidrūs. Suberti smulkintą česnaką. Po kelių minučių į keptuvę dėti ir pusžiedžiais supjaustytą cukiniją, patroškinti, kol ji suminkštės. Pagardinti pipirais. Supilti grietinėlę, ją užvirinti, o tada jau galima keptuvę nukelti nuo ugnies. Jos turinį pilti ant jau išvirusių makaronų, gerai išmaišyti, pašlakstyti citrinos sultimis, apibarstyti sūriu ir skanauti.

Šaltinis - Širšių lizdas

Makaronai buvo gaminti dar kažkada rugsėjį, bet ilgai laukė fotoaparate, kol mano tyla baigsis. Atsimenu, kad tikrai buvo skanu. Kodėl makaronų spalvos skiriasi? Todėl, kad naudojau tiek įprastus, tiek pilno grūdo makaronus. Įsivaizduoju, kad taip darydama duodu bent truputį daugiau naudos savo organizmui.

---

O kas įdomaus nutiko per spalį? Pradėjau lankyti Running Conditioning treniruotes GET FIT'e - nors po kiekvienos iš jų kuri nors kūno dalis nustoja normaliai funkcionuoti ir skundžiasi, kad ji norėtų gyventi ramiai sau nejudinama, esu labai laiminga, kad pagaliau pradėjau ne tik bėgioti, bet ir stipriau treniruotis. Vis dėlto tas pusmaratonis gegužę pats nenusibėgs ir jam reikia ruoštis visais įmanomais būdais. Nežinau, ar čia momentinis sportinių įpročių poveikis ar daugiau visokių dalykų (kaip kad sumenkę pusryčiai ir vakarienės) susidėjo, bet kolegės pradėjo man kartoti, kad sulieknėjau. Tikiu.

Tačiau viena svarbiausių mano gyvenimo naujienų dabar - persikrausčiau. Nuo šiol gyvensiu viena. Na, turėsiu labai artimą kaimynę, bet turbūt labai norėdama galėčiau išvengti didesnio kontakto su ja. Vyrukai Žirmūnuose pernelyg neliūdėjo dėl mano sprendimo juos palikti, tad susikroviau šmutkes ir išvažiavau į Naujininkus - savo naująją rezidenciją Tyzenhauzų gatvėje.

Keulė Rūkė man dabar pasiekiama per daugiau mažiau penkias minutes - jau išbandyta! Pro septinto aukšto langą matosi nuostabūs saulėtekiai, o vakarais kambarį nušviečia LFF stadiono šviesos. Dar reikės iki galo susitvarkyti buitį ir būsiu pasiruošusi žiemoti. Tik gyvenk ir džiaukis, ar ne?

Obuolių pyragas su avietėmis ir aguonomis

Rudeninė melancholija mane jau pričiupo. Pradėjau vis dažniau sustoti ir susimąstyti, kas vyksta aplink mane ir ar man tai patinka, ar norėčiau, kad kas nors pasikeistų. Pavyzdžiui, vieną vakarą supratau, kad per pastaruosius kelis mėnesius, kai gyvenu sau pačiai, sutikau turbūt visus mano likimą pakeitusius vyrus. Ar jie vėl pasirodė mano kelyje, kad primintų, jog reikėtų nekartoti senų klaidų, kažkada sugadinusių santykius, ar jie iš tiesų visada buvo netoliese, tik aš žiūrėjau ne į tą pusę?

Taip, vieni jų atliko gal tik epizodinius vaidmenis, kiti tikrai buvo pagrindiniai. Žiūriu atidžiau ir matau vieną - jie visi davė man nepakartojamas gyvenimo pamokas. Vienas išmokė pasitikėti, o paskui tą pasitikėjimą ilgam sugriovė, kitas - kad vasaros romanai turi tendenciją sušildyti ir šaltesnius metų laikus, trečias - kad reikia turėti mažiau kaprizų ir į gyvenimą žvelgti paprasčiau, ketvirtas - kad meilė gali imti ir tiesiog baigtis...

Ruduo - pats geriausias laikas prisiminti būtas ir tik išsigalvotas meilės dramas. O prisiminus skaudulius, juos numalšinti padės puodelis arbatos, taurė vyno ir gabalėlis obuolių pyrago. Kokį nors naują saldumyno su obuoliais receptą išbandau kone kiekvieną rudenį, bet naujienų atsargos niekaip neišsenka.

 Obuolių pyragas su avietėmis ir aguonomis

24 cm skersmens kepimo formai reikės:
3 didelių obuolių ir vieno vidutinio ar mažesnio
130 gramų sviesto + šiek tiek ištepti kepimo formai
130 gramų cukraus
3 kiaušinių
160 gramų miltų
2 šaukštelių kepimo miltelių
šaukštelio vanilinio cukraus
dviejų didelių saujų aviečių
poros šaukštų aguonų
šaukšto rudojo cukraus
šaukštelio cinamono

Obuolius nulupti, išimti sėklas ir supjaustyti skiltelėmis, mažesniojo obuolio skilteles atidėti atskirai.
Minkštą sviestą išsukti su paprastu ir vaniliniu cukrumi, įmušti kiaušinius ir gerai išplakti. Po truputį įmaišyti miltus ir užmaišyti tirštą tešlą. Įmaišyti didžiąją dalį obuolių skiltelių ir avietes.
Pyrago formą ištepti sviestu, dugną iškloti kepimo popieriumi.
Supilti tešlą į formą, ant viršaus gražiai išdėlioti atidėtas mažesniojo obuolio skilteles ir apibarstyti ruduoju cukrumi, cinamonu bei aguonomis.
Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių.

Šaltinis - Renata Ničajienė "Sezoninė virtuvė", Smaguris, 2014 

Viename žurnale neseniai perskaičiau mintį, kad vyras greitai pamiršta savo praeitį, tačiau moters praeitis turėtų jį labai dominti, nes nežinia, ar ji jau su saviške atsisveikino. Tad buvusių mylimųjų pasirodymai nelabai padeda man žvelgti pirmyn, juk norisi atsigręžti į juos ir pažiūrėti, kas per žmonės galiausiai iš jų išaugo.

Va štai kokios mintys užplūsta vaikštinėjant vakarais ir žvelgiant į rudeninėmis spalvomis nudažytą dangų.

Į tą temą ir daina - Connie Francis "Stupid cupid".

P.S. Jei norėtųsi daugiau obuolių pyragų, rekomenduoju šitą, šitą ir dar šitą.